Kardinolas Angelo Amato šiomis dienomis lankėsi Lietuvoje, atstovaudamas popiežiui Pranciškui Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmėse. Šventųjų skelbimo kongregacijos vadovas birželio 24 d. surengė spaudos konferenciją nunciatūroje Vilniuje. Svečią kalbino „Marijos radijo“ programų direktorius kun. Povilas Narijauskas ir Bernardinai.lt religijos temų redaktorė Saulena Žiugždaitė.

„Melskimės vieni už kitus. Aš meldžiuos už jus, už jūsų tėvynę, už Lietuvą – ypač už jos gerovę. Socialinę ir dvasinę gerovę. Kad Viešpats visada jums leistų gyventi laisvėje. Laisvė – tai didžiausia dovana, kurią žmonija gali gauti istorijos vyksme“, – užbaigdamas susitikimą sakė popiežiaus pasiuntinys.

Šventųjų skelbimo kongregacijos darbas ir santykis su šventaisiais

Šventųjų skelbimo kongregacija iš esmės yra tribunolas. Mes vertiname įrodymus, pateikiamus bylose, kuriomis siekiama įrodyti, jog konkretus asmuo yra arba kankinys, arba didvyriškai gyveno krikščioniškomis dorybėmis – tuomet yra vadinamas išpažinėju.

Prieš pradėdamas dabartines pareigas, buvau Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretorius, – dirbau su tuometiniu kard. Ratzingeriu. Tapęs popiežiumi, Benediktas XVI mane paskyrė Šventųjų kongregacijos vadovu. Tikėjimo doktrinos kongregacijoje pagrindiniai mūsų „klientai“ buvo, sakykime, problemiški žmonės: mes turėjome tikrinti jų elgesį, doktriną ir pan. Dabar visi mūsų klientai yra geri, pavyzdingi, visi šventi! Tad jaučiuosi puikiai. Mane labai ugdo tų asmenų gyvenimo šventumas – man tai nuostabi patirtis.

Mano santykis su šventaisiais labai išsiplėtė. Pats esu salezietis, ir mūsų steigėjas yra labai komunikabilus bei simpatiškas šventasis. Jis jaunimui sakydavo: esame pašaukti būti šventi. Būti šventiems, anot jo, labai paprasta. Pasakiau tai ir Lietuvos jaunimo dienų dalyviams. Pavyzdžiui, Dominykas Savio primėmė šį kvietimą ir juo gyveno iki kanonizacijos.

Mane kasdien įkvepia, ugdo tokios įvairios asmenybės: skirtingų tautų, kalbų, gyvenimo situacijų, jas visas sujungia du pamatiniai dalykai: Kristaus sekimas bei didvyriška ištikimybė Evangelijai.

Tai atskleidžia ne vien mums labiau įprasti Europos šventieji, bet ir kitų kontinentų atstovai.

Neseniai buvau Japonijoje, kur paskelbtas šventuoju samurajus Justus Takayama, gyvenęs 16–17 a amžiuje. Užaugęs krikščioniškoje feodalų šeimoje, vėliau buvo persekiotas dėl savo tikėjimo. Jo bičiulis aukšto rango pareigūnas, siekdamas išgelbėti Justo gyvybę, išsiuntė jį iš šalies į Manilą, kur jis netrukus mirė.

Šio vyro beatifikacija tapo ne vien religiniu, bet ir visuomeniniu renginiu, apie kurį daug kalbėjo vietos žiniasklaida. Osakoje yra didžiulis jam skirtas muziejus, kurį įrengė ne katalikai, ne vyskupai, o pats miestas.

Svarbu tai, kad Justus Takayama yra krikščionis, bet priklauso ir japonų civilizacijai. Jis liudija japonų ištikimybę Evangelijai, bet ir savo japoniškajai tapatybei. Būdamas tikras japonas (pavyzdžiui, nuolat atlikdavo garsiąją arbatos ceremoniją), gerbdamas savo tapatybę, buvo ir autentiškas krikščionis, gyveno Evangelija pažodžiui. Ir tai jį padarė didį.

