2008 m. kovo 28 d. namelis po rekonstrukcijos buvo kard. Audrio Juozo Bačkio pašventintas ir atvėrė duris lankytojams. Šiais metais 15 metų jubiliejus minimas kovo 19 d..

Vos užsukus vidun, šilta šypsena pasitiko namelio darbuotojas PETRAS MACKELA. Šio apsilankymo metu stebint vienus po kitų besikeičiančius piligrimus ir tiesiog pasmalsauti užsukusius praeivius, buvo galima įsitikinti, kad Dievo Gailestingumo žinia paliečia kiekvieną čia užsukusį.

Ieškant būdų, kaip atsiliepti į Jėzaus prašymą

„Nuo 1931 metų ses. Faustinos regėjimuose Jėzus ragina nutapyti Jį. Tokį, kokį ji buvo matanti. Sesuo buvo menko išsilavinimo, baigusi tris klases, mokėjo tik rašyti, skaityti, bet apie piešimą, tapymą negalėjo būti ir kalbos. Tuometinis nuodėmklausys seserį ramino sakydamas: „Vaikeli, tapyk Jėzų savo širdyje, ir viskas bus gerai.“ Bet Jėzus tikino jau esantis jos širdyje ir toliau ragino nutapyti Jį ant drobės.

Faustina bandė prašyti kitų vienuolių pagalbos, tačiau tebuvo išjuokta. Viena motinėlė net uždraudė jai apie tai ir kalbėti, sakė – kaip tu, šiukšle, menkysta, drįsti aiškinti, kad matai Jėzų, kad kalbiesi su Juo?“ – pasakojo P. Mackela.

Savo širdyje girdėdama nuolatinius Jėzaus raginimus, ses. Faustina negalėjo jų nepaisyti. Tačiau jos bandymas popieriuje atvaizduoti Dievo Sūnų buvo gniuždantis: kaip įgyvendinti tai, kam neturi gebėjimų, o kiti nepadeda? Jėzus seseriai vienuolei davė pažadą atsiųsti kunigą, kuris padės Jo valią įvykdyti.

Žadėtoji pagalba – pal. kun. Mykolas Sopočka

1933-iaisiais ses. Faustina  į Vilnių atvyko antrąkart. Pirmąkart sutikusi kun. Mykolą Sopočką, sesuo atpažino, kad tai – tas pats kunigas, kurį ji regėjusi savo vizijose. Todėl vos susipažinusi ji dvasininkui pasakė, kad šis turintis padėti nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą – tokį, kokį ji reginti savo vizijose. Iš pradžių dvasininkas šiuos sesers vienuolės įtikinėjimus priėmė ganėtinai įtariai… Tačiau abejingas jiems neliko.

„Kaip įdomu – Jėzus savo gailestingumo žiniai perduoti pasirinko du tokius skirtingus asmenis: teologijos mokslų profesorių ir juodadarbę vienuolę, dirbančią sunkiausius darbus. Juos jungė nuolankumas ir klusnumas Jėzui. Kadangi kun. M. Sopočka buvo profesorius, jis nesunkiai savo namų bibliotekoje atrado, kad ši Dievo Gailestingumo žinia buvo Bažnyčios istorijoje apreikšta ir anksčiau, tik laiko tėkmėje užmiršta. Be to, savo prisiminimuose kunigas užsimena, kad jam buvo nepaprastai smalsu, kokį Jėzų Faustina matanti“, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, kun. M. Sopočka buvo tarsi ses. Faustinos rankos: „Rankos, kurios praktiškai įgyvendino visa tai, ko Jėzus per seserį Faustiną prašė. Kun. M. Sopočka iš pradžių pagalbos kreipėsi į anuomet garsią dailininkę benediktinę. Ši atsisakė piktindamasi, kad kita vienuolė jai nevadovaus, kaip tapyti. Tuomet kunigas kreipėsi į jau minėtą dailininką Eugenijų Kazimirovskį. Jis iškart sutiko. Tiesą sakant, labai keista, kad žinomas dailininkas sutiko nutapyti tai, ko pats nemato.“

Viešpaties galybė – Jo Gailestingume

Tapybos procesas truko pusę metų. Ses. Faustina bent kartą per savaitę apsilankydavo dailininko dirbtuvėse ir kaskart prašydavo drobėje atlikti vis naujų korekcijų – Jėzus jai rodėsi vis ne toks gražus, kokį ji reginti. Galiausiai sesuo paskutinį kartą apžiūrėjusi paveikslą nieko nebesakė dailininkui, tik skubiai sugrįžo į vienuolyną, nubėgo į koplyčią ir ten suklupusi prieš Švenčiausiąjį pradėjo graudžiai raudoti: Jėzau, kodėl nutapytame paveiksle nesi toks gražus, kokį regiu?

