Dažniausiai šventųjų bendravimo tema gvildenama artėjant Visų Šventųjų šventei, nors daugelis iš tikrųjų turi omenyje ne šventuosius, o mirusiuosius, ir save guodžia viltimi, jog kadaise turėti santykiai išlieka toliau – nepaisant mirties. Bet ar taip yra? Ar šventųjų bendravimas byloja vien apie mūsų santykius su mirusiaisiais?
Kuo ši tikėjimo dogma skiriasi nuo įprastos ir nebūtinai krikščioniškos nuostatos, vos ne įgimtos nuojautos, jog egzistuoja kažkoks ryšys tarp žemės ir dangaus gyventojų, tarp šiapus esančiųjų ir anapilin iškeliavusiųjų?
Kadangi šio naujo Sinodo metu esame pašaukti „pažvelgti į tai, kaip mes kartu kuriame Bažnyčios bendruomenę“ (Lietuvos vyskupų kreipimasis dėl sinodinio kelio pradžios), įdomu atrasti kuo šis tikėjimas Šventųjų bendryste apšviečia mūsų keliavimą kartu kaip Bažnyčiai.
Šventųjų bendrystė – Eucharistinė bendrystė
Iš tiesų, žvelgiant į dogmų istoriją, matyti, jog šventųjų bendravimas apima mažiausiai tris sritis. Be santykio tarp gyvųjų ir mirusiųjų aspekto, reikia pirmiausiai paminėti, kad Šventųjų bendrystė reiškė Eucharistinę bendrystę, vėliau – Bažnyčios tikrovę ir tik tuomet santykį ir dvasinį solidarumą tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Katalikų Bažnyčios Katekizmas primena lotyniškąją šių terminų kilmę ir paaiškina, kad išsireiškimas „šventųjų bendravimas“ turi dvi tarpusavyje glaudžiai susijusias prasmes: „šventų dalykų (sancta) bendrystė“ ir „šventų asmenų (sancti) bendrystė“ (žr. KBK 948).
Šventieji dalykai (sancta) – tai pirmiausia sakramentai, tarp kurių ypatingą vietą turi Eucharistija, nes ji kuria Bažnyčią. Dvasinę bendrystę išgyvena tie, kurie dalijasi dvasiniais turtais, kurie gauna tą patį dvasinį palikimą iš Kristaus. Vadinasi, kad dalyvaujantys toje pačioje Eucharistijoje yra tarpusavio bendrystėje nepaisant visų kitų galimų egzistuojančių skirtumų tarp jų.
Eucharistija vienija skirtingų tautų, kultūrų, nuomonių žmones… ir ji kuria Bažnyčią. Eucharistijos šventimas kuria mūsų – šventųjų – bendrystę (toliau bus kalbama kaip reikia suprasti, jog mes esame šventieji) tais šventaisiais dalykais, kuriais dalinamės jos metu – duona ir vynu, tapusiais Kristaus kūnu ir krauju.
Anot Sesboüé, taip yra, „nes visada išlieka koreliacija tarp eucharistinės Komunijos ir bažnytinės bendrystės. Būti bendrystėje ir dalyvauti Eucharistijoje reiškia būti bendrystėje su Bažnyčia ir jai priklausyti. Tai konkrečiausia, fiziškiausia bendrystės išraiška bažnytinėje bendruomenėje“ (žr. 2003 m. B. Sesboüé interviu apie Šventųjų bendrystę – La Croix.com, aut. vertimas). Čia taip pat gelbėja krikščioniško žodyno pažinimas: priimti komuniją Eucharistijos metu reiškia būti bendrystėje su šalia esančiais, nes pats žodis bendrystė yra tapatus žodžiui komunija.
Šventųjų bendrystė yra kitas Bažnyčios vardas
Jeigu sakome, kad Eucharistija kuria Šventųjų bendrystę ir kuria mūsų, kaip šventųjų, bendravimą, tuomet Bendrystė yra kitas Bažnyčios vardas.
Kai kalbame apie Bažnyčią, daugelis mūsų amžininkų pirmiausia galvoja apie ją kaip instituciją. Mes galvojame apie Romą, Romos kuriją ir kt. Akivaizdu, kad Bažnyčia taip pat turi institucinį aspektą, tačiau Vatikano II Susirinkimas mums pasakė, kad prieš kalbant apie Bažnyčią kaip instituciją, turime kalbėti apie Bažnyčią kaip apie bendrystę (komuniją), kaip apie Dievo tautą, Kristaus kūną ir Dvasios šventyklą.
Įvairioms konfesijoms priklausantiems krikščionims taip pat įprasta save apibūdinti kaip „bendrystę“, pavyzdžiui, Anglikonų bažnyčia tai labai aiškiai supranta, save oficialiai vadindama „Anglican Communion“. Taigi prieš būdama žmogiška institucija, Bažnyčia yra bendruomenė, pašaukta gyventi bendrystėje su visais krikštu ir kitais sakramentais priklausiančiais Dievui žmonėmis.
