Autorius kun. Juozas Zdebskis
Šaltinis Facebook puslapis “kun. Juozas Zdebskis”, 2024 04 03
– Juk melagių diena yra pati didžiausia jūsų šventė! – ir juokiuosi, o jie sėdi susiraukę. Tai buvo 1987 metais balandžio 1 dieną. Todėl visų pirma tardytojus pasveikinau su jų švente.
– O ko tu taip džiaugiesi? – paklausė.
– Jau penkerius metus jūsų nemačiau, broliai, gi pasiilgau. – sušukau.
– Tai kodėl neatėjai anksčiau?
– Aš kukli, nedrįsau, laukiau, kol pakviesit.
Tokie būdavo mūsų pokalbiai. Mane jie laikė pavojingiausiu priešu, ir vien dėlto, kad jų nebijojau, o kai nebijai, jie neturi jokių priemonių su tavim susidoroti. Jie žmogų gali pavergti tik tol, kol jis bijo.
***
1956 metais, būdama aštuoniolikos metų, Panevėžyje įstojau į vienuolyną. Turėjom didelę dovaną – dvasios vadą šventą kunigą, kankinį Juozą Zdebskį. Tiems, kurie širdimi buvo įsižiūrėję į kunigo Juozo gyvenimo pasirinkimus ir mėgino savo kasdienybėje jais pasekti, iš tiesų gyvenime daug kas pasikeitė. Tikinčiajai Lietuvai Tėvelis, kaip jį dėkingai vadino jaunimas ir parapijiečiai, buvo ir išliks Dievo bičiulis, aukos žmogus, iš kurio galima nuolat semtis gaivinančių syvų savo dvasiniam gyvenimui ir dabar.
Prisimenu ypatingą mūsų susitikimą. Parvažiuoju aš kartą iš Svėdasų. Vilniuje, pas brolį, gyvenau. Jau buvau vieną kartą susikirtus su KGB, tai išvažiavau nuo sesių toliau, kad “neužnešt” joms to maro kagėbistinio. Pas brolį kaip tik kunigas Juozas buvo užsukęs. Sako man:
– Nijole, ar tu nenorėtum “Kronikai” padėti?
– Žinoma, noriu! – atsakiau.
– Bet, – sako, – apart kalėjimo nieko negausi.
– Bet jūs trečią kartą nebijot, – atsakiau, – o aš mėgstu romantiką! Būtų visai įdomu pamatyti, kaip ten tame kalėjime? Visi geri žmonės jau buvo…
Dievas yra ir jumoristas. Ne tik gailestingas ir be galo mylintis. Pasirenka patį silpniausią, kad neišpuiktų. Visas mano, tik vidurinę mokyklą baigusios, menkai išsilavinusios, gyvenimas liudija beribį Dievo gailestingumą. Esu liudytoja, kad be Dievo valios ir plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta. Anuomet be bažnyčios ir ligonių nieko nežinojau, Baudžiamojo kodekso nebuvau nė rankose turėjusi, o 1974 – 1975 m. „nusipelnę“ čekistai mane tardė dešimt mėnesių. Eidama kalėjimo koridoriais melsdavausi: „Dieve, sakei, kad negalvotume ką pasakyti, nes mums bus duota, tad padėk ir man nieko svarbaus neišduoti, o į klausimus visada mokėti teisingai atsakyti.“ Ir tikrai, aš juos taršydavau, kad net žagsėdavo… Mano ketvirtas tardytojas juokėsi:
– Tu visų gaili, o kaimynė tavęs nepagailėjo. Kai tik pradėjai rašyt mums iš karto ir paskambino…
– Nu jei ji iš idealizmo su manim kaip su tamsybe kovojo, tai aš ją labai gerbiu. Bet jei už tuos 30 sidabrinių… Tai man jos gaila… – atsakiau.
Sakydavo ką tu čia – tu nieko neišmanai. O aš jiems:
– Man ir nereikia išmanyt, aš turiu sąžinę man ir užtenka.
Iki dabar esu įsitikinusi, jog, žinodama tuos klausimus iš anksto, nebūčiau pasiruošusi geriau, nei tuomet pavykdavo Dievui padedant. Man kagebistai ne kartą grasino, sakydami: „Tu mūsų rankose, dar šiąnakt galime pasamdyti kelis vyrus ir neliks tavęs, nukankins.“ Tuomet jiems atsakydavau: „Būsiu be galo jums dėkinga, labai noriu kuo greičiau į dangų!“ Po tokių mano žodžių jie pradėdavo šaukti: „Nedarysim iš tavęs kankinės!“ Jie niekada nedaro to, ko žmogus nori, o aš dar kartą ramiai atsakydavau: „Nieko, palauksiu, aš juk pareiškimo nerašau, turiu laiko.“ Tiesa, tokios situacijos nuolat kartodavosi. Stengdavausi juos mylėti Dieve, todėl bandydavau paaiškinti jiems tiesą, sakydama:
– Broliai, jūsų milijonas prieš Dievo valią yra nulis, visiškas niekas. Mes Dievo rankose ir bus taip, kaip Jis duos.
***
Galiu pasakyti ir šiandien ką savo “Gynimosi kalboje”, pasakiau, teismo proceso metu, jog visus savo budelius myliu kaip brolius, seseris ir jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Jeigu Dievas tapo žmogumi ir mirė už kiekvieną, kokia tad begalinė Jo meilė. Kaip aš galiu nemylėti žmonių, kuriuos taip myli pats Visagalis. Reikia suprasti, jog jie negavo malonės ir yra nelaimingi. Jokiu būdu negalima pateisinti jų darbų, tačiau reikia už juos melstis. Jiems taip reikalingos mūsų maldos. Dar ir dabar kai kuriuose teismuose partizanai atvirai vadinami „banditais“, o stribai – “laisvės gynėjais“. Bet juk mirtis už tiesą veda tiesiai į dangų! Kaip kunigo kankinio Juozo Zdbskio, iki šiol žūties aplinkybės yra įtartinos, ypač žinant KGB smurtinio susidorojimo atvejus. Tačiau, kaip tikėjimo kankinio įtaka, pagarba jam ir dabar neša Lietuvai, kaip Kankinių Žemei, garbę.
***
Svarbiausia – pasitikėti Dievu ir laikytis tiesos. Jei Dievas su mumis, kas gi prieš mus? Tai labai teisinga! Savaime aišku, jog provokuoti blogio nereikia, reikia elgtis išmintingai. Juk sakoma, kad nėra dorybės, kur nėra išminties.Taip pat labai svarbu atsiminti, jog Dievas mirė ne tik už mane, bet ir už mano kankintojus. Apgaubkime malda ne tik savo artimus. Bet ir visus tuos, dėl kurių Jėzus palieka likusias devyniasdešimt devynias, kad tik surastų paklydėlę. Juk visi mes esame Dievo vaikai!
Iš s. Nijolės Felicijos Sadūnaitės prisiminimų
