Tapybiškas V. Žabarauskaitės žvilgsnis į Barborą Žagarietę

Pradinis/Dievo Tarnai/Barbora Žagarietė/Tapybiškas V. Žabarauskaitės žvilgsnis į Barborą Žagarietę

1628 m. Senosios Žagarės apylinkėse turtingų bajorų Umiastauskų šeimoje gimė dukra Barbora Umiastauskaitė. Ji Šiaulių krašto žmonėms gerai žinoma kaip Barbora Žagarietė. Mergaitei, anksti netekusiai mamos, teko augti su pamote ir patirti skriaudų. Kaip iš kartos į kartą pasakojo žagariečiai, Barbora buvo nepaprastai gera ir pamaldi. Ji padėjo nuskriaustiesiems – baudžiauninkams, varguoliams, ligoniams. Prie švenčiausiojo sakramento praleisdavo ilgas valandas ir melsdavosi iki užsimiršimo.

 

Barbora dar ankstyvoje jaunystėje buvo apsisprendusi pasirinkti vienuolės gyvenimą. Nors ir įstojo į benediktinių vienuolyną Rygoje, teko priverstinai grįžti į dvarą. Deja, Barborai teko gyventi tik 20 metų. Legendos byloja, kad mirusios Barboros palaikai išties stebuklingai išliko nepaliesti nei laiko, nei ugnies. Į legendinę asmenybę naujausiais savo darbais pažvelgė ir tapytoja Vita Žabarauskaitė – 54-ojoje Šiaulių miesto dailininkų parodoje eksponuojami keturi jos tapyti paveikslai Barboros Žagarietės tema.

 

– Kada pradėjote dalyvauti kasmetinėse Šiaulių dailininkų parodose?
– Iš tikrųjų dar ilgai neišdrįsau dalyvauti tose parodose. Jeigu neklystu, šiauliečių dailininkų parodose ėmiau rodyti savo naujausius darbus nuo 1995 m.

 

– Ir kasmet sukuriate po naują kolekciją?
– Stengiuosi.

 

– Kaip vadinasi šių metų kolekcija?
– „Barboros Žagarietės legenda“. Šį ciklą sudaro devyniolika paveikslų, o eksponuoti pasirinkau keturis. Vieną po kito ėmiau tapyti nuo gruodžio mėnesio. Tiesa, vieno paveikslo jau nebėra.

 

– Kuo Barbora Žagarietė jus sužavėjo?
– Visuomet galvojau, kad turiu atiduoti kažkokią duoklę savo prosenelių žemei. Jeigu „Salduvės legenda“ buvo skirta mamos kraštui, „Barboros Žagarietės legenda“ – tėvo kraštui, Joniškio kraštui. O Barboros Žagarietės biografija apipinta legendomis, tad gimtojo krašto žmonių pasakojimai ir tikėjimas mane įkvėpė. Esu tapiusi ir Daunoravos dvarą ir po daugelio metų vėl grįžau prie Šiaurės Lietuvos, pasienio temų – t. y. Barboros Žagarietės.

 

– Dažnai važinėjote ten dar sovietmečio laikais?
– Ne, sovietmečiu aš mokiausi Vilniuje, retai atvažiuodavau. Kai buvau antrokė, mirė močiutė, tad tiesiog nebeliko tokio taško, kur visa giminė susirinktų. Žinote – giminių laidotuvės, vestuvės, metinės, keturnedėliai, dešimtmečiai yra tos liūdnos šventės, bet kurios sukviečia visą giminę. Gal juokaudama ir nedrįstu sakyti, kad lankant giminių kapelius, mane, matyt, pradėjo lydėti Barboros Žagarietės siela.

 

– Kokią informaciją rinkote apie Barborą Žagarietę?
– Itin detaliai nenagrinėjau istorinės medžiagos ar mokslinių straipsnių. Mane labiau su Barboros Žagarietės fenomenu ir šventumu sieja emocinis ryšys. Ji buvo lenkų dvarininkaitė, gyveno XVII a. pradžioje, kai Lietuvoje prasideda baroko epocha.
Barbora buvo ne tik labai graži, bet ir labai geros širdies. Ji užtardavo skriaudžiamus baudžiauninkus, rūpinosi ligoniais, šelpdavo varguolius.
Nėra žinoma, kodėl ji mirė – sakoma, kad neaiškiomis aplinkybėmis. Manoma, kad tėvas ir pamotė su ja susidorojo. Pasakojama, kad Barbora žuvo norėdama išsaugoti savo skaistybę ir gindamasi nuo tėvo smurto. Todėl jos tėvas mano paveiksluose vaizduojamas kaip juodas varnas, su dalgiu. Siekiau jį pavaizduoti šiurpokai, tad gal jis labiau panašus į Užgavėnių personažą – Morę.

 

– Kodėl ji vis dėlto išliko liaudies atmintyje?
– Viskas, kas draudžiama, ilgiau išlieka. Draudžiamas vaisius yra saldus. Carinės Rusijos ir sovietmečio laikotarpiu jos garbinimo kultas buvo uždraustas. Su ja susiję stebuklai buvo slepiami.
Tačiau žinau, kad ir abiturientai sovietmečiu melsdavosi Barborai Žagarietei, kad gerai išlaikytų egzaminus. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, saugumiečiai naikino Barboros Žagarietės palaikus.
XVIII a. Barboros karstas buvo perkeltas į Senosios Žagarės bažnyčios kriptą ir ten jos palaikai išbuvo laiko nepaliesti maždaug du amžius. Ne viena istorija, susijusi su jos palaikais, virto legenda. Tyrinėtojai pastebėjo, kad kūnas pats mumifikavosi ir sugebėjo išlikti itin palankiomis vėsaus ir drėgno rūsio sąlygomis. Žagariečių tikėjimą stiprino negendantis Barboros kūnas.

 

– Ar jos išlikusių atvaizdų esate mačiusi?
– Ne. Tapydama darbus rėmiausi XVI – XVII a. nežinomų tapytojų didikų portretais – bet kolorito prasme. Rudi atspalviai pabrėžia įvykių senumą. Pasinaudojau senąja stilistika, atsiradusia nuo senųjų skrynių įdirbio. Paveikslų motyvais tapo aukos, mirties ir skaistumo simboliai. Pavyzdžiui, lelija yra man nekasdieniškumo simbolis visomis prasmėmis. Ne veltui ji vadinama karališka gėle.

 

– Darbai reikalauja portretisto įgūdžių.
– Paveiksluose yra tik portreto užuominos. Tikrai konkretizuoti nenorėjau. Aš tiesiog kūriau jos įvaizdį visumoje – simboliuose, detalėse, motyvuose. Nesiekiau kaip žymus Lietuvos tapytojas Š. Sauka pavaizduoti tiksliai.

 

– Galima sakyti, kad viskas sukurta grynai iš emocijos?
– Taip, dirbau vedama emocijos. Bet ir žinau, ką šventieji veikė – turiu žinių, tad gal vedė ir tam tikros sąsajos. Barbora Žagarietė padeda surasti daiktus kaip šventas Antanas. Tiesiog kartais pakanka suprasti, kad jeigu Mergelė buvo gera, tai turėjo mylėti ne tik žmones, bet ir gamtą, gyvūnus. Čia aš pati padariau tokią išvadą.
Prisiminimas, likęs iš vaikystės. Močiutės sodyboje (tai buvo mano mamos senelių statyta sodyba) raktus pametėme ir labai ilgai jų ieškojome, nes kitaip būtų tekę išdaužti langą, nes laužti durų neįmanoma – durys senovinės su vadinamosiomis „klemkomis“. Prisimenu, kaip rakto pati ieškojau tarp nuaugusių serbentų krūmų, kurie atrodė kaip tikri riešutmedžiai. Tad tuomet su močiute pasimeldėme šventajam Antanui ir raktus radome aukštai ant serbentų kabančius.
Dabar jau savo visus bendradarbius išmokiau melstis šventam Antanui, jeigu ko neranda. Sako – veikia.
Sakoma, kad ir Barbora Žagarietė turi tokių pačių savybių. Dar labai vienas įdomus dalykas. Sužinojau, kad archyvuose ieškoma medžiagos apie Barborą. Žinau, kad ją norima paskelbti šventąja. Tačiau ją tapiau todėl, kad tai neišeksploatuota tema ir duoklė mano tėvo tėvų kraštui.

 

– Fantazijos užteko nutapyti devyniolikai paveikslų.
– Ir dar daugiau galėčiau nutapyti. Juk gali keisti ne tik motyvą ilgiau padirbėjęs prie archyvinės medžiagos. Iš tikrųjų internete tikrai galima daug rasti informacijos apie Barborą Žagarietę.
Gali keisti koloritus – tarkime mėlyno kolorito darbai, violetinio, kontrastingo, žalio. Gali eksploatuoti, juk buvo Rusijos tapytojas I. Ivanovas, kuris tapė Kristaus atėjimą. Vieną darbą nutapė, o paliko daug etiudinės medžiagos, labai daug darbų, piešinių ir t. t. Visa tai praktiškai sudaro jo kūrybinį palikimą.
Jeigu pirktų daugiau mano darbų, tuomet būtų galima nutapyti ne devyniolika, o keturiasdešimt paveikslų.

 

– Vadinasi, baigėsi „tekančių“ dažų etapas?
– Nesibaigė. Jis tęsiasi paraleliai. O darbus, apie kuriuos kalbame, tapiau šiais mokslo metais, kadangi mokslo metai man yra kūrybinis sezonas.

– Sakralus ir religinis šių paveikslų turinys. Tad koks tolimesnis ciklo likimas?
– Nežinau. Norėtųsi visus surinkti ir eksponuoti vienoje erdvėje. Buvo paroda Šiaulių kultūros centro Rėkyvos skyriuje (ne visos kolekcijos), buvo Šiaulių bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Bet žinote, paveikslai turi savo likimą: kažkas ateina, kažkas pasiima ir išsineša. Jei neišsineš – bus mano. Yra, kaip yra.

 

– Kokioje erdvėje juos įsivaizduotumėte?
– Aš tikrai įsivaizduoju juos ir Žagarės dvare, kai kuriuos netgi – Žagarės koplyčioje, gal ir Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre.