Šiais laikais itin retai pamatysi dėmesio vertą straipsnį apie Bažnyčios lyderius, istorines asmenybes, kurių biografijos įkvėptų tikinčiuosius. Pastebėjęs šį įrašą  suskubau nudžiugti, pagaliau kažkas iš užmaršties traukia mūsų vyskupus, bus ką skaityt.

Tačiau it medaus puodyne besimėgaujant pal. J. Matulaičio nuopelnais Marijos žemėje teko karčiai susiraukti. Įmaišytas šaukštelis deguto sugadino visą malonumą:

„Matulaitis dvidešimtame amžiuje Lietuvai buvo tas pats, kas vysk. Valančius devynioliktajame. Tik menka nauda iš tokio palyginimo, nes ką mes žinome apie Valančių? Kad jis buvo geras, geras, labai geras. Parašė Palangos Juzę.“

Štai ši, šalto dušo verta sentencija, kuri akivaizdžiai sumenkina iškiliausią Žemaitijos asmenybę, leidžia įtarti, jog autorė išties nežinojo (savo tekste ji dažnai mini šį žodį) nieko apie Valančių.

Taigi, apie sėkmingo Nasrėnų kalvio vaiką.

Pradėkim nuo to, ką visi (mielieji, aš taip tikiuosi) žinome. Vysk. Motiejus Valančius įkūrė Blaivybės sąjūdį (tiesa, abstinencijos alkoholiniams gėrimams vyskupas nelaikė išskirtine dorybe, pats mėgo paragauti prancūziško šampano). Svarbiausias uždavinys buvo kovoti su masiškai plintančiu alkoholizmu, kuris įtraukdavo ne tik vyrus, bet ir moteris. Kadangi vietos bajorijai degtinių varyklos buvo puikus verslas, jie versdavo savus baudžiauninkus pirkti ugninį vandenį kibirais, nesutinkančius bausdavo fizinėmis bausmėmis.

Sėkmingai skatindamas valstiečius atsisakyti „velnio lašų“, Motiejus Valančius iš susinaikinimo žabangų ištraukė Žemaitijos vyskupystę ir visą Lietuvą. Dar vienas plačiai žinomas nuopelnas yra pradinių mokyklų steigimas visose parapijose. Iš savų lėšų finansavęs šį projektą Valančius padėjo pamatus nacionalinei lietuvių valstybei. Tautinio identiteto neverta ieškoti pernelyg tolimoje LDK istorijoje. Už tai, jog kalbam ir rašom lietuviškai, galime būti dėkingi tik ir tik(norisi pakartoti TIK) Žemaičių patriarchui. Verta pažymėti, kad XIX a. pab. lietuviškai kalbančių buvo likę apie 600 tūkst. (daugiau nei 2/3 Žemaitijos vyskupystėje). Pilietinio karo metu Rusijoje raštą išmanė viso labo 2 proc. gyventojų (dauguma žydai). Rusai neturėjo filantropiškos asmenybės, kuri šalies mastu būtų rėmusi valstiečių švietimą. Dėl to reikėtų pateisinti net ir revoliucines keistenybes bei žiaurumus, juk beveik visa tauta buvo neišlavinti beraščiai, kuriems rėksniai žaliūkai galėjo sekti nebūtas pasakas. Apie tai, jog Valančius yra knygų kontrabandos autorius, net neverta dilinti klaviatūros mygtukų.

Vyskupas nevengdavo aštriai kritikuoti ir savo pavaldinių, atvirai aprašydavo šių nusižengimus. Net neabejoju, kad žurnalistams, dirbantiems štai tokį darbą, Motiejus Valančius tik karštai paspaustų ranką, padėkotų ir pakviestų išgert arbatos. Tikriausiai dėl tokios vyskupo savybės nepatenkinti kolegos daugelį šimtmečių nesistengė, kad Valančius taptų palaimintuoju…

Vyskupas Motiejus Valančius yra vertas stovėti greta pal. J. Matulaičio. Tikiu, jog abu vyskupai turėjo romias akis, laiminančias, kai vakare meldžiamės, nuvejančias nuodijantį blogį ir saugančias mus nuo pikto.