Tretininkas su nuosavybe
Apie du dešimtmečius po keletą metų J. A. Pabrėža kunigavo įvairiose parapijose: Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Plungėje. Ilgiau ganytojiška veikla truko Kartenoje. Ten jam pavyko išsirūpinti altaristos vietą (anais laikais tai buvo kunigas, aukojantis mišias už mirusiuosius), kuri sudarė sąlygas ramiau kunigauti.
„Tretininkas – ne dažnai tais laikais pasitaikanti tapatybė. Jis netampa tikru vienuoliu, vadinamojo Pirmojo ordino nariu. Trečiasis ordinas siejo pranciškonišku dvasingumu gyvenančius pasauliečius: vyrus, moteris, šeimas, taip pat kunigus, nepriklausiusius tai vienuolijai.
Kai kurie tretininkai buvo priimami gyventi į pranciškonų vienuolyno bendruomenę. J. A. Pabrėža būtent ir tampa tokiu kunigu vienuolyne, susijusiu vienuoliniais ryšiais, bet formaliai neangažuotu tiesioginei vienuolystei.
Regis, toks buvo jo noras, garantavęs stabilų gyvenimą, rutiną, dienotvarkę, o kartu jis nebuvo tiesiogiai pavaldus vienuolijos vyresnybei. Svarbu ir tai, kad tretininkui nereikia duoti neturto įžadų, taip J. A. Pabrėža išlaikė kuklią nuosavybę ir galėjo kaskart atnaujinti savo testamentą“, – aiškina krikščionybės istorijos Lietuvoje tyrinėtojas.
Vienuolyne J. A. Pabrėža praleido paskutinius 33 gyvenimo metus – produktyviausius, reikšmingus darbais.
Vengė sutikti moterį
Tai, kad po 250 metų prisimename šią figūrą, net skelbiame jos metus, pasak L. Jovaišos, lėmė dvi asmenybės pusės – gyvenimo šventumas ir mokslinė išmintis.
„Šventumo reputacija, ypač Kretingoje, gyva iki šiol. Prie to prisidėjo ir patys pranciškonai, nepaprastai rūpinęsi J. A. Pabrėžos atminimu tarpukariu ir dabar“, – teigia LRT.lt pašnekovas.
1971-aisiais 200-ųjų metinių proga įvyko du reikšmingi J. A. Pabrėžos minėjimai. Sovietų Lietuvoje, Kretingoje, suprantama, akcentuota mokslinė veikla, o lietuvių išeiviai Niujorke iškėlė dvasinį jo palikimą.
„Čia atsiskleidžia ne visai savo epochos asmenybė. Apšvieta daugiau dėmesio skyrė moksliniam smalsumui, mažiau – žmogaus vidiniam gyvenimui. Švento gyvenimo istorijos tuo metu retai patekdavo į visuomenės akiratį.
O J. A. Pabrėža tęsia seną tridentinę, barokinę tobulumo siekimo, griežtos askezės tradiciją. Kasmet po kelis kartus užsirašydavo savo pasiryžimus, ką daryti, ko vengti ir kaip pasitaisyti. Tarkime, už kiekvieną supykimą sukalbėti penkis poterius, rankas tiesiant į dangų. Jei galima, tuoj po „nusikaltimo“.
„Už kiekvieną artimo įtarimą mintimis nežinomame dalyke tris kryželius išlaižyti žemėje.“ Už apkalbėjimą, nebūtiną išėjimą į parapiją – pasninkauti. Klausant išpažinčių, už kiekvieną neprisidengimą nosine skirti sau disciplinos bausmę – lengvai nusiplakti“, – J. A. Pabrėžos gyvenimo principus vardija istorikas.
Anot L. Jovaišos, garsių Lietuvos asmenybių vidinio gyvenimo užrašų istorijoje labai reta.
„Buvo ir autoritetingas pamokslininkas. Ne veltui M. Valančius rašo, kad J. A. Pabrėžai būtų nereikėję nė pamokslo – vien sukalbėjęs „Tėve mūsų“ būtų paveikęs žmones į gera“, – teigia istorikas.