Teofiliaus Matulionio asmenybės bruožas, nulėmęs jo šventumą

Ištikimybė. Ištikimybė Evangelijai. Ištvermė būti krikščioniu. Pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Nepaisydamas kalėjimo sunkumų, trigubo įkalinimo, nepaisydamas nacistinės ir komunistinės doktrinos, persekiojimų, jis lieka ištikimas Evangelijai, kuri sako: reikia atleisti priešams ir juos mylėti. Jis taip ir darė.

Mums yra savarbi Teofiliaus asmenybė, nes jis pateikia krikščionybės santrauką.

Krikščionybės esmė yra artimo meilė. Krikščionybės esmė nėra ideologija ar etika. Krikščionybės esmė yra meilė: meilė Dievui ir artimui.

Meilė artimui, kuri apima: priėmimą, pagarbą, pagalbą, brolystę, pasidalinimą ir atleidimą.

Atleidimą, atleidimą priešams.

Tad, kaip čia pasakius, Matulionis šiandien mums perteikia niekada nesenstančią žinią. Ji yra aktuali šiandien, ji bus aktuali ir rytoj, kaip buvo aktualu jo laikais.

Pažintis su Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija bei ištikimybe

Esu skaitęs jūsų ambasadorės prie Šventojo Sosto Irenos Vaišvilaitės parengtą studiją, kuri publikuojama Grigaliaus universiteto išleistoje dviejų storų tomų knygoje, pristatančioje bažnyčių situaciją komunistiniuose kraštuose. Irenos Vaišvilaitės studija liečia Lietuvą.

Be to, susipažinau su Positio – dosjė apie Teofiliaus gyvenimą. Ji paliudijo, kaip šis žmogus patyrė persekiojimus visiškai neteisingai, neteisingai.

Tuo metu laisvė buvo neįmanoma, religinė laisvė buvo neįmanoma. Diktatūra turėjo antikatalikiškas nuostatas ir tai pagimdė dešimčių dešimtis kankinių.

Tačiau ne vien tarp katalikų. Pavyzdžiui, neseniai teko aplankyti Meeting di Rimini metu surengtoje parodoje apie Rusijos Ortodoksų Bažnyčios kankinius – ši Bažnyčia taip pat labai kentėjo.

Visoje Europoje netrūko persekiojimų: pavyzdžiui, Ispanijoje Franko revoliucijos metais (1936-1939 m.), kur katalikai buvo žudomi vien todėl, kad buvo katalikai, vien todėl, kad buvo vienuoliai, vien todėl, kad buvo kunigai ar seminaristai.

Praėjęs amžius Europai buvo tikra Apokalipsė. Tačiau, dėmesio – ne tik Europai. Meksikos respublika pagimdė daugybę kankinių; neseniai minėjome Armėnijos genocidą – armėnai buvo žudomi vien todėl, kad buvo krikščionys.

Kankinystės mozaika pildosi ir šiandien, Bažnyčia ir šiandien yra persekiojama.

Vienintelė Bažnyčios gynyba – perteikti Evangelijos tiesą. O Evangelijos tiesa yra vienintelis žodis:artimo meilė, nes meilė padeda įžvelgti bet kurio dalyko esmę, tikrovę, kokia ji yra.

Visuomenei, nors ši būtų netikinti ar ne krikščioniška, reikia artimo meilės, broliškumo, atleidimo, supratimo… Vienu žodžiu, krikščionybė įlieja į visuomenę dorybes, kurios visuomenę padaro žmogiškesne.

Ką daryti, kad Lietuvoje turėtume daugiau kanonizuotų šventųjų

Vyskupams Lietuvoje rekomenduočiau atkreipti dėmesį į asmenis, kurie integraliai ir pavyzdingai gyvena krikščionybe, yra krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai. Tokie asmenys yra kunigai, Dievui pasišventę asmenys, jaunimas, vaikai…

Vyskupas turi rūpintis ne vien katecheze ar seminaristų ugdymu, bet ir šventumo įžvelgimu savo vyskupijoje. Galima šito pasimokyti iš vienuolinių kongregacijų ir ordinų. Vienuolynai paprastai turi biurą, kuris tiria šventumo atvejus savo bendruomenėje.

