Stasys Žilys – kunigas, Bažnyčios darbininkas, auklėtojas, tapytojas, poetas, rašytojas, mąstytojas. Jis yra vadinamas lietuviu – popiežiaus mokytoju. Prelatas popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, vertė jo kalbas bei homilijas į lietuvių kalbą.

Gimęs 1924 m. rugsėjo 24 d. Žemaitijoje, Dargalių kaime netoli Šilalės karo buvo nublokštas į Vokietiją, iš ten išvyko į Italiją, kur studijavo teologiją popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1948-aisiais Romoje S. Žilys buvo įšventintas į kunigus. Vėliau – kelionė į Kanadą, kur 1951–1957 metais dirbo Amos vyskupijoje kurijos sekretoriumi, vicekancleriu. Grįžęs į Romą, Grigaliaus universitete apsigynė teologijos daktaro disertaciją. 1962–1992 m. dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyvaru.

1959 m. buvo paskirtas Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos Romoje studijų prefektu. Iki šiol yra kolegijos dvasios tėvas.

Darbą Bažnyčiai Vatikane ženklino Bažnyčios garbės titulai: monsinjoro, prelato ir apaštališkojo protonotaro.

S. Žilys yra išleidęs teologines knygas „Gyvenimo šaltiniai“ ir „Gyvoji liturgija“, kurios į sovietų okupuotą Lietuvą būdavo gabenamos ir platinamos slaptai.

Kunigas rašo eilėraščius, keletas jų tapo religinėmis ir liturginėmis giesmėmis. S. Žilys yra iliustravęs keletą knygų, nupiešęs ir nutapęs šimtus darbų, kurie išdovanoti po visą pasaulį. Personalinės jo darbų parodos buvo surengtos Lietuvoje, Kanadoje, Italijoje.

Gimėte Lietuvoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidote svetur. Dabar štai jau daugiau nei penkiasdešimt metų gyvenate Romoje. Koks kelias buvo iki čia?

Neturiu laiko perspektyvos – kas kada įvyko, aš gyvenu šiandiena, tarsi laikas man visai neegzistuotų. Visą laiką taip gyvenau. Ką reikėjo daryti – dariau, nes nebuvo kam arba taip mane „užsipuldavo“, kad nebūdavo kaip atsisakyti. Išvykau iš Lietuvos, nes nebuvo kito pasirinkimo.

Po gimnazijos studijavau Telšių kunigų seminarijoje; kai po pirmojo kurso vasaros atostogų, praleistų namuose, mokslo metų pradžioje sugrįžau į Telšius, frontas visiškai priartėjo, matėsi gaisrai, visi buvo apimti nerimo, ruošėsi bėgti. Seminarijos vadovybė pasiūlė – kas nori, galit vykti į Vokietiją, nes buvo suradę seminaristams vietų Eichšteto seminarijoje.

Nebuvo jokios galimybės nei su namiškiais atsisveikinti, nei laiko apsispręsti. Artėja frontas, nežinai, ką daryti. Keliese galvojome pasilikti Lietuvoje ir įsitraukti į partizaninę veiklą, tačiau reikėjo skubėti, nepažinojome nieko ir išvykome iš Telšių, kas kaip galėjo. Iš Lietuvos į Vokietiją įvažiavome su paskutiniais sužeistais vokiečių kareiviais ant traukinių platformų, į vagonus nepatekome. Kelionė iki Eichšteto, Bavarijos, truko kokią savaitę. Bavarijoje mūsų laukė seminarijos vadovybė ir tuoj pat prasidėjo mokslo metai. Karas jau pasibaigė, ta dalis Vokietijos, kur gyvenome, buvo užimta Amerikos kariuomenės. Mūsų buvo apie šimtas lietuvių klierikų, iš kurių buvo atrinkti dvidešimt vykti į Romą. Patekau ir aš į jų tarpą. Vėl „zuikio bilietu“ su italų kareiviais, grįžtančiais į savo tėvynę, įvažiavom į Italiją. Jie mus gynė nuo policijos, kad mūsų nepatikrintų, nors tada dar nekalbėjome itališkai, tik vokiškai mokėjome. Šiaip taip atsikapstėme iki Romos, ir čia mūsų jau laukė prelatas L. Tulaba. Tuoj pat prasidėjo studijos. Studijavau Grigaliaus universitete teologiją.