Pasak P. Mackelos, ji savo dienoraštyje rašo iš karto širdyje išgirdusi Jėzaus atsakymą – ne dailininko teptuke, ne dažų spalvose yra Jo galybė, bet Jo Gailestingume. Tų žodžių nuraminta ses. Faustina daugiau nebeprašė paveikslo taisyti.

„Kai paveikslas 1935 m. pirmąjį sekmadienį po šv. Velykų buvo iškabintas Aušros Vartų galerijos lange, ses. Faustina matė, kaip šie spinduliai iš paveikslo krito ant besimeldžiančių žmonių minios ir palietė kiekvieną: vienus daugiau, kitus mažiau, bet buvo paliestas kiekvienas. Šis Faustinos pastebėjimas, man atrodo, ir dabar yra labai svarbus bei aktualus, nes Dievo Gailestingumas lietė mus nuo laikų pradžios, liečia dabar ir lies iki laikų pabaigos. Nė vienas žmogus nėra atstumtas, nė vienas nėra pasmerktas“, – sakė P. Mackela.

Pašnekovas teigė, kad tuo pačiu laiku ses. Faustina patyrė regėjimą, jog Jėzus gyvai išėjo iš Aušros Vartuose kabančio paveikslo, laimino Vilnių ir sutraukė visas blogio grandines, kurios buvo apjuosusios miestą: „Dabar mes turime melstis, kad Jėzus vėl išeitų iš to paveikslo, vėl eitų – ir ne tik virš Vilniaus, ne tik virš Ukrainos ir Rusijos, bet virš viso pasaulio, ir padėtų sutraukyti visas blogio grandines. O mes atsigręžtume į Jo Meilę ir Gailestingumą. Kito kelio nėra.“

Paveikslą testamentu paliko bažnyčiai, kurios nebuvo

Dievo Gailestingumo paveikslas patyrė daug klajonių, ne kartą keitėsi jo saugojimo vietos. Įdomu tai, kad kun. M. Sopočka išvykdamas į Lenkiją paveikslo su savimi nepasiėmė, paliko Vilniuje. Tiesa, vėliau dvasininkas norėjo drobę atsigabenti, bet žmogus, iš pradžių sutikęs jam padėti, apsigalvojo – prisipažino pajutęs graužatį, kad jeigu taip padarys, įvykdys šventvagystę.

Taip paveikslas liko Lietuvoje. Vėliau buvo išgabentas į Baltarusiją, tačiau galiausiai ir vėl grįžo į Vilnių. 1973 m. kun. M. Sopočka savo testamente pažymėjo Dievo Gailestingumo paveikslą paliekantis Dievo Gailestingumo šventovei Vilniuje.

„Tai buvo socializmo įsigalėjimo metas – niekas negalvojo, kad santvarka gali keistis. Vis dėlto testamentas buvo pranašiškas. 2005 m. kardinolo Audrio Juozo Bačkio dėka paveikslas buvo perneštas į Švč. Trejybės bažnytėlę, dabar – Dievo Gailestingumo šventovę, kurioje paskutiniais metais prieš išvykdamas į Balstogę tarnavo kun. M. Sopočka. Beje, 1947-aisiais, kai sovietai minėtą bažnyčią uždarė, kunigas parašė raštą ir jame pažymėjo bažnyčioje buvusius bažnytinius reikmenis, liturginius rūbus bei kitus dalykus perduodantis Dievo Gailestingumo bažnyčiai Vilniuje. Tokios bažnyčios Vilniuje tuo metu nebuvo“, – sakė P. Mackela.

Po pasaulį pasklidusi Gailestingumo žinia

Nors yra nutapytas ne vienas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, tačiau, P. Mackelos teigimu, dabar yra šio, mums geriausiai pažįstamo – E. Kazimirovskio nutapyto, paveikslo šlovės metas. „Matau, kaip žmonės perka reprodukcijas – tiek mažesnio, tiek didesnio formato, vežasi į visas pasaulio šalis. Taip pat tenka ir Lenkijoje pamatyti vis daugiau bažnyčių, kuriose kabinamas šis, nutapytas pagal ses. Faustinos nurodymus“, – sakė jis.

Pašnekovas teigė, kad čia, šv. Faustinos namelyje, apsireiškęs Jėzus perdavė Dievo Gailestingumo vainikėlio maldą. O pastaruoju metu Gailestingumo žinia itin reikšmingai skleidžiasi Filipinuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kaimyninėje Lenkijoje. Visgi jis priminė Jėzaus ses. Faustinai ištartus žodžius: tiek Dievo Gailestingumo vainikėlis, tiek Dievo Gailestingumo litanija ar paveikslas tėra tik indai, iš kurių galime pasisemti Dievo Gailestingumo: „Tai yra priemonės. Nepriklausomai nuo to, kur ir kieno paveikslas nutapytas, vis tiek svarbiausia tai, kad jame matome Jėzų, kuriam užtenka tik vieno mūsų širdies atsidūsėjimo: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“