„Intencijos buvo skaisčios, padrąsinimai broliški“

Žemaičių kunigų seminarijos Kaune sodas visada būdavo sklidinas vaikštinėjančiųjų žingsnių, ramios pokalbių tėkmės ar tylaus susimąstymo. Kun. Juozapas Skvireckas dažną popietę taip pat mėgdavo čia tyliai rikiuoti savo mintis. 1892-aisiais jis, vyriausias iš 10 vaikų valstiečių šeimoje, Panevėžio realinės gimnazijos abiturientas, galvojęs mokytis Peterburgo technikos institute, vis dėlto pasirinko kunigystę. Per dešimtmetį sodas suvešėjo panašiai kaip jie, Žemaičių kunigų seminarijos lietuvių klierikų slapto sąjūdžio dalyviai. Jonas Vizbaras, pakvietęs seminarijos bibliotekininko pareigas stropiai atliekantį Juozapą, vėliau tapo jo geriausiu, gal net vieninteliu, artimu draugu. Bendraminčius jungė slapta gaunama lietuviška spauda, jaunatviškas ryžtas ją platinti, savo pačių rašiniais „Lietuvių ir Žemaičių apžvalgoje“ žadinti atgimstančią tautos dvasią.

Idealizmo kupini XIX a. pabaigos seminaristai buvo užsidegę troškimu patys išsiversti Šv. Raštą į lietuvių kalbą, kad tikintieji galėtų tikėjimo šaltinį skaityti savo gimtąja kalba. Tačiau darbas pasirodė sunkesnis už turimas jėgas, be to, gabumais pasižymėjęs klierikas J. Skvireckas, 1896 m.seminarijos vadovybės buvo rekomenduotas teologijos studijas tęsti Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur mokydamasis įstojo į lietuvių studentų slaptą draugiją „Lituania“. 1899 m. išlaikęs egzaminus, birželio 24 d. vyskupo G. Cirtauto Kauno katedroje buvo įšventintas kunigu ir grįžęs į akademiją 1900 m. gegužės 15 d. su aukščiausiu pagyrimu išlaikė egzaminus ir parašė disertaciją „Comparationes inter eloquentiam athnicorum et christianorum“ (Pagonių ir krikščionių iškalbos skirtumai), gaudamas teologijos magistro laipsnį – auksinį teologijos magistro kryžių. Mintys apie Šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą buvo taip giliai persismelkusios, kad 1900 m. teologijos magistras kun. Juozapas, norėdamas susipažinti su šventomis biblinėmis vietomis, buvo iškeliavęs į Palestiną.

Gruodas jau buvo surakinęs Kunigų seminarijos sodą, kai kun. Juozpas Skvireckas į Alma Matersugrįžo kaip dėstytojas. 1901 m. sausio 1 d. iš prel. prof.A. Dambrausko-Jakšto perėmė Šventojo Rašto katedrą. Jų pažintis prasidėjo dar Panevėžio realinėje gimnazijoje, kur prelatas kurį laiką ten dirbo kapelionu: „… Kad jis turėjo būti tas didelis Lietuvos atgimimo veikėjas, dvasios milžinas, Panevėžio gimnazijos mokiniai nežinojo ir nepajuto. Nepajuto ir Juzė, kad tas akiniuotas trumparegis kunigėlis turėjo būti jo dvasios vadas, jo geriausias prietelius ir ilgametis bendradarbis“, – atsiminimuose šiltai prisimintas prel. Dambrauskas-Jakštas, skatinęs jį nedelsiant imtis Šv. Rašto vertimo. Prisiminęs aną septynių klierikų būrelį, kun. Juozapas kreipėsi į jau kunigaujančius bendramokslius, prašydamas pasidalyti savo nuveikto darbo patirtimi: „Nors nelabai daug pagalbos radau jų rankraščiuose, ir rankraščių buvo labai maža, tačiau jų intencijos buvo skaisčios, jų padrąsinimai broliški, galingi.“