„Ryžtuose“ Tveruose buvo užsirašęs „apleisti darželį ir žoles“. „Į botanikos pomėgį žvelgė kaip į pagundą. Kartu yra prisakęs sau „pamesti mintis apie vienuolyną“. Matyt, ilgesnį laiką jau buvo galvojęs apie gyvenimą jame. Vis dėlto abiem atvejais atsitiko priešingai“, – prieina išvadą L. Jovaiša.
Taislius augyminis
Kita J. A. Pabrėžos veikla susijusi su botanika ir žemaičių kalba. Kitaip tariant, botanika paskatino jį kurti mokslą žemaičių kalba.
Anot L. Jovaišos, kunigas paliko daug rankraščių, kuriuose dėstoma, kaip pasinaudoti vaistingųjų augalų savybėmis gydant plaučių ligas ir kaltūną, šiltinę ir geltonligę, viduriavimą ir dizenteriją, epilepsiją.
„J. A. Pabrėžai, kaip Apšvietos žmogui, gamtos pažinimas buvo praktinė tarnystė visuomenės labui. Tačiau išryškėjo ir mokslinis aspektas. J. A. Pabrėža jau anksčiau buvo pradėjęs rinkti herbarą, o po 1831-ųjų sukilimo ėmėsi aprašyti augalus pagal Carlo Linnaeaus sistemą.
Čia jam iškilo dilema, kaipgi juos pavadinti lietuviškais vardais. Jo „Taislius augyminis“ (augalų sąvadas) yra pirmasis mokslinis veikalas, kuriame vartojama žemaičių kalba. Paprastai tais laikais lietuviai – vien dėl išsilavinusio adresato – moksline kalba rinkdavosi lotynų arba lenkų kalbą“, – aiškina istorikas.
Įdomu, kad kunigas, pamaldus vienuolis ieškojo ir pagoniškų dievų vardų. „Tiedu pasitelkė Jono Lasickio traktatą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ ir atsiuntė savo siūlymus. J. A. Pabrėža šį tą panaudojo“, – teigia L. Jovaiša.
Kai kuriuos augalus pavadino pats: „ausgyda“, „inkstaglobė“, „širdglobė“. Šie pavadinimai nunyko, tačiau ne visi. Tarkime, guboja arba raganė įsitvirtino ir vartojami iki šių dienų.
Ne imperializmas, labiau – separatizmas
Kurdamas pirmąjį augalų sąvadą žemaičių kalba, J. A. Pabrėža iškėlė žemaičių kalbos sistemingos rašybos būtinybę. „Jis pirmasis mėgino įgyvendinti bendrinės žemaičių kalbos idėją, suformuoti standartinės rašybos principus“, – teigia L. Jovaiša.
Mokslininkas atsiribojo nuo kitų dviejų variantų – lietuvių kalbos (aukštaičių) ir žemaičių, gyvenančių paribyje šalia Aukštaitijos, nes tie esą „maišyti“.
Ėmęsis šio sumanymo J. A. Pabrėža sukuria 4 reikšmingus tekstus. Rašo botanikos sąvadą, pasirūpina, kad tame pačiame vienuolyne gyvenantis vokietis bernardinas Simonas Grossas parašytų gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“.
„Kaip rodo lituanisto prof. Giedriaus Subačiaus tyrinėjimai, S. Grossas iš esmės užrašo tai, ką suformuluoja J. A. Pabrėža. Kitaip tariant, iš esmės įgyvendina jo idėją, kaip turėtų atrodyti žemaičių kalba. Gramatika ir žodynėlis yra vienas žemaičių bendrinės kalbos kūrimo, rašybos sisteminimo pagrindų“, – teigia LRT.lt pašnekovas.
Kunigas Juozapas Butavičius, po sukilimo dvejiems metams atsiųstas į Kretingos vienuolyną rekolekcijų, tapo J. A. Pabrėžos sekėju ir perrašė Simono Daukanto paliktą istorijos rankraštį pagal mokytojo principus.
