Gi­mė Pran­ciš­kus Ra­ma­naus­kas vė­ly­vą 1893-ių­jų ru­de­nį vi­du­ti­nių že­mai­čių ūki­nin­kų Pau­li­nos Jan­kaus­kai­tės ir An­ta­no Ra­ma­naus­ko šei­mo­je, prie vaiz­din­gos Du­by­sos kran­tų, Be­ty­ga­los pa­ra­pi­jo­je, Ra­sei­nių ap­skri­ty­je.

Pra­di­nę mo­kyk­lą bai­gė Be­ty­ga­lo­je, pro­gim­na­zi­ją – Ra­sei­niuo­se, o sa­va­ran­kiš­kai pa­si­ren­gęs Kau­no gim­na­zi­jo­je eks­ter­nu iš­lai­kė 6 gim­na­zi­jos kla­sės bai­gi­mo eg­za­mi­nus ir, jaus­da­mas pa­šau­ki­mą tar­nau­ti Die­vui ir at­gims­tan­čiai Tė­vy­nei, 1911 m. įsto­jo į Že­mai­čių ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją Kau­ne, va­do­vau­ja­mą poe­to pre­la­to Jo­no Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio. Dėl ki­lu­sio Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro moks­lai se­mi­na­ri­jo­je už­si­tę­sė ir tik 1917 m. sau­sio 21 d. vys­ku­pas Pran­ciš­kus Ka­re­vi­čius jį Kau­no ar­ki­ka­ted­ro­je įšven­ti­no ku­ni­gu.

Sa­vo ku­ni­gys­tės kre­do P. Ra­ma­naus­kas pa­si­rin­ko šū­kį „Nar­siai tar­nau­ki­me Vieš­pa­čiui“. Ku­ni­go pir­mo­ji pa­ra­pi­ja – Pum­pė­nai (Pa­ne­vė­žio ap­skr.), kur jis sta­čia gal­va pa­si­nė­rė į ga­ny­to­jo veik­lą. 1920–1921 m. bu­vo vi­ka­ru Kre­ke­na­vo­je, o 1921–1922 m. – Ra­sei­niuo­se. Ta­čiau jaus­da­mas, kad neuž­ten­ka se­mi­na­ri­jo­je įgy­tų ži­nių, ir trokš­da­mas to­liau mo­ky­tis kun. P. Ra­ma­naus­kas, ga­vęs dva­si­nės va­do­vy­bės lei­di­mą, 1922 m. ru­de­nį įsto­jo į ką tik įsteig­tą Kau­ne Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tą, ku­rio pir­muo­ju rek­to­riu­mi ta­po iš Tel­šių ki­lęs che­mi­kas pro­f. Jo­nas Šim­kus. Da­lį sa­vo lais­va­lai­kio ku­ni­gas sky­rė pa­pil­do­moms stu­di­joms ir sa­va­ran­kiš­kai iš­mo­ko ita­lų, pran­cū­zų ir is­pa­nų kal­bas. Stu­di­juo­da­mas Kau­ne taip pat ėjo ka­pe­lio­no pa­rei­gas Kau­no sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­me, o 1923 m. – ir Kau­no suau­gu­sių­jų gim­na­zi­jo­je. Gy­ven­da­mas Lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je, kur vi­suo­me­ni­nis ir kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas vir­te vi­rė, ak­ty­viai įsi­jun­gė į ka­ta­li­kiš­kų or­ga­ni­za­ci­jų „Atei­tis“, „Pa­va­sa­ris“ veik­lą, ne­pa­mirš­da­mas lan­ky­ti ir teat­rus bei kon­cer­tus.

