Tekstas perpublikuojamas iš žurmalo „Kelionė“. 

Pirmoji Šveicarijoje moteris gydytoja, protestantė, vėliau perėjusi į katalikybę, mistikė Adriene von Spayer yra daugiau nei šešiasdešimties knygų autorė. Dauguma jų – Biblinių eilučių apmąstymai, puikiai tarnaujantys kasdienei maldai su Dievo žodžiu – Lectio divina, padedantys susitikimą su Jėzumi paversti esminiu savo gyvenimo įvykiu.

Adrienne von Speyr dėl silpnos sveikatos nepajėgė rašyti, todėl beveik visas savo knygas tiesiog padiktavo Balthasarui. Žurnalistai ir smalsautojai klausinėjo, kaip gali būti, kad toks iškilus mąstytojas tapo „mistikės sekretoriumi“ ir paaukojo savo paties laiką ir darbus. „Tai nebuvo svarbu, tai neturi jokios reikšmės, man buvo kur kas įdomiau, ką sako ji“, – į šį klausimą atsakė Hansas Ursas von Balthasaras.

Taigi, dalinamės Adrienne von Speyr mintimis apie šventumo siekimą kasdienybėje.

Anksti ryte daug nieko negalvodamas žmogus ateina į darbą. Gali būti, kad pakeliui, atsitiktinai išgirsta melodija tebeskamba jo galvoje. Taip pat gali būti, kad ši melodija ir dainos žodžiai galvoje suksis per visą dieną. Taip pat gali nutikti ir su atsitiktinai išgirstu bjauriu žodžiu ar įžeidimu, net jei tai nebuvo skirta asmeniškai jam. Tokie dalykai tiesiog „prikimba“ prie žmogaus ir apima jo mintis. Galbūt, kai žmogus tai išgirdo, tuo pat metu garsiai trenkėsi automobilio durelės ir „įjungė“ asociacijų mechanizmą: kaskart, kai panašus durelių trenksmas pasikartos, girdėta melodija ar žodžiai vėl išnirs jo mintyse.

Tas pats vyksta ir žmogaus dvasiniame gyvenime. Jis beginklis ir nuolat atviras viskam. Įtakos ar išoriniai įvykiai gali jį formuoti, jame rezonuoti ir daryti jį savo įkaitu. Daugumos žmonių kasdieniai užsiėmimai nereikalauja, neatima viso jų dėmesio, palikdami tartum neišnaudotą vidinio gyvenimo sritį. Daug nepakenkdamas savo darbui, žmogus gali sau leisti ką nors niūniuoti ar galvoti. Ir pasibaigus dienai kiti žmonės nežino, apie ką jis galvojo, kaip jautėsi. Jeigu žmogus susimąstytų, kiek tokių atsitiktinių minčių ir melodijų sukosi jo galvoje paskutines kelias dienas, tikriausiai nustebtų, gal netgi išsigąstų supratęs, kaip lengvai į jo vidinį pasaulį patenka ir kaip jį paveikia bereikšmiai atsitiktinumai. Galbūt netgi kiltų klausimas: užuot pasidavus tokiam kasdieniam balaganui, ar nebūtų geriau savo vidinį gyvenimą maitinti paslėptu ir esmingu maistu, iš kurio kaip iš šaltinio kiltų pasirinkimai ir sprendimai, darantys gyvenimą reikšmingą, krikščionišką, šventą?

Jei beprasmiški dalykai taip mus paveikia, jei turime tiek daug gilių vidinių resursų, kurie kasdienybėje dažnai lieka nepanaudoti ir savo verkiančia tuštuma atsiduoda bereikšmėms kasdienybės įtakoms, tai koks galėtų būti mūsų gyvenimas, jei savo vidinių erdvių neatiduotume pasaulio triukšmui, bet pasiūlytume jas Dievui?

Mes, krikščionys, vykdydami minimalius Bažnyčios reikalavimus, esame panašūs į sąžiningai savo darbą dirbantį žmogų, kuriuo niekas nesiskundžia. Vis dėlto lieka tuščia erdvė – galimai gerokai didesnė už tą, kurios reikalauja „religinis minimumas“: mūsų privati erdvė, kurią susitvarkėme taip, kaip mums patinka. Jeigu šią erdvę užimtų Dievo žodis, visokie kasdienybės atsitiktinumai nebegalėtų jos okupuoti. Dievo žodis taip pat pretenduoja į šią sferą. Jis nori gyventi mumyse taip, kaip Dievo sėkla gyveno Marijoje: augdama ir apimdama viską. Jei užrakiname savo sielos duris Žodžiui arba leidžiame Jam pasiekti tik kai kurias jos dalis, likusias atiduodami kam nors kitam – nesame krikščionys. Tikėti reiškia būti Žodžio nešiotoju ir leistis būti nešamam paties Žodžio.

Tikėti nereiškia artėti prie Dievo žodžio lėtai, skaičiuojant savo žingsnius ir išlaikant atstumą. Tikėti taip pat nereiškia po truputį atsiversti, mėginant priimti lengvesnius Kristaus žodžius, sunkiausius ir reikliausius atidedant vėlesniam neapibrėžtam laikui.