„Šis 4 tekstų korpusas yra pirmas mėginimas formuoti bendrinę žemaičių kalbą. Nė vienas tų rankraščių J. A. Pabrėžos laikais nebuvo išspausdintas, todėl istorinėje raidoje jokių pasekmių neturėjo“, – tvirtina L. Jovaiša.
Jei būtų atsitikę priešingai, svarsto pašnekovas, galbūt šiandien gyventume Žemaitijos ir Lietuvos Federacijoje arba kalbėtume kita bendrine kalba.
„Separatistinėms žemaičių aspiracijoms J. A. Pabrėžos lingvistiniai darbai ir kai kurios citatos visai tiktų. Jam lietuviai yra visiškai atskiras dalykas. Tai ne koks žemaitiškas imperializmas, kad visus lietuvius reikėtų integruoti žemaičių pagrindu. Ne, veikiau tai separatizmas, monolitinės Žemaitijos idėja“, – sako L. Jovaiša.
Anot istoriko, J. A. Pabrėža priklauso žemaičių bajorų tautiniam ir kultūriniam sąjūdžiui: „Jis, taip pat išsilavinę pasauliečiai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius mėgina konstruoti kultūrinę žemaičių tapatybę, gal net lietuvių tautos tapatybę žemaitiškumo pagrindu.“
„Beje, viena J. A. Pabrėžos siūlytų žemaičių kalbos rašybos ypatybių – ilgųjų balsių išskyrimas jas dvigubinant (pvz., „aa“). Jei tokia sistema būtų įsitvirtinusi, šioje srityje būtume kiek artimesni estams“, – nusijuokia pašnekovas.
Į amžinybę palydėjo kukliai
Apie J. A. Pabrėžos mirtį sekamos kelios legendos. Pagal vieną, užrašytą 1920 metais, kunigas ir vienuolis paprašęs tarno kažkokiu reikalu nueiti į miestą, bet prieš tai jį užrakinti celėje. Grįžęs rado J. A. Pabrėžą mirusį, tvarkingai apsirengusį, atsigulusį į lovą. Neva jautęs besiartinančią mirtį.
„Kita Kretingos vienuolyno tradicija teigia, esą J. A. Pabrėža pasimirė klaupte besimelsdamas“, – pasakoja L. Jovaiša.
„Pats rašo, kad turi visokių negalavimų, jam padedanti tik vienuolyno disciplina, kasdienis režimas. Na, ir vaistinėlė, su kuria nesiskiria. Be to, negalįs normaliai valgyti: keleriais metais anksčiau mini beturįs tris dantis, kurie kreivai stirkso, o vėliau rašo, kad nebeturi nė vieno“, – teigia istorikas.
Su J. A. Pabrėža, tapusiu beveik šventuoju, atsisveikinta kukliai, be didesnių iškilmių. Viena vertus, anot L. Jovaišos, vienuoliams tai nederėjo, antra, neliko žinių apie kokį nors žmonių antplūdį.
„Pacituojamas tik aplinkraštis, kuriuo pranešama apie mirtį: „Plenus dierum et meritorum“ (Pilnas dienų ir nuopelnų). Bet tai klišinė frazė – taip dažnai buvo sakoma apie bet kurį vyskupijos kunigą“, – baigia pasakojimą L. Jovaiša.
Skaitytojų dėmesiui publikuojame J. A. Pabrėžos citatų iš Viktoro Gidžiūnas OFM knygos „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“, Roma, 1993.
Ryžtai Raudėnuose (1799):
4. Nevaikščioti pas parapijiečius ir neviešėti pas juos.
7. Taip atlikti kiekvieną darbą, kaip kad tuojau reikėtų mirti.
8. Be reikalo į jokią moterį nežiūrėti.
Sau užsidėtos bausmės:
1. Už kiekvieną supykimą – sukalbėti, rankas laikant į aukštį iškeltas, 5 poterius.
2. Už kiekvieną artimo įtarimą mintimis nežinomame dalyke – tris kryželius išlaižyti žemėje.
5. Už kiekvieną nereikalingą išėjimą į parapiją – vieną dieną pasninkauti.
6. Už kiekvieną neužsidengimą nosine klausant išpažinčių, po bausmės disciplina.
8. Už kiekvieną be reikalo į moteriškę pažvelgimą daryti gailestį ir tris poterius sukalbėti.
Ryžtai Tveruose (1800)
1. Visuomet turėti Dievą savo akyse, prisimenant, tartum Dievas kiekvieną momentą pro langą žiūrėtų.
Ryžtai (1800)
1. Į virtuvę įėjus, su niekuo be reikalo nekalbėti, o tuo daugiau nežiūrėti į moteris.