1923 m. bai­gęs su pa­gy­ri­mu Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tą, P. Ra­ma­naus­kas ga­vo pa­sky­ri­mą į Tel­šius, pa­kei­tė į stu­di­jas Kau­no uni­ver­si­te­te iš­vy­ku­sį kun. Pet­rą Ma­že­lį. Tel­šiuo­se vi­ka­rui taip pat veik­los ne­trū­ko, juo­lab kad ir jo kle­bo­nas Po­vi­las Kor­zo­nas taip pat bu­vo ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nin­kas. Kun. P. Ra­ma­naus­kas pa­si­nė­rė į ga­ny­to­jo ir vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą: va­do­va­vo Ka­ta­li­kiš­ko vei­ki­mo cent­ro ir Šv. Vin­cen­to Pau­lie­čio drau­gi­jos Tel­šių sky­riams, da­ly­va­vo atei­ti­nin­kų, pa­va­sa­ri­nin­kų, tre­ti­nin­kų veik­lo­je, taip pat ėjo Mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos ir Len­kų pro­gim­na­zi­jos ka­pe­lio­no pa­rei­gas.

Spau­dos lau­ko dar­bi­nin­kas

Ži­no­da­mas, kaip svar­bu švies­ti jau­nos vals­ty­bės žmo­nes, lai­ku su­teik­ti jiems rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją, už­kirs­ti ke­lią ne­pag­rįs­tiems gan­dams, P. Ra­ma­naus­kas kar­tu su ku­ni­gais P. Kor­zo­nu, J. Stri­ku, Tel­šių mies­to gy­ven­to­jais Da­ny­liu­mi, Gar­ba­liaus­ku ir ki­tais 1925 m. įstei­gė ka­ta­li­kiš­kos kryp­ties laik­raš­tį „Že­mai­čių prie­te­lius“. Laik­raš­čio lei­dė­jas – Ka­ta­li­kų vei­ki­mo cent­ro Tel­šių sky­riaus val­dy­ba. Lei­di­nio tiks­las – tau­ti­nės sa­vi­mo­nės, lie­tu­vy­bės, ka­ta­li­kiš­ku­mo ug­dy­mas.

„Že­mai­čių prie­te­liu­je“ bu­vo spaus­di­na­mi straips­niai ne tik apie Tel­šių ap­skri­ties įvy­kius, bet ir re­por­ta­žai apie tuo­me­ti­nį Že­mai­ti­jos ir Lie­tu­vos bei už­sie­nio gy­ve­ni­mą, po­li­ti­nės nau­jie­nos, ana­li­ti­niai straips­niai re­li­gi­nė­mis, švie­ti­mo, kul­tū­ros, že­mės ūkio te­mo­mis. Ne­ven­gė laik­raš­tis ir hu­mo­ro bei kri­ti­kos. Tai bu­vo ir at­sva­ra kai­ruo­liš­kos pa­krai­pos laik­raš­čiui „Že­mai­tis“, re­da­guo­tam Me­čis­lo­vo Ged­vi­lo.

Pir­ma­sis „Že­mai­čių prie­te­liaus“ nu­me­ris die­nos švie­są iš­vy­do 1925 m. ko­vo 18 d. ir pra­džio­je bu­vo lei­džia­mas kas dvi sa­vai­tes, bet jau nuo lapk­ri­čio 1 d. ta­po sa­vait­raš­čiu. Re­dak­ci­ja įsi­kū­rė Kal­no g. 20, lei­di­nys bu­vo spaus­di­na­mas Kau­ne ir trau­ki­niu at­ga­be­na­mas į Tel­šius. 1929 m. vys­ku­pui J. Stau­gai­čiui ati­da­rius Tel­šiuo­se spaus­tu­vę, laik­raš­tis bu­vo spaus­di­na­mas vys­ku­pi­jos spaus­tu­vė­je. Jo kai­na me­tams bu­vo pra­džio­je 5 Lt, o vė­liau – 3 Lt. Nors ofi­cia­lus laik­raš­čio re­dak­to­rius bu­vo kun. J. Da­gi­lis, ta­čiau fak­tiš­kai laik­raš­tį re­da­ga­vo P. Ra­ma­naus­kas. Jam 1927 m. iš­vy­kus į Ro­mą, laik­raš­čio re­da­ga­vi­mą pe­rė­mė iš stu­di­jų Kau­ne su­grį­žęs P. Ma­že­lis, o nuo 1932 m. – K. Be­ru­lis. 1936 m. jau ofi­cia­liai re­dak­to­riu­mi ta­po P. Ra­ma­naus­kas.