Pradėjęs Evangelijų vertimus, pajuto šio sunkaus darbo svorį: nelengva buvo atrasti tinkamą žodį svetimos kalbos sąvokoms reikšti. „Bet tas kitų – vyresniųjų – man pareikštas pasitikėjimas buvo akstinas ir drauge jėga nugalėti visas sunkenybes.“ Ir vis dėlto užvirusį darbą teko nutraukti, nes iš Seinų pasiekė žinia, kad vysk. A. Baranauskas ėmėsi pats vienas versti Šv. Raštą. Todėl J. Skvireckas susikaupė vien tiesioginėms profesoriaus pareigoms seminarijoje, kur dėstė Šv. Rašto įvadą, Senojo ir Naujojo Testamento egzegezę, lotynų kalbą, Katekizmą. „Stebėdavomės, kaip sugebėdavo išnaudoti kiekvieną minutę. Sakykim, pertrauka tarp paskaitų 10–15 min., ir mes girdėdavome – barška jo kambaryje rašomoji mašinėlė. Mokslo, energijos ir ištvermės vyras. Mums dėstė Šventojo Rašto kursą. Labai giliai ir suprantamai išaiškino įvadą į Šv. Raštą“, – atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda. Klierikai mėgdavo kun. J. Skvireckui atilikti išpažintį, nes, kan. M. Vaitkaus teigimu, jis ramiai ir aiškiai išnarpliodavo abejojimus, nuramindavo, argumentus paremdamas tiksliais Šv. Rašto posakiais.

„Pradėjęs gi dedu su meile visą savo laiką“

Iš profesorių namelio kartais sklisdavo tai fleitos, tai fisharmonijos garsai. Vaikštinėjantys po seminarijos sodą žinojo, jog kasdien iki vėlumos dirbantis kun. prof. Juozapas Skvireckas poilsio valandėlę mėgsta vienas sau tyliai muzikuoti. Žmonėjimosi, draugijų ar pašnekesių, kaip vienu balsu tvirtino amžininkai, jis neieškojo.

1902 m.lapkričio 26 d. iš Seinų atplaukė žinia: amžinuoju miegu užmigo vysk. A. Baranauskas. Todėl nebuvo aišku, kaip Šv. Rašto vertimo reikalai klostysis toliau. „Laikas slinko, – rašė J. Skvireckas. – Toms aplinkybėms susidėjus, drąsių vertėjų neatsiradus, lioviausi svyravęs, pradėjau vertimą; pradėjęs gi dedu į jį su meile visą savo laiką, kuris man atlieka nuo kitų pašaukimo pareigų.“ Niekas iš lietuvių katalikų dvasininkų neabejojo, kad J. Skvireckui, mokėjusiam rusų, vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų, lotynų, taip pat biblines kalbas, pagal jėgas imtis šio milžiniško darbo. Ir prel. J. Jonas Mačiulis-Maironis jį skatindamas tikino: „Dabar tu esi Šventojo Rašto profesorius […]. Geriau negali savo gabumų panaudoti, kaip imdamas versti lietuvių kalbon taip labai reikalingą mums Šventąjį Raštą.“

Kadangi vysk. A. Baranauskas vertė Senojo Testamento knygas, tai J. Skvireckas manė, kad bus prasminga grįžti prie pradėto Evangelijų vertimo. Tuo metu reiškėsi dvejopa rašyba: senesnė – pilna slavizmų, kuriai atstovavo vysk. Baranauskas, ir naujesnė – grynesnė, žinoma kaip kalbininko kun. Kazimiero Jauniaus rašyba. Ją tobulinti vertėjui padėjo prel. A. Dambrauskas-Jakštas. Nors 1902 m. bažnytinė vyresnybė jį buvo išsiuntusi profesoriauti į Peterburgo dvasinę akademiją, tačiau savo buvusio gimnazisto, vėliau klieriko ir paskui mielo kunigo vieno su tokia atsakinga našta nepaliko, jie visus ketverius metus intensyviai susirašinėjo. Išlikę kun. Juozapo Skvirecko 22 laiškai prel. A.Dambrauskui-Jakštui, pasak dr. A. Vasiliauskienės, rodo dviejų didžiųjų Lietuvos žmonių nuoširdžią draugystę, glaudų mokslinį bendradarbiavimą, paramą, pagalbą ir jų sielų giminystę. Išsipildžius lauktai žiniai, atgavus lietuviškąją spaudą, į Peterburgą „brangiam kunigui ir gerbiamam Profesoriui“ skriejo kultūrinio rūpesčio kupinas J. Skvirecko laiškas: „Mėginu rinkt žinias, ar nebūtų galima susispiesti į krūvą išleidinėjimui gerų knygelių su katalikiška pakraipa. Parašiau pas pora draugų apie tai. Ką jie pasakys, nežinau. Gal pritars, bet pritarimo čia negana, reikia rasti tokius, kurie padėtų susiorganizuoti ir organizacijos būdą išguldyti… Savyje aš taip mažai jaučiu spėkos organizacijos darbui“. – Apie rašantįjį, jo požiūrį į kūrybą ir jos suvokimą kalba kitas kun. Juozapo laiškas, kurį jis nusiuntė perskaitęs kun. Povilo Dogelio atneštą dar 1894 m. išleistą A. Dambrausko-Adomo Jakšto eilėraščių rinkinį „Dainų skrynelė“: „… Esmi toks prozaikas, jog ne tik nesu sudėjęs savo gyvenime ben dviejų eilučių, bet nejaučiu savyje noro pamėgint. Tačiau neužvydžiu jums poetams tos dangiškos dovanos, kuri leidžia įvairius širdies jausmus išreikšti taip gražiai skambančiais žodžiais. Gana man to, jog suprantu eilių gražumą ir galiu jas skaitydamas, atjausti, kad ir žemesniame laipsnyje tą, ką jautė poetas rašydamas…“

