V. Sladkevičius – vos antrasis Lietuvos kardinolas. Nuo savo pirmtako, gyvenusio prieš daugiau nei 350 metų, skyrėsi kaip diena nuo nakties – bent jau žiūrint iš šalies. Pirmasis kardinolas, Jurgis Radvila, – kilęs iš galingos didikų giminės, studijavęs Romoje, turėjęs artimų ryšių su pačiu popiežiumi ir jo aplinka. Vos 18-os tapęs vyskupu, o 27-erių – kardinolu. Įtakingas autoritetas ne tik Bažnyčioje, bet ir Abiejų Tautų Respublikos bei tarptautinėje politikoje. Nepatyręs skurdo ir vargo.

Tuo metu antrojo Lietuvos kardinolo biografija – gerokai kuklesnė, bet mums ne ką mažiau svarbi. Vincentas Sladkevičius, MIC, gimė 1920 m. rugpjūčio 20 d. Kaišiadorių rajone, Guronyse, paprastoje neturtingoje šeimoje. Anksti neteko tėvo. Patyrė keletą okupacijų ir nuolatinį sovietų valdžios spaudimą. Baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, įšventintas į kunigus 1944 m. Tarnavo provincijoje, nedideliuose miesteliuose ir kaimuose. Tapo kunigų seminarijos prefektu ir dvasios tėvu. 1957 m. įšventintas Kaišiadorių vyskupu – ir iškart ištremtas į kitą Lietuvos pusę, protestantišką kraštą. 1975 m. tapo marijonų vienuoliu. Į Kaišiadoris pagaliau atsikėlė tik 1982 m. Popiežiaus kardinolu paskirtas 1988-aisiais. Taip pat buvo Kauno arkivyskupu, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku. Mirė 2000 m. gegužės 28 d. Palaidotas Kauno Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Vaiko riksmas, įsiminęs ilgam

Man pačiam V. Sladkevičiaus sutikti neteko – gyvenau visai kitame Lietuvos pakrašty, apie Bažnyčią Lietuvoje neturėjau žalio supratimo, o kai dvasininkas mirė, man tebuvo 11 metų. Ir nepamenu, kad jį būčiau matęs televizoriaus ekrane ar laikraščiuose.

Tik gerokai vėliau, jau dirbdamas žiniasklaidoje, iš vieno kolegos turbūt pirmąsyk išgirdau apie kardinolą. Kolegos mintis buvo maždaug tokia: tie kunigai – baisūs nusidėjėliai, prisidirbę iki kaklo, užtat vienas, kuris „tikrai buvo šventas“ – tai V. Sladkevičius. Iš kur tas šventumas? „Jis buvo labai tikintis, gero būdo, šiltas žmogus – nors prie žaizdos dėk. Visada kuklus, paprastas, artimas kaip brolis“, – aiškino bendradarbis. Dar pridurdamas, kad kardinolas visus mielai priimdavo į svečius, nepaisydamas, kokios jų einamos pareigos, politinės bei religinės pažiūros ar praeityje padarytos klaidos.

Kardinolą savo bičiuliu vadinantis vysk. J. Matulaitis šiandien pasakoja, kad tokiai V. Sladkevičiaus „diplomatijai“ įtakos galėjo turėti štai ši istorija:

„Atsimenu, jis mums pasakojo apie vieną savo patirtį. Kai gyveno Nemunėlio Radviliškyje, per Mišias žmonės ėjo priimti Komunijos. Viena motina vedėsi vaiką, kuris buvo dar per mažas priimti Komuniją. Kai jos negavo, vaikas, visai bažnyčiai girdint, pradėjo šaukti: „Man nedavė Jėzaus!“ Ir sako kardinolas: „Tuomet man per širdį perėjo to vaiko balsas. Supratau, kaip išties skaudu tiems, kurie negali bendrauti su Dievu ar nuo jo yra nutolę.“ Jis labai liūdėjo, kad tikėjimas buvo ne visiems prieinamas. Tad kardinolas stengėsi kuo plačiau atverti visas duris, kad Dievo malonė ir šviesa galėtų prasiskverbti į žmonių gyvenimą. Ir jis ragino kitus, kad tai šviesai nebūtų daroma jokių kliūčių.“

„Jo gyvenimo šūkis toks ir buvo – „Padaryk mane gerumo ženklu“. Su visais kardinolas mokėjo rasti bendrą kalbą, tuos žmones sustiprinti, savotiškai pakelti aukščiau žemės. Jis tą darė savo pasisakymais, nurodymais, padrąsinimu, o kartais – ir griežtesniu žodžiu, kad Dievą labiausiai už viską reikia mylėti. Gal todėl jis ir buvo visiems prieinamas. Pats, turėdamas gerą didelę širdį, ir kitiems norėdavo padėti“, – prisimena vysk. J. Matulaitis.