Tačiau po studijų laukė vėl nauja kelionė?

Gavau kunigystės šventimus ir reikėjo kur nors ieškoti vietos, kur galėčiau išvykti dirbti. Romoje būtų buvę galima likti, tačiau buvo labai sunkios sąlygos, be to, visi svajojome baigę mokslus įsidarbinti Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ar Australijoje. Buvo galima pasirinkti, nes mumis rūpinosi pabėgėlių organizacija, kuriai vadovavo Bažnyčia. Ši organizacija ieškojo, kur reikia kunigų ir kur vyskupas mielai priimtų. Nieko negalvodamas pasakiau, kad noriu važiuoti į Kanadą.

Kai nuvykau į Kanadą, vyskupo nebuvo namie, jis tuo metu vizitavo savo diecezijos parapijas. Vyskupas grįžo kitą dieną, tai pirmą kartą susitikome prie pietų stalo. Ant lėkštės radau padėtą paskyrimo raštą – jis mane paskyrė savo sekretoriumi. Tad visą laiką, kol buvau Kanadoje, – septynerius su puse metų – dirbau tą darbą. Darbas buvo labai įdomus, nes kartu su vyskupu aplankiau visas parapijas. Įdomi diecezija – plotu turbūt didesnė nei Lietuva, tačiau gyventojų ten buvo mažai. Miškai, ežerai, didelė dalis ploto – vanduo, tai ypač gerai matosi, kai lėktuvu pakyli. Žuvingas kraštas, taip pat ten daug aukso kasyklų, kurias vėliau užleido vandeniu, nes neapsimokėjo eksploatuoti.

Dar ir dabar kasmet iš Kanados atsiunčia diecezijos kunigų katalogus, kur yra įrašytas mano vardas.

Ar gyvenant Kanadoje teko sutiko lietuvių?

Tik vieną lietuvių šeimą sutikau. Vyras buvo federalinės policijos tarnautojas, vedęs Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminaitę. Jie buvo emigrantai iš Lietuvos. Man išvykus, po kurio laiko jie persikėlė į Monrealį, kuris buvo maždaug už šešių šimtų kilometrų.

Kas labiausiai įsiminė iš tų metų, praleistų Kanadoje?

Reikėjo kurti miestelį, tai vyskupas organizavo gimnazijos, mokyklų statybą. Josephas-Aldeé Desmarais buvo pirmasis tos diecezijos vyskupas ir kūrėjas, statytojas, o man teko padėti tokius darbus dirbti. Jis manęs prašydavo peržiūrėti brėžinius ir pakoreguoti. Kartais architektas padarydavo brėžinius, o vyskupas man sakydavo: čia man nepraktiška atrodo, reikia pataisyti, tad turėdavau perpiešti viską. Žinoma, architektas nemėgo manęs, kadangi aš komplikuodavau jam darbą.

Diecezijoje buvo gimnazija, kuri turėjo teatrą; man tekdavo ir dekoracijas piešti. Visą laiką toks darbas, kuriam galbūt nebuvau tinkamai pasiruošęs. Kurijoje turėjau kambarėlį, pusrūsį, vyskupas buvo paskyręs, ten buvo mano studija. Dienos šviesa sklisdavo iš aukštai, langučiai buvo nedideli. Buvau labai patenkintas. Patarnavęs vyskupui per Mišias, kol į kuriją dar būdavo neatvykę lankytojai, nueidavau kartais ten ryte papiešti.

Kada pradėjote kurti, pajutote potraukį piešti?