Tačiau didžiausias dėmesys laiškuose skiriamas Šventajam Raštui. Po spaudos grąžinimo ir kun. J. Skvireckas, kaip ne vienas jo amžininkas, buvo linkęs iš gimtosios kalbos išguiti visus slavizmus, sulietuvinti arba į bažnytinę kalbą atversti vartojamus terminus, pvz., slaviško skambesio turintį žodį „bažnyčia“ siūlė pakeisti „eklezija“. Panašiai laiškuose diskutavo ir su prel. A. Dambrausku. Pvz., dėl žodžio „ angelas“: „…bet mano sumanymu daugiau yra lietuviško skambesio žodyje „aniuolas“ – paskutinį žodį jums palieku…“

Laiškuose rašoma, kad vertimas – ilgai trunkantis, sunkus, varginantis darbas. Informuodamas, jog tris pirmąsias Evangelijas jau išvertęs, bet nėra kam paskaityt, kun.Juozapas atsargiai Jakštui užsimena: „Bene sutiktum Tamsta pats prisidėt iš užpildymo savo geros valios…“ O gavęs atsakymą, džiaugiasi: „Tamstos projektas draug perskaityti man labai patinka…“

Pagaliau, 1906 m., prel. Dambrauskas-Jakštas grįžta į Kauną, perima ką tik įkurtos Šv.Kazimiero draugijos vairą ir įsipareigoja tarp svarbiausių lietuviškų raštų išleisti J.Skvirecko Šv. Rašto pirmuosius vertimus.1906 m. praktiniam naudojimui išleidžia reikalingiausią Šv. Rašto dalį – Evangelijas ir Apaštalų darbus su trumpais paaiškinimais. 1911 m. Šv. Kazimiero draugija išleidžia J. Skvirecko verstą Šv. Rašto VI tomą, 1913 m. – I t., 1921 m. – II t. 1925 m. – IV t., 1935 m. – V tomą.

Prel. A. Dambrauskas-Jakštas didžiai vertino J. Skvirecko Šventojo Rašto vertimą,1933 m. „Soter“ Nr. 1 rašė: „Katalikiškas viso Šventraščio lietuvių kalbon išvertimas savo svarba, galima sakyti, yra ne mažiau brandintas kaip visos Lietuvos pakrikštijimas. Tuo išvertimu padėtas tikras pamatas visai katalikiškai lietuvių literatūrai. Jis turės įtakos ir mūsų pasaulietiškajai raštijai. Taigi šio vertimo išleidimas yra dalykas pirmaeilis, sudarąs epochą.“

„Dalykas darosi aiškesnis, kai ant jo metama daugiau šviesos.“

1913-ųjų rudens darganos jau buvo nudraskę Kunigų seminarijos sodo lapus, kai kanauninkas J.Skvireckas po jį vaikštinėjo kartu su „Bažnytinės apžvalgos“ bendradarbiu kun. Mykolu Vaitkumi. Tą ankstyvą rudenį mirė Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas, kurį mylėjo kaip tikrą tėvą ir kuris kan. Skvirecko kandidatūrą, kaip savo įpėdinio, buvo pristatęs Romai. Paprastai savo vidinius išgyvenimus savyje giliai slėpęs kan. Juozapas dešimčia metų jaunesniam bendradarbiui prisipažino, kad jis išgyvena dėl Romai „pareikštos opinijos“, girdi, Skvireckas esąs lenkų šalininkas, o leisti lenkams įsigalėti Lietuvoje rusų vyriausybei neparanku. Kun.Vaitkus apie šį pasikalbėjimą atsiminimuose rašė: „Aš tiesiog nustebau, kad kas galėjo įtarti kan. Skvirecką esant ne karštą patriotą. Mums, Žemaičių seminarijos auklėtiniams, buvo visai aišku,jį nuoširdžiai palaikant lietuviškąsias aspiracijas.“