Ra­šė P. Ra­ma­naus­kas leng­vai, sklan­džiai, įtai­giai, su­pran­ta­mai dės­tė min­tis, ge­bė­jo pa­pras­tai, su­pran­ta­mai pa­teik­ti su­dė­tin­gas te­mas, ne­ven­gė ir leng­vo hu­mo­ro, pa­šmaikš­ta­vi­mo. Bū­da­mas kuk­lus žmo­gus, jis pa­si­ra­ši­nė­jo ne sa­vo pa­var­de, o sla­py­var­džiais, dau­giau­sia trum­pi­niais: k. P.; K.P.R.; P.R.; P.; K.; XY.; X.; P-tis; Pa­du­bi­sie­tis. Pa­du­bi­sie­čio sla­py­var­džiu pa­si­ra­šė ir ant lei­di­nu­ko, jo iš­leis­to Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos de­šimt­me­čiui pa­žy­mė­ti. Ko­kias te­mas gvil­de­no Pa­du­bi­sie­tis? Ak­tua­lias anam me­tui, bet taip pat ir šian­dien ne­pra­ra­du­sias įdo­mu­mo: „Kas yra na­tū­ra­li eti­ka ir ar ji žmo­gaus gy­ve­ni­me už­tek­ti­na?“, „Ma­te­ria­liz­mo bank­ro­tas moks­lo sri­ty­je“, „Krikš­čio­ny­bė ir so­cia­li­nis klau­si­mas“, „Krikš­čio­ny­bė ir žmo­gaus veik­lu­mas“, „Ka­ta­li­kų ak­ci­ja pa­gal Šv. Sos­to do­ku­men­tus“, „Ci­vi­li­nė mo­te­rys­tė“, „Krikš­čio­ny­bės at­si­ra­di­mas“, „Priau­gan­čios kar­tos auk­lė­ji­mas“, „Mo­der­nios žmo­ni­jos dva­si­nė būk­lė“, „Ir da­bar yra ste­buk­lų“, „Krikš­čio­ny­bės vi­suo­me­ni­nė reikš­mė“ ir kt. Jam ypač rū­pė­jo ir vai­kų, jau­ni­mo dva­si­nis ug­dy­mas. Įvai­riuo­se laik­raš­čiuo­se pa­si­ro­dė jo straips­nių apie šei­mą, ka­ta­li­kiš­ką ug­dy­mą, bet di­džiau­sias jo dar­bas šio­je sri­ty­je bu­vo 1934 m. vys­ku­pi­jos spaus­tu­vė­je iš­leis­ta re­li­gi­nės edu­ko­lo­gi­jos kny­ga „Ti­ky­bos pa­mo­kos pra­kti­ko­je“, skir­tos ti­ky­bos mo­ky­to­jams, ka­te­che­tams ir tė­vams, kur iš­sa­miai ap­ra­šo­mas, su pa­vyz­džiais pa­tei­kia­mas ka­ta­li­kiš­kas ti­kė­ji­mo ug­dy­mas.