2. Atradus klebonijoje moteriškę, tuojau išeiti ir nenorėti jos pažinti, nesiteirauti, iš kur ji yra.
3. Zakristijoje į jokią moterį niekada nepažvelgti.
5. Kiek galima, atsikratyti svečių ir niekada jų nesikviesti be didelio reikalo.
11. Apleisti darželį ir žoles.
Ryžtai Plungėje (1802)
4. Klausykloje nemurmėti ir žmonių neperspėti. Jei kada reikėtų daryti perspėjimą, (…) tyliu balsu perspėti, bet visada geriau nutylėti.
Pašalinti norą stoti į vienuolyną. Visa tai pagunda.
5. (…) Išėjus iš klausyklos, nepamiršti penitentų, bet pavesti juos Dievo malonei. Jei juos įkvėpė pas mane ateiti išpažinties, turi man rūpėti ir jų sielų išganymas. Karšta malda už juos gali daugiau padėti negu klausykloje pamokymai. Pabaigus klausyti, sukalbėti skirtas maldas.
Ryžtai Plungėje (1806)
Būti šventam ir nepeiktinam. Šventam siela ir kūnu, gyvenimu, pavyzdingumu, mokslu, girtinais elgesiais. Tam padeda malda, nusižeminimas, tuščios garbės vengimas ir net jos žežėlio, nepasitikėjimas savimi, bet Viešpačiu Dievu, jautrus saiko taikymas ir aistrų suvaldymas.
Iš 1838 m. vasario 23 d. testamento:
Vienuolikta. Įspėju taip pat, kurie nekurie dalykai aptiekoje nuodingi; tad, man mirus, atsargiai elkitės, kad nenusinuodytumėte, ir ne bet kam pavelykite mėginti, tik tam, kurs tai išmano.
Iš 1844 m. spalio 15 d. laiško vyskupijos administratoriui Jonui Krizostomui Gintilai:
1. (…) jau artėja šalčiai, gruodas, šlapdrabos, darganos ir sniegai, kurie vos beleidžia man iš celės nueiti į bažnyčią ir į refektorių, ir tai storai gerai apsivilkus dėl kentėjimų ir skausmų, kurie mano kūne įsikerėjo, kaip va: dėl kosulio, troškumo krūtinėje, reumatizmo visose kūno dalyse, hemoroidų, fluksijų galvoje, sprande, gerklėje, apie ausis; jais nebegaliu nusikratyti. Norėdamas nors kiek pasilengvinti turi bapradėti tai tokių, tai šiokių vaistų ragauti, kurių preparatus galiu rasti savo naminių vaistų magazine, o tokią atsargą gydyklų sunku su savim pasiimti.
2. Pati gyvenimo tvarka, vienuolių susirinkime per 28 metus įgyta, ypač valgyme, gėrime, kambaryje, krosnyje, net ir toje lovoje; be to, taisyklingas laiko laikymasis, pasistiprinant, atsiilsint, keliant, šv. Mišias laikant, pusryčiaujant – didelės yra reikšmės mano amžiui pailginti. Patyriau, kad ligi tik bent kelioms dienoms atsitolinau iš vienuolyno, tuoj gavau pilvo netvarkos ir pagrįžęs gaunu gydytis. (…) Ko bevertas mano pagalėjimas, kad iš apatinio koridoriaus laiptais palypėjęs į viršutinį jau nebegaliu atsigauti, uždūstu, nors jėgų dar turiu? Tiek jau tas ponaitis betinka visam kam.