Keliaujanti Bažnyčia ir dangiška Bažnyčia – ta pati Bažnyčia
Šventųjų bendravimo, krikščionių bendrystės, suvokimas reiškia vieną svarbų dalyką, kurį dažnai turime omenyje apie šią bendrystę galvodami: Dievui priklausantieji nėra vien šiandien žemėje gyvenantys žmonės. Bendrystė yra tarp visų krikščionių, tai – bendrystė aplink Jėzų. Ir ji siekia visus – gyvus ir mirusius Kristaus mokinius. Dvasinė bendrystė peržengia visas laiko ir erdvės ribas, o tai reiškia, kad tikrieji Bažnyčios mastai daug didesni negu manome įprastai. Bendrystė, apie kurią kalbame, yra Bažnyčia, apimanti žemiškąją Bažnyčią ir dangiškąją Bažnyčią.
Ir tai padeda suvokti, jog santykis tarp visų krikščionių pirmiausia yra dvasinis, solidarumas tarp mūsų yra išreiškiamas pirmiausiai malda ir visokeriopu dvasiniu palaikymu. Vadinasi, niekada nesu vienas ar vienišas kaip krikščionis, nes širdyje ir mintyse nuolat turiu kitus savo brolius ir seseris, tiek čia, tiek Dievo glėbyje esančius.
Kaip suprasti, jog esame vadinami šventaisiais?
Naujajame Testamente šventieji yra krikščionys, pašauktieji, priklausantys Dievui. Šv. Paulius kreipiasi į Kolosų krikščionis tokiais žodžiais: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12). Mes esame šventi Šventosios Dvasios dovana, o Vatikano II Susirinkimas tai paaiškino sakydamas, kad per krikštą gavome Šventosios Dvasios patepimą ir esame pašventinti. Tai nereiškia, kad jau esame pasirengę būti oficialiai paskelbti šventaisiais… Mes dar turime daug nuveikti gyvendami tikėjimu, viltimi ir meile, kad pasiektume moralinės tvarkos šventumą, tam tikro tobulumo tvarką. Tačiau pradinis šventumas, ir tai svarbu pabrėžti, yra visiškai nemokama dovana, malonė. Šiuo požiūriu galime save vadinti šventaisiais.
Garsus Bažnyčios tėvas Origenas paaiškina tai dar kitokiu būdu. Jeigu Antikos laikais filosofijos, medicinos ar teisės studentus būdavo įprasta vadinti filosofais, gydytojais ir teisininkais, nes jie visu gyvenimu yra pasišventę savo studijoms, taip ir Kristaus – Dievo Šventojo – sekėjus galima vadinti šventaisiais, nors jie sąmoningai ir žino, kad kelias iki tikslo dar tolimas.
Kas yra bendra tarp krikščionių?
Mes matome, kad Bažnyčia apibrėžiama kaip bendrystė tarp įvairių žmonių, kuriuos vienija dvasinės gėrybės – visų pirma, tikėjimo malonė ir Eucharistijos šventimas. Galime pridurti, kad Bažnyčia visada save suvokė kaip vientisą kūną, kuriame visos dovanos priklauso visiems jo nariams. Šventųjų bendrystė reiškia, kad dvasinės, bet taip pat ir materialios kiekvieno Mistinio Kūno nario dovanos, nors ir akivaizdžiai pirmiausia priklauso tam, kuris jas turi, kuria ar jomis disponuoja, galiausiai yra visų gėris. Dvasinė bendrystė ir bendrasis gėris tikėjime eina greta.
Ir šis dovanų priklausymas didžiajam Bažnyčios kūnui kyla iš supratimo, jog viskas yra niekaip nepelnyta Dievo dovana. Kaip Kristaus Kūnas Bažnyčia yra laisvo dieviškosios meilės veiksmo vaisius. Kiekvienas žmogus, kaip Dievo sukurtas atskiras individas, yra visiškai laisva Dievo dovana. Atskiras žmogus nėra savininkas, jam iš tikrųjų niekas nepriklauso, net jei privati nuosavybė yra Bažnyčios pripažintas gėris.
Tačiau tai nėra tokia pat fundamentali teisė palyginus su pirminiu Dievo laisvu ir visišku dovanojimu, kuris reikalauja tokio pat elgesio iš žmogaus. Kadangi Bažnyčia egzistuoja tik per laisvą Dievo dovaną, kiekvienas šios Bažnyčios narys pats savaime yra dovana. Visi kartu ir kiekvienas atskirai yra kviečiami nešti vaisių viso Kūno kūrimui ir labui. O šių vaisių būna visokių: materialių ir dvasinių.