Kaip mi­nė­ta, nuo 1936 m. sau­sio 1 d. kun. P. Ra­ma­naus­kas ta­po laik­raš­čio „Že­mai­čių prie­te­lius“ re­dak­to­riu­mi, nes prieš tai re­dak­to­riu­mi bu­vęs K. Be­ru­lis iš­vy­ko į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą baig­ti pra­dė­tų stu­di­jų. Re­dak­to­rius dė­jo daug pa­stan­gų, kad laik­raš­čio ti­ra­žas aug­tų, pvz., jis or­ga­ni­za­vo ak­ci­ją: dau­giau­siai „Že­mai­čių prie­te­lių“ už­si­sa­kiu­si Tel­šių vys­ku­pi­jos pa­ra­pi­ja gaus do­va­nų – kny­gų pa­ra­pi­jos bib­lio­te­kai. Dau­giau­siai „Že­mai­čių prie­te­lių“ 1936 me­tams už­si­pre­nu­me­ra­vo Gir­diš­kės pa­ra­pi­jos pa­ra­pi­jie­čiai. Ta­čiau P. Ra­ma­naus­kas tik pir­mą 1936 m. pus­me­tį bu­vo re­dak­to­riu­mi, laik­raš­tį jis pa­li­ko ge­ro­kai su­stip­rė­ju­sį – išau­go ne tik jo ti­ra­žas, bet ir pa­ts laik­raš­tis pa­sto­rė­jo nuo ke­tu­rių iki dvy­li­kos pus­la­pių, pa­dau­gė­jo te­mų. Ko­dėl jis pa­li­ko re­dak­to­riaus po­stą? Ga­li­me tik spė­lio­ti. Iš­sip­lė­tus laik­raš­čio apim­čiai gal ne­pa­ka­ko lai­ko jam re­da­guo­ti ir straips­niams ra­šy­ti, nes tu­rė­jo be­ga­lę ki­tų pa­rei­gų? O gal neį­ti­ko tau­ti­nin­kų val­džiai? Nes bū­ti laik­raš­čio re­dak­to­riu­mi anais lai­kais ne­bu­vo leng­va, ka­ri­nė tau­ti­nin­kų re­ži­mo cen­zū­ra baus­da­vo net už men­kiau­sią An­ta­no Sme­to­nos re­ži­mo kri­ti­ką, pvz.: re­dak­to­riui K. Be­ru­liui net du kar­tus ne­pil­nas dvi sa­vai­tes te­ko pra­leis­ti Tel­šių ka­lė­ji­me. Jį pa­kei­tė kun. Fe­lik­sas Gu­rec­kas, re­da­ga­vęs laik­raš­tį ne vi­są pus­me­tį. Po to trum­pai re­dak­to­riu­mi bu­vo kun. Vy­tau­tas Mo­tie­kai­tis. Jį kei­tė sei­mū­nas kun. Juo­za­pas Da­gi­lis, ta­čiau, anot kun. F. Gu­rec­ko, fak­tiš­kai ir to­liau „Že­mai­čių prie­te­lių“ re­da­ga­vo kun. P. Ra­ma­naus­kas.

Nuo Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos dės­ty­to­jo, rek­to­riaus iki vys­ku­po

1926 m. ba­lan­džio 4 d. po­pie­žius Pi­jus XI bu­le „Li­tua­no­rum Gen­te“ įstei­gė Lie­tu­vos baž­ny­ti­nę pro­vin­ci­ją. Tel­šiai ta­po da­lies bu­vu­sios Že­mai­čių vys­ku­pi­jos cent­ru. Pir­muo­ju Tel­šių vys­ku­pu pa­skir­tas iš­ki­lus Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­rė­jas, Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ras Jus­ti­nas Stau­gai­tis. Jo pa­kvies­tas kun. P. Ra­ma­naus­kas ak­ty­viai įsi­jun­gė į nau­jos vys­ku­pi­jos kū­ri­mą, ta­po vi­ce­kanc­le­riu ir baž­ny­ti­nio tri­bu­no­lo no­ta­ru. Vys­ku­pui J. Stau­gai­čiui stei­giant Tel­šiuo­se Ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, la­bai trū­ko dak­ta­ro laips­nį tu­rin­čių dės­ty­to­jų, to­dėl jis 1927 m. rugp­jū­tį iš­siun­tė kun. P. Ra­ma­naus­ką stu­di­joms į Ro­mą, kur jis Po­pie­žiš­ka­ja­me Gri­ga­liaus Di­džio­jo uni­ver­si­te­te 1929 m. ap­si­gy­nė teo­lo­gi­jos dak­ta­ro laips­nį.

