Irena Ramaneckienė

2016 m. gruodžio 11 dieną Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus Katedroje pristatytas Dievo tarnas Pranciškus Budrys. Šiaulių vyskupijoje šiuo metu rengiamos Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės ir Dievo tarno Ignaco Štacho beatifikacijos bylos. Pranciškus Budrys – kunigas, kankinys, kilęs iš Meškuičių parapijos, esančios šalia Kryžių kalno. Įšventintas kunigu P. Budrys buvo paskirtas į Sibirą, į Irkutsko parapiją, kurioje tarnavo iki mirties nuosprendžio. Kun. P. Budrio beatifikacijos byla pradėta 2003 m. gegužės 31 d. ir vedama Sankt Peterburge. Šiaulių visuomenei Pranciškaus Budrio beatifikacijos bylą pristatė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis 11 val. šv. Mišių metu.

Kun. Pranciškus Budrys gimė 1882 m. spalio 14 d. Rupeikių kaime (8 km iki Kryžių kalno), valstiečių šeimoje. Naujagimį trečiąją gyvenimo dieną Pranciškaus vardu pakrikštijo Meškuičių parapijos kun. Vikentijus Šliageris. Iki devynerių metų Pranciškus gyveno tėvų namuose. 1891–1893 metais mokėsi Kražiuose (Kelmės r.). Iki keturiolikos metų paauglys padėjo tėvui dirbti ūkyje. 1896–1900 metais gyveno ir mokėsi Šiauliuose. 1900 metais išvyko į Maskvą. Išlaikyti egzaminai suteikė teisę stoti į seminariją. 1903 metais gavo Kauno gubernatoriaus pasirašytą ištikimybės valdžiai liudijimą ir įstojo į Peterburgo dvasinę seminariją. Į kunigus įšventintas 1907 metais. Paskirtas į Irkutsko parapiją, joje uoliai darbavosi iki suėmimo 1937 metais, sąžiningai atlikdavo kunigo pareigas ir net bolševizmo įsigalėjimo metais nebandė grįžti į Lietuvą bei taip išvengti persekiojimų. Kun. P. Budrys rinkosi likti su tais, kuriems tarnavo, ir vykdyti ne tik kunigo bet ir dekano pareigas. Tai liudija jo meilę tikintiesiems ir kunigišką nusiteikimą save atiduoti kunigo tarnystei ten, kur labiausiai reikia, ten, kur buvo paskirtas tarnauti. 1937 m. gruodžio 16 d. kun. P. Budriui paskelbtas nuosprendis ir jis sušaudytas kartu su kitais nuteistais katalikais.

Po Stalino mirties 1953 metais peržiūrėjus nuteistųjų bylas, kun. P. Budrys pripažintas nekaltas dėl to, kas jam buvo inkriminuota.

Kun. P. Budrį kandidatu beatifikacijai pasiūlė Ufos katalikai.

Veikla, liudijanti dvasios tvirtybę

Kunigas Pranciškus apibūdinamas kaip linksmas, nuoširdus, nepaprastai malonus, draugiškas ir kalbus. Sankt Peterburge rengiamoje beatifikacijos byloje teigiama, kad jis turėjęs humoro jausmą, mokėjęs daugybę anekdotų ir žinojęs įdomių istorijų, mėgęs dainuoti. Iš prigimties buvęs optimistas. Tik kunigystę pradėjusiam P. Budriui psichologiškai sunku buvo gyventi svetimuose kraštuose, toli nuo gimtinės ir artimųjų. Aplankyti tėvynę, artimuosius buvo beveik neįgyvendinama svajonė iš pradžių dėl lėšų stokos ir pavaduojančio kunigo nebuvimo, vėliau – dėl prasidėjusio karo, revoliucijos ir valstybinių sienų tarp Rusijos ir Lietuvos. Didelį tikėjimą, pasitikėjimą Dievu ir dvasios tvirtybę liudija tai, kad kun. P. Budrys liko tarnauti šalyje, kur katalikų kunigų beveik nebeliko, kur bolševikai persekiojo visų religijų tikinčiuosius. Tie, kurie lankė bažnyčias, buvo sekami, o kunigai ir aktyvūs parapijiečiai, remiantis įvairiausiomis išgalvotomis priežastimis, buvo areštuojami, teisiami, uždaromi kalėjimuose ar sustiprinto režimo lageriuose, tremiami. 1920–1924 metais rašyti kun. P. Budrio laiškai leidžia teigti, kad jam buvo be galo sunku. Tačiau neatsisakė tarnystės Dievui, neieškojo būdų, kaip išvykti į Tėvynę, nesutiko bendradarbiauti su ateistine valdžia. Bolševikams perėmus valdžią Rusijoje, kun. P. Budrys ir toliau važinėjo po parapijas, atlikdamas krikšto ir santuokų laiminimo apeigas, klausydamas išpažinčių, mokydamas vaikus katekizmo. Suvokdamas susidariusią situaciją, jis nenorėjo, kad parapijiečiai rizikuotų. Todėl krikšto ir vedybų apeigos vykdavo ne bažnyčioje, o butuose.

