Birželio 23 d. Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija Šv. Jono Krikštytojo gimimo iškilmės išvakarėse minėjo jėzuito Jono Lauriūno – ilgamečio parapijos klebono, dirbusio čia net 19 metų, – šimtąsias gimimo metines.
Lietuvos Katalikų bažnyčios Kronikos bendradarbis, pogrindinio religinio leidinio „Rūpintojėlis“ bendraautorius, vienas iš slapto kunigų rengimo organizatorių, ilgametis pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojas kun. Jonas Lauriūnas nuošalioje Kabelių parapijoje ne tik daug laiko skyrė kūrybiniam darbui, iš prancūzų, vokiečių, anglų ir lenkų kalbų versdamas religinę literatūrą ir teologinius veikalus, rašydamas pamokslus, kuriais dalijosi su kitais kunigais (pamokslų susidarė net 50 tomų), vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo versti į lietuvių kalbą Vatikano II susirinkimo dokumentus ir Mišių liturgijos tekstus, bet ir buvo itin atsidavęs savo pašaukimui sielovadininkas.
Ir šv. Mišias aukojęs arkivysk. Lionginas Virbalas, SJ, daug laiko praleidęs pas kunigą Lauriūną, kai savo laiku buvo nepriimtas į kunigų seminariją, ir po Mišių parapijos namuose gausiai susirinkę žmonės dalijosi prisiminimais apie bendravimą su kun. Lauriūnu – kaip jis rūpinosi kiekvieno, pas jį apsilankiusio, sielos reikalais, atjautė netektį patyrusius žmones, domėjosi parapijos šeimų gyvenimu, buvo atviras kiekvienam, kas į jį kreipdavosi.
„Į Kabelius pirmą kartą atvykau būdama Birutė, o iš čia išvykau jau kaip sesuo Agnė“, – pasakojo sesuo eucharistietė Birutė Agnė Gučaitė, prisimindama pogrindžio sąlygomis vykusį savo vienuolinį ugdymą, kuriam, kaip ir daugeliui kitų, vadovavo kun. Lauriūnas.
Arkivysk. Liongino Virbalo, SJ, homilija minint t. Jono Lauriūno, SJ, šimtąsias gimimo metines
Broliai ir seserys, mieli tikintieji,
Dievo žodį vadiname šviesa mūsų gyvenimo takui, Viešpaties žinia, kuri mus drąsina ir teikia viltį. Šį sekmadienį girdėjome kaip Jėzus pavargęs užmiega valtyje, o audrõs išsigandusių mokinių pažadintas nutildo įsisiautėjusį vėją.
Nuo seniausių laikų krikščionys įžvelgė gilesnę šio pasakojimo prasmę ir audrą laikė simboliu įvairiausių sunkumų, kuriuos patiria Bažnyčia ir kiekvienas žmogus. Yra audrų, kurios ateina iš išorės. Šiandien gyvename ypač neramiais laikais, kai pasaulyje tiek daug karinių konfliktų, tarpusavio nesutarimo. Tačiau yra ir didelių vidinių neramumų, kai patiriame netektį, išdavystę. Net tada, kai išoriškai viskas atrodo gerai, dėl vidinės sumaišties daug kas gali atrodyti beprasmiška.
Dievo žodis duoda kelias gaires, kaip įveikti šias audras. Pirmasis skaitinys iš Jobo knygos primena, kad audra visada baigiasi; kad ir kokia būtų stipri, ji visuomet praeina. Viešpats žino, kiek galime ištverti. Bet kokiai audrai, kaip ir Jobo knygoje, Jis sako: „Iki čia ateik, bet ne toliau“. Kartais tiesiog tenka išlaukti. Patirdami sunkumus turime išlaikyti maldą ir ištikimybę Bažnyčiai. Audra nėra tinkamas metas keisti kryptį. Priešingai – reikia toliau nuosekliai laikytis užsibrėžto kurso.
Antrajame laiške korintiečiams šv. Pauliaus rašo, kad tikėjimas parodo naujus dalykus, kurie kūno akims yra paslėpti. Krikščionys gyvena tikėjimu, o ne regėjimu, todėl gali būti suglumę, bet nepuola į neviltį.
Audra – tai daugiau nei debesys, vėjas ir lietus. Tuo pačiu ji ir apvalo: išgriauna silpnus medžius ir atlaisvina vietą naujiems ūgliams. Net jei audros metu atrodo, kad gyvenime daug kas subyra, tikėjimas atveria naujas galimybes. Sunkumai ir išbandymai gali paskatinti dvasinį atsinaujinimą, fizinis praradimas gali tapti dvasinio laimėjimo akimirka. Todėl visus sunkumus ir pavojus turėtume matyti Kristaus akimis.
Galiausiai Evangelija užtikrina, kad Kristus visada yra su mumis. Kai užklumpa gyvenimo audros, kartu su apaštalais kyla pagunda sakyti: „Mokytojau, argi tau nerūpi, kad mes žūvame?“
Vis dėlto per visas audras Kristus yra ne tik šalia, mūsų valtyje, bet net pačiuose mumyse. Mumyse gyvenantis Kristus perkeičia ir padaro mus naujais kūriniais, kurių niekas negali įveikti ar sunaikinti. Daugelis didžiųjų šventųjų, tokių kaip Ignacas Lojola ar Kryžiaus Jonas, patyrė tamsiąsias vidinių audrų naktis, tačiau su Kristumi jiems išaušo naujas dvasinio gyvenimo rytas. Visada galime pasitikėti mumyse esančiu Kristumi, kuris mus stiprina ir saugiai perveda per kiekvieną audrą.
Mieli Kabelių parapijiečiai ir svečiai, šiandien minime šimtmetį nuo t. Jono Lauriūno gimimo. Jaučiame, kad gerokai per anksti Viešpats pasišaukė jį į savo amžinąją šviesą. Tačiau jo paliktas Dievo šviesos atspindys – išlieka. Ačiū jums už t. Jono atminimą, rūpestį jo palikimo išsaugojimu ir skleidimu. Per jus ir dėka jūsų t. Jonas toliau tęsia savo misiją.
Jis gyveno audringais laikais, kai Bažnyčios ir visos Lietuvos laivą blaškė galingos audros. Kai jaunystėje su savo tėvu Jonas žvejojo Nevėžio upėje – nes tėvas buvo žvejys – bangos buvo mažos. Kur kas didesnės atsirito raudonam ir rudam tvanui užplūdus Lietuvą. T. Jonas baigė Kauno jėzuitų gimnaziją slapstydamasis nuo priverstiniams darbams jaunuolius gaudančių hitlerininkų. Ne lengviau tapo ir pasibaigus karui. Gyveno jėzuitų naujokyne ir po to studijavo Kauno kunigų seminarijoje, iš kurios net du kartus sovietinės valdžios buvo išguitas. Puikiai panaudojo tą laiką savarankiškoms studijoms, skaitymui, kalbų mokymuisi. Dievą mylintiems viskas išeina į gera. Buvo dvasios žmogus, geras vienuolis, išsilavinęs kunigas (nors juokavo, kad nebaigė net seminarijos, nes valdžiai užsimojus mažinti seminaristų skaičių, buvo pašventintas jau po keturių mokslo metų).
T. Jonas turėjo Dievo duotą nuojautą daryti tai, ko labiausiai reikia. Kai trūko religinės literatūros ir net kunigai negalėjo jos gauti – rengdavo pamokslų ciklus ir dalindavosi su kitais dvasiškiais. Žmonės klausdavo: „Kaip yra, kad užeini sekmadienį į vieną Vilniaus bažnyčią, ateini į kitą – ir vis tas pats pamokslas“. Pasirodo ir vienur, ir kitur kunigai naudojosi t. Lauriūno parengtos medžiagos tomeliu.
Ateistinio šmeižto laikais jam rūpėjo atsakyti į Bažnyčiai ir tikėjimui keliamus priekaištus. Turėjo literatūros kitomis kalbomis, rinko medžiagą ir taip gimė apologetiniai straipsniai bei jų rinkiniai.
Išsilavinusį kunigą valdžia liepė laikyti mažiausiose ir tolimiausiose parapijose. Galvojo, kad taip atitrauks jį nuo žmonių. Įvyko priešingai – turėjo laiko rašyti ir bendrauti, nuošali vieta puikiai saugojo nuo pašalinių akių ir daugybė galėjo pas jį lankytis.
Šv. Mikalojaus bažnyčioje kiekvienais metais vesdavo gavėnios rekolekcijas. Kun. J. Tunaitis nebijojo vis jį pakviesti. Buvo ir kitų drąsių kunigų, kurie norėdavo, kad t. Jonas prabiltų į jų parapijiečius. Priartėjus Didžiajai savaitei būdavo pavargęs ir užkimęs. Zakristijonaujant pas jį kartais tekdavo skaityti didelę dalį Mišių tekstų, kad jam būtų lengviau.
Iš Vokietijos kilęs kun. Georgʼas Fischerʼis paminėjo dar vieną t. Jono veiklos aspektą – aktyvų rūpestį Bažnyčios ateitimi. Jis taip rašė:
„Džiaugiuosi, kad bus pagerbtas t. Jono Lauriūno asmuo. Susipažinau su juo 1976 m., 2 metus prieš savo kunigo šventimus. Jis man buvo vienas iš tų žmonių, kurie lydėjo mano kelią kunigystėn. 1982 m. vasario mėnesį man perdavė jo ir t. K. Garucko parašytą laišką popiežiui, kuriame prašė, kad Šv. Sostas skirtų Lietuvai tik tinkamus vyskupus ir ne kolaborantus. Mane tada kratė Leningrado oro uoste, tačiau gerai paslėpto laiško nesurado. Su Berlyno kardinolo Alfredʼo Bengschʼo pagalba laišką popiežius gavo ir tas laiškas pasiekė savo tikslą.“
Prasidėjus atgimimui, t. Jonas drąsiai ėmėsi naujų dalykų – dėstė tikybą mokyklose, buvo „Katalikų pasaulio“ žurnalo redakcinės kolegijos narys, įsitraukė į komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti veiklą, skaitė paskaitas. Ir žinoma, kaip visada vedė rekolekcijas pasauliečiams, seselėms, kunigams. Jėzuitams vestos rekolekcijos buvo paskutinės – jas baigdamas iškeliavo pas Viešpatį.
Komunistinio siautėjimo audra baigėsi, ji nebuvo amžina. Tą t. Jonas Lauriūnas puikiai žinojo, todėl darė savo darbą be baimės. O patirti sunkumai padėjo atsinaujinti, rasti naujus veikimo būdus. Jis tikrai neabejojo, kad Viešpats buvo nuolat kartu, visuose įvykiuose, apaštaliniuose darbuose, o taip pat valdžios vykdomose kratose, per kurias pavykdavo nuslėpti tai, kas galėjo pakenkti kitiems.
Užtariant šv. Jonui Krikštytojui ir įkvėpti t. Jono Lauriūno pavyzdžio, prašykime Viešpaties, kad Bažnyčia – mes visi būtume balsu, liudijančiu Kristaus buvimą, kad būtume Žodžiu, liudijančiu šviesą, teikiančiu džiaugsmo, žadinančiu broliškumo ir solidarumo ryšius, atveriančiu ateities viltį.