3. Sėstis į stalą su kitais stiprintis, nebeturint nė vieno danties, tik juoką žiūrintiems daryti (…). Man pačiam nepadoru, kad nebegaliu suskubti su kitais, dėl to dažnai turiu tenkintis ta viena sriubele, rasalėliu su duona, kad nepakyrėčiau visam susirinkimui.
4. Ypatingas mano paprotys laikytis skyrium nuo kitų daro mane nebesugebantį keltis kur kitur gyventų, nes tai padaręs gaučiau be paliaubos nuobodžiauti ar, netekęs malonaus laiko bent kiek užsiimti literatūra, antlankant mane žmonėms, kuriuos aš tik pakenčiu, o ne mėgiu.
Iš 1838 m. spalio 9 d. laiško kanauninkui Gintilai į Peterburgą (apie lietuvių kalbines grupes):
„Tegu būna Lietuva Lietuva, maišytieji – maišytaisiais, o žemaičiai – žemaičiais.“
Mindaugas Klusas
2021-ieji Lietuvoje paskelbti kunigo, pasauliečio pranciškono, aistringo botaniko ir lietuviško mokslo pradininko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metais. 1771-aisiais gimęs šviesuolis Kretingoje iki šiol garbinamas kaip šventasis. Ko gero, juo ir būtų pripažintas, jei tarpukario pranciškonų pradėta kanonizacijos byla nebūtų buvusi nutraukta bolševikinės okupacijos.
Tokios garbės Večiuose gimęs J. A. Pabrėža (1771–1849) sulaukė gydydamas ligonius, įtaigiai pamokslaudamas ir laikydamasis griežtų gyvenimo principų – ryžtų. Už artimo įtarimą mintimis jis buvo prisakęs sau „tris kryželius išlaižyti žemėje“, vengė bet kokio kontakto su moterimi, baudėsi „zakristijoje į jokią moterį niekada nepažvelgti“, o už kiekvieną neprisidengimą nosine per išpažintį lengvai nusiplakdavo.
Jei šio vyro mokslinės idėjos tada būtų buvusios išleistos knygomis ir paplitusios, tikėtina, šiandien gyventume visai kitokioje valstybėje, tarkime, Žemaitijos ir Lietuvos Federacijoje, arba kalbėtume kita bendrine kalba.
„J. A. Pabrėža atmetė visą Mažosios Lietuvos raštijos tradiciją sakydamas, kad tai visai kita kalba, neaktuali žemaičiams, jų dialektams ir raštui“, – teigia LRT.lt pašnekovas istorikas Liudas Jovaiša.
„Pagal mentalitetą jis jau gyveno kitame laike. K. Donelaitis užsiėmė praktiniais darbais, tačiau neturėjo mokslinio mąstymo, tradicijos. Pragmatinis jo meistravimas, domėjimasis gamtos reiškiniais būdingas dar senajam pasauliui. O J. A. Pabrėža pretendavo kurti rimtą mokslą“, – teigia istorikas.
Politiniu požiūriu J. A. Pabrėža gyveno pervartų amžiuje. Jo jaunystės metais griuvo Abiejų Tautų Respublika. Manoma, kad 24-erių jaunuolis dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Kai šis buvo užgniaužtas, įstojo į Žemaičių vyskupijos seminariją Telšiuose, tapo kunigu (1896 m.), prieš tai dar spėjęs pastudijuoti Vilniaus universitete (tada – LDK vyriausioji mokykla).
Ką iš tiesų studijavo universitete, tiksliai nežinoma. Nors, žemaičių vyskupo Motiejus Valančius tvirtinimu, kurį visi iki šiol perrašinėja, studijavęs ir teologiją, ir botaniką, ir kitas disciplinas. „Neįtikimas repertuaras. Manau, daug ką M. Valančius parašė iš galvos“, – svarsto istorikas.
Pats Pabrėža minėjo klausęsis Vilniaus universiteto profesoriaus gydytojo Ferdinando Špicnagelio botanikos paskaitų. „Jos nulėmė visą Pabrėžos gyvenimą. Ką tikrai žinome, kad per ganėtinai trumpą epizodą universitete išsinešė nepaprastą aistrą botanikos mokslui“, – sako L. Jovaiša.