Popiežius Pijus XI, aukštai įvertinęs arkivyskupo J. Skvirecko pastangas verčiant Šventąjį Raštą, suteikė jo asmenį išaukštinančius titulus: Soli Pontifitio Adsistens (asistuojantis Popiežiaus sostui), Suae Sanctitatis Praelatus Dometicus (Popiežiaus rūmų prelatas), Comes Romanus (Romos grafas).

Maironio įtaka buvo milžiniška

Žemaičių kunigų seminarijos Kaune sodas visada būdavo sklidinas vaikštinėjančiųjų žingsnių, ramios pokalbių tėkmės ar tylaus susimąstymo. Kun. J. Skvireckas dažną popietę taip pat mėgdavo čia tyliai rikiuoti savo mintis. 1892-aisiais jis, vyriausias iš dešimties vaikų valstiečių šeimoje, Panevėžio realinės gimnazijos abiturientas, galvojęs mokytis Peterburgo technikos institute, vis dėlto daugelio bendraamžių gimnazistų, ypač fiziką ir matematiką pasirinkusio vaikystės draugo Jono Vileišio nuostabai, pasirinko dvasininko kelią.

„Pirmieji dveji mano klierikavimo metai, – vėliau rašė „Tiesos kelyje“ publikuotuose atsiminimuose, – buvo paskutiniai caro Aleksandro III viešpatavimo ir jo baisaus režimo metai. Ta baimė rusų šnipinėjimo, kratų, seminarijos egzistencijai gresiančio pavojaus ir buvo svarbi priežastis seminarijos vadovybei, o kai kam tik gera proga saugotis ne tik lietuviškos knygelės, lietuviško laikraščio, kurie buvo valdžios draudžiami, bet ir viso to, kas lietuviška.“

Tačiau klierikų Skvirecko, Šaulio, Paltaroko, Dogelio nuotaiką pakeldavo ką tik iš Peterburgo dvasinės akademijos sugrįžusio profesoriaus kun. Jono Mačiulio-Maironio paskaitos. Jo įtaka lietuvybės žadinimui, kaip rašė. J. Skvireckas, visiems auklėtiniams buvo milžiniška: „Ne visi žinojo, kad jis yra Lietuvos istorijos autorius. Nebuvo jis pasiskelbęs, kad parašė „Tarp skausmų į garbę“, bet šią poemą seminarijos jaunimas negalėjo atsiskaityti ir žavėte žavėjosi. Lietuviškumo atžvilgiu Maironiui nebuvo sunku daryti gilios įtakos klierikams, nes jam buvo pavesta pirmamečiams ir antramečiams lietuvių kalba dėstyti Katekizmą. Skambi ir gyva Maironio kalba ne tik skelbė daugiau ar mažiau jau žinomas Katekizmo tiesas, bet taip pat siekė sielose glūdinčią lietuvybę. Ir kaip skeltuvas iš titnago išskelia žiežirbas, taip Maironio žodžiai vertė ištrykšti iš sielos gelmių lietuviškumą… Ir šiandien, rodos, dar jaučiu tą malonumą, kurį man davė Maironio žodžiai, kada juos rūpestingai pasirašydavau, o vėliau dar kartą persirašydavau sau ir kitiems naudotis. Tuomet lietuviška knyga buvo uždrausta, ir tinkamo Katekizmo mes neturėjome. Tie Maironio dėstyto Katekizmo užrašai davė progos vieną kitą kartą užeiti pas profesorių ir arčiau su juo pasipažinti. Iš seminarijos Maironis greit išvažiavo profesoriauti Petrapilin. Jo lietuviškumo spinduliai siekė ir iš pat tolimos šiaurės Kauno seminarijos auklėtinius ir šildė lietuviškas krūtines.“

Per dešimt metų nuo įstojimo į Kauno Alma mater dienos sodas suvešėjo panašiai kaip jie, XIX a. pabaigos Žemaičių kunigų seminarijos lietuvių klierikų slapto sąjūdžio dalyviai. Ne vienas iš jų tapo žymiais Bažnyčios ir Tėvynės veikėjais, bet svarbiausia – bendraminčiais. Antai Jonas Krizostomas Vizbaras, kuris tuo metu buvo slapto kazimieriečių klierikų sąjūdžio vadas, pakvietęs seminarijos bibliotekininko pareigas stropiai atliekantį Juozapą, vėliau tapo jo geriausiu, gal net vieninteliu, artimu draugu.