Būdamas vaikas, gimnazijoje. Tais laikais turėjom tik lengvą pamoką – būdavo, ką nupieši, tas gerai. Patys mokytojai nelabai ką rodė. Atsimenu, kad piešimo mokytoja jaunutė buvo, piešėm su ja visi Stalino portretą, ištiesę didžiulį lapą ant žemės, nes nebuvo kur kitur. Keliais eidami, piešėme anglimi. To portreto reikėjo paradui miestelyje…

O Romoje studijavau tapybą ir piešimą pas Romos dailės akademijos profesorių Karolį D‘Aloisio da Vasto, Romos muziejaus direktorių.

Kodėl grįžote į Romą?

Praėjo septyneri metai. Truputį išsisėmiau, ir gydytojas patarė arba kuriam laikui nutraukti tarnybą vyskupijoje, arba pakeisti darbo vietą. O man iš Romos jau buvo parašęs vyskupas Vincentas Padolskis, kuris irgi buvo pasitraukęs iš Lietuvos, ir kvietė grįžti į Romą, į kolegiją. Kolegijoje visą laiką buvo studentų, tad jis galvojo, kad galėčiau būti naudingesnis Romoje negu Kanadoje.

Ta diecezija Kanadoje, kurioje dirbau, buvo labai neturtinga, nei algos nemokėjo kaip reikiant. Tad kolegijos vadovybė turbūt galvojo, kad man reikėtų rasti vietą Romoje, kur galėčiau gauti algą, nes pati kolegija nieko negalėjo padėti. Visiems taip reikėjo suktis. Libanietis kardinolas Coussa per vyskupą Padolskį ir prelatą Tulabą pasiūlė tarnystę Rytų Bažnyčių kongregacijoje. Buvau priimtas dirbti į kongregaciją, taip pat ėjau studijų prefekto pareigas kolegijoje. Tačiau kongregacijoje visi buvo labai reiklūs, tad, užuot truputį atsipūtęs, pailsėjęs, visai pervargau. Toks, matot, gyvenimas. Tačiau nebuvo jokios kitos galimybės, juk svetimame krašte visą laiką gyvenau.

Kokias pareigas ėjote kongregacijoje, ką turėjote daryti?

Pirmiausia mane paskyrė kopijuoti laiškus mašinėle, paskui – archyvaru. Visus trisdešimt dvejus metus archyve ir buvau. Per dienas – vienas keturių aukštų geležinėje dėžėje. Buvau atsakingas už viską, kas viduje. Pats turėjau viską daryti, ir grindis valyti, jei norėjau tvarkingai, higieniškai dirbti. Nors iš pradžių man archyvaro darbas buvo svetimas, paskui labai pamėgau.

Reikėdavo aptarnauti apie trisdešimt tarnautojų. Kai kongregacija spręsdavo kurią nors problemą, reikėdavo surinkti visą informaciją ta tema, kas buvo padaryta praeityje. O informacijos tai gausybė – buvau apskaičiavęs, kad jei tuos keturis aukštus ištiestum į vieną lentyną, tai būtų apie pusantro kilometro. Viskas buvo sudėta dėžėse, sunumeruota, sukataloguota. Kai atsirado kompiuteriai, iš Vatikano atėjo tarnautojas, kuris rūpinosi visose kongregacijose įvesti kompiuterinę sistemą. Pažiūrėjęs jis sako – tu dabar kaip kompiuteris, kai išeisi, tada tiktai kompiuterius čia įtaisysime. Taip ir buvo.

