2010 metų spalio 27 dienos rytą, eidamas 102-uosius metus, mirė Šiluvos parapijos altaristas monsinjoras jubiliatas Eduardas Simaška (1909–1936–2010). Atsisveikindami su kunigu, skaitytojams siūlome prisiminti interviu, kuris buvo skelbtas „Bernardinai.lt“ puslapiuose 2006 metų liepą.

Birželį monsinjoras Eduardas Simaška švenčia savo kunigystės 70-metį. Nors, kaip jis pats sako, tai ne jubiliejus, nes jubiliejai skaičiuojami ketvirčiais, „ir nėra čia ko krykštaut“.

Kunigas kupinas gyvenimo džiaugsmo ir vilties, jį visuomet galima rasti Šiluvos Švenčiausiosios Dievo Motinos Mergelės Marijos koplyčioje besimeldžiantį, klausantį išpažinčių ar tiesiog jaukiai, paprastai, kasdieniškai apsuptą tikinčiųjų. Dažnai buvę parapijiečiai, draugai, mokslo draugai užsuka aplankyti šio kunigo, o Šiluvoje, Šv. Jono Pauliaus II namuose, gyvenantiems klierikams jis – puikus dvasinis patarėjas. Šiluvos Švenčiausiosios Dievo Motinos Mergelės Marijos koplyčioje kasdien vakarais jis aukoja šv. Mišias, ir tai suteikia jam tokio džiaugsmo – juk buvo laikas Sibire, tremties metu, kai jis to ilgai daryti negalėjo ir labai ilgėjosi.

Už nuopelnus tėvynei mons. E. Simaška buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.

Kunige, pirmiausia norėčiau paklausti, kiek Jums metų ir kokį jubiliejų švenčiate?

Liepos 22 dieną bus devyniasdešimt septyneri, dar ne šimtas, tai nėra ko ir krykštaut. O kunigu esu jau septyniasdešimt metų, bet ir tai ne jubiliejus, nes jubiliejai skaičiuojami ketvirčiais. Tad reikia dar penkerių metų iki tikrojo jubiliejaus.

Kunigo šventimus priėmiau iš vyskupo Skvirecko 1936 metų birželio 21 dieną Kauno katedroj. Visus šventimus esu gavęs iš vyskupo Skvirecko, tik sutvirtino vyskupas Karevičius. Tuomet būdavo – pirmutinė tonzūra, kai iškerpa pakaušyje kuokštą plaukų, tada sekdavo dar trys mažieji šventimai, o paskui – subdiakonatas ir diakonatas, galiausiai – kunigystė. Šventino mus labai iškilmingai, bent jau man taip tada atrodė. Jau vien pati Katedra atrodė labai iškilminga, ne kaimo bažnytėlė. Mūsų buvo dvidešimt aštuoni, ant sienos štai dar vinjetė kabo, iš jų – tik dviese telikom gyvi: aš ir kunigas jėzuitas Simonaitis – dabar Kaune, bet jis jau labai silpnas.

Man įdomu, kaip Dievas patraukė Jus kunigystėn: kokie įvykiai ar žmonės sužadino troškimą tapti kunigu?

Patraukė turbūt patys kunigai. Kaimyno brolis buvo kunigas, vėliau – 1919 metais – mano brolis įstojo į seminariją. Kai brolis mokėsi, vasarą pas mus atvažiuodavo daug jo draugų klierikų; aš visur vis maišydavausi, taip jie tapo nesvetimi, o galiausiai ir pats panorau tapti kunigu. Atsimenu pirmą susidūrimą su kunigiškai apsirengusiu žmogumi. Aš dar berniūkštis visai buvau, kai kaimyno brolis jau klierikavo. Pamenu, kartą jis ėjo ir pasikėlė sutaną. Ir kokia man buvo nuostaba, kad jis dėvėjo kelnes. Šaukiau mamai: „Gi va kunigas su kelnėm!“. Dabar ir pačiam iš to juokinga…

