.

Kartą, kai dirbau pas kunigą Juozą Zdebskį, atvažiavo svečias. Patiekiau pietus ir paklausiau, ar nieko netrūksta? Svečias atsiduso ir pasakė: “Tai, ko trūksta, neduosi.” Nustebau ir dar kartą paklausiau, gal galiu nueiti ir paieškoti? O jis tik atsiduso ir pridūrė:

– Laisvės…

Visam gyvenimui įstrigo šie jo žodžiai. Tai buvo kunigas Alfonsas Svarinskas – vieniems jis buvo bebaimis šventas kunigas, o kitiems nepataisomas nusikaltėlis.

Iš Reginos Editos Teresiutės prisiminimų

.

Aš ir kunigas Juozas Zdebskis, kad būtų saugiau, nusprendėme kunigui Sigitui Tamkevičiui parūpinti gerą, sargų šunį. Igliaukoje turėjau piktą vilkinį. Mat į miestelį buvo permestos didžiulės saugumo pajėgos. Tarybiniai valdininkai ir KGB suprato, kad pasipriešinimo veikla Lietuvoje nesiliaus. Todėl pradėjo veiklius kunigus kilnoti į tolimas parapijas. Kunigą Sigitą Tamkevičių buvo iškėlę į Kybartus – atokų, mažą pasienio miestelį. Sutariau, kad į Kybartus, kunigui Sigitui, šunį nuveš kunigas Juozas.

Kai atvežė, Sigitas ir klausia Juozo:

– Tai, kaip jį vadinti?

Juozas, kaip visada, ramiu balsu atsako:

– Kaip? Alfa!

Iš tikrųjų Sigitą ministrantai buvo įspėję:

– Klebone, Kybartuose pasirodė keisti vyrai. Jie su automobiliu pastovi vienoje vietoje, po to pervažiuoja į kitą, retkarčiais pasikeičia numerius.

Iš monsinjoro Alfonso Svarinsko liudijimo.

.

Klebonija buvo pastatyta atokiau nuo kaimo. Vakarais nejauku vienai. Tuo metu, kai dar dirbau pas kunigą Juozą Zdebskį; kadangi kunigas daug važinėjo, neretai išvažiuodavo ilgesniam laikui, tai man tekdavo vienai likti tuščioje klebonijoje. Kad būtų drąsiau, buvau gavusi iš jo startinį pistoletą. Kartą kai viena buvau likusi klebonijoje, išgirdau beldžiant į duris. Prisiartinus, pravėriau duris ir pykštelėjau iš startinio. O ten pasirodo, sesuo Julija, su dar dviem sesėmis, atvažiavo manęs aplankyti. Aplink kunigą Juozą ir visus, kas su juo bendradarbiavo nuolat zujo agentai, visokie neaiškūs tipai. Saugumas žadėjo aukso kalnus, kad tik jiems praneščiau apie kunigo planus: kur vyksta, ką veikia, su kuo susitinka.

Iš Reginos Editos Teresiutės prisiminimų

.

Aktyvus kybartietis, dabar kunigas, Antanas Mickevičius kartą po vakarinių Mišių, priėjęs prie manęs, paklausė, ar nenorėčiau naktį važiuoti kartu slapta statyti kryžiaus. Su džiaugsmu sutikau. Artinosi ilga žvaigždėta naktis, miestiečiams – poilsio metas. Antanas vairavo „žiguliuką“, kartu važiavo Arūnas Dobiliauskas, Rimantas Baltrušaitis ir aš, Zenonas Mačiulaitis. Kryžių numatę buvom statyti prie pat kelio, penktam kilometre nuo Kybartų link Virbalio. Kryžius buvo didelis ir sunkus, gerą galą kelio, bėgdami paskui „žiguliuką“, laikėm, kad neišslystų. Vietoje sumaišėm betoną ir iškasėm duobę. Kai pravažiuodavo automobiliai, suguldavom į šalimais esančius arimus. Po keleto valandėlių – pastatėm. Žinojom, kad kryžių tikriausiai sunaikins, todėl į kotą Antano tėvas buvo įtaisęs metalinį strypą. Po savaitės kryžių kažkas bandė nupjauti. Metalinis strypas jiems pamaišė, todėl nupjovė metru aukščiau nuo žemės ir nulenkė. Mes atvažiavom, atlenkėm atgal ir prikalėm mažą skersinį. Taip ir liko stovėti – mažas, metro didumo mūsų Kryželis.