Pirmoji pažintis – prie dėžių ir sunkvežimio

Mano pašnekovas su V. Sladkevičiumi pirmąkart susitiko Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Kai 1957 m. sužinojo, kad pagaliau galės tapti klieriku, J. Matulaitis atvyko į Kauną susitvarkyti dokumentų. Tuo metu V. Sladkevičius Kaune jau buvo išgarsėjęs kaip seminarijos prefektas ir dvasios tėvas – broliškas, tėviškas studentų palydėtojas, o kartu ir reiklus dėstytojas. Deja, tais pačiais metais jis turėjo pasitraukti iš einamų pareigų – neįtiko sovietų valdžiai dėl griežtos laikysenos saugumo tarnybų atžvilgiu bei pažinčių su kitais Bažnyčiai ištikimais dvasininkais. Tačiau jaunasis J. Matulaitis apie šį žmogų dar nieko nebuvo girdėjęs.

„Nedrąsiai praveriu seminarijos duris, žiūriu – vienas kunigas vaikščioja. Jis manęs klausia, ko čia atvykau. Sakau, kad dėl seminarijos reikalų. Tada jis man rodo – va, kaip tik dabar buvęs seminarijos prefektas išsikrausto, jam reikia padėti sukrauti daiktus į sunkvežimį. Gal gali padėti?“ Šis mielai sutiko… ir kartu su V. Sladkevičiumi nešė dėžes.

Kokie jose buvo daiktai, dvasininkas nepamatė – viskas jau buvo supakuota. Tačiau turėjo pirmąją galimybę su V. Sladkevičiumi persimesti vienu kitu žodžiu. „Jautėsi jo nuostabi, maloni bendravimo forma. Pasidžiaugiau, kad esu jau priimtas į kunigų seminariją, jis taip pat pasidžiaugė. Kalbėjomės labai trumpai, kadangi buvo daug darbo – tuo ir pasibaigė. Bet buvo miela pabendrauti.“

J. Matulaitis net negalėjo nutuokti, kad ateis diena, kai šis malonus žmogus jį pakvies nešti kitą, kur kas sunkesnę naštą – ir įšventins Kaišiadorių vyskupu.

Slapti pokalbiai

Bet prieš tai pats V. Sladkevičius turės tapti ganytoju – iš tremties Rusijoje sugrįžęs Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis ieškojo įpėdinio, ir kunigas Vincentas buvo pagrindinis jo kandidatas. 1957 m., per Kalėdas, Birštono klebonijoje palaimintasis T. Matulionis slapta konsekravo V. Sladkevičių. Kai okupacinė valdžia apie tai sužinojo – žinoma, neapsidžiaugė. Ir neleido naujajam vyskupui eiti pareigų. Pagyvenęs porą metų Kaune, privačiame bute, 1959 m. vyskupas Vincentas ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, kuriame gyveno su mama.

Mano pašnekovas vysk. J. Matulaitis pasakoja, kad tuometinis Darsūniškio parapijos klebonas Juozas Kanaverskas jį paragino aplankyti vyskupą. „Tuo laiku tarp vyresniųjų kunigų vyravo tokia keista nuomonė, kad nereikėtų pas jį važiuoti, su juo bendrauti – nes tai neva pakenks tiek jam, tiek mums. Bet klebonas padrąsindavo, kad taip tik reikia lankyti, nepalikti jo vienumoje.“

Taip ir padarė. Įsėdęs į motociklą „Ural“ ir pasiėmęs vieną ar kitą bičiulį, keletą kartų kunigas aplankė ištremtą ganytoją. J. Matulaitis prisimena vargingas V. Sladkevičiaus gyvenimo sąlygas – labai prastos būklės namą, menkutę kleboniją. Tačiau joje dvasininkai neužsibūdavo.

„Jis mane išsivesdavo pasivaikščioti takeliu po laukus, paupiu – ten ir kalbėdavomės. Jam rūpėjo Kaišiadorių vyskupijos kunigai, gyvenimas, klausinėdavo, ką aš ten veikiu ir dirbu. Jau kur kas vėliau sužinojau, kad jo namuose buvo įrengta klausymosi aparatūra, visokių musių, valdžios įtaisytų. Dėl to ir klausinėdavo manęs laukuose. Ką žinodavau, pasakodavau“, – šypsosi vyskupas emeritas.

„Negalimų dalykų Motina“

Kur kas dažniau bendrauti su savo ganytoju J. Matulaitis galėjo nuo 1982 m. birželio, kai sovietų valdžia galų gale leido V. Sladkevičiui tarnauti  ir gyventi Kaišiadoryse. Daugelio mylimas vyskupas dažnai lankydavosi kunigų rekolekcijose ar konferencijose, atvykdavo ir į kunigo J. Matulaičio parapiją. „Visada pasakydavo kokį žodį, paragindavo, rodė savo nuostabų pamaldumą. Žavėjomės tokiu gražiu dvasingumu, ir jis mus visus skatindavo ta kryptimi gyventi, dirbti ir aukotis Bažnyčios labui. Padrąsindavo, kad iš meilės Dievui nieko nereikia bijoti, taip pat – mokėti daug ką ir nukęsti“, – prisimena dvasininkas.