O rimtą, gerą įtaką mano apsisprendimui padarė prelatas Stasys Kiškis (mirė ne per seniausiai 1995 metais, Kaišiadoryse palaidotas). Mūsų tėviškės yra viena šalia kitos. Jis priklausė Kaišiadorių vyskupijai – jo gimtinė vienoj pusėj upelio, mano – kitoj. O upelis buvo rubežius tarp Anykščių ir Kavarsko parapijų. Vėliau įsisteigė ten dar ir Dabužių parapija, kuri atskyrė Kavarsko ir Anykščių parapijas. Tai jis mane daug ko išmokė. Jo sesuo Zosiūtė Kiškytė buvo mano pirmoji pradžios mokyklos mokytoja. Taigi jų giminė mane ir mokslino.

Iš įvykių įsimintini aplinkinių vietovių atlaidai. Troškūnų parapija netoli, tai, pamenu, į Porciunkulės atlaidus net su dviem podlagom traukdavom. Kavarske – didieji švento Jono Krikštytojo atlaidai. Oi-oi-oi, kokie atlaidai! – švęsdavo net visos aplinkinės parapijos. Būdavo, per šventą Joną Kavarsko miestelį sunku pereit, pilna, pilna visur žmonių.

Kavarske per šventą Joną ir pirmąsias Mišias – primicijas laikiau.

Kunigai iš senesnių laikų buvo laikomi mokytais žmonėmis, žmonėmis išėjusiais ypatingus mokslus. Kaip Jums sekėsi išeiti tuos mokslus?

Šeimoj buvau pats jauniausias, tai teko 8 metus piemeniu būti. Didesni gi jau neganys, kai mažesnis yra. O manęs ir nebuvo kam pakeist. Tai pradžios mokyklą lankiau būdamas piemeniu. Į pradžios mokyklą eidavom nuo Visų šventųjų iki Velykų. O nuo Velykų mokykla neveikdavo – visi piemenys eidavo į laukus gyvulių ganyt. Baigus pradžios mokyklą nebuvo sąlygų mokytis toliau, kadangi vyresnysis brolis jau buvo kunigų seminarijoj, antras brolis – paimtas kariuomenėn (devyniolikti metai buvo – dar su bolševikais kovojo), tai aš jau buvau berniokas namams. Vėliau, broliui grįžus iš kariuomenės, išleido tėvai ir mane mokytis. Važiavau į Anykščius, kur baigiau keturklasę, tuomet tik tokią esančią mokyklą. Pažinojau rašytoją Antaną Vienuolį – netoli jo gyvenau, su jo sūnum sviedinį žaisdavau.

Buvo 1930-ieji – Vytauto didžiojo metai, kai mokiaus Ukmergės gimnazijoj. Po to įstojau į kunigų seminariją Kaune. Seminarijoj man visad sekės neblogai. Pasimokydavau ir išmokdavau. Atsimenu, kartą buvęs kursinis paklausė, kiek kalbų moku. Sakau – daug moku, bet nė vienos gerai. Tai jis man priminė, kad graikų kalbą, žiūrėk gi, moku. Na, aš gal ir geriau už kitus mokėjau; ateidavo pas mane kiti pasimokyti, bet dabar jau viską esu užmiršęs – nei graikiškai kalbėjau, nei graikiškai skaičiau…

Jūs mokėtės ne tik mokslo įstaigose, specialiai tam skirtose ir pritaikytose, bet išėjote ir gyvenimo mokslus, gyvenimo, kurio neatsiejam dalis susijusi su lageriu. Pasidalykite kunigiška patirtimi iš Sibiro.

Sunkiausia gal, kad Sibire ilgai negalėjau laikyt Mišių – nebuvo jokių sąlygų, kurgi laikysi. Mes, kunigai, seminarijoje nebuvom paruošti aukoti Mišias tokiomis sąlygomis. Ir gyventi taip niekas nebuvo pasiruošęs. Teko prie visko priprast ir daug ko išmokt.

Kai 1948 metais mus atvežė į Intos anglių kasyklas, susipažinau su vengrų tautybės unitų (graikų katalikų) kunigu, pavarde Mondi. Jis, nors ir vengras, bet buvo iš Vakarų Ukrainos. Senas lagerininkas, tai jau šio to pasimokęs. Sovietai Vakarų Ukrainą užėmė 1939 metais, o unitai, kadangi nepriklausė stačiatikiams, buvo ypač persekiojami. Praktiškai visi, kas nesijungė prie stačiatikių cerkvės, buvo areštuoti ir ištremti.

Tas mano bičiulis Mondi buvo „kipitilkos“ vedėjas, virindavo vandenį visam lageriui. Tai jis jau buvo įsimiklinęs tarp tų bakų aukoti Mišias. Aš iš jo priimdavau Komuniją, nes unitai naudoja paprastą duoną, kurios buvo galima lengvai gauti.

Už Uralo kalnų, kur geležinkelį tiesėm, nebuvo jokio susisiekimo, tad ir komunikantų nieks negalėjo atsiųsti, o anglių kasykloj – ir paštas, ir geležinkelis buvo. Susisiekdavau su Lietuva ir man atsiųsdavo plotkelių. Vyno bandė siųsti, tai tik vieną sykį praleido. Ant buteliuko buvo priklijuota etiketė su užrašu „želudotčnyj sok“ – žarnų kažkokie syvai – tai praleido sykį. O po to atkimšdavo, paragaudavo ir vyno negaudavau. Tai tada iš ukrainiečio pasimokiau, kaip vyno prasimanyti. Dar vyskupas Teofilis Matulionis, grįžęs 1933 metais, pasakojo, kaip paima džiovintą vynuogę – raziną, iš vakaro įmerkia į vandenį ir laukia, kol ana išburksta per naktį. Paskui ją išspaudi, ir vyno jau turi…

Anglių šachtoj visokių darbininkų pilna. Tai vienas lietuvis man ištekino mažutę aliumininę taurelę su patena, ir aš anksti rytą keliaudavau pas tą „kipitilščiką“. Jis mane saugodavo, o aš atsiklaupęs aukodavau Mišias. Vietoj altoriaus – taburetė. Taip aukojau nuo 1949-ųjų iki 1956-ųjų – septynerius metus. Po Stalino mirties jau buvo laisviau; tai prieš šventes – Kalėdas ir Velykas – aukodavom Mišias ir žmonėms. Jau ir Kūčių vakarienę suruošdavom. Turėjau labai gerą padėjėją – Antaną Milašių; buvo studentas, labai geras ir doras katalikas. Jis pereidavo per barakus, paragindavo eiti išpažinties, nurodydavo, kur kunigas laukia. O aš kokiam kampe ir klausau išpažinčių.

Už kokią veiklą ir kokiam laikui Jus nuteisė, kokia lageryje praleistų metų priežastis?

Suėmė mane 1946-aisiais dešimtmečiui. O rimtos priežasties ir nebuvo. Mano darbų jie tikrai nežinojo, nes tada ir 25 metų lagerio man nebūtų pakakę. Žinojo tokius pletkelius, bet iš jų nieko toj byloj nebuvo.

Papasakosiu vieną tokią savotišką istoriją. Tuo metu, kai atėjo sovietai, aš gyvenau prie koplytėlės, šalia Ukmergės, ten glaudėsi toks Česlovas Betko su žmonele – lenkiukas vargonininkas. Vilniuj lenkams tada buvo bėda, sunku gyventi, tai jie bėgo į Lietuvą. Man būdavo labai gerai – ta žmonelė man išvirdavo valgyti, o Betko vargonavo. 1945 metų pavasarį tas Betko apsistojo Vilniuje ir žadėjo trauktis į Lenkiją kartu su kitais savo tautiečiais. Ir jis pasikvietė mane Vilniun į svečius. Lenkijoje yra jo brolis kunigas, kuris čia palikęs vieną kitą bažnytinį daiktelį, tad Betko pasiūlė atvažiuoti ir pasiimti juos. Dar jis pakvietė tokias dvi merginas, kurios jam giedojo – choristes. Jos Vilniaus nemačiusios, tegu, sako, atvažiuoja – aš joms Vilnių parodysiu.