Prisimenu, kaip iš kalėjimo sugrįžo disidentas Romas Žemaitis. Tas įvykis ypatingai mane paveikė. Antanas Mickevičius, Rimantas Baltrušaitis, Darius Bindokas ir aš kartu su Romu antrą kryžių statėm jau ne kur nors laukuose, bet prie pat įvažiavimo į Kybartus, kitoje skerdyklos pusėje. Namai nutvieksti blankios mėnulio šviesos, mes iškasėm nemažą duobę. Kai pravažiuodavo automobilis, skubiai pasislėpdavom pakelės griovyje. Kryžių Romas dažė čia pat, nebijodamas palikti šviežiai nuteptuose paviršiuose pirštų atspaudų. Aukštas ir tvirtas ištįso jis į dangų. Žinojau, kad pasaulis kiekvieną akimirką gali sudužti tiems, kurie nesiskaitys su okupacine sistema. Bet Tėvynė buvo vertybė – dėl jos verta kovoti. Nors augę sovietų valdymo metais, bet režimas neišugdė sovietinės tapatybės, nesuformavo „homo sovieticus“. Priešindamasis raudonojo blogio sistemai, Antano Mickevičiaus tėtis sueiliavo ir ant lentos užrašė: „Lietuvi, kryžių nepjauk, bet kepurę pakelk.“ Tą lentelę prie šviežiai pastatyto kryžiaus Romas Žemaitis nakties tyloje čia pat ir prikalė. Atrodė, kad kala į galvą. Nesitikėjau tokio įžūlumo. Aplinkiniuose namuose amsėjo šunys, mėnulio šviesoje kryžius stūksojo visu savo gražumu. Šis momentas įsirėžė atmintin visam gyvenimui. Žmogaus pasirinkta vertybė, idėja tapo svarbesnė už asmeninį saugumą. Pastatę kryžių, nuvažiavom prie nuversto mūsų kryželio. Radom vėl nulenktą. Atlenkėm ir dar kartą prikalėm trumpą skersinį. Vaikinams maža buvo adrenalino. Nuvažiavom į Vilkaviškį ir prie pagrindinių kelių, kurie vedė į miestą, miesto žymėjimo ženkluose tais pačiais kryžiaus dažais, uždažėme rusiškus užrašus. Paskui tą padarėm dar keliuose aplinkiniuose miesteliuose. Į pavojų Romas visai nekreipė dėmesio.

Mokykloje suolo draugas pasiteiravo (labai dažnai visko teiraudavosi), ar negirdėjau, kad Vilkaviškio rajone, ant miestą žyminčių ženklų, uždažyti rusiški pavadinimai. Sunku buvo juoką tvardyti, bet traukiau pečiais ir sukiojau galvą.

Kai paimu į rankas nuotraukas, galvoju, kad jos yra liudininkės, kokią įtaką gali padaryti vienas žmogus. Tuo metu dar nebuvo nei knygų, nei kitokios informacijos apie mus naikinantį okupantą, apie tremtis, lagerius, bet apie Bažnyčios persekiojimą mes jau daug žinojom, žinojom, kad gyvenome „kreivų veidrodžių karalystėje“. Viešai skelbiama religijos laisvė, o realybėje – ateizmas. Romas Žemaitis toliau tęsė savo kovą. Jis nepaisė peršamų idėjų, pradėjo važinėti po parapijas ir po Mišių rinkti parašus. Tuo metu vis pasigirsdavo apie vieno ar kito disidento sulaikymą bei įvairias jų vykdomas nelegalias veiklas. Kartu važiavau ir aš su draugais. Kartą Pilviškiuose, paprašyta pasirašyti, viena moteris atsakė, jog „prieš vėją napapūsi“. Ji irgi matė savitą pasaulio viziją – „prie ruso geriau“. Geriau: negalvoti, neturėti savo nuomonės, religijos, sąžinės laisvės? Geriau „kombinuoti“, vogti, meluoti ir slapta eiti į bažnyčią?

Iš Zenono Mačiulaičio liudijimo.

.

Kai į Kybartus atkėlė kunigą Sigitą Tamkevičių, man buvo dešimt metų. Mokykloje patyrėme didžiulį spaudimą. Kai dabar kalbu, gali susidaryti lengvumo ir nerūpestingumo įspūdis, tačiau buvo daug baimės, daug vaikiškos kančios ir ašarų. Saugumiečiai, atvykę į mokyklą laukdavo mokytojų kambaryje “rimtam pokalbiui”… Šiandien man pačiai sunku patikėti, kad anuomet kas vakarą dešimtys vaikų, Kybartuose, niekieno neverčiami, niekuo neviliojami, traukė ne kur kitus, o į bažnyčią. Žinojau, kad mama su klebonu Sigitu kažkokius darbus daro, kartais man tekdavo pabūti kurjeriu ir perduoti kokį ryšulėlį, tačiau liežuvį reikėjo laikyti už dantų. Į Kybartus atvažiuodavo tokie iškilūs kunigai kaip kunigas Juozas Zdebskis, kunigas Jonas Kauneckas, kunigas Alfonsas Svarinskas, kunigas Petras Našlėnas. Jie sakydavo ugningus pamokslus, vesdavo uždaras, slaptas rekolekcijas. Ne vienas moksleivis net bėgdavo iš namų, kad galėtų dalyvauti įvairiuose susitikimuose ir akcijose. Mano mamai reikėjo nuolat aiškintis kodėl trys jos vaikai nestoja į pionierius, komjaunimą, kodėl per Kalėdas atsisako eiti į mokyklą, o per Vasario 16-ją ateina akivaizdžiai išsipuošusi baltais kaspinais plaukuose…

Kai mano jaunesnis brolis buvo nužudytas kariuomenėje, saugumas jį grąžino karste ir tėvams paaiškino, kad jis pats sau atėmė gyvybę. KGB pagrasino mamai, kad nebūtų jokių viešų laidotuvių, jokių religinių apeigų, nes jai dar liko dvi dukros ir ji turinti to nepamiršti. Tačiau net tada mama pademonstravo visą savo stiprybę. Buvo suorganizuotos iškilmingos brolio laidotuvės, kuriose dalyvavo daugybė žmonių, karstą nešė jaunuoliai, o lydėjo merginos su tautiniais drabužiais, trijų spalvų – geltona, žalia, raudona. KGB nepavyko melas apie brolio savižudybę, ir jis buvo laidojamas su visomis bažnytinėmis apeigomis ir pagarba.

Kai paskelbė, kad mūsų mylimas kunigas Juozas Zdebskis esą serga venerine liga, kilo didžiulė sumaištis. Tačiau dauguma tikinčiųjų tvirtai tikėjo, kad tai saugumo melas ir kad tiesa netrukus išaiškės. Vadų tikėjimas padėjo per visas audras ir išbandymus išlikti žmonėmis. Jie gyveno taip kaip kalbėjo. Mums atrodė, kad jie žino viską ir turi atsakymus kiekvienoje keblioje situacijoje.

Iš Stasės Ritos Griškaitytės Striuogaitienės prisiminimų

.

Kai kas mano, kad tai buvo didvyriškas darbas? Ne. Mes tiesiog buvome ištikimi savo pašaukimui. Tai praeities kartų palikimas. Tų, kurie už Lietuvą, už Bažnyčią, aukojo savo gyvybes, savo gyvenimus. Be jų patirties bažnytinis judėjimas Lietuvoje būtų buvęs Spartako – JUDĖJIMAS BE VADŲ! Todėl ir mes turime būti pavyzdžiu. Man niekada nekildavo diplomatijos, ar ramaus gyvenimo minčių. Žinojau, kad įsitraukęs į tikinčiųjų teisių gynimą, anksčiau ar vėliau būsiu vėl suimtas. Todėl mano apsisprendimas eiti į lagerį buvo sąmoningas. Kalėjimuose ir lageriuose sutikau įvairių sektantų, kurie už savo tikėjimą sėdėjo po 5-6 kartus. Jei sektantai sugebėjo aukotis, tai būtų didžiausia gėda jei mes, katalikų kunigai, nustotume tos aukos dvasios. Sunkiausia buvo pirmą kartą. Tada dar turėjau sentimentų, kad grįšiu. O paskui – važiavau kaip į komandiruotę. Kai jie man davė pasiūlymą:

– Nutrauk konfrontaciją, ir mes tave neliesime.

