Ar prisimename visus, kurių dėka turime laisvą ir nepriklausomą Lietuvą? Ar žinome, kurių žmonių dėka tvirtai šiandien stovi garsusis Kryžių kalnas – Lietuvos tikėjimo širdis? Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre neeilinė foto paroda iš istorijos užmaršties prikelia vieną tų didingų asmenybių – Mečislovą Jurevičių, kuris po komunistinės valdžios nuolatinių kryžių nugriovimų ir jų sunaikinimų pirmasis imdavosi juos vėl atstatyti. Žymaus fotografo Ričardo Dailidės foto paroda „Mečislovas Jurevičius – tikėjimo ir tėvynės laisvės riteris“ – ypatingas atvejis Šiaulių parodų panoramoje, prikeliantis niūraus socializmo ir šviesos gimimo – Sąjūdžio laikmečio žmones, įvykius ir aplinką.
Tikėjimo ir laisvės didvyris
M. Jurevičiaus biografija – kupina išbandymų. Jis dalyvavo pogrindinės spaudos leidime, bendraudavo ne tik su Lietuvos žymiausiais disidentais, bet ir su akademiku A. Sacharovu, S., Kovaliovu, kitais Rusijos šviesuoliais. 1979 tapo Helsinkio grupės nariu, kuri pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą. 1950 m. gegužės 29 d. M. Jurevičius nuteistas 25 metams už sovietinėje armijoje tarnaujančių lietuvių agitavimą galimo karo atveju pereiti išlaisvintojų pusėn. O dar – dalyvavimas pokario partizaninėje veikloje. Po J. Stalino mirties, 1956 metais paleistas į laisvę, tačiau nuteistas 1981 m. 3,5 metų griežto režimo lagerio už kryžiaus nešimą į Kryžių kalną ir eisenos „Už blaivią Lietuvą“ iš Tytuvėnų į Šiluvą suorganizavimą. Esą trukdė eismui, nors jo organizuotose eisenose sekmadieniais, nedarbo dienomis, buvo laikomasi visų eismo kelkraščiu taisyklių. Be to, jis buvo apsišvietęs žmogus, šviesą ir gerumą skleidęs aplinkiniams.
Artimieji apie M. Jurevičių
Akis užkliūva už vienos išraiškingiausių nuotraukų, kur M. Jurevičiui ant kelių sėdi anūkė Kristina, o virš jo galvos išryškėja šviesos ruoželis, primenantis aureolę. Į parodą atvyko M. Jurevičiaus 93 metų našlė Emilija su dukra, vaikaičiais ir provaikaičiais.
Ir keletą žodžių tarė pati nuotraukos herojė Kristina bei vyriausioji M. Jurevičiaus duktė Angelė. „Jis man buvo tiesiog senelis, kuris, kai buvau mažytė, mane apglėbdavo rankomis, ir skleidė šilumą. Man jis nebuvo didvyris, kuris nešė kryžių, o tiesiog senelis. Didžiuojuosi juo. Deja, atsimenu tik tas akimirkas su juo, kai buvau vyresnė“, – apgailestavo įspūdingos nuotraukos neatsimenanti Kristina.
Vyriausia M. Jurevičiaus duktė Angelė pasakojo, kad jai gimus tėtis vis dar buvo lageryje ir sugrįžo iš jo, tik kai jai buvo 8-eri. „Man buvo labai neįprasta, kad tai buvo mano tėtis. Reikėjo daug laiko prie to priprasti. Bet man jis padovanojo tikėjimą ir meilę tėvynei. Jis visą gyvenimą paaukojo Dievui ir tėvynei. Buvo labai dvasingas, protingas ir bebaimis. Tiesiog eidavo tiesiai į ugnį. Bandydavome su mama atkalbėti nuo pavojingų sprendimų. O juk Vilniuje Brėžnevo laikais net prie Mickevičiaus paminklo nebuvo galima padėti gėlių, saugumiečiai tikrindavo“, – prisimena duktė, pati neišvengusi anuometinių milicininkų apklausų.
Duktė iki šiol negali suprasti, kodėl už kryžiaus nešimą tėtį ištrėmė trims metams už Uralo. Tėčio tremtis buvo skausmingas etapas ne tik dukteriai, bet ir mamai. Tačiau stipri tėčio dvasia nepalūžo.
R. Dailidės nuotraukose išvystame žmogų, į kurį galime žvelgti giliau – kas jis toks yra ir pamatyti šios parodos herojaus, M. Jurevičiaus, dvasinį tvirtumą ir didybę.