Turėdavau viską peržiūrėti, kas buvo susiję su Rytų Bažnyčia. Kasmet yra leidžiamas Annuario Pontificio, katalogas, sudarytas iš kelių tūkstančių puslapių, jis yra kaip visų įvairių Rytų Bažnyčių veidrodis. Reikėdavo kasmet peržiūrėti kiekvieną puslapį, įtraukti pakeitimus, kurie įvykdavo kongregacijoje. Užtrukdavo bent mėnesį vien viską patikrinti ir atnaujinti duomenis. Labai nuobodus darbas. Būdavo ir išmėginimų. Kartą kardinolas Testa kreipėsi su įdomiu prašymu. Kadaise Egipte buvo papasakojęs kažkokį anekdotą; jis žinojo, kad tas anekdotas yra viename jo laiške, kurį jis siuntė į kongregaciją. Jis paprašė manęs, kad surasčiau tą laišką. Pats neatsiminė, apie ką buvo tas jo anekdotas, tik tiek, kad buvo susijęs su politine padėtimi. Na, ir pavyko surasti, man tokiais atvejais padėdavo intuicija, kuria vadovaujuosi.

Kai pradėjau dirbti kongregacijoje, reikėjo kas rytą anksti prisistatyti, darbas trukdavo nuo pusės devynių iki pusės dviejų. Dar porą dienų per savaitę po pietų reikėdavo grįžti. Kadangi ten, toje geležinėje dėžėje, „gyvenau“, pasakiau vyresniesiems, kad norėčiau pasilikti ir pietų. Mane užrakindavo, o grįžę tarnautojai atrakindavo. Atsinešdavau valgyti, pavalgęs išsitiesdavau paklodę ir pamiegodavau, nes diena būdavo ilga – ryte prieš išeinant reikėdavo vadovauti pamaldoms, kur dalyvaudavo klierikai. Juk kartu visą laiką dirbau kolegijoje. Iš pradžių – studijų prefektu, esu skaitęs „pridėtines“ paskaitas kunigams ir klierikams, gyvenusiems kolegijoje, kurių jie neišgirsdavo universitete, pavyzdžiui, katechetikos.

Kolegijoje būnant dvasios tėvu reikėjo ruoštis keliomis kalbomis, kad suprastų, nes ji buvo daugiakalbė.

Tai kiek kalbų mokate?

Nemoku nė vienos gerai… lietuviškai užmiršau, prancūziškai irgi užmiršau, reikia paieškoti žodžių, nebeprisimenu… Vokiečių buvo pirmoji kalba, kurią pramokau šiek tiek gimnazijoje. Nuvažiavęs į Vokietiją, gerai išmokau, bet primiršau. Dabar, kai važiuoju atostogų, stengiuosi į vokiškai kalbantį kraštą nuvykti – pavyzdžiui, čia, Italijoje, – į Tirolį, kad ir tris savaites atostogų praleisčiau, nes nenoriu savo pirmosios užsienio kalbos pamiršti. Vaikystėje buvau pramokęs rusiškai. Tėvas buvo pastatęs naują namą, o kai atėjo Raudonoji armija, tai paėmė pusę namo ir ten apgyvendino rusų kareivius. Kai grįždavau iš gimnazijos, kalbėdavau rusiškai su kareiviukais, buvo labai mieli vaikinai.

Atvykus į Romą viskas buvo lotynų kalba – darbas, studijos, egzaminai ir doktoratas parašytas. Disertacijos tema buvo liturginė, nes kolegijoje mane spaudė, kad daugiau liturgija domėčiausi, – kokios vasario antrosios – Grabnyčių – šaknys, kokia žvakių procesijos kilmė. Visą laiką buvo sakoma, kad ši šventė kilusi iš romėnų tradicijos, pagonių luperkalijų, kai būdavo rengiamos bėgtynės, jaunimui bėgant gatvėmis žmonės juos plakdavo botagais. Bet man savo darbe pavyko įrodyti, kad šventė kilo Jeruzalėje. Rėmiausi vienu VI a. patikimu rašytoju – Beda Garbinguoju, Anglijoje gyvenusiu vienuoliu, kuris pristatė luperkalijas kaip iš ten kilusias, ir man pavyko įrodyti savo hipotezę. Bet tuo ši istorija nesibaigė. Jau buvau įteikęs darbą, išvažiavau atostogų, sutaręs su profesoriumi, kad, kai grįšiu po vasaros atostogų, galėsiu ginti darbą. Kai grįžau, jis sako: „Žinai, turiu tau blogą žinią – vasarą išėjo viena knyga – toks prancūzas visai apie kitką rašė, bet palietė ir tavo temą, tad ši knyga sugriauna tavo argumentus. Ką gi, manau, kad komisija praleistų, bet pažymys bus blogas, siūlyčiau nusipirkti tą knygą ir pažiūrėti, ar negali sukritikuoti, kur jis tavo temą užkabina.“ Taip ir padariau, teko viską iš naujo peržiūrėti, pavyko per porą mėnesių pakoreguoti darbą. Įtikinau, jog mano tiesa. Profesorius mane spaudė, kad išspausdinčiau darbą, bet nebeišspausdinau. Kai padarau ką nors – parašau, sukuriu – nebenoriu nieko apie tai žinoti.