1914 m. naujasis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius kan.J. Skvirecką pakėlė į kapitulos prelatus, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jam pavedė pasirūpinti vyskupijos kurijos perkėlimu į Smolenską. 1918 m. grįžęs su grupe lietuvių karo pabėgėlių, Kaune tuojau įsitraukė į darbą Kunigų seminarijoje ir Žemaičių vyskupijos kurijoje. Vysk. Pr. Karevičiui prašant, Šv. Tėvas Benediktas XI prel. J. Skvirecką 1919 kovo 10 d. paskyrė tituliniu Ceramo vyskupu ir Žemaičių vyskupo augziliaru ( pagalbininku). 1919 m. liepos 13 d. Kauno katedroje vykusi iškilminga vyskupo Skvirecko konsekracija buvo pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje. Konsekratoriaus pareigas atliko Seinų vyskupas Antanas Karosas, asistavo Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius(palaimintasis) ir Žemaičių vyskupijos ordinaras vysk. Pranciškus Karevičius.

1919 m. liepos 26 d. finansų ministras Jonas Vileišis kreipėsi į Žemaičių vyskupo augziliarą vysk. Juozapą Skvirecką „teiktis praplatinti žinią apie Pirmąją Valstybės vidaus paskolą, kurią Laikinoji Lietuvos vyriausybė yra nutarusi išleisti“. Žemaičių vyskupijos vadovybė greitai ir teigiamai reagavo į finansų ministro prašymą. 1919 m. liepos 29 d. vysk. Skvireckas savo atsakyme finansų ministrui Vileišiui rašė: „… kad tam tikras aplinkraštis į dvasiškiją dėl Vidaus paskolos tapo paruoštas“. Jame Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai skelbė, jog: „Varžiusioji iki šiol mūsų religinę laisvę svetimšalių valdžia su svetima ar priešinga mūsų Bažnyčios reikalams tendencija, įsikūrus savajai valstybei, savaime išnyksta. Tuo būdu tverdami savo valstybę, sykiu mes galime naudingai patarnauti mūsų tikybos reikalams.“ Lietuvos Katalikų Bažnyčios parama atsikuriančiai valstybei prisidėjo prie sėkmingo vidaus paskolos realizavimo.

Tarp pirmųjų Žemaičių vyskupo augziliaro J. Skvirecko kalbų išskirtina 1920 m. gegužės 14 d. Kauno katedroje pasakyta atidarant Lietuvos Seimą: „Jūs galingi jūsų laukiančio kūrimo ir steigimo darbo pažinimu, galingi pasiryžimu darbuotis, galingi išrinkusios jus tautos pasitikėjimu. Bet dalykas darosi aiškesnis, kada ant jo metama daugiau šviesos; akis daugiau mato, kada ji tinkamu būdu sustiprinama. Kiekvienas darbas įgyja didesnės vertybės ir svarbos, darbininkas turi daugiau tikro pasisekimo, kada prisideda visų darbų Aukščiausiojo Vedėjo Viešpaties palaiminimas….“

Atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos bažnytinėje srityje vysk. Skvireckas, neatsitraukdamas nuo Šv. Rašto vertimo ir profesoriaus pareigų, atliko daug svarbių pavedimų. Įsteigus Lietuvos universitetą, jam teko sutvarkyti pagal kanonų reikalavimus Teologijos-filosofijos fakultetą. Rūpindamasis fakultetui gauti popiežiaus patvirtinimą, teises ir privilegijas, 1922 m. vyko į Romą, taip pat buvo vienas Lietuvos katalikų mokslo akademijos iniciatorių ir vadovų (iki 1926 m.).