Tikėti – tai išdrįsti viskam ir iškart, nedelsiant sutikti su labiausiai neįtikėtinais ir nesuprantamais Jėzaus žodžiais. Staiga, be išsisukinėjimų atsidurti priešais Absoliutą ir nedelsiant suteikti šiai „neįmanomybei“ reikalingą vietą. Vietą, kuri nebeturės nieko bendro su minėtu abejingu, nevaisingu ir sutižusiu atvirumu visiems bereikšmiams gatvės įvykiams; savo vidinę erdvę, kurioje būtų tvarkomas visas mūsų gyvenimas. Toks žodis galėtų būti šis Viešpaties sakinys: „Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Arba Senajame Testamente: „Būkite šventi, kaip aš esu šventas“ (plg. Kun 19, 2). Tai reikalavimas visą mūsų gyvenimą su jo smulkmenomis atiduoti Dievui, mūsų vargingą nuodėmingumo ir netobulumų mugę panardinti Dievo šventume; užuot savo vidinį pasaulį tvarkius patiems, atiduoti jį Dievui.

Tokio iš pažiūros neįmanomo dalyko reikalauja Dievo Sūnus. Jis pats nežino jokios kitos, tik vieną – Tėvo valią. Jis per savo gyvenimą nedarė nieko kito, tik vykdė šią valią. Tapdamas žmogumi, Jis prisiėmė mūsų kasdienybę tam, kad pripildytų ją Tėvo amžinybės. Jis atėjo tam, kad mūsų žmogiškumą padarytų amžinojo gyvenimo indu. Per šį nusižeminimą mums suteikiamas visas dieviškasis orumas. Jėzus būdamas žmogumi yra šventas kaip ir Dievas Tėvas. „Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?“ (Jn 8, 46). Savo gyvenimu Jis daro šventumą mums prieinamą. Įvykdydamas tai, kas neįtikėtina, Jis kviečia mus sekti paskui. Jėzus nužengė iš aukštybių į mūsų žemumas tam, kad mes iš savo žemumų kiltumėm į Dievo aukštybes. Ir tai darome tuo pačiu būdu, kurį parodė Jėzus: nebežinodami jokios kitos, tik vieną – Tėvo valią.

Toks šuolis yra įmanomas tik tikėjimu. Jei pamėginsime racionaliai suprasti Sūnaus reikalavimą būti tobuliems kaip Dievas, iškart pamatysime, kad to neįmanoma padaryti: nuodėmingam ir silpnam žmogui tai nepasiekiama. Kiekvienas mąstantis žmogus gali suprasti, kad to, kas reikalaujama Biblijoje, įvykdyti negalime. Tai gal Dievas vedžioja mus už nosies? Gal Jis prašo neįmanomų dalykų? Atsakymas, regis, yra toks: Dievas negali meluoti, jeigu Jis prašo, vadinasi, yra įmanoma, nors mūsų protui tai lieka nesuprantama, o mūsų jėgoms – neįmanoma. Viešpats prašo nemėginti visko suprasti patiems, bet pasitikėti Juo ir leisti Jam veikti mumyse. Nė vienas tikintis žmogus negali pamatyti, suprasti ir teigti savo šventumo, tačiau lygiai taip pat nė vienas negali teigti, kad Dievas negalėtų jame įgyvendinti savo paties Žodžio. Tad turime tiesiog pasikliauti, kad Dievas žino, ką sako ir kaip tai įgyvendinti.

Žmogus žino tik tai, kad iš jo reikalaujama būti šventu, bet kas yra tas šventumas ir kaip jis pasiekiamas – supranta tik Dievas. Tikintis žmogus savo gyvenimo devizu pasirenka reikalavimą: „Būkite šventi! Būkite tobuli!“ Bet jis niekada negalės manyti, kad tai jau įvykdyta. „Būkite šventi“ nėra koks nors antraeilis patarimas, tai – Dievo reikalavimas mums.

Tikėjime žmogus turi pavesti savo gyvenimą tiesai, kurią jis priima iš Dievo, tiesai, kuri skelbiasi esanti pasirengusi tarnauti. Todėl šventumo šaknis yra paklusnumas. Tikėjimo paklusnumas, kuris iš tikrųjų yra absoliučiai aklas, nes savo gilumoje žino, kad vien žmogiškomis jėgomis čia nėra ko pamatyti, nėra ko svarstyti, nėra ko suprasti ir kontempliuoti. Vis dėlto tai nėra absurdiškas ar desperatiškas tikėjimas, kuris slapta žino daugiau už Dievą, bet nuolankus ir atviras tikėjimas, paliekantis kuo daugiau erdvės tapsmo vilčiai. Tai panašu į Viešpaties stebuklus: nuo gimimo esu paralyžiuotas, bet Viešpats man sako: „Kelkis!“ (Jn 5, 8). Ir aš atsikelsiu.