Kada į Lietuvą grįžote pirmą kartą? Tarybiniais metais turbūt neteko apsilankyti tėviškėje?

Viena pirmųjų kelionių buvo atsisveikinti su draugu – prelatu Antanu Rubšiu. Mes – iš tos pačios parapijos, pradžios mokykloje ir gimnazijoje – kartu, o kai mokėmės Telšių seminarijoje, gyvenom viename kambaryje. Kai vokiečiai perėmė seminariją savo tikslams – įrengė ten karo ligoninę, mes gyvenome privačiai, susiradę kambarį. Paskui – Eichštetas, ir į Romą atvykome kartu, nes abu buvome toje dvidešimties grupėje, paskui kartu studijavome Grigaliaus universitete. Išsiskyrėme, kai išvažiavau į Kanadą, o jis pasiliko Šventojo Rašto studijoms ir vėliau išvyko į Ameriką. Tada tik laiškais susirašinėjome. Man grįžus į Romą, jis atvažiuodavo kartu pabūti, prašydavo juokais, kad rekolekcijas vesčiau. Jis man visada rekolekcijas vesdavo. Paskui jis iškeliavo… Kai parvežė jo pelenus į Vilnių, važiavau atsisveikinti, tai buvo turbūt viena pirmųjų mano kelionių į Lietuvą.

Pati pirmoji buvo su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Kai išgirdau, jog ir manęs norės savo palydoje, pasakiau jo sekretoriui, kad nevažiuosiu. Maniau, jog man bus per sunku pakelti šią kelionę.

Iš pradžių nesiryžote vykti, paskui sutikote?

Mane visą laiką kviesdavo atvykti į Vatikaną, tačiau vasarą, kai popiežius būdavo Castelgandolfe, reikėdavo važiuoti ten lietuvių kalbos pamokėlei – prieš kelionę į Lietuvą jis mokėsi lietuvių kalbos.

Kartą atvažiavau, įėjau į salę, vėjas traukia pro langą, nes langas truputį praviras, juk nebuvo vėsintuvų. Popiežius įeina, lietuviškai sako: „Garbė Jėzui Kristui.“ Balta sutanėlė suadyta, lengvutė, nes vasaros metas, įsispyręs į šliures. Pasisveikiname ir jis sėsdamasis klausia: „Tu važiuosi su mumis?“ Aš tada nieko neatsakiau, nors iš tikrųjų labai jaudinausi. Lietuvoje visą laiką, kai skrendant lėktuvu pažiūrėdavau į apačią, suspausdavo širdį. Nes labai ilgą laiką su namiškiais nei namais nebuvo jokio ryšio. Kartais galvodavau, kad galėčiau bent minutei į tą ar kitą vietą nueiti. Daugiau ne apie žmones galvodavau, bet apie gamtą. O dabar, kai nuvažiuoju, visai nebegaliu atpažinti, tos vietos visiškai pakitusios. Tai man tikra drama.

Mokėte popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos. Kaip tapote jo mokytoju?