Ir ką gi, monsinjoras Alfonsas Svarinskas (tada dar buvo Ukmergėj mokinys), tos dvi merginos ir aš nuvažiavom į Vilnių. Tris dienas ten pabuvom, vargonininkas mus pavedžiojo, aprodė Vilnių. Na, ir aš parsivežiau iš jo vieną kitą bažnytinį daiktelį: kamžą, stulą, dar kažką – kas jo brolio palikta. Parvažiavus namo, po vienos kitos dienos, tos vienos merginos motina ateina pas mane ir sako, kad vargonininkas atsiuntė dovanų – pistoletą. Nei aš mačiau, nei girdėjau, va kiek pasakė ji, ir tiek… O ta merga pasisakė kitoms, pasigyrė, kad su kunigu buvo Vilniuj ir parvežė partizanam ginklų. Tos mergaitės rinkdavosi ir mokydavosi, kaip patarnauti sužeistiesiems. Sako, jei partizanai bus sužeisti, tai jos jau medicinos seserimis pabus. Na, ir vieną iš tų mergaičių areštavo, ji pasakė, kad ta ir ta sakė, kad su kunigu buvo Vilniuj ir parvežė partizanam ginklų. Ir ko nori! – organizuotas nusikaltimas prieš valstybę. Taip iš gandų atsirado 1a11 straipsnis, kuris ir buvo mano arešto pagrindas.

O ką dabar, toks laikas buvo – svetimi okupavę, nieko nepadarysi, tačiau komunizmas palaužė mūsų tautą. Per penkiasdešimt metų mūsų tauta parkrito ir nesikelia. O kurgi kelsis?! Mokytojai tie patys! Pirma žiūrėdavo, ar koks mokinys bažnyčion nenueis, buvo įpareigoti sekti, o dabar tie patys mokytojai toliau moko. Kai 1940 metais užėjo sovietai, kas gi buvo tuomet? Lietuviai verkė pavergti, o komunistai, prisidėję prie rusų, lindo iš rūsių! Kas gi padėjo sudaryti sąrašus išvežimui?! Savieji! Vienas žydas man Kaune sakė: „Kunige, šiukšlės išvirto į paviršių“. Taigi jos ir liko paviršiuj, jas reikėjo iškart nušluot…

Aš dar gerokai galėčiau pakomentuoti mūsų politinę padėtį ir paagituoti už tikrosios Lietuvos atkūrimą.

Tauta turi grįžti prie pagrindo, be pamato joks namas neišstovės. O mūsų tautos pamatas – katalikybė ir lietuvybė. Caro laikais Lietuva juk 120 metų išbuvo jo valdžioj siekiant surusinti tautą, supravoslavinti, bet mūsų liaudis išliko katalikiška ir lietuviška. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui – 1918 metais, juk kiek daug savanorių ėjo gint Lietuvos nepriklausomybės, kurios jie net nepažinojo, o tik iš tėvų pasakojimų ja gyveno.

Lietuva neatgims, jei neatsistos ant katalikiškumo ir lietuviškumo pagrindo. Skaudu, kai bajorai organizuojasi į savo draugijas. Juk caro laikais kas Lietuvą išlaikė?! Katalikas baudžiauninkas! Bajorai sulenkėjo savo kalbos išsižadėję… Tas baudžiauninkas šiaudinėj pastogėj ir lietuvių kalbą, ir tikėjimą išlaikė. Ir savanoriai kilo iš tų kuklių šiaudinių pastogių… Tad ne bajorų, o baudžiauninkų sąjungas reikia steigti.

Gyvenate kukliai paprastame mediniame namelyje. Ar nesinori saldesnio gyvenimo po tremtinio dalios, ar nesijaučiate esąs vertesnis gardesnio kąsnio?

Žmogui pabuvus lageryje, pabadavus, jau klausimo apie valgymą nėra. O badą reikėjo pakelti. Kai 1947-iaisiais nuvežė mus į Šiaurę – atrinko stiprių vyrų, galinčių geležinkelį tiesti. Man buvo tada trisdešimt šešeri, permetė mus per Uralo kalnus, anon pusėn – Azijon, kur vyko vadinamoji penki šimtai pirmoji statyba, labai garsi tarp kalinių. Tiesėme geležinkelį nuo Jenisiejaus į Vorkutą. Tenai buvo baisios sąlygos: šaltis ir badas. Žiemą gyvenom palapinėse, nei baltinių kas keičia, nei pirčių – nieko. Šalty didžiausiam baltinius nusivelki ir iš jų utėles kratai į sniegą. Va šitaip. Tai po to žmogui viskas gerai, viskas skanu… Svarbu, kad duonos yra.

Apskritai gyvenime man nieko netrūko. Aš dirbau tarp tikinčių žmonių. O tikinčiųjų visuomet buvo. Pavyzdžiui, iš lagerio grįžusius kunigus iš karto visaip ir persekiojo, ir rašinėjo prieš juos, bet žmonės neatstūmė, priėmė. Gerų žmonių visuomet buvo.

O šis namelis man mielas, nekeisčiau jo į kitus. Jame gyveno mano brolis, ir va – po brolio mirties – aš atsikėliau. Jau dvidešimti metai dabar bus, susigyvenau jau.

Kokiose parapijose Jums teko kunigauti, gal kuri yra ypač miela Jūsų širdžiai ir visad sukelia gražių prisiminimų?

Man teko daug vikarauti. Vikaru buvau Prisikėlimo bažnyčioj, Kaune. Paskui savo tėviškėj – Kavarske. Po lagerio trumpai vikaravau Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioj, kadangi ten siųsdavo lagerininkus, ir po to gan ilgai, septynerius metus, buvau vikaru Gruzdžiuose. Paskui valdytojas Labukas atkėlė mane Viduklėn. Viduklė labai gera parapija, man ten buvo tikrai gera. Iš Viduklės iškėlė mane į Šimkaičius, jau neva paaukštino, klebonu paskyrė. Po to – į Skarulius, iš jų – Deltuvon. O dabar esu čia – Šiluvoj.

Deltuvon nuvykau 1977-aisiais. Man ir ta parapija, ir žmonės ypatingi. Deltuviškiai dar išlaikė seną tradiciją – Kryžiaus dienomis giedodami Visų šventųjų litaniją jie eidavo nuo vieno kryžiaus prie kito. Buvo tokie du kaimai: Bartkuškis ir Tatkūnai, juos skyrė tik vieškelis. Būdavo, kolūkis tik paleidžia pietų, tai jie susirenka prie vieno kryžiaus Tatkūnų kaime ir giedodami litaniją nueina į Bartkuškio kaimą, prie kito kryžiaus. Reta tokia tradicija.

Reti ir tokie žmonės, taip šventai tos tradicijos besilaiką. Dar pamenu – sekmadieniais į bažnyčią iš aplinkinių kaimų kai kam reikia kokius penkis kilometrus ateiti, tai kitiems ir sunkoka. O vieškelis nuo Ramygalos eina tiesiai į Ukmergę. Tai jie sėda į mašiną, nuvažiuoja Ukmergėn, persėda į kitą ir atvažiuoja į Deltuvą. Ir Deltuvoj išlipa pulkas žmonių, tai aš visuomet išeidavau jų pasitikt. Ot, mano parapijiečiai! Ot, kokie jie geri! Sakydavo, kad jei nepabūna savoj bažnyčioj, tai ne sekmadienis jiems. Todėl ir važiuodavo, kad ir ratais, kad ir aplinkui.

