Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Pal. J. Matulaičio atlaidai: padrąsinimas ir paguoda – dvi vilties srovės
Arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Data nenustatyta. LCVA nuotrauka.

Pal. J. Matulaičio atlaidai: padrąsinimas ir paguoda – dvi vilties srovės

Autorius Ses. Viktorija Plečkaitytė MVS
Šaltinis Bernardinai.lt, 2024 06 29

 

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis paskelbiamas palaimintuoju. Tai įvyko 1987-ųjų birželio 28-ąją Romoje, Šv. Petro bazilikoje. Iš Lietuvos ten tebuvo 17-os asmenų grupelė. Daugiau neleido sovietai. Užtat po poros savaičių, liepos 12-ąją, visas Marijampolės centras virto dideliu šventoriumi – sako, apie 40 000 žmonių iš visų Lietuvos kampų sugužėjo dėkoti už naują Palaimintąjį.

Po geros savaitės, liepos 6–14 dienomis, vėl rinksimės pal. Jurgio Matulaičio liturginiam minėjimui ir atlaidams Marijampolėje jau 37-ą kartą.

Pal. Jurgio Matulaičio atlaidų 2024 metais programą galite rasti Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikos svetainėje internete arba čia.

Kaip visada – tą savaitę, kurioje yra liepos 12-oji. Kaip anais metais, 1987-aisiais. Ir vėl dėkosime. Už tėvą Jurgį, už jo tikėjimo ir šventumo liudijimą, už jo drąsą ir ramybę, viltį ir pasitikėjimą. Už jo maldą. Už tas dovanas, kurias iš Dievo malonės turėjo Jis ir kurias dabar per Jo užtarimą gauname. Ir melsime naujų. Ir tikrai gausime. Bus ir malonių, ir stebuklų („Bernardinai.lt“ skaitytojai tikrai prisimena paskutinę t. Jurgio maldos mokyklos pamoką: Viso galima pasiekti ir viską įveikti maldos galia. […] Viską galėsime padaryti, jei Dievo visagalybė su mumis susijungs. Net kai reikalingas stebuklas, ir tai neviršija Dievo galimybių. Viskas įmanoma. Maldos galia viską gali pakeisti, net ir gamtos dėsnius.1)

Tiesą sakant, būtent tuo viskas ir prasideda. Pirmąją atlaidų dieną, sekmadienį (šiemet – liepos 7-ąją) – dėkojam. Ir klausomės liudijimų. Kad būtume tikri: Dievas veikia ir šiandien. Mūsų gyvenimuose. Ir Jo šventieji mus užtaria. Taigi ir šį kartą po 12 valandos šv. Mišių išgirsime kelis pasidalijimus tų, kurie sako – buvo stebuklas. Jei ir ne tai, ką Bažnyčia vieną dieną (tikėkimės – gretai) oficialiai tuo žodžiu pavadins. Bet buvo. Ir vėl abipus t. Jurgio paveikslo altoriaus antstate atsiras keletas naujų padėkos ženklų – votų…

O tada – jau visą savaitę kasdien meldžiamės vieni už kitus: už tarnaujančiuosius bendrajam gėriui, už judėjimus ir bendruomenes, už švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus, už kunigus ir pašvęstuosius, už ligonius ir jais besirūpinančiuosius…

Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kas iš tiesų yra atlaidai? Šiemet, dar tik įsismaginant ruošai, į mintį atėjo visai netikėtas žodis: susitikimas. Suprantu, kad jis neaprėpia visos teologinės atlaidų reikšmės ir prasmės. Apie ją – vėliau. Tuo tarpu gyvenu laukimu visų tų susitikimų – ir džiugių, ir sunkių, su pažįstamaisiais ir nepažįstamaisiais maldoje ir tarnystėje – kurių bus pilna toji savaitė. Iš patirties žinau, kad, man nė nesuvokiant, iš jų visų tartum susipins ir išaugs ir tikrasis Susitikimas. Susitikimas su Dievu. Tėvas Jurgis tikrai pasirūpins, kad taip nutiktų. Ir man, ir visiems, kurie tik ateis…

Turbūt tas žodis atsirado ir dėl to, ką pasakė Ana, viena iš atlaiduose (ir ne tik) sutiktųjų. Dabar – dviejų mažylių mamytė. O prieš keletą metų, studijų laikais – daugiametė atlaidų savanorė (juokais taip vadinam tuos jaunus žmones, kurie, mūsų džiaugsmui ir nuostabai, sugrįžta dvi, tris, o kai kurie – ir keturias vasaras iš eilės). Užkalbinau Aną elektroniniu laišku prieš porą savaičių. Ir štai mūsų pokalbis:

Ana, kaip pasakytum jaunam žmogui, kad ir tiesiog gatvėje sutiktam, kas yra atlaidai?

Atlaidai – savaitę besitęsianti šventė, per kurią Dievas kalba visomis kalbomis, per artimus ir nepažįstamus žmones, per papuoštą Bažnyčią, per žmonių gausą šv. Mišiose.

Esi ne kartą dalyvavusi Pal. Jurgio Matulaičio atlaiduose Marijampolėje. Ir kaip savanorė, ir tiesiog kaip piligrimė. Kokia pati gražiausia / svarbiausia patirtis, koks prisiminimas? Ar yra kuri nors atlaidų programos dalis (kaip žinai, programa visada šiek tiek skirtinga, bet ir labai panaši), kuri Tau asmeniškai yra buvusi svarbiausia?

Iš tiesų daugiausia ir esu dalyvavusi kaip savanorė. Sakyčiau, kiekvieni atlaidai yra naujas susitikimas su pal. Jurgio Matulaičio asmenybe, su jo nuveiktais darbais. Gražiausia patirtis man – malda prie Palaimintojo relikvijų – jo žemiškųjų palaikų. Jie ranka pasiekiami kiekvienam, kuris ateina, prisiartina. Būtent per šias maldas, per tą fizinį prisilietimą prie sarkofago, t. Jurgis ir tapo man labai artimas ir brangus tarpininkas pas Dievą.

(Truputį patikslinu: t. Jurgio sarkofagas iš tiesų prieinamas visiems ir visada: tereikia tik ranką pakelti ir prisiliesti. O štai atlaidų savaitės metu yra ir ypatingas artumo momentas. Nuo pirmadienio iki šeštadienio 14 val. – užtarimo pamaldos Pal. Jurgio koplyčioje, kurių metu teikiamas asmeninis palaiminimas t. Jurgio relikvija…)

Taip pat labai graži atlaidų dalis visada būdavo agapė po šv. Mišių. Gera, kai po Mišių ne kiekvienas sau išeina, o dar lieka pabendrauti, pasistiprinti ne tik maistu, bet ir bendryste…

Cathopic.com nuotrauka

O kodėl tam pačiam gatvėje sutiktam jaunam žmogui pasiūlytum nuvažiuot į Marijampolę? Į kurią atlaidų dieną, laiką, programos dalį rekomenduotum taikyt?

Atvykti į Marijampolę per atlaidų savaitę kviesčiau visus: ir jaunus, ir vyresnio amžiaus žmones. Nes visas miestas laukia piligrimų. Ir tai visada jaučiasi. Marijampolė – labai stebinantis miestas, o per atlaidus – dar labiau matulaitiškas nei paprastai. Diena ar programos dalis nėra labai svarbu. Kiekviena atlaidų diena turi savo žavesio. Per kiekvieną dieną, per kiekvieną programos dalį pal. Jurgis Matulaitis ras būdą susitikti su kiekvienu, kuris pas jį ateina.

Taigi. Susitikti. Vieniems su kitais. Su t. Jurgiu. Ir – per visus susitikimus ir juose visuose – susitikti su Viešpačiu.

Vos prieš porą savaičių pasirodė popiežiaus bulė dėl eilinio 2025 m. jubiliejaus paskelbimo. O joje – ir pastraipa apie atlaidus. Apie tuos, kuriuos pelnyti bus galima Jubiliejaus metais. Bet ir apie visus kitus. Nes esmė ta pati visur ir visada:

Atlaidai leidžia mums suvokti, koks beribis yra Dievo gailestingumas. Neatsitiktinai seniau sąvokos „gailestingumas“ ir „atlaidai“ vartotos pakaitomis, o pastarąja buvo siekiama išreikšti beribę Dievo atleidimo pilnatvę. […]

Atgailos sakramentas laiduoja, kad Dievas atleidžia mūsų nuodėmes. […] Per jį leidžiame Viešpačiui sunaikinti mūsų nuodėmes, išgydyti mūsų širdis, pakelti mus ir apkabinti, per jį Viešpats mums atskleidžia savo švelnų ir gailestingą veidą. […]

(Skaitau popiežiaus žodžius, o mintyse – atlaidų patirtis. Per savaitę komandai ir savanoriams tenka visokių iššūkių. Kartais – ir gana nemalonių. Bet yra vienas, visada džiugus ir laukiamas: skubiai ieškoti dar vieno kunigo, kuris galėtų tarnauti klausykloje (jei dar yra laisva), nes tie, kurie jau tarnauja, niekaip nespės…)

O toliau štai kas:

[…] Kaip žinome iš asmeninės patirties, nuodėmė „palieka žymę“, ji turi pasekmes: ne tik išorines, susijusias su įvykdyto blogio padariniais, bet ir vidines […] Taigi mūsų silpname, blogio paveiktame žmogiškajame būvyje lieka „nuodėmės likučiai“. Jie pašalinami per atlaidus, visada veikiančius per Kristaus malonę: šventasis Paulius VI rašė, kad Kristus yra „mūsų ’atlaidai‘“.2

Tad, pasirodo, tas mudviejų su Ana žodis – susitikimas – visai taiklus. Be abejonės, būtent šito – gilaus, perkeičiančio – susitikimo su Viešpačiu pirmiausia ir trokšta t. Jurgis visiems, pas jį ateinantiems ir jo užtarimo prašantiems. Ir būtent veda jo link, į jį palydi, ir dabar pasilikdamas tuo, kuo buvo, gyvendamas žemėje – ganytoju, mokytoju, dvasios vadovu. (Niekada nepagalvojau – bet juk savaitė lyg savaime susidėlioja būtent taip – vis stiprėjančiu kvietimu į susitikimą: į perkeičiantį Viešpaties prisilietimą penktadienio vakarą, Vidinio išgydymo pamaldose, į Šviesos kelią ir pasilikimą prie Viešpaties kojų drauge su Švč. Mergele Marija Švč. Sakramento adoracijoje Vigilijos naktį…).

Beje, katechezėse, bent kai kuriose, kaip ir pernai – skambės beveik vien t. Jurgio žodis. O ir atlaidų savaitės moto: „Kad nė viena diena nepraeitų be maldos“ – t. Jurgio frazė, kažkada nuskambėjusi jo klausytojų grupelei ir išlikusi konferencijos apmatuose. O šiemet – tartum ataidinti popiežiaus kvietimą ruoštis 2025-ųjų jubiliejui: Prašau jūsų sustiprinti maldą, kad pasirengtume gerai išgyventi šį malonės įvykį ir patirti Dievo teikiamos vilties galią.3

Cathopic.com nuotrauka

Beje, yra ir t. Jurgio žodis apie viltį. Ir šiandien, minint jo paskelbimą palaimintuoju ir ruošiantis atlaidams: puiki proga trumpam sustot ir vėl išgirst jo balsą:

Viltis – mūsų gyvenimo siela. Ji mums įlieja drąsą ir stiprybę siekti gėrio, nepaisant vargų ir sunkumų, palaiko dideliuose ir varginančiuose darbuose, teikia dvasios jėgą ir tvirtumą pagundose, sunkumuose, rūpesčiuose ir varguose. Nesvarbu, ar esi pirklys, mokslininkas ar ūkininkas – viltis būtina. Vilties trūkumas – tai sielos mirtis. Būtent todėl pikta dvasia traukia mus į silpnadvasiškumą.

Vilties pamatas yra Dievo pagalba, dėl kurios esame tikri, nes Dievas ją pažadėjo. Vilties įtaka – sielos pakilumas ir ramybė.

Teisingas vilties pagrindas – tai ne mūsų jėgos, nuopelnai ar bendradarbiavimas, bet Dievo gerumas ir visagalybė, teikianti mums pažadėtą pagalbą. Nieko be Dievo negalime. Viltis remiasi ne žmonėmis, bet tik Dievu, kuris žmonėmis, tartum įrankiais, pasinaudoja.