1922 m., kai Lietuva buvo didžiųjų valstybių ir Tautų Sąjungos pripažinta, vis aktualesnis darėsi Lietuvos Bažnytinės provincijos sudarymo reikalas, nes naujai susikūrusių valstybių sienos sunkino Bažnyčios administravimą. Vysk. J. Skvireckui buvo pavesta parengti provincijos struktūrinio sutvarkymo projektą, kurį jis atliko bendradarbiaudamas su apaštališkuoju vizitatoriumi arkiv.J. Matulaičiu-Matulevičiumi ir vyskupais Pr. Karevičiumi bei A. Karosu. 1926 m. balandžio 24 d. Pijaus XI bule „Lituanorum gente“ paskelbiama Lietuvos Bažnytinė provincija. Vyriausiuoju naujosios provincijos hierarchu, Kauno arkivyskupu metropolitu paskiriamas vysk. J. Skvireckas.

„Darbas prie Šv. Rašto buvo man tikroji laimė“

1926 m. gegužės 13 d. per Kristaus Dangun Žengimo šventę, kaip rašė prel. Blažiejus Čėsnys: „… dalyvaujant Šv. Tėvo įgaliotiniui arkiv. Jurgiui Matulevičiui, visiems Lietuvos vyskupams, didžiausiam dvasiškių būriui ir milžiniškoms tikinčiųjų minioms, Mūsų Ganytojas (Skvireckas) iškilmingiausioje procesijoje buvo įvesdintas į savo arkikatedrą ir čia pat ant jo pečių uždėtas, iš Popiežiaus gautas palijumas, arkivyskupiškos valdžios ženklas.“ Iškilmių pradžioje buvo perskaityta Apaštališkoji konstitucija Lietuvių tautai – „Lituanorum gente“ ir vykdomasis bažnytinės provincijos steigimo dekretas, pamokslą pasakė vizitatorius. Bulėje neliko Žemaičių vyskupijos vardo, kilo nepasitenkinimas. Žemaičių studentų S. Daukanto draugija ėmėsi iniciatyvos paruošti Apaštališkajam vizitatoriui arkiv J. Matulaičiui plačiai motyvuotą raštą, kad būtų paliktas Žemaičių vyskupijos vardas. Lietuvos bažnytinės provincijos steigimo proga skulptorius P. Rimša nuliedino atminimo medalį, kurio vienoje pusėje yra popiežių Inocento IV, Pijaus XI profiliai, o antroje – vyskupo Kristijono ir arkivyskupo Juozapo. Taip, pasak istoriko Z. Ivinskio, prasmingai buvo atsiremta į Mindaugo laikų pirmąją Lietuvos vyskupiją. O Kauno arkivyskupas metropolitas, rašydamas savo pirmuosius ganytojiškus laiškus kapitulai ir tikintiesiems, atsirėmė į Žemaičių vyskupijos garbingą praeitį, prisiminęs „didįjį liaudies švietėją ir blaivybės apaštalą Motiejų Valančių, drąsų tikėjimo gynėją Mečisovą Paliulionį, geraširdį visų mylimą Gasparą Cirtautą ir nenuilstamo uolumo Dievo garbei Pranciškų Karevičių.“