Šimkaičiai įsiminė. Ten buvo baisios sąlygos; viskas po karo apleista, viskas apšaudyta – bažnyčia kiaura, o klebonija sudegus. Tai aš ten dirbau sunkiau nei lageryje. Bet turėjau ko valgyti, žmonės atnešdavo iki valiai, dar galėjau ir kitą pamaitint.

Jus dažnai lanko ne tik vietiniai, šiluviškiai, bet ir žmonės iš kitų Lietuvos vietovių. Jūsų kiemo varteliai gan dažnai varstomi ir čia įsikūrusio parengiamojo kurso klierikų, taigi ar esate šnekus žmogus ir apie ką kalbatės?

Kaip su žmogum nekalbėsi, juk tam ir duota burna. Su žmogum juk apie viską kalbi. Ateina ir senų pažįstamų, aplanko ir nauji žmonės. Jie man apie save papasakoja, aš jiems irgi apie save – taip ir šnekučiuojamės… Dažniau atvažiuoja aplankyti iš Viduklės ir Deltuvos. Neseniai aplankė iš Deltuvos viena jauna ponia, aš jos nepažinau, kurgi pažinsi – prieš dvidešimt metų iš ten išvykau. Tai toji ponia, kai aš dar Deltuvoj buvau, ji dar tik nedidelė mergaitė buvo, aš ją prie Pirmosios komunijos prileidau. O dabar, va, sugalvojo – pasiėmė motiną ir atvažiavo manęs aplankyt. Taip buvę parapijiečiai neleidžia jų užmiršt, o man smagu juos prisimint.

Klierikų ateina pas mane, palaikau su jais ryšį, padraugaujam – įneša jaunatvės į šiuos namus…

Kunigai yra labai skirtingi, žmones jie patraukia įvairiais būdais, tuo atskleisdami ir Bažnyčios įvairovę. Taigi kiekvienas kunigas turi savo charizmą, savo „arkliuką“. Kas Jums labiausiai tiko ir patiko?

Na, aš save galėčiau priskirt prie pamokslininkų. Anksčiau labai mėgau į kitas parapijas pavažiuot ir ten pamokslaut. Raseiniai be manęs neapsieidavo: rekolekcijas vesdavau, atlaiduose pamokslus sakydavau. Ir į Tytuvėnus atlaidų visuomet nuvažiuodavau. Dabar jau yra ir jaunesnių kunigų tiems darbams. Esu rekolekcijas ir kunigams vedęs. Telšių vyskupijai rekolekcijos dar būdavo vedamos dekanatais. Iš pradžių Šilalės dekanato kunigams, paskui – Mažeikių dekanato, kuriam priklausė Skuodo miestelis, tada – Telšių miesto kunigams, kuris jungė kelis dekanatus. Dar teko būti rekolekcijų vedėju Panevėžio, taip pat ir Kaišiadorių vyskupijos kunigams. Kauno vyskupijos visuose dekanatuose esu vedęs rekolekcijas, neteko – tik Vilkaviškio vyskupijoje. Seminarijoje klierikams padėjau susikaupti net kelis kartus. Atsiųsdavo arkivyskupas po keletą klierikų prieš šventimus ir į parapiją, tai parengdavau ir juos.

Dabar pamokslų prirašyta guli gera krūva. Lapelių prirašyta pilna, pilna, susegiota pamokslų įvairiom progom. Pažadėjau kaip palikimą visus juos perduoti vienam kunigui, Panevėžio vyskupijos Zarasų dekanui Remigijui.

Čia, Šiluvoj, ne iš eilės, bet su tarpais, trejus metus esu sakęs per Šilines po dvidešimt keturis pamokslus: per aštuonias dienas po tris pamokslus. O buvo ir toks nutikimas: buvau neseniai grįžęs iš lagerio – 1960 metais, kai mane klebonas pakvietė Šiluvon pasakyti pamokslą. Pamenu, atvažiavau, du pamokslus pasakiau ir mane išvarė; atėjo milicininkas ir pranešė, kad esu neregistruotas ir turiu išvažiuoti. Ir išvažiavau. Matyt, netinkamai pamokslavau. Vėliau, kai Skaruliuose ir Deltuvoj kunigavau, atvažiuodavau Šiluvon.