Tai reiškia, kad Šventųjų bendrystė turi stiprią socialinę reikšmę ir įpareigoja Bažnyčią kurti giliai atvirą visuomenę, pagrįstą dvasinių ir materialinių gėrybių mainais. Autentiškas tikėjimas Bažnyčia kaip vienu kūnu įkvepia originalią bendro gyvenimo viziją, tokią kaip Bažnyčios socialinis mokymas arba XX a pradžioje vykusius bandymus prie jos priartėti, kaip pavyzdžiui, Chestertono distributyvumas: „Tai yra krikščioniška pareiga išmintingai naudoti savo turtą, atsiminti, kad turtas mums yra Apvaizdos patikėtas kitų ir mūsų pačių labui ir netgi… visiškai įmanoma, kad vieną dieną mums bus užduotas klausimas ar du apie tai, kaip juo piktnaudžiavome“ (Small Is Beautiful, 1973, aut. vertimas).
Šiame kontekste verta paminėti ir prancūzų filosofo Henrio Bergsono interpretaciją, kuri remiasi tuo pačiu tikėjimo straipsniu. Bergsonas garsiojoje knygoje „Du moralės ir religijos šaltiniai“ plėtoja įdomią filosofinę šventųjų bendrystės dogmos viziją. Negaliu perteikti visų autoriaus minčių, tačiau norėčiau pasidalinti viena ar kita implikacija socialiniam gyvenimui, svarbia siekiant suvokti, kaip Evangelija ir krikščioniškosios dogmos gali formuoti politinę visuomenės viziją.
Nors tikėjimo šventųjų bendryste turinį galima nesunkiai redukuoti ir prilyginti natūraliam solidarumui, Bergsonas būtent šias dvi sąvokas išskiria ir netgi priešina: jam prigimtinis solidarumas nėra tapatus katalikiškajai šventųjų bendrystės dogmai. Priešingai, tikėjimo dogma leidžia gyvuoti tikrai žmonių brolybei, užuot vien kūrus natūralią empatiją. Bergsonas pažymi, kad natūralus solidarumas, kaip ir natūralus gailestis artimo žmogaus, iš tikrųjų tėra tik asmeninio „aš“ tąsa (atrandu save kitame, kurio gailiuosi). Tuo tarpu šventųjų bendrystė priešinasi prigimtinei moralei: „Žmogus apgaudinėja gamtą, kai socialinį solidarumą išplečia ir padidina į žmonių brolybę“, – pažymi filosofas (aut. vertimas). Bergsonas tai vadina atvira morale. Dabar atvirumo tvarka viskas yra malonė, nes viską lemia Meilė.
Pasak Bergsono, prigimtinė moralė visų pirma siekia apsaugoti žmonių grupę, todėl yra orientuota į savęs apsaugą. Toks požiūris į solidarumą, siekiant apsisaugoti nuo išorės ir orientuojantis į save, yra pagrįstas teisingumo ir lygybės sampratomis. Tuo metu šventųjų bendrystė, anot Bergsono, veikia kitaip ir pateikia naują žmonių santykių modelį. Šis modelis atveria naujas perspektyvas, nes žmonija progresuoja nebe pagal egalitarinį, o pagal laisvo abipusiškumo ir dovanojimo modelį.
Šie trumpi pavyzdžiai rodo, kaip tikėjimas neapsiriboja dvasine plotme, o įkvepia tam tikrą tikrovės viziją ir įpareigoja konkrečiam veiksmui. Šios XX amžiaus pradžioje pateiktos idėjos verčia mus susimąstyti apie geresnį mūsų tikėjimo ir veiksmų pasaulyje ryšį, kad mūsų visuomenėje sukurti procesai būtų tikrai krikščioniški. Dievo karalystė, apie kurią kalba Jėzus, yra labai konkreti.
Baigdami galime paminėti ir popiežių Pranciškų, kuris pabrėžė brolystę, kurią tikėjimas šventųjų bendryste įtvirtina tarp žmonių, ir iš jos kylantį džiaugsmą:
„Brangūs bičiuliai, turime tą gražų dalyką! Tai tikrovė, kuri mums visiems priklauso, kuri daro mus broliais, lydi mus gyvenimo kelyje ir leidžia iš naujo susirasti vieniems kitus danguje. Eikime tuo keliu su pasitikėjimu ir džiaugsmu. Krikščionis turi būti džiugus, džiaugtis, kad turi tiek pakrikštytų brolių, einančių drauge su juo; jį savo pagalba palaiko broliai ir seserys, tuo pačiu keliu keliaujantys į dangų; palaiko taip pat broliai ir seserys, esantys danguje ir besimeldžiantys Jėzui už mus. Eikime pirmyn šiuo keliu su džiaugsmu“ (Popiežius Pranciškus, Bendrosios audiencijos katechezė apie Šventųjų bendrystę, 2013 m. spalio 30 d.).