Ne todėl, kad savo protu ką nors čia suprantu, bet tiesiog todėl, kad taip liepia Dievas, kad aš gana tiesmukai Juo pasitikiu ir nesvarstau, kiek pajėgsiu tai pasiekti, ar pakankamai didelis mano tikėjimas, o gal per mažas… Viešpats suteikia Tikėjimo dovaną per man siunčiamą ir mano tvirtai priimamą įsakymą.

Jėga pakilti glūdi tikėjime žodžiu „Kelkis“. Viskas, ką žymi kėlimosi veiksmas ir kas su juo susiję, glūdi šiame žodyje. Aš atsikelsiu ne tam, kad žengčiau du žingsnius ir sustočiau trečiame arba kad leisčiau sau vėl parkristi. Atsikelti reiškia mokėti vaikščioti ir šio mokėjimo neprarasti. Tai netgi neatima mano jėgų, nes aš tiesiog paklūstu reikalavimui, kurio įgyvendinimą turi palaikyti pats Dievas.

Todėl aš kelsiuosi šiandien, kelsiuosi rytoj ir kiekvieną kartą, kai Dievas to reikalaus. Juk Jis pats yra visų tų gyvenimiškų situacijų, kuriose manęs prašo keltis ir stovėti, kūrėjas. Štai kaip kasdienybėje mus pasiekia Dievo žodis, štai kaip jis veikia joje: lygiai taip pat, kaip aprašyta Evangelijose, kaip papasakota Jėzaus stebukluose. Jis sako „kelkis“, ir žmogus keliasi. Taip buvo anuomet, taip yra ir šiandien. Dievo žodis pats savyje turi gyvybę ir jėgą. Ši jėga apsigyvena žmoguje kaskart, kai jis priima Dievo Žodį tam, kad jam tarnautų, pats atsisakydamas vertinti, kiek jam tai įveikiama ar neįveikiama. Žodis išlieka absoliutus, o jam tarnaujantis neturi jokios teisės šio Žodžio reliatyvizuoti.

Neabejotina, kad būtent reliatyvizacijoje glūdi netikėjimo pradžia ar bent jau mažadvasiškumas, kuris Viešpaties reikalavimą laiko perdėtu ir neįgyvendinamu. Faktas, kad esu netobulas ir netgi nuodėmingas, čia nėra reikšmingas. Tai ne priežastis tam, kad Žodis prarastų savo absoliutų charakterį. Jis nesilpnėja, jis išlieka absoliučiai gyvas ir absoliutus. Netikėjime glūdintis nenoras negali atimti Jo jėgos. Iš tikinčiojo reikalaujama tik vieno: patikėti savo gyvenimą Dievo Žodžiui ir taip leisti, kad šiame Žodyje slypinti jėga pasireikštų žmogaus gyvenime.

Kadangi visą dieną galime niūniuoti melodiją, galėtume pabandyti daryti tą patį su Viešpaties Žodžiu. Taip daug intensyviau mus lydėtų Jo šventumas, juolab kad šventumas yra neišmatuojamai galingesnis už melodiją. Net ir gražiausia melodija greitai atsibosta, pasidaro banali ir ilgainiui įgrysta. Viešpaties žodis niekada nepraranda naujumo gaivos, nes sklinda iš paties Dievo lūpų. Mes galime Jį priimti: visada naują, reiklų, gaivų ir mums artimą. Galime Jį priimti su visu Jo nesuprantamumu! Šis Dievo Žodžio nesuprantamumas niekaip netrukdo mums Jo priimti, nes kas gi galėtų suvokti Tėvo tobulumą?! Tik Sūnus ir Dvasia Jį pažįsta. Ir vis dėlto mes turime save Jam atiduoti, jo nereliatyvizuodami ir su savimi nelygindami.

Jei mėgintume išmatuoti Tėvo šventumą mums suprantamais vertinimo kriterijais, jei mėgintume nupiešti Jo paveikslą, tai tiesiog bandytume apibendrinti visas pasaulio vertybes ir tobulumą. Sakytume: „Štai toks yra Tėvas“, o tada atsidusę pridurtume: „Deja, jis vis tiek didesnis“. Taip svarstydami apie Dievą rizikuotume vėl ir vėl nuvertinti Jo tobulumą.

Žmogaus pažinimas ribotas, jis kalba apie Dievą jam pažįstamomis sąvokomis, bando pritaikyti Dievui savybes, kurias yra pastebėjęs kūrinijoje. Tačiau visa tai labai toli nuo Dievo. Taip svarstant itin lengva su Dievu tiesiog prasilenkti, nes Jis absoliutus ir dieviškas. Todėl šventumo siekis nėra dorybingų veiksmų apskaičiavimas ir ne pastangos padaryti daugiau ar mažiau veiksmų. Tai – ne mažų ar net labai mažų dorybių pasiekimas, tai nėra ir Jėzaus reikalavimų vykdymas palaipsniui, po truputį. Taip darydami mes užtikrintai pasiektume tik vieną dalyką: savo gyvenime nužudytume Absoliutą.

Parengė kun. Bernardas Verbickas OP.