Atmintyje išlikusi didžiulė žmonių jūra, daugybė vėliavų, net ore tvyranti ypatinga nuotaika. Kažkas sakralaus, taip be galo nepaprasta, kad tuomet net negalėjau įsivaizduoti. Ir taip šviesu. Kardinolas. Žodis, kurio tuomet nesupratau, bet širdyje jaučiau ir pasididžiavimą, ir gelmę, ir paprastumą. Tik tiek tų įspūdžių iš kardinolo Vincento viešnagės Atgimimo metais Utenoje ir telikę. Ko gero, jų ir pakanka, kad pajustum tą žodžiais nenusakomą gerumo ženklą. Ženklą, kurio visada reikėjo ir reikia.

Leidausi į tokius kuklius vaikystės prisiminimus – valandą, kai širdyje nešiojausi tik tą žodį „kardinolas“, vargiai prisimindamas patį žmogų, tačiau paslaptingai ir vaikiškai mėgaudamasis to meto gimtojo miesto šventoriaus atmosfera.

Vartydamas savo miesto bažnyčios metraštį užtikau, kad tuomet kardinolas, viešėdamas Utenoje, kalbėjo apie meilės, atleidimo, pasitikėjimo svarbą, kvietė: „Grąžinkime Viešpaties įsakymus į mūsų širdis, į mūsų namus, į mūsų šeimas, į mūsų mokyklas ir pamatysime visai kitokią Lietuvą. Pamatysime Lietuvą, kuri nežudo, kuri negyvena ir nealsuoja neapykanta, bet kuri myli, kuri kuria, kuri dirba, kuri sėja gėrį ir juo dalijasi su kitais.“

Būtent šie keli vaikystėje girdėti, o vėliau knygoje rasti sakiniai ir buvo raktas dar ir dar kartą apmąstyti kardinolo paliktą programą.

Savo pamoksluose dvasininkas nuolat kvietė atsigręžti į tiesą ir ja gyventi. To negalime padaryti nepaprašę atleidimo už praeitį. Tai – pradžių pradžia. Kitas žingsnis – kelionė į širdį. Čia, anot kardinolo, prasideda Dangus. Jį mes galime pasiekti kantriai eidami gerumo keliu, atsisakydami pykčio, neapykantos, griežtumo. Paprastas, žmogiškas gerumas, kylantis iš širdies, yra vienijanti jėga. Tačiau ji gali ir didėti, ir nykti.

Pasak kardinolo, tada, kai gerumas išnyksta ir net ima trukdyti kitiems būti geriems, žmogus ima darytis pats sau priešas, būti pats sau nebereikalingas. Auginant gerumo sėklą niekada nereikia skubėti. Šiame procese svarbu mokėti laukti, vis labiau vertinant, kas tauru ir tikra. Taigi, skubėti reikia lėtai, vengiant neapgalvotų sprendimų, netgi leidžiant ir Dievo gerumui pasireikšti per žodį „ne“ masiškumui, neapgalvotiems sprendimams.

Kuriant pažangą reikia vengti kitų niekinimo, šeimos kaip institucijos menkinimo, spontaniškų ir chaotiškų veiksmų. Kardinolas yra pažymėjęs, kad praeities mazgų neatrišime – o to nepadarę nesukursime ateities – spontaniškai, be tikėjimo, meilės, apsisprendimo, be kantraus rankų darbo. Neapgalvotas spontaniškumas sukelia iliuziją kurti naują kviečio grūdą, nematant, kad ir grūdas, ir duona kasdienė pasaulyje jau egzistuoja. Tereikia rankų, kad jis duotų vaisių ir teiktų palaimą, kitaip mes niekuo nesiskirsime nuo žmogaus, vis dar dirbtinai kuriančio rojų. Tokia iliuzija – žabangai tikrajai laisvei. Vis dėlto ir ji gali pasireikšti mūsų širdyje.

Širdis, kaip konstatuoja kardinolas savo pamoksluose, – neatrasta ir neapčiuopiama žemė, kurioje sutelpa viskas. Todėl nuo jos prasideda kova arba taika. Todėl ir Viešpaties dovanotos ramybės pirmiausia reikia širdžiai. Kas yra tokios ramybės pagrindas? Pasak kardinolo, tai – malda „Tėve mūsų“, kuria turi būti paremtas kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas, valstybingumas ir tautos ateitis, nes pamiršdami Dievo tėviškumą „mes pamažu prarandame tikrąją nepriklausomybę ir tampame panašūs į vynmedžio šakelę, apie kurią kalba mūsų Išganytojas Jėzus Kristus: „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 4).

Be abejo, tokios mintys skamba be galo paprastai. Galbūt šiandien net nekreipsime į jas dėmesio, manydami, jog tai tik paprasta ir saldi romantika, nieko bendro neturinti nei su moksliniu argumentavimu, taip reikalingu testamentinei kalbai, nei su realybe. Tačiau ar šios mintys neišreiškia tiesos, jog širdies dirvą reikia įdirbti kantriai ir ištvermingai, kad ji taptų sodu ir būtų namais, kurių nevalia palikti ir bandyti dirbtinai ieškoti ko nors kito?

Kardinolas kalbėjo: „Širdies dirvos saugojimas reikalauja kasdienio kruopštaus darbo. Jeigu žmogus apleidžia šį darbą arba visiškai jo atsisako, blogio dvasia nepaliks žmogaus bedarbiu. Ji nedelsdama kviečia tarnauti jai įvairiausiais būdais. Taigi žmogaus laisva valia gali savo širdies dirvą padaryti derlingiausia žeme arba paversti ją šiukšlynu. <…> Jeigu laikysimės Dievo įsakymų ir sukursime geros valios klimatą, mūsų tautos dvasia augins šimteriopą palaimos derlių.“

Taigi koks kardinolo priminimas ir šiandien aktualus? Galbūt galima visa tai sutraukti į du žodžius – Evangelija ir širdis. Juolab kad nereikia švaistyti laiko formuluojant ilgas ir sudėtingas konstrukcijas. Jų vis tiek niekas neskaito. O štai Evangelijoje ir širdyje sutelpa viskas. Tad tegul Evangelija būna kelias į Tautos ir žmogaus širdį, kurią kantriai įdirbę galime pasiekti Dangų.

Turbūt ir šiandien tai yra tas plevenantis paprastumas, kurį jaučiau tuomet, vaikystėje, paėmęs mamos ranką, matydamas minias, vėliavas, trimituojantį Utenos bažnyčios angelą ir jausdamas tada realią, o ir šiandien ne mažiau reikalingą vienybę.

Manau, kad toks – kuklus ir nepakartojamas – kardinolo V. Sladkevičiaus MIC testamentinis gerumo ženklas, kurio, viliuosi, nepamiršime…