Po 1924 metų kun. P. Budrys aptarnavo Tobolsko, Tiumenės, Permės, Jekaterinburgo, Čeliabinsko, Zlotousto, Kurgano, Ufos, Samaros, Kazanės ir Viatkos parapijas. Nors bolševikai 1930 metais uždarė bažnyčias Tobolske ir Tiumenėje, Kurgane ir Išime, kun. P. Budrys lankė ten gyvenančius katalikus, apeigas atlikdamas jų namuose. 1934–1937 metais jis buvo vienintelis kunigas, aptarnavęs tikinčiuosius milžiniškoje teritorijoje tarp Volgos ir Obės.

Kunigas suprato esąs nepajėgus vienas pats ruošti žmones tikėjimui, todėl minėtose vietovėse ieškojo patikimų parapijiečių katekizacijai organizuoti prisidengiant draugiškais pasibuvimais / pasisėdėjimais butuose ir „piknikais“ gamtoje, už miesto, kur suvažiuodavo ir suaugusieji, ir vaikai. Nors gyvenimas buvo sunkus, pilnas pavojų, kun. P. Budrys visada stengėsi būti žvalus, palaikyti parapijiečių tikėjimo dvasią, visada buvo reiklus moralei ir apie tai kalbėdavo pamoksluose. Nors iš prigimties atviras, gyvenime stengėsi elgtis santūriai.

Stiprybės semtasi maldoje

1937 metais stalininis aparatas ėmėsi rengti represijų („nacionalinių“ bylų) sistemą, nukreiptą prieš tautinių mažumų (lenkų, vokiečių, estų, lietuvių ir kitų) atstovus, kaltinamus sukūrus slaptas organizacijas, kurių užduotis – šnipinėti kitų valstybių naudai, sabotažų ir diversijų organizavimas, Tėvynės išdavystė ir t. t.

Remiantis Ufos parapijiečio A. J. Jansono, sėdėjusio su kunigu vienoje kameroje, prisiminimais, kun. P. Budrį tardymų metu labai mušdavo reikalaudami prisipažinti, kad jis – šnipas. Tačiau kiekvieną kartą, grįžęs po tardymų į kamerą, kun. P. Budrys nuoširdžiai melsdavosi visomis išgalėmis palaikydamas likimo draugus, vis kartodamas: „Dievas mūsų neapleis…“

1937 m lapkričio 11 d. sprendimu, kun. P. Budrys buvo nuteistas sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1937 m. gruodžio 16 d. Ufos kalėjime. Kartu su kunigu Pranciškumi sušaudyti dar 189 įvairių miestų parapijiečiai. Sušaudytieji palaidoti Ufos miesto Sergijevsko kapinėse.

Rusijoje atgimus Katalikų Bažnyčiai, atsikūrė ir parapijos kun. P. Budrio aptarnautose vietovėse. Straipsniuose, skirtuose Jekaterinburgo, Permės, Viatkos katalikų istorijai ir atgimimui nušviesti spaudoje, interneto tinklapiuose, prisimenama kun. P. Budrio asmenybė. Sulaukta informacijos ir apie gautas malones: po maldos į Dievo tarną vyriškis atsikratė potraukio rūkyti; pagyvenusiai moteriai dingo kelių sąnarių skausmai.

Kančias ir dvasinius skausmus sukėlusi tragedija, susidūrusi su kunigo Pranciškaus kantrybe, atkaklumu, ištverme, principingumu ir uolumu, išryškino kun. P. Budrio požiūrį į savo tarnystę, jis siekė nešti ir skiepyti viltį parapijiečiams net ir baisiausių negandų apsuptyje, skelbti išganymo viltį per Išganytojo pasiaukojančią mirtį ir Prisikėlimą. Kunigo viltis ir tikėjimas atgimsta atsikuriančiose parapijose ir tikinčiųjų širdyse.

Parengta pagal Irenos Ramaneckienės straipsnį „XX amžiaus kankinys Dievo tarnas kunigas Pranciškus Budrys“ „Šiaulių naujienose“.

Rusijos Federacijos vyskupų konferencijos programos, skirtos Rusijos katalikų kankiniams, archyvo nuotraukos