Jau seniai praeitin nuskubėjo 2021-ieji, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos – mokslininko, botaniko, geografo, kalbininko, poeto, dvasininko, liaudies gydytojo, Kretingos rajono garbės piliečio – metai. Ataskaitose ir nuotraukose liko daugybė renginių, publikacijų, kalbų… Ir vėl – užmaršties skraistė…

1933 metais Dievo tarnas kunigas Alfonsas Lipniūnas rašė: „Nejaugi mes, lietuviai, neturime savo šventųjų? Nejaugi mes esame blogesni katalikai? <…> Kur mūsų apaštalai, misionieriai, kankiniai už tikėjimą, Bažnyčią? Kur didvyriai šiandieną, kada reikia parodyti visišką Bažnyčiai paklusnybę ir ištikimybę?

Nedaugiausia jų tėra. Bet iš antros pusės reikia pripažinti, kad kitos tautos labiau moka pasirūpinti savo šventai gyvenusius mirusiuosius šventaisiais pripažinti. Mes, lietuviai, ligi šiol tame visiškai apsileidę. <…> Negalima sakyti, kad pas mus nebūtų šventai gyvenusių žmonių. <…>

Lankomas didžiojo ir pirmojo Lietuvos botaniko vienuolio tėvo Jurgio Pabrėžos kapas Kretingoje. Daugelis eina aplink kapą keliaklupsčiais, o patį velionį laiko kone šventuoju ir dideliu žmonių geradariu. <…>. Tereikėtų labiau susirūpinti, ir mes turėtumėme viešai šventaisiais paskelbtųjų lietuvių.“

Niekas nepasikeitė ir persiritus į XXI amžių. Atšventėme „netituluoto žemaičių šventojo“ metus, suorganizavome keletą jau pamirštų renginių, o jubiliato amžinojo poilsio vietai restauruoti noro ir pastangų nesukrapštėme. Byra tinkas, trupa betoninis tinkuotas pastogės karnizo ažūras, skilinėja sienos, nubluko stogas, pažaliavo angelai…

Jurgis Ambraziejus Pabrėža palaidotas Kretingos parapijos senosiose kapinėse, prie pagrindinio tako. 1895 m. vienuolyno gvardijonas Feliksas Rimkevičius ant kapo pastatė 93 cm aukščio (virš žemės), 60 cm pločio šviesaus granito kryžių su įgilintų raidžių įrašais: priekinėje pusėje „Praed. / Ambrosius / Pabreż“, nugarinėje – „15. / ian. / 1771 / Vixit 79. an. / obiit / 30. / oct. / 1849“ (15 sausio 1771, gyveno 79 metus, mirė 30 spalio 1849).

Šiek tiek glumina priekinėje pusėje užrašytas žodis Praed. Tikėtina, kad buvo rašomos pareigos – Predicator – pamokslininkas. Tačiau šis žodis lotynų kalboje rašomas vien tik su „e“ raide. Mažiau tikėtinas variantas, kad tai trumpinys Parce Requiem Aeternam Domine („Suteik jam amžiną atilsį, Viešpatie“), tačiau tuomet pabaigoje nebūtų taško. O galbūt ši klaidelė padaryta sąmoningai, kad vienoje vietoje būtų abu prasmės variantai?

Kaip tėvui Ambraziejui gyvam esant žmonės eidavo prašyti pagalbos, taip ir jam mirus būriais traukė prie jo kapo prašyti užtarimo. Net ir praėjus aštuoniasdešimčiai metų žmonės vis dar nebuvo jo pamiršę. Tiesa, jau nėjo į vienuolyną prašyti gydomųjų žolelių, bet, peržengę senųjų kapų slenkstį, suklupdavo prie gailestingojo gydytojo amžinojo poilsio vietos, ir dažnas sugrįždavo Dievo malone pagydytas.

Tarpukario spaudoje buvo rašoma: „Tėvo Ambraziejaus kapas Kretingos senuosiuose kapuose yra liaudies laikomas didžioje pagarboje. Apie kapą žiemą ir vasarą numintas takas einančių aplink jį keliais“ ir „Nors kunigas Pabrėža jau seniai miręs, bet jo atminimas žmonėse tebėra gyvas, jo kapas uoliai su pagarba yra lankomas ir dažnai žmones prie to kapo matai meldžiantis su širdinga ir gilia malda tiek šventadieniais, tiek paprastomis dienomis, matai plikais keliais einančius aplink kapą ir per J. A. Pabrėžos užtarimą patiriančius gausių Dievo malonių.“

Pasimeldę žmonės su savimi pasiimdavo saujelę žemių tikėdami, kad jos gydo ligonius. Žemes žmonės taip uoliai nešiodavosi, kad vietoj kapo likdavo įduba. Tačiau tėvas Ambraziejus savo pamoksluose labai dažnai kalbėjo apie prietarus. Prietaras, pasak jo, yra galios priskyrimas tam, kurio sveikas protas ir tikėjimas jokios galios nemato.