– Dievą, Bažnyčią, tikinčiuosius liesite? – klausiu jų.

– Liesime, – atsako.

– Vadinasi liesite ir mane. Koks aš būsiu kunigas, jeigu neginsiu žmonių ir tikėjimo?

Ypač kunigas Juozas Zdebskis atliko tada labai svarbų vaidmenį. Jis važinėjo, šnekėjo, rinko jaunus žmones, drąsino, vedė rekolekcijas, bendravo su jais, lankė politinius kalinius, lietuvius kareivėlius.

Kartą jaunimas susirinko prie Šlavantų ežero. Apie 50 moksleivių. KGB įsakymu atvyko milicija kartu su miško ūkio darbuotojais ir draugovininkais. Kunigas Juozas jų reikalavimams nepakluso. Tačiau visi buvo įbauginti. Tą kartą susirinkimo dalyviai paklausė Juozo, kodėl jis, žinojęs, kad KGB vis vien juos suras, tą stovyklą surengė? Juk čia vaikai! Galėjo išsigąsti!

– Tegul pratinasi, – atsakė jis ir pridūrė, – Reikia užsigrūdinti!

Taip augo kovotojai už laisvę ir tiesą. Vėliau, kai jį areštavo, už jo išlaisvinimą, parašus rinko daugiausiai būtent tie drąsūs jaunuoliai, nors KGB juos persekiojo ir kai kuriuos labai skaudžiai baudė.

Iš monsinjoro Alfonso Svarinsko prisiminimų

…

Kunigas Juozas Zdebskis teisme kalbėjo:

– Gerbiami Teisėjai, kokia viso to išvada?

Nors, žmogiškai, trumparegiškai, žvelgiant, visada panašiais atvejais norėtųsi pakartoti Jėzaus žodžius: “Tėve, atitolink nuo manęs šią taure…”, tačiau iš tikrųjų mes, kunigai, turėtume jums dėkoti. Šis faktas priverčia sąžines prakalbėti, neleidžia užmigti, liepia apsispręsti ir mums priešpastato dvi galimybes.

Viena galimybė – rinktis “taikaus bendradarbiavimo” kelią – bandyti tarnauti dviems ponams, pataikauti ateistų užmačioms – kad kunigas pats išvaikytų vaikus iš bažnyčios, kad kunigas negalvotų kokia bus mūsų krašto padėtis po 10, 20 metų? Kunigas turi ryžtis konfliktui su sąžine, tesirūpinti pietų stalo valgių sudėtimi. Jis turi užmiršti, kad vaikams bus kalbama apie Dievą, tačiau apie tokį, kokio iš tikrųjų nėra.

Jūs man parodėt už grotų tūkstančius jaunuolių. Nė vienas jų nepažįsta Dievo tokio, kurį reikia mylėti, kuris mus myli. Jiems niekas apie tokį Dievą nekalbėjo, niekas jų nemokė rasti laimę, darant gera kitam žmogui, netgi savo priešui. Žinau, jei mes, kunigai, tai pamiršim, – akmenys ims šaukti, o Dievas pareikalaus iš mūsų jų likimo.

Antra galimybė – BŪTI KUNIGU PAGAL KRISTAUS MINTĮ ir kartu priimti visa, ką Apvaizda leis išgyventi – rinktis langus su grotomis, kaip ką tik man tardytojas pasakė: “Nenorėjai keptos anties, tai dabar kalėjimo duoną valgysi.”

Tačiau jei mūsų, kunigų, šiandien neteis teismai, tai mus vėliau teis tauta! Ateis ir Aukščiausiojo teisingumo valanda. Šito, mums, kunigams, bijoti, tepadeda Dievas, labiau kaip jūsų teismo.

Dar lieka pakartoti pirmųjų apaštalų žodžius, pasakytus irgi teismo metu:

– Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių!