Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Paskutinieji pokalbiai su t. Žeraru

Paskutinieji pokalbiai su t. Žeraru

Autorius Paulius Aleksandravičius
Šaltinis Kelionė, 2022 03 27

 

Kovo 31 d. sukaks metai, kai į Amžinojo Tėvo namus iškeliavo Palendrių vienuolis tėvas Žeraras.

Prisimindami šią sukaktį, dalijamės žurnale „Kelionė“ (2021 m. Nr. 2) publikuotu tekstu apie paskutiniuosius Pauliaus Aleksandravičiaus pokalbius su šiuo daugelio mylėtu ir vertintu dvasios vadovu. Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas praneša, kad Šv. Mišios, minint pirmąsias tėvo Žeraro mirties metines vienuolyno bažnyčioje vyks kovo 31 d. 10 val.

– Nesu filosofas, negalėčiau parašyti nė vieno traktato – ne mano talentas, nors filosofiją labai mėgstu, – vieno iš paskutiniųjų pokalbių pradžioje sakė tėvas Žeraras (Gerard de Martel, 1940–2021), kunigas, vienuolis, kovo 31-osios rytą iškeliavęs pirma mūsų į amžinybės Galilėją (plg. Mt 28, 7). – Mano pašaukimas, – ramiai tęsė jis, – padėti žmonėms būti laimingiems ir harmoningai jiems augti.

Šitaip sakydamas jis nė kiek nesuklydo! Drauge su vienuolika kitų brolių 1998 m. iš Solemo Šv. Petro abatijos (Abbaye Saint-Pierre de Solesmes) atvykęs steigti Lietuvoje benediktinų bendruomenę, tėvas Žeraras ilgus metus ėjo Palendrių šv. Benedikto vienuolyno svečių tėvo pareigas ir dar ilgiau pasiliko daugybės žmonių dvasios tėvu. Jo tėviškumui nusakyti, ko gero, taikliausiai tinka garsiojo Rembrandto paveikslo „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ detalė: tėvo figūra čia vaizduojama turinti vyrišką ir moterišką rankas. Toks ir buvo tėvas Žeraras, tėviškai tvirtai laikęs savuosius sūnus bei dukras tiesoje ir motiniškai švelniai guosdavęs, glostęs. Ir kalbėdavo jis ne kaip fariziejus ar Rašto aiškintojas, bet kaip žmogus, turintis galią. Galią, kylančią iš jautrios širdies, iš skvarbaus žvilgsnio, iš Dievo malonės. Aš mačiau Viešpatį, – jis su manimi kalbėjo vienuolyno slaugomajame, giliai įsmegęs krėsle (ligos išvarginto kūno buvo likę nedaug), o mudviejų pašnekesio laiką, it kokia klepsidra, matavo visuomet lygiu vienodu ritmu lašantys vaistai.

Tėvas Žeraras (Gérard de Martel), 1940–2021. Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno feisbuko paskyros nuotrauka

– Yra kelios priežastys, kodėl įstojau į vienuolyną. Ne visas supratau iš karto, tik metai po metų, – atsidusdamas ir mažumėlę geriau savam krėsle įsipatogindamas sakė tėvas Žeraras. – Pirmoji priežastis yra matytų vienuolių pavyzdžiai. Laimingų vienuolių liudijimas. Supraskite, kad skiriasi jausmo laimė ir širdies laimė. Jausmai praeina. Laimė širdy pasilieka. Laimė, džiaugsmas netrukdo susikaupimui. Tikras džiaugsmas nėra juokai! Juokavimas yra netoli paniekinimo. O Soleme matyti vienuolių veidai spinduliavo tikrą džiaugsmą. Kilo klausimas: kaip įmanoma visą gyvenimą būti užsidariusiam ir būti laimingam? Atsakymas atvedė prie antrosios priežasties supratimo – atsitraukimas. Troškimas atsitraukti. Tai nereiškia paniekos pasauliui. Tai savo vietos paieška ir radimas. Atsitraukimas nuo pasaulio man reiškia pašaukimą gyventi taip, kaip Jėzus; tik ne iš savo poreikio, o per klusnumą Apvaizdai. Prisiminkime, ką Reguloje sako šv. Benediktas: „Atsitolinti nuo pasaulio veiklos“ (RB IV. 20). Negalima net mintimis gyventi pasaulyje. Žinoma, tai – nuolatinė kova. Ją galima palyginti su priklausomybe. Pavyzdžiui, nuo mobilaus telefono, nuo interneto. Apskritai tariant, nuo to, kas patraukia į pasaulį. Kai kurie broliai, deja, įkrenta. Taigi būtina atsitraukti nuo pasaulio ne tik veiksmais, bet ir mintimis. Klauskime ir prisiminkime: bičiuli, kodėl esi atėjęs?

Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas. Giedriaus Tamaševičiaus nuotrauka

Šv. Benediktas Reguloje taip pat nurodo: „Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę“ (RB IV. 21). Esame įstoję ne dėl savęs. Esame pašaukti. Pašaukimo kelyje stiprina šventųjų pavyzdžiai. Vienuolyne turėjau progą gerai susipažinti su Karolio de Fuko raštais, biografija. O, Fuko buvo ugninga siela!.. Jo šūkis: „Jėzus – Meilė!“ Skelbti Evangeliją ne žodžiais, o gyvenimu – tai mano atradimas per Fuko. Ir supratau, kad tai bus mano viso gyvenimo pavyzdys. Vėliau atradau Faustinos dienoraštį, kuris man taip pat labai padėjo. Dienoraštyje gausu sakinių, kurie laisvai gali tapti maldelėmis. Galima skaityti ir ieškoti vis naujų maldelių. Beje, todėl ir į Lietuvą vykti man buvo didelis džiaugsmas, nes žinojau, kad dalis dienoraščio užrašyta Vilniuje! Karolis de Fuko ir Faustina Kovalska – mano mylimieji šventieji. Kiek kojų turite? – visiškai netikėtai šiuo klausimu tėvas Žeraras pertraukia savo pasakojimą.

– Dvi… – nutęsiu sutrikęs.

– Labai gerai. Tad šios dvi kojos tebūna: (1) Atsitolinti nuo pasaulio veiklos ir (2) Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę. Kasdien prisiminkite, kad turite dvi kojas!

Abu juokiamės. Tai buvo nuostabus pedagoginis intarpas, po kurio tėvas Žeraras ramių ramiausiai kalbėjo toliau:

– Dar viena paskata stoti į vienuolyną buvo troškimas augti. Jau minėjau: ne iš karto tai supratau. Kol vaikas yra mažas, jis nesupranta, kad turi augti. Bet dvasios tėvas labai padėjo augti netgi to nesuprantant. Trumpai tariant, ką reiškia augti? Tai reiškia užleisti vis daugiau vietos Jėzaus meilei, būti pripildytam Jo meilės. Meilė augina mus.

Prisiminiau dar porą dalykų apie džiaugsmą ir ramybę. Jie turi būti iš širdies, iš dvasios, – ne iš kitur. Neieškokite džiaugsmo ir ramybės žemiškuose dalykuose. Tai bus nepastovu. Jei džiaugsmas pastovus – tai ženklas, kad jis iš Šventosios Dvasios. O žmogiški jausmai, emocijos ir žemiškieji dalykai labai greitai praeina, reikėtų sakyti – prabėga.

„Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1)

– Nesu maldos meistras, – kitą pokalbį vėl neiginiu pradeda tėvas Žeraras. – Aš pats nemoku melstis, bet Šventoji Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui, kaip sakė apaštalas Paulius (Rom 8, 26). Esame silpni, todėl turime ieškoti maldos šaltinio, o maldos šaltinis – tai Jėzus ir jo parodytas pavyzdys. Jėzus visada gyveno ir gyvena su savo Tėvu. Melstis – daryti tai, kas patinka Tėvui, kas patinka Jėzui. Veikdami pagal Dievo valią stipriname savo valią, nes jeigu matome, jog kažkas prieštarauja Jo valiai, mes tinkamai ir laiku pasakome „ne“.

