Sausio 2–ąją sukako 100 metų nuo Kražių vikaro Stanislovo Rimkaus gimimo, o gegužės 20 d. – 70 metų nuo jo mirties. Per savo neilgą, vos 30 metų, gyvenimo kelią jis parodė visišką atsidavimą bažnyčiai ir tėvynei.
S. Rimkus buvo kilęs iš Kvėdarnos parapijos Pašlynio vienkiemio. Septynerių neteko tėvo, motina su penkiais vaikais sunkiai vertėsi. Viena viltis buvo motinos brolis, ketinęs paremti vaikus, sieksiančius mokslo. Pirmiausia mokėsi Kvėdarnos pradinėje mokykloje, kuri nuo namų buvo už 12 kilometrų. Vėliau motina nuvežė į Rietavo progimnaziją ir ten dirbo mokyklos valytoja, kad gautų vaikams kambarėlį. Čia Stasiukas dalyvavo skautų organizacijoje, jos nuostatos įaugo į jaunuolio dvasią, tapo jo gyvenimo kasdienybe. Mokydamiesi Rietavo, o vėliau ir Švėkšnos gimnazijose, su broliu Antanu leido moksleiviams laikraštėlį „Saulutės spinduliai“.
Jauniems moksleiviams didelę įtaką darė mokytojai J. Sipavičius ir O. Norušytė. Nuolat jausdami materialinius trūkumus, barami už mokesčio nesumokėjimą, nes dėdė ne visada atsiminė savo pažadą, Stanislovas ir brolis Antanas atkakliai siekė mokslo šviesos.
Savo tėviškėje S. Rimkus įsteigė „Pavasario“ organizaciją, rengė susirinkimus, gegužines, minėjimus, kurių metu vyko improvizuoti vaidinimai. Tai buvo pirmieji žygiai nešti į visuomenę gėrį ir tiesą. Ši veikla ypač išsiplėtė, jam pradėjus dirbti Kražių vikaru. Be pastoracinio darbo jis siekė diegti parapijiečiams patriotiškumą, tėvynės meilę. Čia įsteigė kraštotyros muziejų ir, pasitelkęs brolį Antaną, ėmė leisti laikraštį „Kražių aidai“, rinko atsiminimus apie Kražių skerdynes ir juos naudojo savo įkurtame liaudies universitete. Su jaunimo „Pavasario“ organizacija ir šauliais organizavo jų kongresėlius, kurie vyko su gyvaisiais paveikslais bei teatralizuotomis eisenomis į gegužinės vietą. Gegužinės vykdavo Medžiokalnyje. Tokių kongresėlių iškilmėse dalyvaudavo Pupų dėdė, prof. J. Eretas, generolas Raštikis.
Kokios būdavo šviesios dienos vaikams, kai S. Rimkus atvažiuodavo dviračiu į tikybos pamokas mokykloje! Tuoj jį apsupdavo džiūgaujančių kaimo vaikų pulkas. Mokydamas vaikus tikėjimo tiesų, jis atkreipdavo į sodybų netvarką, apsileidimą, vaikų elgesį einant į mokyklą. Bendradarbiaudamas su vyresniaisiais, visada užvesdavo dainą, nuo dainų, pasak Antano, banguodavo visa žemė.
Ėjo 1940–ieji metai – netikrumo, baimės, pirmosios pažinties su okupantais metai. Pirma netikėta žinia kražiškiams buvo jų vikaro, dirbusio vos 4 metus Kražiuose, areštas. 1940 m. rugpjūčio mėn. 6 d. pavakare Raseinių saugumo darbuotojai išvežė vikarą S. Rimkų ir uždarė Raseinių kalėjime. Niekas nesuvokė, už ką. Visiems tada buvo nesuprantama, kad kunigas, artimai bendravęs su parapijiečiais, juos švietęs, skatinęs dvasiškai tobulėti, ieškoti tiesos, būtų liaudies priešas.
Kražiškė Barkauskaitė rašo: „Žinia, kad kunigas suimtas, juodu aidu nuplaukė per visą parapiją, žmonės kalbėjo apie išdaviką, bet ar jų reikėjo – jie atvirai sėdėjo valdžios kėdėse. Ta mažutė saujelė pačių tamsiausių sluoksnių keliaklupstom puolė tarnauti užplūdusiai jėgai, plėšė, draskė, naikino viską, kas tik buvo šviesesnio ir doresnio“.
Visi pradėjo aptarinėti, dėl ko vikaras suimtas. Prisiminta choristų repeticija prieš atlaidus. Po repeticijos šnekant apie dabartinę padėtį, atėjo ir vikaras. Jis paragino būti arčiau Eucharistijos ir pacitavo iš knygos Stalino žodžius, kad kovojant su religija reikia ne ginkluotos kovos, o pamažu ją spausti ir sunaikinti. Ši repeticija buvo pavadinta slaptu susirinkimu. Tai buvo pretekstas jį suimti ir apkaltinti. Žmonės rinko parašus, siekdami teisybės. Bet parašai tapo jo kaltės įrodymu. Juo daugiau parašų, juo didesniu valdžios priešu jis virto. Dėl to negelbėjo net 1000 surinktų parašų.
Su S. Rimkaus byla buvo galima susipažinti, tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Skaitome tardytojo kaltinimą: „…Kas kovoja prieš ateizmą, tas kovoja ir prieš komunizmą“. Čia sakoma, kad apklausta 10 žmonių, bet įsegta tik trijų, matyt, okupantui palankiausių liudytojų parodymai.
Iš Raseinių jį su kitais 44 kaliniais per Panevėžį ir Daugpilį išvežė į Orenburgo sritį, Sol Ilecko kalėjimą. Kelionėje jis visus drąsino, sakydamas, kad jie tėvynei niekuo nenusikaltę, ir jeigu tektų žūti, tai jų mirtis nebūsianti betikslė. Kartu važiavusieji pasakoja, kad S. Rimkų su kruvina nugara teko iškelti iš vagono, nes jis buvęs pasodintas prie varžto, kuris pradūręs gilią žaizdą.
Orenburge (tada Čkalovas) S. Rimkus buvo nuteistas už veiklą su kontrevoliucinėmis „Pavasario“ ir tretininkų organizacijomis 10 m. kalėti ir 5 m. tremties. S. Rimkus ieškodamas tiesos rašė apeliacinį skundą ir aiškino, kas buvo pavasarininkai ir tretininkai, prašė pridėti prie bylos visų apklaustųjų parodymus, priminė, kad jo kilmė – ne iš buožių, kaip rašoma kaltinimuose.
Kitas teismo posėdis, vykęs 1942 m. sausio 19 d., nuteisė aukščiausia bausme – sušaudyti. Nuosprendyje teismas paliko galimybę rašyti kasacinį skundą. S. Rimkus, matyt, norėjo įrodyti savo nekaltumą ir rašė antrą kasacinį skundą, aiškindamas, kad tretininkai – maldos brolija, prašė palikti gyvą. Deja, Aukščiausias teismas patvirtino Čkalovo srities teismo nuosprendį… Nuosprendis pasirašytas 1942 m. gegužės 10 d., o iš mirties liudijimo matyti, kad įvykdytas gegužės 20 d.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu Stanislovas Pijus Rimkus pripažintas Laisvės kovų dalyviu. 2006 m. birželio 7 d. Respublikos prezidentas V. Adamkus S. Pijų Rimkų apdovanojo Vyčio Kryžiaus Ordinu (po mirties).
Minint S. Rimkų, spaudoje pasirodė straipsnių, išėjo Pauliaus Petronio knygelė „Aukštieji idealai, vilkų įstatymų pasmerkti“. Poetė E. Skaudvilaitė apie jį atsiliepia savo eilėmis ir mini, kad Lietuva neteko tėvynę mylinčio sūnaus.
