Šventasis Jonas Damaskietis tvirtina, kad krikščionys, pagerbdami šventuosius, atvaizduotus ikonomis ir statulomis, yra kviečiami sekti jų gyvenimo dorybėmis, kad ir jie patys taptų gyvomis šventumo ikonomis: „Atidžiai stebėdami šventųjų gyvenimą, pagal jų pavyzdį gyvename tikėjimu, meile, viltimi, tvirtumu suvaldant aistras, ištverme iki kraujo praliejimo, kad ateityje galėtume su jais dalytis garbės vainikais“. Šventieji yra tikrasis Bažnyčios elitas. Jie ne tik kilnina Bažnyčią, bet ir yra naudingi žmonijai per malonių gausybę, kurios daro visuomenę broliškesne, svetingesne, taikingesne ir geresne. Šventieji savo gailestingumo darbais yra nepaprastas Evangelijos patikimumo įrodymas. Krikščionybė šventumu paskatino didesnę žmonijos brolystę, leido, kad meilė, kuri yra absoliuti dorybė ir vertingesnė už visas kitas kartu sudėjus, taptų visiems pasiekiama.
Iš kardinolo Angelo Amato knygos „Šventieji kaip gailestingumo pasiuntiniai“ (Vatikano radijas)