Mes, vienuoliai benediktinai, turime kuo dažniau ir kuo labiau atsitraukti prie Jėzaus. Grįžti į maldos centrą. Nors, kai norime melstis, visada piktoji dvasia ateina atitraukti mūsų pačiais paprasčiausiais būdais; čia nereikia jokių stebuklų: prisimename neužbaigtus darbus, mintimis pradedame dėlioti įvairiausius planus, galvoje ima suktis daugybė rūpesčių… Svarbu prisiminti: malda nėra kova prieš išsiblaškymą! Kietas, kovingas pasipriešinimas – piktosios dvasios patenkinimas. Kai ateina išsiblaškymas, reikia su maldele grįžti pas Jėzų. Žinau maldelę, darančią stebuklus – įdėmiai klausykite, tuojau pasakysiu: Jėzau, Tu myli mane! Pasitikiu Tavimi. Išsiblaškymų metu nežiūrėkite į save ir į kylančias mintis, – tai visiškai nepadeda. Išeikite iš savęs ir eikite pas Jėzų. Su ta pačia maldele, kurioje nėra nė žodžio apie savus sunkumus; tėra vien meilė ir pasitikėjimas. Jeigu vėl ateina išsiblaškymas, vėl kartokime tą maldelę. Jėzaus vardas – stipriausias ginklas prieš velnią.

Šiandien vis labiau suprantu, kad melstis yra paprasta. Melstis – tai būti su Jėzumi. Būti taip, kaip esu, toks, koks esu. Esu su Jėzumi ir su broliais, nes maldoje niekada nebūname vieni. Būname su bendruomene, su Bažnyčia. Darau, ką galiu, meldžiuosi taip, kaip galiu – paprastai, kaip šventoji Faustina: Jėzau, prisimink mane (plg. Lk 23, 42). Tik, kartoju, labai svarbu nežiūrėti į save, bet žiūrėti į Dievą! Būtina pakelti žvilgsnį į Jėzų, o ne žiūrėti į savo poreikius. Tik žiūrėjęs į Jėzaus veidą Petras galėjo eiti vandens paviršiumi, o kai susirūpino dėl savo gyvybės, ėmė skęsti (žr. Mt 14, 28–33).

Dar viena sąlyga – saikas: nieko per daug! Būkime prieš prisirišimą, kuris atima laisvę – neįsipareigokime per daug. Šalia maldos dar reikia atlikti ir savo pareigas. Tikslas yra būti laisviems! Šitaip malda kaip derlių atneša džiaugsmą, ramybę. O kur nėra ramybės ir džiaugsmo, ten nėra Dievo valios. Tačiau visais atvejais būtina tartis su dvasios tėvu; niekuomet negalima spręsti vienam, niekuomet!

Liturginės maldos tikslas – vienybė. Todėl turime prisiderinti prie visuotinio poreikio. O jeigu kyla koks nors pasipriešinimas, reikia klausti, iš kur jis ir kodėl. Turime siekti vienybės, o kur yra prieštaravimai, ten nebėra vienybės, ten nebėra Dievo Dvasios. Šiuo atveju labai svarbus yra paklusnumas vyresnybei. Soleme mačiau puikiausią to pavyzdį, kai anuomet, po Vatikano II susirinkimo keičiantis liturgijos formai, vienas senas kunigas (jam buvo virš 90 metų) noriai, be prieštaravimų mokėsi aukoti šv. Mišias pagal naujus liturginius nuostatus.

Paguoda maldos metu yra kaip grietinėlė ant pyrago. Kartais pyragas būna su grietinėle, o kartais be jos. Reikia priimti taip, kaip yra. Paguodos ar nepaguodos momentai maldoje yra susiję su jausmais, emocijomis. Nederėtų pasilikti vien su jausmais. Geriau nežiūrėti tų sausrų, audrų… Bet ir nenumoti ranka. Vaistai čionai tie patys: stebuklingoji maldelė ir pokalbis su dvasios tėvu. Pasitarsite dviese, ką daryti, kai būna sunku.

Dievas leidžia mums eiti per dykumą, tik svarbu nesustoti dykumoje. Kad ir kokios mažos būtų mūsų jėgos, visuomet reikia eiti į priekį! – tai citata iš Platono dialogų. Verta skaityti išminties tekstus. Verta maitinti savo širdį ne tik Dievo žodžiais. Kaip kasdien maitiname savo kūną įvairiais valgiais, taip ir dvasia turėtų gyventi iš įvairaus maisto. Tik yra pavojus maitintis vien saldainiais, – saugokitės to!