1929 m. gruo­džio 24 d. vys­ku­pas J. Stau­gai­tis dr. P. Ra­ma­naus­ką pa­sky­rė Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos pa­sto­ra­ci­nės teo­lo­gi­jos ir ka­te­che­ti­kos pro­fe­so­riu­mi, o nuo 1932 m. lie­pos 31 d. – ir se­mi­na­ri­jos vi­ce­rek­to­riu­mi, su­tei­kė Tel­šių ka­ted­ros gar­bės ka­nau­nin­ko ti­tu­lą. Pra­si­dė­jo iki mir­ties tru­ku­si dvie­jų iš­ki­lių vy­rų – Pran­ciš­kaus Ra­ma­naus­ko ir Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus – drau­gys­tė. Jie­du gra­žiai vie­nas ki­tą pa­pil­dė: pil­nas idė­jų, gan ne­prak­tiš­kas bei jaut­rus sva­jok­lis V. Bo­ri­se­vi­čius ir pra­ktiš­kas, ra­mus, švel­nus su ge­ra do­ze hu­mo­ro P. Ra­ma­naus­kas. Klie­ri­kai ger­bė ir my­lė­jo pro­f. P. Ra­ma­naus­ką, daž­nai atei­da­vo pas jį pa­si­tar­ti pa­čiais įvai­riau­siais klau­si­mais. Ir bū­da­mas se­mi­na­ri­jos vi­ce­rek­to­riu­mi P. Ra­ma­naus­kas lei­do laik­raš­čius, ra­šė straips­nius, bu­vo ad­vo­ka­tas vi­so­se baž­ny­ti­nio tri­bu­no­lo by­lo­se, o kur dar įvai­rios ka­ta­li­kiš­kos drau­gi­jos, ku­rių veik­lo­se jis da­ly­va­vo. Ir kaip jis vi­sur spė­da­vo?

1940 m. ko­vo mė­ne­sį Tel­šių ka­ted­ro­je vy­ko di­de­lė šven­tė – V. Bo­ri­se­vi­čiaus kon­sek­ra­ci­jos vys­ku­pu iš­kil­mės. Vys­ku­pą V. Bo­ri­se­vi­čių pa­sky­rus Tel­šių vys­ku­po ge­ne­ral­vi­ka­ru, lem­tin­gą 1940 m. bir­že­lio 21 d. P. Ra­ma­naus­kas ta­po Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riu­mi, jam su­teik­tas pre­la­to ti­tu­las. Ta­čiau ne­tru­kus oku­pa­ci­nė so­vie­tų val­džia se­mi­na­ri­ją už­da­rė, o klie­ri­kai ir dės­ty­to­jai per­kel­ti į Kau­ną, kur prel. P. Ra­ma­naus­kas ėjo vi­ce­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Pra­si­dė­jus na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos ir So­vie­tų Są­jun­gos ka­rui, Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja vėl bu­vo ati­da­ry­ta. Ta­čiau ka­ro me­tai rek­to­riui bu­vo itin sun­kūs. 1944 m. fron­tui vėl ar­tė­jant prie Lie­tu­vos, vo­kie­čiai se­mi­na­ri­jos pa­tal­pas pa­ver­tė ka­ro li­go­ni­ne, o klie­ri­kams te­ko glaus­tis pas ti­kin­čiuo­sius mies­te, pa­skai­tos vy­ko vys­ku­pi­jos ku­ri­jo­je. 1944 m. va­sa­rio 8 d. prel. P. Ra­ma­naus­ką iš Va­ti­ka­no pa­sie­kė ži­nia – jis no­mi­nuo­tas Kar­pa­ti­jos ti­tu­li­niu vys­ku­pu. Rei­kė­jo pra­dė­ti ruoš­tis šven­ti­mams, o fron­tas ne­nu­mal­do­mai ar­tė­jo prie Lie­tu­vos… Vyk­ti sve­čiams į Tel­šius da­rė­si neį­ma­no­ma, to­dėl jo kon­sek­ra­ci­ja įvy­ko ba­lan­džio 16 d. Kau­no ar­ki­ka­ted­ro­je, šven­ti­mų apei­goms va­do­va­vo Kau­no ar­ki­vys­ku­pas Juo­za­pas Skvi­rec­kas, asis­ta­vo V. Bo­ri­se­vi­čius, o ba­lan­džio 30 d. Tel­šiuo­se, „Šat­ri­jos“ sa­lė­je (da­bar – Že­mai­tės dra­mos teat­ras), įvy­ko kuk­lus nau­jo­jo vys­ku­po pa­ger­bi­mo ak­tas, ku­rį or­ga­ni­za­vo Že­mai­čių me­no ir moks­lo cent­ras. Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riu­mi ta­po kun. dr. Jus­ti­nas Juo­dai­tis.