Kiekvienai vyskupijai reikėtų turėti tokią įstaigą, kuri reguliuotų bylų pateikimą. Vyskupui derėtų kreipti dėmėsį ypač į dvi grupes: į pavyzdingus kunigus ir į pasauliečius. Jei vyskupai negalvoja apie tai, vargu, ar kas kitas pasirūpins.

Lietuvos Bažnyčiai siūlyčiau turėti bendrą postulatūros biurą, kuris padėtų visoms vyskupijoms vesti bylas, nes šis darbas tikrai nėra lengvas, reikia išskirtinio bažnytinės teisės išmanymo.

Mūsų kongregacija šia tema yra išleidusi dokumentą „Sanctorum Mater“. Yra ir vadovėlis, kuris paaiškina, kaip paruošti eventualaus Dievo tarno ar kankinio dosjė.

Be to, Romoje galima dalyvauti postulatorių kursuose, kurie leidžia įgyti reikiamas kompetencijas bylai parengti. Kursus veda savo srities specialistai, universiteto profesoriai.

Popiežiaus žinia Lietuvai

Popiežius visiems rekomenduoja vieną dalyką: šventumas yra geriausias būdas Evangelijai skelbti. Šventieji yra svarbesni už pamokslus, už žodžius, nes šventieji kalba savo gyvenimu.

Palaimintasis Teofilius kalba gyvenimu, ne žodžiais. Aš kalbu žodžiais, bet ne jis! Štai kodėl verta skaityti šventųjų gyvenimus. Tai geriausia katechezė, kurią galime pasiūlyti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Šeštadienio popietę aplankiau Lietuvos saleziečius. Jie man pasakojo, kad atspausdino kai kurių šventųjų gyvenimus 30–40 tūkstančių tiražu ir visą laiką knygeles išgraibsto. Netiesa, kad jaunimas neskaito ir leidžia laiką vien prie kompiuterio. Jei pasiūlysi jaunam žmogui gražiai išleistą, patraukliai ir šiuolaikiškai parašytą istoriją, tikrai skaitys.

Tad popiežius kviečia šventumui. Vatikano II Susirinkimas apie tai kalbėjo teoriniu lygmeniu garsiojoje konstitucijoje Lumen Gentium. Tam skirtą skyrių pavadino „Visutonis pašaukimas į šventumą“. Tai reiškia, kad visi esame pašaukti į šventumą: pasauliečiai, šeimos, jaunimas… Visi esame pašaukti šventumui. Dėmesio – ne kanonizuotam šventumui. Kai kuriems skirta ir kanonizacija, tačiau procesas tikrai nėra būtinas… Juk pažįstame daugybę nuostabių žmonių: senelių, tėvų ir t. t., kurie yra šventi ir be kanonizacijos.

Padrąsinimas Lietuvos jaunimui: „Mylėkite savo kultūrą“

Manau, kad jaunimui Teofiliaus Matulionio beatifikacija gali suteikti drąsos ištverti savo jaunatviškoje tapatybėje ir mylint šiuolaikinę kultūrą. Netiesa, kad šiuolaikinė kultūra yra antikrikščioniška. Jaunimas turi mylėti savo kultūrą ir paliudyti jai krikščionišką gyvenimą.

Jokia kultūra nėra nusistačiusi prieš krikščionybę. Tačiau jaunimas, ypač jaunimo ugdytojai turi pateikti šiuolaikinei kultūrai krikščonybės esmę. Kad jaunimas gyventų tiek savo kultūra, tiek ir krikščionybe.

Man labai patiko, kad jaunimas Siemens Arenoje šoko, dainavo, grojo visiškai šiuolaikiškai. Jiems tai jokia problema – jiems ta sunki, ritminga muzika yra visiškai sava, ir niekaip netrukdo integraliai gyventi Evangelija.

Šiandienos jaunas žmogus yra lygiai toks pat kaip vakarykštis, toks pat, koks bus rytoj; jis turi gyventi, mylėti savo kultūrą ir perkeisti ją į krikščionišką tikrovę – per savo gyvenimo patirtį.