Be galo svarbus ir pasiruošimas maldai. Reikia galvoti apie savo laikyseną. Būtina padaryti vietos maldai. Būtina atsitraukti. Negalime melstis neatsitraukę. Pasninkas gali būti kaip atsitraukimas. Įvairios aukos, aukojimai, ramūs slapti pasižadėjimai taip pat maitina maldą. Beje, asmeninėje, savais žodžiais dėliojamoje maldoje reikia būti atsargiam, nes atsiranda pagunda daugiažodžiauti, o malda nėra plepėjimas!

„Kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11)

– Kaip, gyvenant bendruomenėje, gyventi savo, o ne kitų gyvenimą? – klausimu pokalbį pradeda tėvas Žeraras. – Pirmiausia reikia priimti save kaip Dievo dovaną, nes gyvenimas yra dovana. Dienos pradžioje galima tarti: Jėzau, aš dėkoju tau už tą dovaną, kurią padovanojai. Ir taip kas rytą aukoti save kaip atsakymą į Dievo dovaną. Dėkoti už gyvybę, mokėti priimti dovaną pasakant „ačiū“ ir tai praktikuoti kasdien.

Ne mažiau svarbu ir kitus priimti taip pat kaip Dievo dovaną: Jėzau, aš dėkoju tau, kad man padovanojai mano brolius. Turime dėkoti už kiekvieną žmogų bendruomenėje. Dažnai trukdo sunkumas išeiti iš savęs. Jėzau, padėk man išeiti iš savęs. Kaip išeiti iš savęs? Ieškoti, kaip galiu kitiems padėti. O kaip konkrečiai priimti save? Viskam yra šiokios tokios pratybos.

Pirmoji praktika – jausti savo kūno kontaktą su besiliečiančiu paviršiumi; pavyzdžiui, jausti savo kūno kontaktą su kėde, ant kurios sėdite. Nurimti ir tris minutes jausti. Ne galvoti, bet tik jausti kūno ir kėdės kontaktą. Atsipalaiduoti. Su malda: Jėzau, priimk mane su mano kūnu; Jėzau, priimk mane kaip dovaną. Reikia kartoti šį pratimą kasdien. O po trijų minučių ir po maldelės – viskas, taškas: ramiai užbaigiame ir einame toliau savais reikalais.

Kita praktika yra skirta, jog priimtume brolius kaip Dievo dovaną – pakelti galvą ir dažniau žiūrėti į kitus, – ne simboliškai, o realiai! Pažiūrėti ir tarti: Jėzau, palaimink jį, palaimink ir mane. Taip, ir būtinai visada visada su malda! Antraip pratybos bus tik kažkoks pagoniškas dalykėlis. Širdy tariant „Jėzau, palaimink!“ reikia konkrečiai per pamaldas pakelti galvą, pakelti akis ir giedrai pažiūrėti į brolius, į kiekvieną iš jų. Jeigu šito nepraktikuosite, iškyla kaukės pavojus – veidmainiška savęs ir kitų apgaulė, jog palenkta galva ir nuleistos akys ženklina susikaupimą. Visi manys: „Ooo… jis labai susikaupęs… tobulas vienuolis…“ Ne! Tobulas yra laisvas vienuolis, laisvas žmogus! Laisvas pakelti akis, laisvas pažiūrėti broliui į veidą ir užtarti jį malda. Vienuoliškas gyvenimas nėra teatro spektaklis, vienuolystė nėra vaidinimas scenoje. Taigi dažniau pažiūrėkite į brolius, dairykitės laisvai. Gyvenkite ne pagal kitų teismą, bet pagal savo širdį, per gyvenimą ramiai eikite savo keliu.

„Kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje“ (Ps 133, 1):

– Kaip rasti savo vietą bendruomenėje? – vėl klausimu mūsų susitikimą pradeda tėvas Žeraras. Patraukiu pečiais, o jis nusišypsojęs tęsia:

– Yra trys keliai. Pirmas kelias – iš prievartos, per smurtavimą. Vienas jėzuitas darbavosi su jaunuoliais, turinčiais psichinių sutrikimų. Sykį jis surinko juos visus prie vieno stalo socializacijos tikslais – papietauti ir pabendrauti. Valgio metu vieną jauną vaikiną ištiko tam tikras agresijos priepuolis. Jis atsistojo, galingu judesiu apvertė stalą ir garsiai pasakė: „Aš egzistuoju!“ Štai taip jis tada padarė sau vietos anoje pietaujančiųjų kompanijoje – per smurtą, panaudodamas jėgą. Manau, mudu puikiai suprantame, kad toks būdas rasti vietą bendruomenėje nėra geras.

Antrąjį kelią galima iliustruoti šitaip. Individualiuose namuose, sodybose gyvenantys žmonės paprastai laiko šunis, jog apsaugotų turtą. Šuo garsiai los (jei nebus pririštas, tai ir skaudžiai įkąs), jeigu svetimas žmogus įžengs į kiemą. Kad apie tai perspėtų, žmonės ant vartų kabina užrašus: „Piktas šuo“. Jie tapo tokie įprasti, kad net nebekreipiame dėmesio. Vėliau pradėta gaminti originalesnius, subtilesnius, humoristinius užrašus. Vienas iš jų man patiko: „Atsargiai – keistas šuo!“ Patraukia dėmesį, tiesa? Ir jūs tikrai pažįstate žmonių, kuriems ant kaklo būtų galima pakabinti panašią lentelę: „Keistas žmogus“. Ne išimtis ir čia, vienuolyne – „Keistas brolis“. Patraukdami dėmesį savo keistumu jie pasidaro vietos aplinkoje, bendruomenėje. Keistumas, aišku, yra mažesnė blogybė už smurtingumą, bet vis tiek netobulas kelias rasti savo vietą bendruomenėje.

Tobulas kelias – grįžti pas Mergelę Mariją. Ji gyveno tyliai ir ramiai. Nesiekė išsiskirti nei veiksmais, nei kalbomis. Ji visada ieškojo būdų, kaip padėti kitiems. Taip Marija rado vietą visame pasaulyje ir visiems laikams. Ji nemėgino kaip nors užsikariauti savo vietos, ji gavo savo vietą, o gavusi ją priėmė. Taigi reikia grįžti pas Mergelę Mariją ir prašyti jos pagalbos, kad suprastume savo kelią. Padėti kitiems – tai yra raktas, kuris atidaro savo kelio duris. Nuolat klauskime, kaip galėtume padaryti savo brolius laimingesnius: Jėzau, ko tu dabar lauki iš manęs?

Aušros Vartų Marija. Evgenios Levin nuotrauka

Kaip žinoti, kaip atpažinti Dievo valią? Pirmiausia – klausytis savo širdies: ko trokštu giliai širdyje? Dievo valios ženklas taip pat yra troškimų pastovumas. Jeigu vieną savaitę trokštame vienuolystės, o kitą – kurti šeimą, – reiškia, jog dar nesuradome, jog vis dar ieškome atsakymo. Atradusi Dievo valią, siela ilsisi; kol vidus neramus – geriau palaukti, nedaryti lemtingų sprendimų. Ne mažiau svarbus yra laisvės dėmuo: atidžiai žiūrėkite, ar niekas nevaržo, negundo, nevilioja… Be to, visuomet kalbėkitės su dvasios tėvu. Dvasios tėvo patarimai taip pat yra Dievo valios ženklas. Tik atminkite – dvasios tėvas dalykus siūlo, bet reikalo niekuomet neišsprendžia. Patarimai – dvasios tėvo, bet sprendimai – kieno?

– Mano! – atsakau.

 Bravo! – nusišypso tėvas Žeraras. – Labai gerai, teisingai!

* * *

– Tėve Žerarai, aš atėjau atsisveikinti ir jums padėkoti. Ačiū!

– Išvykstate?

– Taip. Dabar grįžtu į gimtuosius namus, o po to, ko gero, reikės pasukti į kažkurį didmiestį, jog rasčiau darbą.

– O, džiaugiuosi… džiaugiuosi jumis. Jūs augate, jūs darote pažangą!

– O aš džiaugiuosi, kad mudu turėjome galimybę reguliariai kalbėtis, bendrauti. Dėkoju jums!

– Būkite ištikimas sau – taip būsite ištikimas autentiškam Dievo pašaukimui, kurį Jis tik jums vienam numatęs ir paskyręs; taip gyvenimas bus nugyventas pagal Viešpaties valią. Užbaikime kaip visuomet: Sveika, Marija…