Popiežius kardinolo paprašė, kad jis ką nors rekomenduotų. Kardinolas pagalvojo apie mane, tačiau nenorėjau sutikti, išsigandau, bet nereikėjo daug kalbėti, popiežius pats labai stengėsi. Kiekvienas skyrelis būdavo surašytas lietuviškai ir itališkai. Kartą jis pastebėjo, kad vienoje vietoje itališkame tekste yra žodis širdis, o lietuviškame toje vietoje įrašyta – krūtinė. Kodėl, sako, ne tas pats žodis? Jis bijojo, kad nebūtų neatitikimų, jis jautė atsakomybę, jog tai, ką jis parašė itališkai, taip pat turi būti ir lietuviškai.

Popiežius mokėsi lietuvių kalbos visus metus. Pramoko visai neblogai. Paskui kiekvieną kartą, kai pamatydavo mane kunigų būry ar nuėjus pasisveikinti, sakydavo: „Il mio professore.“ Turiu nuotraukų, kaip jis apkabindavo mane, visuomet susijaudinu, kai prisimenu. Jau tuomet galvojau, kad jis bus šventasis. Ir dabar akys pilnos ašarų, kai prisimenu, kaip tuomet, kai Castelgandolfe pamačiau – paprastas žmogus, be daugiažodžiavimo, bet toks nuoširdus. Jam patiko ir mano stilius, jokio intereso neturėjau ko nors jo prašyti, jam tai patiko.

Ar sutikote per tą pirmą kelionę savo namiškius?

Pirmą sykį nuvykęs su popiežiumi nieko nesutikau iš savo giminaičių, vienintelis, kuris mane aplankė iš pažįstamų, buvo toks Kėdaitis, Maskvos „Pravdos“ žurnalistas. Kartu mokėmės gimnazijoje. Kaip tik su juo, istorijos mokytojo išsiųsti, buvom nuvykę į Šiaulių muziejų vasarą rinkti medžiagos apie tautodailę, liaudies meną. Turėjau padaryti brėžinius, kadangi jau tada piešiau. Mums būnant Šiauliuose, įsiveržė vokiečiai, nukrito pirmosios bombos. Mes perėjom į Latvijos pusę, apsistojome kaimelyje ir ten sulaukėme vokiečių. Beveik nepajutome karo fronto dėl to, kad iš Lietuvos jie labai greitai išstūmė Raudonąją armiją. Grįždami pėsčiomis iš Latvijos kaimelio į Šiaulius, iš ten – į Žemaitiją, visur matėme karo pėdsakų – sudegusių tankų, žydų, bėgančių nuo vokiečių į Rusijos pusę, o mes ėjome į Vokietijos pusę. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė.

Jau Nepriklausomybės laikais kasmet važiuodavau į Trinapolį, kai būdavo kviečiami užsieniečiai ir reikėdavo pagelbėti – Mišioms vadovauti, budėti, jei kas pasikalbėti norėtų ar panašiai, visuomet nuvažiuodavau aplankyti savo namiškių.

Šiemet nevažiuosiu, bet praėjusiais metais, po Velykų, buvau nuvažiavęs pas brolį. Su kardinolu visuomet stengiamės susitikti – aš esu buvęs jo mokytojas, tuo metu, kai jis Romoje studijavo, buvau prefektu.

Būdamas dvasios tėvu, palydėjote nemažai kunigų. Laikas bėgo, viskas keitėsi ir Romoje, ir Lietuvoje. Kalbant apie kunigystę, požiūrį į ją – kokie skirtumai labiausiai išryškėja? Ar priklauso nuo kiekvieno?

Sunku įvertinti. Čia esame turėję studentų ir iš tarybinės Lietuvos – keli kunigai yra buvę. Kiti du buvo kitoje kolegijoje, nes gavo instrukcijų iš Maskvos, kad į kitą kolegiją juos siųstų.