Pasak pašnekovo, saugumo tarnybos, be abejo, V. Sladkevičių ir toliau laikė tartum po didinamuoju stiklu. Bet, nepaisant to, Kaišiadorių tikintieji jautė, kad turi tikrą tėvą, kuris jais rūpinasi. J. Matulaitis pabrėžia, kad ganytojas labai mylėjo Mergelę Mariją, prie jos rasdavo stiprybę, paguodą – ir net vadindavo „negalimų dalykų Motina“. Simboliška, kad su Marija buvo susijęs ir pirmasis vyskupo vizitas pas popiežių Joną Paulių II, įvykęs 1988 m.

J. Matulaitis pasakoja, jog, sužinoję apie šią būsimą kelionę, Kaišiadorių vyskupijos kunigai ėmė V. Sladkevičių įtikinėti, kad šis Vatikane popiežiaus paprašytų leidimo karūnuoti (taigi – ypatingai pagerbti) nuo seno malonėmis ir stebuklais garsėjantį Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą. Iš pradžių vyskupas kuklinosi: juk pirmąkart vykstu pas popiežių, gal nereikia skubėti?.. Tačiau kunigai ir toliau ragino ganytoją nedelsti. Įkalbėjo. O nuvykęs į Vatikaną, V. Sladkevičius įkalbėjo Joną Paulių II.

Vainikuodamas paveikslą, vyskupas jam suteikė Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. „Klausėm, kodėl toks pavadinimas. Jis atsakė, kad karo ir pokario metais mūsų žmonės patyrė daug vargo, kančių ir sielvarto. O kur daugiau bėgsi ieškoti paguodos bei stiprybės, jei ne prie Dangiškosios Motinos? – prisimena vysk. J. Matulaitis. – Jeigu ji paguodžia, sustiprina, tai ir viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“

Vyskupo padėka

1988 m. V. Sladkevičius pakeliamas kardinolu, o kitąmet paskiriamas ir Kauno arkivyskupu. Taigi, Kaišiadorys nebeturi ganytojo. Juo taps J. Matulaitis, kuris pamena, kaip kardinolas Vincentas jį pasikvietė ir pranešė netikėtą naujieną apie kvietimą tapti įpėdiniu.

„Labai nustebau, kaip čia jie mane atrado. Tuo metu dirbau Merkinės parapijoje, vos ne miškuose, tokiame užkampyje. Sakau, aš nepasiruošęs, nei mokslų didesnių ėjęs, nemokantis užsienio kalbų… Yra tinkamesnių kandidatų.“

Tačiau kardinolas atsakė: su valdžia viskas sutarta, kliūtys sutvarkytos, tad nesipriešink, sutik, priimk tai kaip Dievo valią. Tada jau J. Matulaitis nusileido ir sutiko tapti vyskupu.

„O iš pačios konsekracijos nieko neatsimenu, nes tą dieną labai jaudinausi, – juokiasi vyskupas emeritas. – Tuo laiku dar jaunas buvau ir mažai išmanantis. Kaip nemokantį plaukti į upelį įmetė.“ Tačiau jis neliko vienas – nors pradžia buvo išties nelengva, paskui, padedant kitiems dvasininkams ir pasauliečiams, pamažu naujino Kaišiadorių vyskupiją.

Šiandien vienas lankomiausių piligriminių ir turistinių objektų šiame krašte – netoli Žaslių miestelio esantis Guronių kaimas, kard. V. Sladkevičiaus tėviškė, tapusi jo atminimo ir pagerbimo vieta. Lankytojai čia gali atvykti į rekolekcijas pas vienuoles eucharistietes, taip pat – melstis Rožinio slėpinių kelyje. Visa tai – vysk. J. Matulaičio iniciatyva.

„Labai branginau tai, kad kardinolas mane paskyrė į Kaišiadorių vyskupiją. Tad norėjosi tai įprasminti, padėkoti kardinolui už pasišventimą Lietuvos labui“, – sako pašnekovas. Vyskupija išsipirko dalį žemės Guronyse ir nusprendė, jog vien tik atminimo akmens neužtenka – reikia ko nors prasmingesnio. O paskui buvo nuspręsta įrengti Rožinio slėpinių kelią, kuriame dabar yra penkios koplytėlės ir viena koplyčia centre. Yra ir Mergelės Marijos skulptūra su kardinolo herbu ir užrašu: „Marija visų tautų Motina“.

„Kai vyko darbai Kruonio hidroelektrinėje, buvo surastas didelis akmuo. Su geležinkeliečių pagalba atsigabenom jį čia, į Guronis.  Reikėjo galingos technikos, akmuo 30 tonų svėrė. O tada Antanas Kmieliauskas iš to akmens padarė Marijos skulptūrą“, – pasakoja vysk. J. Matulaitis. Kad toji skulptūra ir koplytėlės neliktų vienišos, vyskupija šalia jų pastatė du namus – į vieną atsikėlė seserys eucharistietės, kitame įkurti rekolekcijų namai.

Pačios Sladkevičių sodybos Guronyse neišliko – ją toje vietoje primena pastatytas kryžius ir anuos laikus menantis gluosnis. „Jis buvo aplaužytas, bet dabar atsigavęs“, – sako vyskupas emeritas.