Taip pat labai aiškiai jo pamoksluose išskirta prietarų rūšis – burtai. Burtais jis vadina šventų daiktų naudojimą ne pagal Bažnyčios nuostatus. Burtas taip pat yra tikėjimas, kad koks nors daiktas turi antgamtinę galią. J. A. Pabrėža mini krikšto (švęsto) vandens, patenos, purifikatoriaus, stulos naudojimą ligoms gydyti ir pabrėžia, kad taip darantieji nusideda. Vienuolyno gvardijonas tėvas Augustinas Dirvelė, matydamas, kad liaudiškas nuoširdus pamaldumas jau svyruoja ant burtininkavimo ribos, nutarė gelbėti situaciją: 1932 m. antkapį su granitiniu kryžiumi papuošė stačiakampio formos betoninis postamentas su metaline ažūrine tvorele ir metalinėmis žvakidėmis.

1932 m. vienuolyno gvardijonas Augustinas Dirvelė ant kapo pastatė 15 m2 ploto neogotikos stiliaus mūrinę koplyčią. 1932 m. birželio 12 d. – Šv. Antano iškilmių išvakarėse – po Mišparų didžiulė į atlaidus atvykusių piligrimų procesija su bažnytinėmis vėliavomis, choras ir orkestras nuo bažnyčios patraukė į parapijos kapines, kur tėvas Augustinas Dirvelė pašventino naujai pastatytą, tik dar iki galo nepabaigtą įrengti koplyčią. Nelikus galimybės keliais apeiti apie kapą (kai kas dar eidavo apie koplytėlę), atsirado nauja tradicija – palikti degančią žvakelę.

Apie 1933–1936 m. pranciškonų spaustuvėje buvo išspausdintos kelių rūšių atmintinės (paveikslėliai), kurių vienoje pusėje buvo trumpa J. A. Pabrėžos biografija, o kitoje – kapo koplyčios nuotrauka. Taip pat buvo išspausdinti ir kelių rūšių kapo koplyčios atvirukai, kuriuose užrašyta: „Garsiojo tėvo Pabrėžos kapas Kretingoje (žmonės jį laiko šventuoju).“

1936 m. spaudoje informuojant apie Telšių vyskupijos Eucharistinį kongresą primenama, kad „Kretingoj rasit stebuklingą šv. Antano paveikslą, Lurdą ir Pabrėžos kapą“. Pateikiamas ir išsamesnis tekstas: „Ant senųjų Kretingos kapinių yra 1849 metais palaidotas vienuolis pranciškonas Tėvas Ambrozijus Pabrėža. Žmonės jį laiko tikru šventuoju. Prie jo kapo meldžiasi, keliais eina aplink kapą ir daugelis išprašo sau sveikatos.

Tas šventas kapas dabar yra tinkamai aptaisytas, ir Eucharistinio kongreso dalyviams reikia aplankyti ir pamatyti. Per kongresą prie kapo stovės vienas iš šv. Antano kolegijos auklėtinių ir dalins Tėvo Pabrėžos kapo paveiksliukus.“

Viename apie 1933 m. pranciškonų spaustuvės išleistame atviruke matome, kad pastačius koplyčią br. kun. Martyno Higino Dirmeikos (1833–1911) kapas su obelisku atsidūrė tiesiai priešais įėjimą. Įdomu, ar vėliau į dabartinę vietą, kairiau nuo koplyčios, perkeltas tik obeliskas ar ir palaikai?

Vienanavės koplyčios pastatas sumontuotas iš atskirų gelžbetonio konstrukcijų, yra kompaktinio tūrio, artimo kvadratui plano (230 x 200 cm), vieno aukšto. Sienos su angomis, puoštomis reljefinėmis arkadomis šiaurės, vakarų ir pietryčių fasaduose, šiaurės rytų fasade – smailiaarkė įėjimo anga bei arkinės siauros angos jos šonuose. Stogo forma – piramidinė keturšlaitė, kampuose – keturi piramidiniai bokšteliai su metaliniais kryžiais viršūnėse. Stogo viršūnėje – kryžius.

Tarp bokštelių ant stačiakampių postamentų stovi 4 betoninės skulptūros: trijuose fasaduose – po angelą, rankose laikantį taurę, o šiaurės rytų fasade (virš įėjimo) – pranciškono, dešinėje rankoje iškėlusio kryžių (pamokslavimo ar laiminimo gestas). Kažkodėl daugumoje šaltinių ši skulptūra įvardijama kaip šv. Pranciškaus. Nedrįsčiau taip drąsiai teigti. Gal autorius čia pavaizdavo Kretingos pranciškonus, skelbiančius Dievo žodį, o galbūt patį Jurgį Pabrėžą?