Labai sunku įvertinti ką nors, kadangi viskas keičiasi. Ir dėstymo metodai universitetuose – viskas yra pakitę. Visiškai kitas lygis, negu kad buvo mūsų laikais. Tuo metu, kai studijavome, buvo daugiau scholastinė teologija, o dabar – apybraižos, gali giliau paliesti kai kurias problemas. Sakyčiau, jog mūsų sistema buvo labiau sisteminė, griežta, visuomet siekiama pirmiausia išsiaiškinti terminus – ko mes ieškome – ir žinoti tikslą. Dabar daugiau ieškojimas tamsoje, bet tai įdomesnis darbas.

Priklauso nuo kiekvieno, visi skirtingi. Kunigų išprusimo lygis ir požiūris į politiką bei kitas sritis platesnis. Dauguma naudojasi ir vadovaujasi internetu, tad daug lengviau plėsti savo akiratį.

Tačiau būtinai turi būti asketas, nes kitaip visiškai be tikslo praleidi savo laiką, tik iš smalsumo. Į tavo vidų patenka visiškai tuščių ir nereikalingų dalykų. Aš atsisakiau kompiuterio, buvau nusipirkęs, bet pamačiau, kad mano, kaip dvasios tėvo, darbui to nereikia – tik paskęsiu tose žiniose, man užtenka Šventojo Rašto, kai kurių liturgijos knygų. Turi apsiriboti, negali per daug blaškytis.

Kaip pats pajutote pašaukimą tapti kunigu?

Dažnai galvodavau ne apie kunigystę. Mane buvo sužavėję pranciškonai. Pavasarį kartais pamatydavau basą pranciškoną, einantį kur nors vesti rekolekcijų. Nebendravau su jais, bet išliko toks vaizdas. Gimnazijoje buvau truputį vėjavaikis, kiek pasiklydęs.

O baigus gimnaziją, jau po atestatų įteikimo šventės, su vienu draugu per pušyną važiuojam keliu, paskui atsigulam į griovį pailsėti, dviračiai – irgi griovy. Tai tas draugas klausia: „Stasiau, o ką dabar darysi?“ Sakau: „Aš stosiu į seminariją.“ Staiga, netikėtai. Ir kai grįžau į namus, namiškiai taip pat laukė ir pakartojau tą patį mamai, kai ji paklausė. Mama svajojo, kad tapčiau gydytoju. Paskui mama susitaikė su tuo, o tėvelis jau iš pat pradžių buvo labai patenkintas.

Ir išvažiavau į seminariją, bet visą laiką buvau toks svyruojantis ąžuolas. Pirmus metus pabaigus, vasarą per atostogas važinėdamas dviračiu dažniausiai į parapijas, atlaidus, vis dar galvojau, ką turiu daryti. O paskui buvau nublokštas į Vokietiją, Eichštetą, ten nieko kito nebuvo galima galvoti. Nors, tiesa, kartą buvau nuvažiavęs su draugais į Tiubingeną, nes norėjau stoti į Tiubingeno universitetą studijuoti filosofijos, bet pasikalbėjau su rektoriumi, jam, matyt, neaiškus tipelis pasirodžiau, tai nepavyko. Šį tą davė ir Vokietija, nes seminarijos gyvenimas man atvėrė akis. Mūsų buvo arti šimto lietuviukų, vienu metu buvo devyni vokietukai seminaristai – tik devyni, paskui atsirado penki vengrai. Visko ten buvo – ir pavydo, ir varžybų tarp skirtingų tautų; pavyzdžiui, išėjus per pertrauką į sodą žiemą sniego gniūžtėmis mušantis įvykdavo kartais įdomių dalykų… O vasarą mus nuveždavo į mišką rinkti skujų. Kas daugiausia pririnkdavo, turėdavo teisę grįžti atsisėdęs ant traktoriaus vežamų maišų. Tai dažniausiai lietuvis sėdėdavo.

Niekuomet nežinojau, kur gyvensiu netrukus. Niekur neįleidau šaknų. Išgyvenau ilgiausiai Romoje, čia turbūt užbaigsiu dienas, jei atsitiktinai tai nenutiks nuvykus į Lietuvą. Romoje turbūt bus mano atilsio vieta.

Kalbino Dalia Žemaitytė