Šiandien minime tragiškos kunigo Juozo Zdebskio mirties metines.

Kunigas Juozas daugeliui buvo tėvas, mokytojas ir gerasis ganytojas. Jo mirtis – tai skaudi netektis Bažnyčiai, nes tokių kunigų, koks buvo kunigas Juozas, reta. Man teko su juo artimai bendradarbiauti nuo 1965 ligi 1983 metų. Buvau jaunas kunigas, kai pirmą kartą jį pamačiau Alytaus klebonijoje, tik ką grįžusį iš kalėjimo, kur jis kalėjo už vaikų katekizavimą.

Kai buvo sprendžiami gyvybiniai Bažnyčios klausimai, dauguma kunigų štai kaip prisitaikė:
– vieni tiesiog bėgo nuo vaikų religinio mokymo;
– kiti paduodavo katekizmą ir paragindavo tėvus mokyti;
– treti drebėdami, po viena vaikelį, mokė, nes tiek leido sovietiniai įstatymai.

O kunigas Juozas laikėsi dėsnio: “Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių”, ir atvirai nepaisė tikinčiuosius diskriminuojančių įstatymų. Praėjus septyneriems metams jis vėl buvo teisiamas už vaikų mokymą mylėti Dievą. Teisme jis pasakė valdžią kaltinančią kalbą ir prisiėmė nelaisvės kryžių.
Tokį elgesį, kai už tarnavimą žmonėms, tiesioginių savo pareigų atlikimą, kunigas prisiima kalėjimo kryžių, Bažnyčia laiko šventumu. O KGB tą bekompromisinį kunigo Juozo tarnavimą Bažnyčiai įvertino duodama jam “Akiplėšos” vardą.

Anuomet, žvelgiant iš šalies atrodė, kad kunigas Juozas savo reikalų neturėjo, nes Dievo, Bažnyčios ir žmonių reikalai jam buvo viskas:
– retas kunigas tiek aplankydavo ligonių, ypač pirmaisiais mėnesių penktadieniais.
Šio lankymo kunigas Juozas nepraleisdavo dėl jokių priežasčių;
– rūpinosi jaunimo ugdymu. Sunkiomis sąlygomis vesdavo uždaras rekolekcijas, organizuodavo trumpas konferencijas. Šiandien, geromis sąlygomis, retai kas tai daro;
– jei reikėjo kam nors padėti, kunigui Juozui nebuvo jokių kliūčių;
– kunigas Juozas, atrodė sukurtas pogrindžio darbui – nepavargstantis darbininkas, galėjo dirbti dieną naktį. Talkino “Kronikos” leidimui. Ieškojo dauginimo priemonių, nesvyruodamas įsijungė į tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą.

Šiandien mąstau: Viešpatie, jei Lietuva dabar turėtų daugiau tokių kunigų, daugiau tokių dvasios tėvų ir mokytojų!

Tad leiskite atsakyti į pagrindini klausima:
Kas padėjo? Kas padėjo šiam didelės širdies kunigui tapti tokiam, kokį mes matėme ir pažinojome?

Jis suprato tą – ką net daugelis kunigų nevisiškai supranta – kad Vynmedžio šakelė turi būti nenulūžusi, bet gyva! “Be manęs jūs nieko negalite…”

Kurį laiką Prienuose gyvenau drauge su kunigu Juozu ir mačiau, kaip jis brangino maldą, ypač mąstomąją; jo visi mokslai, konferencijos, rekolekcijos būdavo maldoje išmąstytos. Jūs tik paskaitykite jo dienoraščius, parašytus kalėjime, ir tuoj pat pajusite, kad tai mintys nepaprastai gilaus dvasingo kunigo. Maldoje jis grūmėsi su savo choleriška prigimtimi, jam daug kainuodavo peržengti per savąjį “Aš”, tačiau malda jam padėdavo rasti jegų nusileisti kitam ir pakęsti pažeminimus, įvairius išmėginimus. Jis buvo sukurtas valdyti, įsakinėti bet, būtent maldoje išmoko nusižeminti ir klausyti. Jis daugelį išmokė pamilti Rožančiaus maldą ir Kryžiaus kelio apmąstymus. Važiuodamas automobiliu, dažnai primindavo: “Vaikeliai, sukalbėkime dalį Rožančiaus”. O sugrįžęs iš kelionės, kad ir vidurnaktį, skubėdavo į bažnyčią ir eidavo Kryžiaus kelią.
Jo gyvenime ypač svarbia vietą užėmė pamaldumas į Šv.Mariją. Tai nebuvo sentimentalus pamaldumas: Jis buvo padaręs įžadą nieko Jai neatsakyti ir atlikti tai kuo geriausiai.
Labai dažnai eidavo išpažinties. Aš pats esu daug kartų klausęs jo išpažinties ir galiu paliudyti, kad jis turėjo labai jautrią sąžinę. Bažnyčios priešai pylė daug pamazgų, o jis su dideliu nuolankumu ir kantrybe visa tai pakėlė. Kad visi kunigai rūpintųsi turėti tokią sąžinę ir taip paklustų Dievo valiai, kaip tai darė kunigas Juozas Zdebskis, mes turėtume didelį turtą Bažnyčioje.

Kviečiu visus maldai už Lietuvos Kunigus, nes kaip Vyskupas žinau esamą padėtį, žinau, kad nei seminarijos nei teologijos studijos mums neduos šventų kunigų – TAI REIKIA IŠMELSTI DANGŲ. Lietuvai labiau reikia ne kunigų verslininkų, Bažnyčių statytojų, diplomatų, politikų, o šventų kunigų. Kunigo Juozo Zdebsko tikrai herojiškas gyvenimas ir savęs užmiršimas tai mums liudija.

1996 02 03. Rudamina. Vyskupo Sigito Tamkevičiaus pasakytas pamokslas kunigo Juozo Zdebskio žuvimo 10-ųjų metinių proga.