Buvo manoma, kad skulptūros atgabentos iš Vokietijos, galbūt sukurtos Prūsijos meistrų, tačiau buvęs Kretingos muziejaus direktorius Juozas Mickevičius yra užrašęs tokią informaciją: „1933 m. Jurgio Pabrėžos antkapio 4 angelus padarė Zacharka Pranas Antano, gim. 1904 Rygoje.“

Koplyčios viduje, pietvakarinėje sienoje, smailiaarkėje nišoje – 120 cm aukščio ir 90 cm pločio, aliejiniais dažais ant betono sienos nutapytas paveikslas „Švč. M. Marija Nuolatinė Gelbėtoja“. Senieji kretingiškiai pasakoja, kad koplytėlės sienoje t. Augustinas Dirvelė įstatęs paties J. Pabrėžos tapytą paveikslą.

Keistai skamba tas kretingiškių pasakojimas – juk Mergelės Marijos paveikslas yra tapytas ant betono, jo nebūtų įmanoma atsinešti ir įstatyti. Tačiau žinant, kad 1932 m. A. Dirvelė pašventino dar nepabaigtą koplytėlę, kyla mintis, kad ir freska tuomet dar nebuvo nutapyta. Gali būti, kad tuščia būsimo paveikslo anga buvo uždengta J. Pabrėžos tapyta, Švč. Mergelę Mariją vaizduojančia (87,5 x 70 cm dydžio) bažnytine vėliava, kuri tuo metu buvo saugoma pranciškonų vienuolyne.

Muziejininkas Juozas Mickevičius pateikia tikslesnę informaciją, kad Zacharka Benediktas, sūnus Antano, nupiešė viduje ant sienos Mariją su kūdikėliu, nudažė koplytėlę, o apie 1955 m. atnaujino, nudažė sienas.

1936 m. Kretingos parapijos leidinyje ne tik paveikslas, bet ir visa koplytėlė pavadinta „Neperstojančios pagelbos“ koplytėle. Net sovietmečio laikotarpiu prie tėvo Ambraziejaus kapo degė žvakelės, koplyčia buvo prižiūrima. 1962 m., kai sovietinės valdžios įsakymu buvo susprogdintos Vilniaus Kalvarijos, pranciškonas Mykolas Tamošiūnas Kretingoje subūrė grupę žmonių, kurie naktimis budėjo prie J. A. Pabrėžos kapo koplyčios, kad ir jos neištiktų panašus likimas.

Koplyčia nebuvo tvarkyta profesionalių restauratorių, iniciatyvos imdavosi pavieniai meistrai. Laikui bėgant įskilo nugarinė siena, susidėvėjo pamatai, aptrupėjo apdailos elementai. Mergelės Marijos paveikslas yra nuolat veikiamas kintančių oro sąlygų, po juo ant lentynėlės buvo deginamos žvakės, jos sunaikino apatinę piešinio dalį, vėliau piešinys kelis kartus buvo uždažytas.

Iki 1990 m. jį savanoriškai restauravo kretingiškė savamokslė dailininkė ir restauratorė Ramutė Kisielienė. Tuomet aplink visą paveikslą buvo gėlių ornamentas, apačioje matėsi Kūdikėlio kojelės, sienų tinkas buvo puoštas polichrominiu dekoru. Paveikslas profesionaliai restauruotas 2004 m., o 2009 m. atlikti jo tyrimai, pateikti restauravimo projektiniai pasiūlymai.

Sieninė tapyba buvo sunykusi 80 proc. 2013 m. nuo sieninės tapybos nuvalyti nešvarumai, ji antiseptikuota, prie pagrindo pritvirtintas pakilęs tapybos dažų sluoksnis, atkurtos ištrupėjusios vietos. Paveikslą atkūrė sienų tapybos restauratorius Antanas Pužauskas.

2013 m. rudenį restauratoriaus Vytauto Dzindziliausko vadovaujami restauratoriai sutvirtino koplyčios sieną, nušveitė ne kartą dažytą kryžių, atnaujino vieno angelo skulptūrą, nuo skulptūrų nuvalė samanas. Netrukus po restauravimo įėjimas į koplyčią užstatytas masyviu kalvio darbo stovu, pripildytu smėlio, kuriame saugiai, be žalos koplyčios interjerui, galima palikti degančias žvakeles.

2012 m. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kapo koplyčia įtraukta į Pomeranijos šv. Jokūbo kelio maršrutą. 2020 m. – į Žemaitijos istorinio–religinio kelio maršrutą, 2022 m. – į Šv. Jokūbo kelią Kretingos rajone.

Antkapinė J. A. Pabrėžos koplyčia 1972 m. paskelbta valstybės saugomu respublikinio (nacionalinio) reikšmingumo istorijos paminklu, 1993 m. įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą, 2021 m. paskelbta valstybės saugoma kultūros vertybe.

2020 m. atlikti koplyčios žvalgomieji architektūros – konstrukcijų, polichromijos – tyrimai. 2022 m. balandžio mėnesį vietinėje spaudoje buvo publikacija apie tai, kad per 32 tūkst. eurų skirti baigti tvarkyti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos kapą-koplyčią senosiose parapinėse Kretingos miesto kapinėse.

Jau 2023 metų sausis, o iškiliojo žemaičio kapo koplyčios sienos ir toliau trupa „apleistos ir vienos“…