„Vieną vakarą, – rašyta arkivysk. J. Skvirecko atsiminimuose, – po vakarienės, Jonas Vizbaras ir to paties kurso Juozas Tumas-Vaižgantas vaikščiojome seminarijos sode. Bevaikščiojant jie man papasakojo apie būrelio uždavinius seminarijoje ir ateityje, ypač pabrėždami, kad visos žinios turi būti laikomos giliausioje paslaptyje. Aš, pirmametis klierikas, gavęs tokių žinių iš dviejų žymiausių, jau seminariją bebaigiančių klierikų, jaučiausi labai patenkintas ir be didelių kalbų pasiryžau būti ištikimas būrelio tikslams.“

Bendraminčius jungė slapta gaunama lietuviška spauda, jaunatviškas ryžtas ją platinti, savo pačių rašiniais „Lietuvių ir Žemaičių apžvalgoje“ žadinti atgimstančią tautos dvasią. Idealizmo kupini XIX a. pabaigos seminaristai buvo užsidegę troškimu patys išsiversti Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą, kad tikintieji galėtų tikėjimo šaltinį skaityti savo gimtąja kalba. Ši vyresniųjų klierikų iniciatyva pagavo ir Juozapą Skvirecką. Jis, anot kun. Stasio Ylos, savo aktyvumu gražiai buvo užsirekomendavęs seminarijos rektoriaus prel. Gasparo Felicijono Cirtauto skaitomose Šventojo Rašto paskaitose. Tačiau darbas pasirodė sunkesnis už turimas jėgas, be to, gabumais pasižymėjęs klierikas J. Skvireckas 1896 m. seminarijos buvo rekomenduotas teologijos studijas tęsti Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje, ten mokydamasis įstojo į lietuvių studentų slaptą draugiją „Lituania“. Maironis jau dvejus metus buvo čia profesorius, dėstė moralinę teologiją ir naktimis rašė „Pavasario balsus“ bei kitas savo poemas. J. Skvireckui buvo malonu jausti artumą to žmogaus, kuriuo buvo žavėjęsis Kaune.

1899 m. išlaikęs egzaminus, birželio 24 d. vyskupo G. F. Cirtauto Kauno katedroje buvo įšventintas kunigu, grįžęs į akademiją 1900 m. gegužės 15 d. su aukščiausiu pagyrimu išlaikė egzaminus ir parašė disertaciją „Comparationes inter eloquentiam athnicorum et christianorum“ („Pagonių ir krikščionių iškalbos skirtumai“), gaudamas teologijos magistro laipsnį – auksinį teologijos magistro Kryžių. Mintys apie Šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą buvo taip giliai persismelkusios, kad 1900 m. teologijos magistras kun. Juozapas, norėdamas susipažinti su šventomis biblinėmis vietomis, buvo iškeliavęs į Palestiną.

Gruodas jau buvo surakinęs Kunigų seminarijos sodą, kai kun. J. Skvireckas į Alma mater sugrįžo kaip dėstytojas. 1901 m. sausio 1 d. iš prel. prof. Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto perėmė Šventojo Rašto katedrą. „Pašauktas aiškinti kitiems Šv. Raštą, nuo pirmų savo mokytojavimo metų galvojau, kaip galėčiau įvykdyti savo užmanymą“, – rašė jis. Suprantama, žvilgsnis nukrypo į tuos, kurie jau anksčiau buvo užsidėję sau nelengvą naštą – išversti vieną ar kitą Šventojo Rašto dalį. Savotiškas paakstinimas buvo iš rankų į rankas kunigų seminarijoje ėjusi 1902 m. „Žinyčioje“ išspausdinta Adomo Jakšto studijėlė apie lietuviškuosius Šventraščio vertimus, deja, vis nesėkmingus ir nebaigtus. Atrodė tragiška, kad Lietuva per keletą šimtmečių girdėjo tik Evangelijų ištraukas sekmadieniams ir šventadieniams.