Birželio 21 d. paskelbti pirmieji Kauno arkivyskupo metropolito potvarkiai: generaliniu vikaru tapo prel. K. Šaulys, kurijos kancleriu – kan. Juozapas Byla. Sekretoriumi – kun. Stanislovas Ūsoris, oficiolas – prel. Paulius Januškevičius, sudarytos kitos arkivyskupijai valdyti reikalingos tarnybos. Arkivyskupas J. Skvireckas ne tik valdė savo vyskupiją, bet vadovavo visai Lietuvos bažnytinei provincijai, pirmininkavo vyskupų konferencijoms. Pirmiausia metropolitas susirūpino teisiškai įforminti Bažnyčios ir valstybės santykius bei šalinti kliūtis konkordatui tarp Lietuvos vyriausybės ir Apaštalų Sosto pasirašyti. 1927 m. pabaigoje konkordatas buvo pasirašytas, tačiau arkivyskupui, anot dr. A. Streikaus, neteko pamiršti derybų su pasaulietine valdžia įgūdžių. Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje tautininkų valdžios ir Bažnyčios santykiai buvo įtempti. 1931 m. birželio 5 d. iš Lietuvos buvo išprašytas Apaštalų Sosto nuncijus ark. R. Bartaloni.Santykiai dar labiau paaštrėjo vyriausybei pradėjus varžyti katalikų organizacijų, ypač ateitininkų, veiklą. Tik arkivyskupo J. Skvirecko santūrumo ir takto dėka pavyko išsaugoti konkordatą. Arkivyskupas J. Skvireckas ir Vilkaviškio vyskupas A. Karosas laikėsi nuosaikesnės laikysenos. Baiminosi, kad konflikto su valdžia didinimas gali destabilizuoti padėtį, o tuo gali pasinaudoti Maskvos finansuojami vietos komunistai. Dėl šio motyvo J. Skvirecko poziciją rėmė ir 1933 m. iš Sovietų Rusijos grįžęs vysk. Teofilius Matulionis. Tiesa, dėl to buvo kilę priekaištų arkivyskupui kaip pernelyg nuolaidžiam valdžios reikalavimams. Nesutarimai episikopate išeidavo į viešumą. Dalis katalikų intelektualų, ypač jaunųjų akademikų, nusiskųsdavo jo laikysena ir pasigesdavo griežtesnės veikimo linijos, laukdavo konkrečių direktyvų iš vyskupų konferencijų. Tačiau vienas iš aktyviųjų katalikų sąjūdžio dalyvių kun. Stasys Yla, nors dėl straipsnio, kas yra siauroji ir pilnutinė katalikybė, buvo užrūstinęs metropolitą, bet atsiminimuose šiltai rašė, kad jis pakeisdavęs nuomonę ir taisydavęs sprendimus tik iš meilės tiesai ir iš pagarbos žmogui: „Tai žymė didelių asmenybių, o ne oportunistų, kokiu kai kas drįso jį laikyti.“

Nors Kaune XX a. pirmoje pusėje, pasak prel. L. Tulabos, buvo daug lūpų, kurios kalbėjo, vertino, kritikavo, dažnai be reikalo, kartais iš plepumo, o kartais iš piktumo,tačiau istorijos perspektyvoje arkivyskupo taktika buvo išmintinga. Bažnyčia nenukentėjo. Santykiai su valdžia nenutrūko, nenutrūko ir valdžios finansiniai įsipareigojimai. Moksleiviai ateitininkai veikė slapta, bet taip veikdami ne tik nesusilpnėjo, bet dar sustiprėjo.

Ir vis dėlto niekas arkivyskupo metropolito neatitraukė nuo svarbiausių pareigų – vadovavimo Bažnyčios vidaus gyvenimui. Kauno arkivyskupijos religinio-bažnytinio gyvenimo gairėms nustatyti 1934 m. vasario 20–22 d. sušaukė pirmąjį sinodą. Taip pat numatė ir vadovavimo parengiamiesiems darbams sušaukti visos Lietuvos Bažnytinės provincijos sinodą. 1934 m.birželio 30–liepos 1 d., JE J. Skvireckui vadovaujant, Kaune įvyko Pirmasis tautinis Eucharistinis kongresas; jo metu lietuvių tauta iškilmingai paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Metropolitas taip pat ketino sukviesti visos Lietuvos bažnytinės provincijos sinodą. Kitas jo rūpestis – seminarijų tinklo sutvarkymas bei lietuvių kolegijos Romoje įkūrimo galimybių paieška. Be to, rasdavo laiko veikliai rūpintis kasdieniais reikalais: naujų arkivyskupijos kurijos rūmų bei papildomų seminarijos patalpų statyba, Kauno arkikatedros remontu, savo įsigyto ūkio Linkuvėlėje, kurį jis paskyrė būsimiems arkivyskupijos ganytojams, tvarkymu. Konsekravo naujai pastatytas bažnyčias Betygaloje, Ariogaloje, Kavarske, Raudondvaryje, Ukmergėje, Vilkijoje. Arkivyskupo Skvirecko iniciatyva buvo pradėtas rengti Šiluvos, kaip svarbiausio dvasinio centro, pertvarkymo projektas. Siekdamas turėti ir aukštos religinės kultūros pasauliečių, 1939 m. sušaukė posėdį Religinės kultūros institutui steigti.

