Kviečiame skaityti kunigo Nerijaus Pipiro ta proga pasakytą kalbą.

***

Brangieji, prisipažinsiu, vienas didžiausių iššūkių prieš dalijantis mintimis būna, kaip į Jus kreiptis. Žinau, kad būrelis kasmet čia susirenkančių vis retėja. O ir tas susibūrimas daug kam net iš mūsų pačių aplinkos atrodo keistai – nejaugi nėra kaip produktyviau praleisti laiką, nei rinktis prie kapo? Atrodome keistai dar ir iš tos pusės, kadangi žvelgiame giliau, norime vis dar dirbti, kovoti dėl Lietuvos. Tad galbūt tiktų kreipinys „keistoji karta“.

Būkite pasveikinti, šios kartos atstovai. Būkite pasveikinti kaip pirmųjų amžių krikščionys, susirinkę katakombose prie kankinių palaikų, taip ir šiandien susirinkę prie kapo. Ir kapų. Tų, kurie liudijo, kurie netylėjo ir netyli. Kai klausiu, ką šiandien monsinjoras Alfonsas galėtų pasakyti, rodos, kad žodis „pasakyti“ čia netinkamas. Jis šaukte šauktų. Gal kiek panašiai, kaip poetas Bernardas Brazdžionis šaukė burtis gyvą širdį prie gyvos širdies. Šiandien girdžiu šį šauksmą. Vėl iš naujo jį išgyvenu. Ir išgyvename visi. Mums reikia gyvos širdžių bendrystės.

Kai stovime prie monsinjoro kapo, turime klausti – o kur šiandien gyva tautos širdis, prie kurios galėtume priglusti, kurdami savo tautos ateitį? Kur širdis, kai nematome brolių ar sesių skausmo, kai gyvename tik šia diena? Kur ta širdis, kai pasiklystame tarp projektų ir popierėlių, nematydami paprasto jauno žmogaus, neugdydami jo apsisprendimo, nematydami veržlumo ir idealizmo? Ar, bandydami net artimiausiems parduoti ne tik žemę, bet ir mėnulį bei dalį vis dar laisvos ir visiems šviečiančios saulės, nekuriame taip pavojingos išrinktųjų ir atstumtųjų diktatūros?

Kur mūsų širdis, kai susipainiojame tarp praeities, patraukliai atrodančių interesų ir atsakomybės, kai istorijai tarsi Pelenei bandome prikišti jau padėvėtą kurpę ar net patogią jos kopiją? Kur mūsų širdis, kai idealizmas lieka tik keistuoliams, o mes, kad ir bijodami, užuot mažais žingsneliais tarsi kūdikiai ėję pirmyn, šiandien be jokios atsakomybės tiesiog šuoliuojame atgal? Ar ne pamažu širdis lieka be širdies ir tampa negyva?

Ne šiaip sau šiandien stovime prie kapo. Ne šiaip sau stabtelime prie jo kasmet. Mums prieš akis – ne bereikšmis ir bevardis akmuo su keletu skaičių. Mums prieš akis – keletą kartų nuteisto už tai, kad gyveno tiesa, tačiau visada laisvo žmogaus pėdsakas. Žmogaus, kuris praėjo šia žeme kaip Vilties piligrimas, visus kviesdamas į širdžių bendrystę. Ta gyvenimo piligrimystė neįmanoma be diskusijoms pakeltų akių, be girdėjimo, ką kalba kitas, be kvietimo pasilikti ir išlikti kartu vakaro metą.

Širdis be širdies neplaka. Tad burkimės, kad eitume. Burkimės, kad gyventume ir išliktume – blogį, iššūkius ir grėsmes nugalėję ne projektais, deklaracijomis, ginklų žvangėjimu, bet artimo meile ir atsakomybe, malda ir atgaila, nenuviliančia viltimi ir gerumu.

Šiandien išgyvename įvairias tamsumas. Svarbu, kad išmoktume pripažinti gyvenimo išbandymų vakarus ir nepasiliktume juose vieni. Kad kiekviena žmogaus gyvenimo istorija mus pamokytų ir sustiprintų, kad nebijotume paklausti – kur eini, Viešpatie, kur eini, broli, sese, kur eini, tauta, kur eini, Tėvyne? Atrodo, tai tik trys žodžiai, bet kokie jie svarbūs tautos (ir mūsų visų kaip tautos) išlikimui, ateičiai. Būtent jie siaurą matymo lauką paverčia širdies horizontu.

Drįsčiau šį klausimą, šį sakinį vadinti ir malda, ir deguonimi, taip reikalingu mūsų tautai. Juk tik tuomet, kai išsivaduosime iš individualizmo, galėsime užsitikrinti ir ateitį, ir vietą po saule; juk kai nematai širdies prie širdies, net ir atsiriektoji, išnuomotoji ar nupirktoji saulė nebešviečia. Tuomet tik egzistuojame, bet ne gyvename, tik einame pavėjui, bet ne statome ir kuriame. Tuomet tik išbūname formaliais keleiviais, net nepradėję gyventi piligrimyste. Tiek istorijos, tiek būties, tiek ateities vilties prasme.

Šioje vietoje visgi tenka konstatuoti, kad širdis be širdies neplaka. Tad burkimės, kad eitume. Burkimės, kad gyventume ir išliktume – blogį, iššūkius ir grėsmes nugalėję ne projektais, deklaracijomis, ginklų žvangėjimu, bet artimo meile ir atsakomybe, malda ir atgaila, nenuviliančia viltimi ir gerumu.

Visą gyvenimą monsinjoras Alfonsas Svarinskas kvietė mus šiai užduočiai. Ją jis primena, jon šaukia ir kviečia mus ir šiandien iš čia. Tad klausykimės. Nuo to pradėkime. Ir tai tegul būna svarbiausia.