Dar kai buvau jaunesnis, tai ir gerą balsą turėjau. Dabar jau nedainuoju. Papasakosiu tokį nutikimą apie giedojimą ir pamokslavimą. Utenoj klebonu buvo mano draugas kursinis kunigas Jonas Pranevičius (mirė 1982 metais). Mes draugavom jau nuo seminarijos laikų, o paskui jau ir kunigaudami, ypač kai grįžau iš lagerio. Dažnai nuvažiuodavau pas jį, jis – pas mane. Kartą pasikvietė jis mane rekolekcijų vesti Utenoj. Aš nuvažiavau, vedžiau tas rekolekcijas, tris dienas sakiau po kelis pamokslus, ir paskutinė diena išpuolė sekmadienis. O tuomet liturgija buvo tik pakeista, tačiau kai kurie kunigai laikydavo Mišias dar prie išstatyto Švenčiausiojo. Žinau, kad Kaišiadorių vyskupijoj dažnas kunigas laikydavo Mišias dar po senovei. Tai tas kursinis ir sako man, kad jei jau sekmadienis ir išpuolė atlaidai, tai laikykim Mišias prie išstatyto Švenčiausiojo. Jis man leido giedotinę sumą laikyt. Ir aš aukojau Mišias prie išstatyto Švenčiausiojo giedodamas. Po sumos vargonininkas sveikina mane; sako, dar nebuvo girdėjęs taip gražiai giedančio kunigo. Aš maniau, kad mane čia už pamokslus pagirs, o tas – už balsą. Tai va, kokių anekdotų būna… Iš tiesų tai aš labiau pamokslininkas nei giedotojas.

Tiek daug metų kunigavot, nors ir nevadinat to jubiliejumi, vis dėlto, ką reiškia septyniasdešimt metų būti kunigu, ir ko palinkėtumėt jauniems klierikams, būsimiems kunigams?

Kunigystė yra tarnavimas kitiems. Per tiek metų visko sutinki, visokiausių žmonių, kuriems reikia tavo pagalbos, stengiesi jiems patarnauti. Žinoma, ne visiems gali padėt, bet stengies, kiek galima. Net paprastuose dalykuose, pavyzdžiui, jei žmonės kunigui parsivežti neturi arklio, tai ir nereikia, pėsčias nueinu, nesukeliu papildomų rūpesčių. O vikaraudamas Gruzdžiuose dviratį įsitaisiau, tai būdavo tik adreso paklausiu ir nuvažiuoju pas ligonį. Šiluvoj tai viskas čia pat – vardą sužinau ir pėstute, kur reikia, nueinu. Kunigaujant labai svarbu mylėti žmones, pamatai, kokių gerų jų esama.

Jauniems palinkėčiau būti geriems žmonėms, būti nuoširdiems. Žmonės nėra reiklūs, kiekvieną priimk, kiekvieną maloniai pakalbink, ypač vaikus, ir viskas bus gerai. Žmonės prisiriša prie atviro kunigo. Linkiu tokiems ir būti.

Su Jumis labai smagu ir įdomu šnekučiuotis, laikas nejučiom pralekia, tačiau baisu nuvaryt Jus į kapus su savo šnekom be saiko…

A, tai vis tiek į kapines nueisiu, ne kur kitur. Kito kelio nėra. Yra kelias tik į kapines. Bet kol dar vaikštau, tai ir į koplyčią nueinu. Kol Dievas laiko, tai ir svečią kieme iki vartelių palydžiu…

Dėkoju už malonų pokalbį ir linkiu Jums Dievo palaimos.

Kalbino Mozė Mitkevičius