1931 m. balandžio 6 d., minint penktąsias Lietuvos Bažnytinės provincijos ir Kauno arkivyskupijos metines, popiežius Pijus XI aukštai įvertinęs arkivyskupo J. Skvirecko pastangas, verčiant Šv. Raštą, suteikė jo asmenį išaukštinančius titulus: Soli Pontifitio Adsistens(asistuojantis Popiežiaus sostui), Suae Sanctitatis Praelatus Dometicus (Popiežiaus rūmų prelatas), Comes Romanus (Romos grafas). Vėlgi, pasak prel. L. Tulabos, titulas visiškai atitiko jo kilnią laikyseną, vidinę dvasios kultūrą. Mėgo nuošalumą. Vengė gyvenimo triukšmo. Žavėjosi gamta. Gėrėjosi meno kūriniais. Bet užvis labiausiai mėgo knygas, jomis apkrautą stalą, studijas. Kai kartą prel. L. Tulaba, kalbėdamasis su arkivyskupu, pareiškė nusistebėjimą, kaip jis galėjo visą savo gyvenimą pašvęsti Šv. Raštui, – kiek pagalvojęs atsakė: „Nereikia nei stebėtis, nei tuo labiau man reikšti užuojautą, nes darbas prie Šv. Rašto buvo man tikroji laimė: jis teikė man tiek džiaugsmo ir pasitenkinimo, kiek visa kita nebūtų galėję man duoti.“ Prel. L. Tulaba yra rašęs, jog arkivyskupas Skvireckas prie vertimo pridėtuose aiškinimuose griežtai laikėsi tradicinio Bažnyčios mokymo, visada turėjo prieš akis, kad Šv. Raštas yra Dievo Žodis ir tikėjimo šaltinis, stengėsi atidengti Dieviškojo Apreiškimo mintį, o ne savo egzegetinius išvedžiojimus: „Savo egzegeze jis siekė ne savo išsimokslinimą parodyti, o kad visi geriau pažintų Dievą, kaip Jis per savo įkvėptuosius rašytojus panoro apreikšti, kad visi į Jį tikėtų, Jį mylėtų ir pasiektų išganymą.“

„Linkime Aukščiausiojo palaimos darbuotis Jo garbei svetur…“

Kauno arkikatedroje bazilikoje tarsi paskutinis Nepriklausomos Lietuvos bažnytinio gyvenimo akordas – 1940 m. gegužės 12 d. vyko Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo A. Centozos iškilmingas ingresas. Arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas su nuncijumi aukojo pontifikalines šv. Mišias, iškilmingose pamaldose dalyvavo Respublikos Prezidentas A. Smetona, Ministrų kabinetas, profesūra,katalikiškų organizacijų atstovai su vėliavomis. O birželio 15-ąją – Sovietų Sąjungos okupacija. Arkivyskupas J.Skvireckas birželio 16 d. įvykusiame Kauno kunigų pasitarime pareiškė neturįs jokių iliuzijų bolševikų atžvilgiu ir kvietė pasirengti sunkiems išbandymams. Nors NKVD pareigūnai tikėjosi suardyti Bažnyčios hierarchų vienybę, pasinaudodami arkivyskupo sukalbamumu, tačiau metropolitas laikėsi visiško nebendradarbiavimo su sovietais nuostatos. Neišvengiamų santykių su valdžia palaikymą jis pavedė jaunam ir energingam savo pagalbininkui vysk. Vincentui Brizgiui, o pats didesnę laiko dalį praleisdavo Linkuvėlėje, nes kurijos rūmai buvo nusavinti.

Ir naujų okupantų vokiečių atžvilgiu arkivyskupas metropolitas laikėsi oriai. Jam vadovaujant ne tik buvo ginamos Bažnyčios teisės, bet ir visokeriopai remiami okupacinės valdžios terorizuojami žydai. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis jis su vysk. Brizgiu pasirašė raštą Kauno karo komendantui, protestuodamas dėl okupantų savivalės visateisių Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu. Nepavykus padėties pagerinti oficialiu keliu, kunigai buvo paraginti individualiai padėti žydams. Kauno arkivyskupijos kurija ypač artimai šiuo reikalu bendradarbiavo su geto Senių taryba. 1943 m. pradžioje vokiečiams pradėjus lietuviškojo SS legiono formavimo kampaniją, arkivyskupas Skvireckas atsisakė rašyti pastoracinį laišką, kuriame vyrai būtų raginami į jį stoti. Šiuo reikalu jį aplankiusiam SD ir saugumo policijos vadui Lietuvoje pulk. Jėgeriui arkivyskupas pareiškęs: „Reikalauti iš dvasininkijos pagalbos mobilizacijai yra pačių karių pažeminimas. Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir yra bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas – sumušti bolševizmo dvasią. Tai mes stengėmės ir stengsimės daryti, tik pasaulinė valdžia tegul mums to nekliudo.“ Karo fronto artėjimas sutrukdė J. Skvireckui įgyvendinti dar vieną svarbų sumanymą – surengti Antrąjį tautinį eucharistinį kongresą, turėjusį atgaivinti lietuvių dvasinį gyvenimą per kraštą besiritančių okupacijų akivaizdoje. Arkivyskupo siūlymu numatyta jį buvo sukviesti 1944 m. vasarą. Tačiau liepos pabaigoje sovietai priartėjo prie Kauno, ir J. Skvireckas besitraukiančių vokiečių buvo priverstas išvykti, iš pradžių į Jurbarką, o vėliau – į Olyvą, kur gavo laikiną prieglobstį pas Varmės vyskupą.