Ka­ro vie­su­las ne­gai­les­tin­gai ar­tė­jo prie Tel­šių, ta­čiau abu vys­ku­pai nė ne­svars­tė ga­li­my­bės trauk­tis į Va­ka­rus ir pa­lik­ti vys­ku­pi­ją. Gi­lus pa­rei­gos jaus­mas – lik­ti su sa­vo žmo­nė­mis – ne­lei­do jiems to pa­da­ry­ti. „Ge­ras ga­ny­to­jas ne­pa­lie­ka sa­vo avių“, – pa­sa­kė vys­ku­pas V. Bo­ri­se­vi­čius. 1946 m. va­sa­rio 5 d. jis bu­vo MGB suim­tas, ka­li­na­mas, kan­ki­na­mas ir 1946 m. lapk­ri­čio 18 d. su­šau­dy­tas. 1946 m. gruo­džio 18 d. so­vie­ti­nis sau­gu­mas suė­mė ir P. Ra­ma­naus­ką. Bū­da­mas jau ka­lė­ji­me vys­ku­pas ra­šė: „Ne­pai­sant žiau­raus li­ki­mo, ne­si­gai­liu li­kęs, nes jau­čiu, kad bent šiuo at­žvil­giu esu sa­vo pa­rei­gą at­li­kęs.“

Trem­ty­je

Vil­niu­je iš­ti­sas nak­tis jį kvo­tu­siems ir kan­ki­nu­siems so­vie­ti­nio sau­gu­mo tar­dy­to­jams vys­ku­pas P. Ra­ma­naus­kas pa­sa­kė: „Aš mo­ku ken­tė­ti, nes esu pa­siau­ko­jęs Die­vui“, ir nie­ko neiš­da­vė, ne­su­ti­ko bend­ra­dar­biau­ti su MGB, įda­vi­nė­ti par­ti­za­nų, pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių ku­ni­gų, pa­sau­lie­čių ir val­dy­ti Tel­šių vys­ku­pi­ją iš so­vie­ti­nio sau­gu­mo ma­lo­nės. Jis ne­ga­lė­jo su­tik­ti su aki­vaiz­džiu Baž­ny­čios ir Tė­vy­nės nai­ki­ni­mu. „Ge­riau jau mir­siu ar ka­lė­ji­me su­pū­siu, bet su ateis­tais iš­vien ne­dirb­siu“, – tvir­tai sau­gu­mie­čiams at­sa­kė vys­ku­pas, nors daž­niau­siai tar­dy­mų me­tu ty­lė­da­vo.

Ypa­tin­ga­sis pa­si­ta­ri­mas prie SSRS MGB Mask­vo­je 1947 m. rugp­jū­čio 16 d. už akių nu­tei­sė P. Ra­ma­naus­ką „…už da­ly­va­vi­mą an­ti­so­vie­ti­nė­je na­cio­na­lis­ti­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je ir an­ti­so­vie­ti­nę agi­ta­ci­ją“ įka­lin­ti 10-čiai me­tų pa­tai­sos dar­bų ko­lo­ni­jo­je. Pra­si­dė­jo vys­ku­po „eks­kur­si­jos“ po la­ge­rius. Jis bu­vo ka­li­na­mas griež­tojo re­ži­mo la­ge­riuo­se Ka­za­chi­jo­je, In­to­je (Ko­mi­ja). So­vie­ti­niai agen­tai, ku­rie se­kė jį ir la­ge­ry­je, pra­ne­ši­nė­jo sau­gu­mie­čiams, kad „tarp ka­li­nių jis tu­ri di­de­lį au­to­ri­te­tą“, kad dau­ge­lis la­ge­ry­je į jį krei­pia­si „Eks­ce­len­ci­ja“. Nors la­ge­ry­je vys­ku­po svei­ka­ta ir sil­po, skun­dė­si silp­na šir­di­mi, aukš­tu krau­jos­pū­džiu, ta­čiau jo dva­sia iš­li­ko stip­ri ir ne­pa­lauž­ta. Jis at­si­sa­kė bend­ra­dar­biau­ti su so­vie­ti­niu sau­gu­mu ir iš ko­mu­nis­tų par­ti­jos ma­lo­nės grįž­ti val­dy­ti vys­ku­pi­jos. Ne­ga­na to, 1955 m. ba­lan­džio 1 d. agen­tas „Ju­rij“ pra­ne­šė, kad kun. Jo­nas Žvi­nys sa­vo laiš­ke iš In­tos la­ge­rio (Abe­zės) ra­šė, jog „Pran­ciš­ka Tel­šy­tė la­ge­ry­je pa­gim­dė du sū­nus“, t. y. vys­ku­pas P. Ra­ma­naus­kas la­ge­ry­je įšven­ti­no du ku­ni­gus: vie­ną lat­vį gy­dy­to­ją ir klie­ri­ką Al­fon­są Sva­rins­ką.