Tikra viltis remiasi ne kūriniais, bet tik Dievu, kuris niekuomet nenuvilia. Reikia pasitikėti, kad Jis duos visa, kas reikalinga mūsų išganymui. Per tai gyvenimo abejonėse turime tikrumą, išmėginimuose – sustiprinimą. „Raštas juk sako: kas tik jį tiki, neliks sugėdintas.“ Nenusivils tas, kuris nesvyruoja, kuriam nereikia atramos čia, žemėje, nes atranda tvirtumą dvasiniame gyvenime. Tačiau nėra lengva viltį išlaikyti: praeities nuodėmės vargina, mūsų nedėkingumas ir maža pažanga liūdina, kančios, nepasisekimo baimė suima ir t. t. Ir tuomet piktoji dvasia sukelia nusiminimą ir neviltį. Vykim šalin tą melagę! Kaip laivą jūroje laiko inkaras, taip mes tvirtai vilties įsitverkime ir laikykimės: „Dievas mano išgelbėjimas ir garbė; mano stiprybės uola; mano užuovėja yra Dieve“ (Ps 62, 8).

Vilties objektas – gėris. Trokštame paties didžiausio gėrio: Dievo, dangaus. Trokštame jo ir tikimės, kad pasieksime. […]

Jei iš tiesų tai, ko trokštame, yra Dievas, Dangus, tai kas palyginus su tuo yra visi kiti dalykai? Juk pasakyta, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera. Kokią tai teikia ramybę, kokią jėgą atsispirti prieš blogį! […] Palaimintas, kas deda viltį į Dievą. „Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens“ (Ps 1,3).

Vis dėlto viltis, kuri nėra sujungta su pastangomis, yra netikra. Pažadėtąjį gėrį pasieksim ne kitaip, kaip tik tuo būdu ir tuo keliu, kurį yra nurodęs pats Dievas – tai yra bendradarbiavimu iš mūsų pusės, mūsų gerais darbais. Dievas visuomet atleidžia – bet, kad gautume atleidimą, reikia atgailos. Dievas visuomet duoda malonę, bet, kad ją gautume, turime eiti sakramentų. Dievas duoda mums visokį gėrį, bet turime jo prašyti: „prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11, 9). Sakoma: turėk viltį ir daryk gera. […] Reikia pasitikėti, bet ir dirbti.

Reikia lavintis viltyje. Pirmiausia – maldoje. Pagrindinis maldos veiksmingumas kaip tik ir atsiskleidžia tuo, kad meldžiantis mumyse stiprėja viltis. Viltį taip pat ugdo sakramentų priėmimas.

Ypatingos progos ugdyti viltį yra tuomet, kai praeities nuodėmių prisiminimas ima varginti, kai ištinka nusivylimas, apima abejonės, kai esame kančioje ir nelaimėse, bendrai – visuose poreikiuose, sunkumuose, pavojuose, įtampose. Svarbu vis kartoti pasitikėjimo aktus, šlovinti Dievo gerumą, Jo galybę ir didybę. Nesiduoti palaužiamam sunkumų, nes sunkumai, bendrai paėmus, yra ženklas, kad Dievas veikia ir tuomet pikta dvasia priešinasi. Neišsigąsti jokių žemiškų kliūčių ir nelaimių. Jei tik atpažįstame Dievo valią ir ją vykdome, galime nelaimes sutikti kaip Dievo bendradarbius. Turėti viltį, kai nėra vilties. Ypač ten, kur žmonės palieka ir atsitraukia, sudėti viltį į Dievą. Kaip Juozapas, brolių į vergiją parduotas.4

Prieš pradėdama rašyti šį tekstą ilgokai svarsčiau, ką būtent šiuo metu svarbu pasakyti apie t. Jurgį. Ir apie atlaidus. Ir tada du žmonės, neklausti ir neprašyti, paliudijo bemaž tą patį: iš t. Jurgio artumos, jo šventumo liudijimo ir užtarimo visų pirma sklinda padrąsinimas ir paguoda.

Ko gi kito, jei ne padrąsinimo ir paguodos – dviejų vilties srovių – mums ir šiandienos pasauliui iš tikrųjų reikia?

Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferancija De oratione.

2 Spes non confundit, bulė dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo Nr. 23, https://jubiliejus2025.katalikai.lt/apie/bule.

3 https://www.laikmetis.lt/sventasis-tevas-pradedame-maldos-metus/ (2024 01 21).

4 Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferencija De Spe.