Karo audrų nublokštas į Austriją, pastovesnį prieglobstį jis susirado Camso (Zams) Gailestingųjų seserų vienuolyne, netoli Insbruko. Čia turėjo galimybę visą laiką skirti Šv. Raštui, nes nutarė paruošti naują lietuviško vertimo laidą.1949 m., minint jo 50 metų kunigystės sukaktį ir 30 m. vyskupystės „LUX“ leidykla Vokietijoje išleido naujos laidos IV tomą: Apaštalų laiškus ir Apokalipsę, taip pat naują Psalmyną. Ruošiant naujas vertimo laidas, talkino vysk. Vincentas Padolskis ir prel. L. Tulaba.1955 m. ir 1958 m.išėjo vertėjo peržiūrėti ir pataisyti Naujojo ir Senojo Testamento leidimai.

1945 m. spalio 13 d. Ekscelencija J. Skvireckas buvo priimtas audiencijoje pas popiežių Pijų II. Po to, kalbėdamasis Valstybės sekretoriate su mons. D. Tardini, iškėlė lietuvių kolegijos Romoje steigimo klausimą, pažadėjo šiam reikalui pavesti Šveicarijos banke turimą 19 tūkst. aukso dolerių indėlį. Domėjosi kolegijos kūrimosi eiga, ieškojo rėmėjo, laiškuose prel. L. Tulabai patarinėjo, kaip geriau tvarkyti įvairius reikalus:.„Mokėk Tamsta įtikinti,kad susidarantį skirtumą tuojau papildytų, ar bent pasižadėtų gerą vilą nupirkti. Iš kitų Amerikiečių aukų mes darysime stipendijas studijozams, pirksime baldus, suolus, taisysime altorius koplyčioje, gal kur sužinosime, ar neturi kas nors padovanoti mums vargonėlių etc.“

1951 m., minint Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimo 25-ąsias metines, Romoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčioje, dalyvaujant visiems išeivijoje esantiems vyskupams bei Lietuvos diplomatiniams atstovams St. Lozoraičiui ir St. Girdvainiui, arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas iškilmingai atliko pavergtos Lietuvos paaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. 1953 m., švęsdamas savo gyvenimo 80 m. amžiaus sukaktį, paskelbė ilgą ganytojišką laišką lietuviams katalikams, išsisklaidžiusiems visame pasaulyje, o 1955 m. kovo 10 d. parašė paskutinį savo ganytojišką laišką apie Dievo Motinos Marijos garbinimą.

Po Stalino mirties atsiradus šiokioms tokioms galimybėms megzti ryšius su Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje, ark. J. Skvireckas turėjo progą, nors ir epizodiškai, bet tiesiogiai vykdyti Kauno arkivyskupo metropolito pareigas. Sovietų valdžia 1958 m. leido tuometiniam Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojui kan. Juozapui Stankevičiui papildyti Kauno arkivyskupijos kapitulą. Tada kan. J. Stankevičius užmezgė ryšius su arkivyskupu J. Skvirecku bei vysk.V.Brizgiu ir suderino su jais naujų kapitulos narių kandidatūras. Greitai po to arkivyskupo sveikata ėmė blogėti, o 1959 m. gruodžio 3 d. jis iškeliavo amžinybėn ir buvo palaidotas Camso vienuolyno koplyčioje. 1998 m. lapkričio 25 d. arkivyskupo palaikai pergabenti į Lietuvą, lapkričio 28 d. palaidoti Kauno arkikatedros kriptoje.