Prisiminęs aną septynių klierikų būrelį, kun. Juozapas kreipėsi į jau kunigaujančius bendramokslius, prašydamas pasidalyti savo nuveikto darbo patirtimi. Sulaukęs atsakymų prof. J. Skvireckas džiaugėsi, kad „jų intencijos buvo skaisčios, jų padrąsinimai broliški, galingi“. Gavęs vertimų rankraščius Pociaus, Vizbaro, Dambrausko, pažymėjo, kad „ypač sąžiningai buvo atliktas Maironio vertimas“. Petrapilio Dvasinės katalikų akademijos profesorius, buvęs seminarijos dėstytojas prof. J. Mačiulis-Maironis, aukštai vertinęs kun. J. Skvirecko gabumus, atsiuntė jam savo išverstą šv. Pauliaus Laišką žydams su atitinkamu laiškeliu: „Dabar tu esi Šv. Rašto profesorius. Geriau negali savo gabumų panaudoti, kaip imdamasis versti lietuvių kalbon taip labai reikalingą mums.“

Jaunasis profesorius to darbo nė nemanė vengti, nes kaip tik buvo atėjęs metas tą sumanymą įvykdyti. „Ir šiandien gerai atsimenu, – rašė atsiminimuose, – kaip man buvo sunku reikšti savo mintis, liečiančias Šv. Rašto įvadą lietuvių kalba, kaip nelengva buvo atrasti tinkamą žodį svetimos kalbos sąvokoms reikšti. Bet tas kitų, vyresniųjų, man pareikštas pasitikėjimas buvo ir akstinas, ir drauge jėga nugalėti visas sunkenybes.“

Pradėjęs darbą nuo Evangelijų ir „Apaštalų darbų“, ieškojo, kaip pats sakė, galingesnio už save, kuris jam patartų ir jo darbą aprobuotų. Nemažą pluoštą savo vertimų pasiuntė buvusiam Šv. Rašto dėstytojui prel. A. Dambrauskui-A. Jakštui. Grąžintame rankraštyje buvo viena kita jo pastabėlė, bet kartu ir su bendra „aprobata“: „Bandymas yra visai vykęs ir tinkamas. Vienok tas mano bandymas neilgai tęsėsi, nes kaip tik tuo laiku pasklido gandas, kad vysk. Antanas Baranauskas ėmėsi pats vienas išversti lietuvių kalbon visą Šv. Raštą drauge su Menochijaus komentaru.“ Todėl kun. Juozapas susikaupė vien tiesioginėms profesoriaus pareigoms seminarijoje, kur dėstė Šventojo Rašto įvadą, Senojo ir Naujojo Testamento egzegezę, lotynų kalbą, Katekizmą.

„Kaip profesorius, – atsiminimuose rašė kun. Mykolas Vaitkus, – jis nesistengė mums imponuoti iškalba arba mus papirkti sąmojais bei juokais. Dėstė paprastai, kukliai, trumpai, aiškiai, teikdamas apsčiai brandžių, patikrintų žinių, rimtai reikalaudamas, kad atsidėję sektume ir giliai įsidėtume…“

A. Jakštas vieno nepaliko

Iš profesorių namelio kartais sklisdavo tai fleitos, tai fisharmonijos garsai. Po seminarijos sodą vaikštinėjantys klierikai žinojo, kad kasdien iki vėlumos dirbantis kun. prof. J. Skvireckas poilsio valandėlę mėgsta vienas sau tyliai muzikuoti. Tačiau kai 1902 m. lapkričio 26 d. iš Seinų atliūliavo graudi žinia, jog amžinuoju miegu užmigo vysk. A. Baranauskas, nebuvo aišku, kaip Šventojo Rašto vertimo reikalai klostysis toliau. Niekas iš lietuvių katalikų dvasininkų neabejojo, kad seminarijos Šventojo Rašto dėstytojui prof. J. Skvireckui, mokėjusiam rusų, vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų, lotynų, taip pat biblines kalbas, pagal jėgas imtis šio milžiniško darbo.

Kadangi vysk. A. Baranauskas vertė Senojo Testamento knygas, J. Skvireckas manė, kad bus prasminga grįžti prie pradėto Evangelijų vertimo. Tuo metu reiškėsi dvejopa rašyba: senesnė – pilna slavizmų, kuriai atstovavo vysk. A. Baranauskas, ir naujesnė – grynesnė, žinoma kaip kalbininko kun. Kazimiero Jauniaus rašyba. Ją tobulinti vertėjui padėjo prel. A. Dambrauskas-A. Jakštas, su kuriuo pažintis prasidėjo dar Panevėžio realinėje gimnazijoje, kur prelatas kurį laiką ten dirbo kapelionu: „Kad jis turėjo būti tas didelis Lietuvos atgimimo veikėjas, dvasios milžinas, Panevėžio gimnazijos mokiniai nežinojo ir nepajuto. Nepajuto ir Juzė, kad tas akiniuotas trumparegis kunigėlis turėjo būti jo dvasios vadas, jo geriausias prietelius ir ilgametis bendradarbis.“

Prel. A. Dambrauskas-A. Jakštas, profesoriaudamas Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje, savo buvusio gimnazisto, vėliau klieriko ir paskui mielo kunigo vieno su tokia atsakinga našta nepaliko. Juodu visus ketverius metus intensyviai susirašinėjo. Išlikę J. Skvirecko 22 laiškai A. Dambrauskui-A. Jakštui rodo dviejų didžiųjų Lietuvos žmonių nuoširdžią draugystę, glaudų mokslinį bendradarbiavimą, paramą, pagalbą ir jų sielų giminystę. Jau būdamas klieriku J. Skvireckas pradėjo rašinėti į draudžiamą lietuvišką spaudą. Tad lietuviškas žodis jam buvo itin brangus. Tai akivaizdžiai rodo 1903 m. gruodžio 28 d. rašyto laiško eilutės: „Džiaugiuosi iš žinios apie liet. spaudą. Duotų jau Viešpats Dievas, idant ta žinia išsipildytų nors ateinančiuose Naujuose Metuose.“ O išsipildžius lauktai žiniai, atgavus lietuviškąją spaudą, į Peterburgą „brangiam kunigui ir gerbiamam Profesoriui“ skriejo kultūrinio rūpesčio kupinas kun. J. Skvirecko laiškas: „Mėginu rinkt žinias, ar nebūtų galima susispiesti į krūvą išleidinėjimui gerų knygelių su katalikiška pakraipa. Parašiau pas pora draugų apie tai. Ką jie pasakys, nežinau. Gal pritars, bet pritarimo čia negana, reikia rasti tokius, kurie padėtų susiorganizuoti ir organizacijos būdą išguldyti… Savyje aš taip mažai jaučiu spėkos organizacijos darbui.“

Apie rašantįjį, jo požiūrį į kūrybą ir jos suvokimą kalba kitas kun. Juozapo laiškas, kurį jis nusiuntė perskaitęs kun. Povilo Dogelio atneštą 1894 m. išleistą A. Jakšto eilėraščių rinkinį „Dainų skrynelė“: „Esmi toks prozaikas, jog ne tik nesu sudėjęs savo gyvenime bent dviejų eilučių, bet nejaučiu savyje noro pamėgint. Tačiau neužvydžiu jums poetams tos dangiškos dovanos, kuri leidžia įvairius širdies jausmus išreikšti taip gražiai skambančiais žodžiais. Gana man to, jog suprantu eilių gražumą ir galiu jas skaitydamas atjausti, kad ir žemesniame laipsnyje tą, ką jautė poetas rašydamas…“ Skaitantįjį jaudina ir jaučiamas sielos liūdesys: „Ruduo ore, ruduo gyvenime. Vienas kitas mėgina šiokiu ar kitokiu būdu kilnoti sparnus, bet baigiasi vištos skridimu. O gal… čia sparnai tik surišti?“ Tėvynės ilgesys jaučiamas trumpučiuose kelionių aprašymuose: „Vieną dieną pabuvus naujame mieste jau pradeda nusibosti…“ „Gal už mėnesio pasiseks numylėtą tėvynę pamatyti. Išsiilgau jos.“

Tačiau didžiausias dėmesys laiškuose skiriamas Šventajam Raštui. Diskutuojama dėl kai kurių žodžių vartojimo, nes, pasak kun. Juozapo: „Šventasis Raštas nebegali būti išverstas ateities kartoms, kurios pripras prie visų lietuviškų žodžių, bet dabartinėms.“ Prel. A. Dambrausko-A. Jakšto nuomone: „Baranausko Šv. Rašto vertimas tiek moksliškumo, tiek lietuvių kalbos ir gramatikos atžvilgiu nepatenkina elementariausių kritikos reikalavimų… Baranauskui rūpėjo ne šiojo prasmę surasti, tik Vulgatos tekstas žodis į žodį vergiškai išversti, todėl vertimas negalėjo nusisekti.“

Nors J. Skvireckas taip pat vertė iš lotyniškos Vulgatos, tačiau atskiras vietas tikslino su graikišku tekstu, paaiškinimus taip pat rašė pats. Kaip ne vienas amžininkas, jis buvo linkęs iš gimtosios kalbos išguiti visus slavizmus, sulietuvinti arba į bažnytinę kalbą atversti vartojamus terminus, pavyzdžiui, slaviško skambesio turintį žodį „bažnyčia“ siūlė pakeisti „eklezija“, vietoj „kankinys“ vartoti „martiras“. Bandė įvesti naujų terminų ir vartoti naują svetimų žodžių rašybą. „Aš palikčiau visus Šv. Rašto vardus vartojamus kaip krikšto vardus“, – rašė prel. A. Dambrauskui. Todėl vietoj „Mozė“ rašė „Mošė“, vietoj „Izaijas“ – „Ješaias“. Kitame laiške, pratęsdamas diskusiją, taip savo mokytojui pareiškė: „Vartojimas žodžio mergelė (aš sakyčiau – mergaitė) vietoj panos bus papiktinimas didžiai daugumai apsišvietusių lietuvių, nekalbant visai apie neapsišvietusius.“ Panašiai laiškuose diskutavo ir dėl žodžio „angelas“: „…bet, mano sumanymu, daugiau yra lietuviško skambesio žodyje „aniuolas“ – paskutinį žodį jums palieku…“

Pridėtuose paaiškinimuose, kaip yra akcentavęs Šventojo Rašto žinovas prel. Ladas Tulaba, prof. J. Skvireckas visur atsižvelgė į originalų hebrajišką ir graikišką tekstą, nurodydamas ir paaiškindamas pasitaikančius skirtumus: „Jo vertimas ištikimas, bet ne vergiškas; tikslus, bet ne visada sklandus; aiškus, bet ne visur elegantiškas…“ Galima įsivaizduoti prof. J. Skvirecko kovą už žodį ir sakinį, už tikslumą ir suprantamumą, kartu už lietuvišką sakinio formą. Jis dirbo po 16–18 valandų per dieną, įskaitant ir paskaitas teologams. „Ir aš, ir mano anų metų mokslo draugai gerai pamename dažnokus Jakšto atsilankymus pas prof. Skvirecką, – rašė jo buvęs mokinys prof. Blažiejus Čėsnys. – Ne sykį matydavome juos gyvai šnekučiuojant ir tariantis. Rodos, nesunku sumoti, apie ką sukosi jauno vertėjo pokalbiai ir pasitarimai su Jakštu… Anuomet Kaune buvo tik vienas stiprus lietuvių kalbos žinovas ir jau prityręs rašytojas, būtent – Jakštas Dambrauskas.“

Darbas prie Šventojo Rašto – tikroji laimė

Pagaliau prel. A. Dambrauskas-A. Jakštas grįžta į Kauną, perima ką tik įkurtos Šv. Kazimiero draugijos vairą ir įsipareigoja tarp svarbiausių lietuviškų raštų išleisti J. Skvirecko Šventojo Rašto pirmuosius vertimus. Tuo laiku kaip tik buvo atgauta spaudos laisvė. Pirmąją lietuvišką spaustuvę Kaune įsteigė Saliamonas Banaitis. Tada Kaune nebuvo galima rasti nei lietuviškų raidžių rinkėjų, nei korektorių, nei laužytojų, nei tinkamų mechanikų. Viską reikėjo improvizuoti. Tačiau visi sunkumai buvo nugalėti, ir su šia spaustuve galutinai susitarta dėl Naujojo Testamento spausdinimo. Spaudos darbą prižiūrėjo pats vertėjas prof. J. Skvireckas. Ir taip pagaliau 1906 m. praktiniam naudojimui iš spaudos išėjo seniai lauktas leidinys – „Evangelijos ir Apaštalų darbai“ su trumpais paaiškinimais.