Palinkėjimas Lietuvos Bažnyčiai: „gyventi Dievo vaikų laisvėje“

Linkiu, kad ši beatifikacija pažadintų šventumui daugybę kitų sielų. Sielų, kurios gyvena šeimose, jauni žmonės, seni, vaikai… Žmonės, kurie savo visuomenėje, savo kultūroje priima Matulionio ištikimybės žinią, priima Jėzų Kristų, Jo Gailestingąją Širdį, tikėjimą – kaip normalų gyvenimą. Kad būtų geri piliečiai ir geri krikščionys. Kvietimas pažadinti sąžines iš snaudulio: šiandienos civilizacija nėra nukreipta prieš krikščionybę. Ne!

Laisvė yra Evangelijos dalis. O kai yra laisvė, Dievo malonė sklinda plačiai ir įveikia bet kokį sunkumą.

Mano linkėjimas: gyventi Dievo vaikų laisvėje ir nieko nebijoti. Kaip Matulionis nebijojo jokios diktatūros, jokios priešiškos ideologijos. Jis buvo persekiojamas, bet liko ištikimas sau, savo tikėjimo laisvei ir žmogaus laisvei.

Trumpai sakant, šventasis kalba kiekvienai epochai. Šventieji neišeina iš mados. Kadangi šventumas yra Evangelijos koncentratas, o Evangelija yra artimo meilė, meilė niekada neišeina iš mados. Taip sako apaštalas Paulius: Meilė – visada pasilieka.

Šv. Paulius – gyveno prieš 2000 metų, bet yra modernus, šv. Augustinas, Šv. Pranciškus, šv. Ignacas Lojola ir jo pratybos, šv. Jonas Bosko… Šventieji niekada neišeina iš mados. Štai kodėl šventumas – yra gerai ne tik Bažnyčiai, bet ir visuomenei, nes šventumas iš esmės reiškia – geras žmogiškumas.

Retai liečiama tema: atleidimas

Tuo tarpu Jėzus kalba apie atleidimą, maža to: apie priešų meilę – žinote, ką tai reiškia? Žmogiškai žiūrint, tas, kuris mums padarė bloga, gali tikėtis, jog jam bus atsilyginta antausiu, ne gėriu. Tuo tarpu Evangelija sako: ne, atsuk kitą skruostą.

Čia glūdi visas Evangelijos sunkumas, ji keičia žmogišką logiką. Štai kodėl artimo meilė ir atleidimas yra didžiausios Evangelijos dovanos šiandienos žmonijai.

Štai islamistai žudo krikščionis. Koks yra krikščionių atsakas? Neapykanta? Ne, atleidimas. Būtent šitaip šiandien gyvena Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose. Vargas mums, jei atsakytume priešingai, tai nebebūtų krikščionybė, tai yra sunku.

Popiežiaus reformos atgarsiai visuotinėje Bažnyčioje

Popiežius iš esmės skelbia Evangeliją. Pastarosiomis dienomis jis kalbėjo vien apie šventuosius, kvietė krikščionis į šventumą. Popiežius labai pabrėžia evangelinį nuoseklumą. Šventasis yra tas, kas ištikimas krikštui.

Popiežius nori, kad būtume ištikimi krikštui. Tad jo apaštalavimas, jo politika yra ištikimybė Evangelijai, ir tai reiškia – šventumas.

Dažnai tenka bendrauti su juo ir man atrodo, kad būtent ši kryptis yra svarbiausia šiam popiežiui, kaip, beje, ir visiems iki jo – tik kiekvienas tai išreiškė sau būdingu stiliumi.

Nesakyčiau, kad pasipriešinimas popiežiaus veikimui būtų toks jau didelis. Žinote, integralaus gėrio akivaizdoje visada kyla sunkumų. Jei žmogus tau sako: „reikia atleisti priešui“… Popiežius kalba aiškiai, labai aiškiai – kaip Evangelija.

Melskimės vieni už kitus. Aš meldžiuos už jus, už jūsų tėvynę, už Lietuvą – ypač už jos gerovę. Socialinę ir dvsainę gerovę. Kad Viešpats visada jums leistų gyventi laisvėje. Laisvė – tai didžiausia dovana, kurią žmonija gali gauti istorijos vyksme.

Parengė Saulena Žiugždaitė