Autorius Natalija Bucevičiūtė, 2019 08 22
Kunigas Antanas Aleksandravičius, dvasinis vadovas, rezistentas, dirbęs Slavikų bažnyčioje 1966-1987 m.m.
Kunigas Antanas Aleksandravičius gimė Pirmojo pasaulinio karo metu. Jo tėvai buvo išvaryti iš namų ir nublokšti netoli Kijevo, kai 1917 m. liepos 17 d. Taraščio mieste (maždaug 100 km nuo Kijevo) gimė Antanas. Iš viso šeimoje augo 12 vaikų. Motina sakė, jog aplinkybės buvo tokios sunkios, jog visa širdimi naujagimį paaukojo Dievo Motinai. Po karo šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Alytaus apskrityje Kalesninkų kaime, netoli Simno. Pradžios mokyklą Antanas baigė Simne. Tėvai gyveno neturtingai, todėl jį globoti paėmė tėvo sesuo Onutė, kuri tarnavo Marijampolėje ir priklausė Marijos tarnaičių draugijai. Baigęs gimnaziją, 1938 metais, Antanas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigystės šventimus gavo 1943 m. birželio 6 d. Pirmoje Alytaus apskrities Rumbonių parapijoje dirbo vos 3 mėnesius. Po karo buvo paskirtas į Miroslavą, kur dirbo 1944 – 1949 metais. Tuo metu, nors ateizmas į tautos gyvenimą jau leido pragaištingas šaknis, kun. Antanas sugebėjo susitarti su Miroslavo septynmetės mokyklos direktoriumi, kad pirmoji pamoka mokiniams būtų tikyba. Kunigo veikla atkreipė valdžios dėmesį. Pradėjo persekioti KGB.
1949 m. balandžio mėn. perkeliamas į Marijampolę, ir, netrukus, birželio 8 d., areštuojamas. Kratos metu, kaip ir kiti kunigai, patyrė nežmonišką pasityčiojimą. Buvo išluptos dantų plombos, rožinis nusviestas į šiukšlių dėžę, išpjaustytos drabužių sagos. Prasidėjo kelias į Golgotą… Stotys, kameros -Alytuje, Kaune, Vilniuje. Tardymo metu bandoma užverbuoti, primetami kaltinimai, kad kunigas teikė pagalbą partizanams, užsiėmė kontrevoliucine veikla prieš Tarybų Sąjungą. Kamerose buvo nuolat laikomas su kriminaliniais nusikaltėliais. Be jokio teismo buvo paskelbtas nuosprendis pagal 58 straipsnį -bausmė 10 metų kalėjimo. Prasidėjo sunkus kelias į Karagandą, vėliau Omską. Ten dirbo statybininkų brigadoje, vėliau tapo dažytoju. Savo sąžiningumu, meile visiems atkreipė daugelio dėmesį. Kiek buvo įmanoma, dirbo sielovados darbą – aukojo šv. Mišias, teikė sakramentus, malda ir žodžiu žadino kalinių, net labiausiai kritusių į depresiją, viltį. Vėliau jam buvo pavesta dažyti viršininkų butus, todėl galėdavo išeiti už spygliuotų vartų. Taip susipažino su Pavolgio vokiečiais tremtiniais.
Atėjo 1956 metų birželis. Tikrinamos kalinių bylos. Kun. Antano Aleksandravičiaus bylos lageryje nebuvo. 1956 m. birželio 26 d. išleidžiamas į „didžiąją zoną“ ir gauna teisę grįžti į Lietuvą. Kadangi jau buvo užmezgęs ryšius su Pavolgio vokiečiais katalikais, kurie jo labai laukė, nes keliasdešimt metų nebuvo matę kunigo, iš karto vyksta pas juos. Prasideda sudėtingas sielovados darbas – šv. Mišių aukojimas, ligonių, krikšto sakramentų teikimas, rengimas Pirmajai Komunijai. Tenka keliauti iš vienos vietos į kitą. KGB nesnaudžia. Ir štai budintys žmonės praneša, kad visose stotelėse, iš kurių galima išvykti, laukia patruliai, apsupties žiedas nuolat siaurinamas… Kun. Antaną ruošiasi suimti. Už tokius darbus gresia dar ilgesnis kalinimas. Vilties pasprukti beveik nėra. Staiga pasirodo pašto malūnsparnis. Žmonės pilotą paperka, ir šis kunigą Antaną išgelbsti – nuskraidina ten, kur prašo. Kunigas skubiai išvyksta į Lietuvą ir pora savaičių dirba Simno parapijoje. Paskyrimą gauna vėl į Miroslavą, kur nuo 1956 m. rugpjūčio 15 d. iki 1960 m. gruodžio 30 d. tęsia pastoracinį darbą. Vėliau dirba Patilčiuose (1960 12 30 – 1961 06 20), Sasnavoje (1961 06 21 – 1966 06 21). Slavikai buvo paskutinė parapija. Joje darbavosi nuo 1966 m. birželio 22 d. iki mirties, t.y. 1987 m. rugpjūčio 5 d.
Kunigas Antanas, atvykęs dirbti į Slavikus, turėjo aptarnauti ir Valakbūdžio parapiją, kurią vyskupas R. K. skyrė kaip nuobaudą už atgailotojos Onutės Daubaraitės globą. Valakbūdžio parapija nuo Slavikų yra maždaug už 30 kilometrų, o einant per laukus, šunkeliais – 7 km. Darbo krūvis buvo didelis. Pagrindinė Slavikų bažnyčia šaukte šaukėsi pagalbos, nes po karo buvo mažai taisyta. Valdžia bažnyčios remontui medžiagų neskyrė, o gauti jų be leidimo beveik neįmanoma. Ypatingu klebono rūpesčiu, su Dievo ir žmonių pagalba pastatas, kuriame žiojėjo skeveldrų padarytos skylės sienose ir stoge, nors labai vargingai, bet suremontuotas. Grindis jau ėdė grybas, todėl reikėjo skubiai apsaugoti sienas. Buvo atlikti didžiuliai darbai – bažnyčia iškelta ant keturių atramų ir išbetonuoti nauji pamatai. Sudėtos naujos grindys, sienos apkaltos sauso tinko plokštėmis, įdėtos durys, vidus išdažytas, altoriai auksu išpuošti. Sutaisyti bažnyčios ir varpinės stogai. Klebonijai pastatytas priestatėlis ir ūkinis pastatas. Įsigyta daug liturginių rūbų, batų ir tautinių drabužių procesijos dalyviams. Bažnyčiai parūpinta reikiamų naujų paveikslų. Visa tai pareikalavo ne tik lėšų, bet ir fizinių bei dvasinių jėgų, ištvermės, kantrumo, ypač tuomet, kai atvykdavo valdžios tikrintojai ir reikalaudavo įvairiausių dokumentų.
Kunigas Antanas ne tik bažnyčią atnaujino, sutvarkė, bet ir šventoriumi pasirūpino. Jame knygnešiams atminti pastatė koplytstulpį, misijų atminimui – kryžių. Jis labai mylėjo lietuvišką Rūpintojėlį ir Dievo Motiną Mariją. Jiems šventoriuje taip pat surado tinkamas vietas. Rūpintojėlio skulptūros autorius – vietinis medžio drožėjas J. Palubinskas.
Pastoracinis darbas parapijoje buvo gerokai apsnūdęs, nes daugelis vietinių gyventojų buvo išvežti, o atvykusieji jautėsi dar svetimi. Reikėjo slapta ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, lankyti ligonius, šeimas raginti ateiti į šv. Mišias.
Dvi parapijos – rūpesčių daug, o pečius jau slėgti pradėjo septintoji gyvenimo dešimtis. 1987 m. liepos mėnesį kun. Antanas nusprendė vykti į Vilnių, į ligoninę. Pakeliui užsuko pas dekaną mons. Juozą Žemaitį, ir, kaip vėliau paaiškėjo, jam įteikė savo testamentą. Vilniuje buvo paguldytas į ligoninę. Atlikus reikiamus tyrimus, pritaikius vaistus, jo sveikata pagerėjo. Parapijiečiai laukė savo gerojo ganytojo, nes tikėjosi ir ruošėsi gražiai atšvęsti jo 70 metų sukaktį. Tačiau vieną dieną visai nelauktai buvo pastatyta ligos istorijoje neįrašyta lašelinė, po kurios prasidėjo alergija. Nebuvo galima duoti reikalingų vaistų. Kun. Antaną aplankė pažįstamas bičiulis kunigas, kuris suteikė reikiamus sakramentus, nes buvo neaišku, kaip toliau vyks gydymas. Nuspręsta kunigą Antaną perkelti į Valkininkų reabilitacijos skyrių. 1987 m. rugpjūčio 4 d. buvo giedra, saulės spinduliai auksino Dzūkijos miškus. Valkininkuose laukė gerai paruošta palata, tikėtasi, kad pušynas suteiks daugiau jėgų nusilpusiam organizmui. Į Valkininkus lydėjo du buvę kunigo mokiniai. Ligonis buvo žvalus, visi garsiai kalbėjo rožinio maldą, dalijosi mintimis apie dvasinius dalykus. Deja, ši kelionė buvo paskutinė. Rugpjūčio 5 d. Viešpats pasišaukė kunigą Antaną į Amžinybę. Jis buvo palaidotas Slavikuose, šventoriuje prie paties pastatytos Švč. Mergelės Marijos statulos, kaip prašė testamente. Laidotuvėse dalyvavo vysk. Juozas Preikšas, daug kunigų ir minia tikinčiųjų.
Kunigo Antano kilnumas traukė žmones. Jį, kaip nuostabų dvasios vadą, gerai pažinojo Šiluvos maldininkai. Rugsėjo mėnesį atlaidų metu Šiluvoje kunigas Antanas darbuodavosi visą savaitę. Pas jį į Slavikus atvykdavo žmonės iš visos Lietuvos į vadinamąsias misijas, t.y. Švč. Sakramento 40 val. adoracijas, kurios prieš Kristaus Karaliaus šventę vykdavo tris dienas iš eilės. Vasarai atėjus, kasmet slapta vykdavo į Pavolgį aptarnauti jo laukiančių vokiečių katalikų.
Kunigo Antano nueitas kelias liudija, kaip artimai jis sekė Mokytoją, Vadą, pašaukusį būti Jo kariu. Neturtas, paprastumas, gili meilė Išganytojui, Jo Motinai Marijai, didžiadvasiški artimo meilės ir atgailos darbai, kontempliatyvi malda puošė kiekvieną jo dieną. Gyvenimo kryžius, kryželius, kurių turėjo nemažai, nešdavo su didele kantybe. Pats juos aukojo ir kitus mokė aukoti už savo, artimųjų, Lietuvos ir žmonijos nuodėmes, kad būtų bent kiek atsiteista Viešpačiui už Jo įžeidimus.
Kunigo Antano gyvenimas ir ypač mirtis buvo paženklinti kankinystės kryžiumi, kurį jis su meile priėmė iš Viešpaties rankų.