Naujasis leidinys, kaip rašė vysk. V. Padolskis, priimtas gana palankiai. Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tikrasis įpėdinis vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis, tiesa, vertėjui nieko ypatingo nepasakė, tačiau faktas, kad pats savo lėšomis nupirko didesnį egzempliorių skaičių ir padalino seminarijos klierikams, buvo jau džiugus mostas ir aiškus ganytojo palaiminimas tai pirmajai lietuvių kalbon verstai Dievo žodžio knygai. Kiti senesnieji autoritetai buvo kiek nepatenkinti naujoviška rašyba, bet nesiginčijo ir nepuolė, ypač po aiškaus šį leidinį aprobuojančio vyskupo mosto.

Pirmasis alkis, anot vysk. Vincentas Padolskio, buvo numalšintas, todėl vertėjas galėjo atsidėti antrosios Naujojo Testamento dalies vertimui. Bet jis vėl sustojo, aiškindamas: „Pažinusiam iš patyrimo darbo sunkumą, rodėsi per daug didelė ir visai nepakeliama našta. Todėl velijau palaukti, užsiimdamas kitais darbais.“ Tačiau „kiti darbai“ ramybės neatnešė. Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, artėjant Žemaičių vyskupijos jubiliejui, iškėlė klausimą: „Argi ir tam laikui dar neturėsime viso Šv. Rašto?“ Be to, galutinai paaiškėjo, kad vysk. A. Baranausko vertimas nebus leidžiamas. „Tom aplinkybėm susidėjus, – rašė J. Skvireckas, – lioviausi svyravęs ir tęsiau vertimą. O pradėjęs dedu į jį visą savo laiką, kuris man lieka nuo kitų pašaukimo pareigų.“

Su prof. J. Skvirecku bendravęs kraštietis Pranas Mačiulis liudijo: „Grįžęs iš paskaitų, sėsdavo prie stalo versti. Valandą kitą padirbėjęs, numetęs sutaną, eina į dirbtuvėlę, ima pjūklą ar drožtuvą į rankas ir pluša prie varstoto… Tai buvo juozapinis amatas, Skvireckui atvanga ir menas. Tuo būdu jis savo kambariams pasidarydavo gerus baldus ir knygų spintas. Kartais vertimą pertraukdavo, imdamas į rankas fleitą. Šiaip jo nieks nematė vaikštant, poilsiaujant, važinėjant į užsienius.“ „Knygos ir spauda, darbas ir vienatvė, ir Šv. Raštas pilnai užpildė jo visą laiką. Mėgdamas darbą ir vienatvę, niekad nepasiilgdavo žmonių draugystės. Žmonėse jis jausdavosi lyg nejaukiai“, – rašė buvęs jo sekretorius kun. Klemensas Razminas.

Po kruopštaus kelerių metų darbo Naujojo Testamento antrosios dalies vertimas buvo baigtas. Spaudoje buvo paskelbtas kvietimas prenumeratai rinkti, nustatant kainą po 75 kapeikas už sąsiuvinį arba tris rublius už vieną tomą. Prenumeratorių atsirado pakankamas skaičius, ir jų vardai buvo skelbiami atskirų sąsiuvinių viršeliuose. Leidėju buvo laikoma Šv. Kazimiero draugija, o spaudė Sal. Banaičio spaustuvė, jau gerokai sustiprėjusi. Ir šį kartą korektoriumi buvo pats vertėjas prof. J. Skvireckas. Šį savo darbą dedikavo vyskupui Gasparui Felicijonui Cirtautui. Dedikacijoje rašė: „Tą veikalą, kuris be abejonės bus svarbiausias mano gyvenime ir kuriam dedu žymią jo dalį, drįstu pavesti jūsų Ekscelencijai…“

Pirmiausia šis veikalas buvo skirtas kunigams, kurie, užimti pastoracijos darbais, neturėjo galimybės skaityti ir studijuoti plačius Šventojo Rašto komentarus svetimomis kalbomis. Jis pagaliau skiriamas kunigų seminarijų auklėtiniams, kuriems kaip tik tenka studijuoti Šventąjį Raštą.