Grį­žu­siam į Lie­tu­vą P. Ra­ma­naus­kui vie­ti­niai sau­gu­mie­čiai ne tik kad ne­lei­do val­dy­ti vys­ku­pi­jos, bet net ap­si­gy­ven­ti pas prel. R. Kuo­dį Že­mai­čių Nau­mies­ty­je, iš­trem­da­mi jį kaip al­ta­ris­tą į Švėkš­ną. Ne­pai­sant to, vys­ku­pas ap­va­žia­vo vi­sus vys­ku­pi­jos de­ka­na­tus, kal­bė­jo­si su vi­sais ku­ni­gais, ap­lan­kė vys­ku­pus P. Ma­že­lį, T. Ma­tu­lio­nį ir K. Pal­ta­ro­ką ir sten­gė­si su­vie­ny­ti vi­sus vys­ku­pi­jų val­dy­to­jus, reiš­kė pa­sta­bas vys­ku­pui P. Ma­že­liui dėl mo­ra­liš­kai ar po­li­tiš­kai deg­ra­da­vu­sių ku­ni­gų, pri­mi­nė jam ir ku­ni­gams, kad, ne­pai­sant so­vie­ti­nio drau­di­mo, vai­kus ka­te­ki­zuo­ti yra jų, ku­ni­gų, pa­rei­ga, kad Baž­ny­čia sa­vo kil­me yra virš vals­ty­bės ir nie­ka­da ne­bus jos ver­gė. Vysk. P. Ra­ma­naus­kas bu­vo ap­sta­ty­tas agen­tais, ku­rie se­kė kiek­vie­ną jo žings­nį. KGB prieš dva­si­nin­ką ren­gė nau­ją by­lą. O vys­ku­po svei­ka­ta vis sil­po, 1957 m. jam bu­vo at­lik­ta on­ko­lo­gi­nė ope­ra­ci­ja. 1959 m. spa­lio 15 d. mi­rė at­li­kęs sa­vo pa­rei­gą iki ga­lo. Pas­ku­ti­niai jo žo­džiai bu­vo „Vi­sa lai­mi­nu“.

1959 m. spa­lio 19 d. P. Ra­ma­naus­kas am­ži­no poil­sio at­gu­lė Tel­šių ka­ted­ros vys­ku­pų krip­to­je, ša­lia vys­ku­po J. Stau­gai­čio. Jo lai­do­tu­vė­se da­ly­va­vo 142 ku­ni­gai, vys­ku­pai Teo­fi­lis Ma­tu­lio­nis, Ju­li­jo­nas Ste­po­na­vi­čius, Vin­cen­tas Slad­ke­vi­čius, Pet­ras Ma­že­lis ir Ry­gos vys­ku­pas pa­gal­bi­nin­kas Strods.

2006 m. Lie­tu­vos Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus įsa­ku vys­ku­pas Pran­ciš­kus Ra­ma­naus­kas už nuo­pel­nus Tė­vy­nei Lie­tu­vai bu­vo (po mir­ties) ap­do­va­no­tas Vy­čio kry­žiaus or­di­nu.

Nuotr. iš ŽMA archyvo.