1913 m. išėjo iš spaudos ir kitas tomas – pirmasis. Jame – penkios „Mozės“ knygos, „Jozuės“, „Teisėjų“ ir „Rūtos“. Prie šio tomo pridėtas dar ir platus įvadas į Šventąjį Raštą. Kitas – antras – tomas pasirodė tik 1921 m., nes iškilęs karas spausdinimo darbą buvo sutrukdęs. Antrajame tome – „Samuelio“, „Karalių“, „Esdro“, „Nehemijo“, „Tobijo“, „Juditos“, „Esteros“ ir „Jobo“ knygos. Po poros metų (1923 m.) pasirodė ir trečias tomas, tai – „Pamokslininko“, „Giesmių giesmės“, „Išminties“, „Eklesiastiko“ ir „Izaijo pranašysčių“ knygos. 1925 m. išspausdintas ir IV tomas, kuriame likusios Senojo Testamento knygos – „Jeremijo“, „Ezekielio“, „Danielio“ ir „Mažųjų Pranašų pranašystės“, taip pat I–II „Makabiejų“ knygos. Paskutinysis – V – tomas teišėjo tik po 10 metų (1935 m.). Jis apėmė keturias Evangelijas ir „Apaštalų darbus“. Vertimas buvo baigtas – lietuviai katalikai jau turėjo visą Šventąjį Raštą sava kalba.

Vertėjas, kaip yra pažymėjęs prel. L. Tulaba, galėjo didžiuotis šiuo milžinišku darbu, kuris jį padarė istoriniu asmeniu: „Dabar jis galėjo padėti plunksną ir sakyti, kaip jis buvo rašęs pradėdamas vertimo darbą: „Feci quod potui, meliora faciant potentes“ – kiti tegul padaro daugiau. Bet jis dar nesijautė nei pasenęs, nei pavargęs, kad negalėtų toliau dirbti ir tobulinti savo atliktą darbą.“

Kai prel. L. Tulaba, kalbėdamasis su arkivyskupu Juozapu, pareiškė nusistebėjimą, kaip jis galėjo visą savo gyvenimą pašvęsti Šventajam Raštui, jis kiek pagalvojęs atsakė: „Nereikia nei stebėtis, nei tuo labiau man reikšti užuojautą, nes darbas prie Šv. Rašto buvo man tikroji laimė: jis teikė man tiek džiaugsmo ir pasitenkinimo, kiek visa kita nebūtų galėję man duoti.“

Prel. A. Dambrauskas-A. Jakštas, didžiai vertinęs J. Skvirecko Šventojo Rašto vertimą, 1933 m. „Soter“ Nr. 1 rašė: „Katalikiškas viso Šventraščio lietuvių kalbon išvertimas savo svarba, galima sakyti, yra ne mažiau brandintas kaip visos Lietuvos pakrikštijimas. Tuo išvertimu padėtas tikras pamatas visai katalikiškai lietuvių literatūrai. Jis turės įtakos ir mūsų pasaulietiškajai raštijai. Taigi šio vertimo išleidimas yra dalykas pirmaeilis, sudarąs epochą.“

Tauta, pasak kun. S. Ylos, nūnai galėjo didžiuotis turinti ištvermingąjį vyrą – Scribam velocem in Lege Domini, kurio buvo laukta šimtmečiais. A. Jakštas pagrįstai džiaugėsi, kad mūsų raštijoje ir tautoje atliktas epochinės reikšmės darbas. „Ko nepadarė M. Daukša, J. Giedraitis, M. Valančius ir A. Baranauskas, tą padarė pats vienas J. Skvireckas, nenuilstamai dirbdamas per ištisus 30 metų.“ („Soter“, 1934 m., Nr. 1).