„Šventieji žmonės – kurie talentingi mylėti, kurie suprato, kad jų pašaukimas – išpildyti dangaus tėvo svajonę būti jo rankomis, kojomis, širdimi. Tie žmonės myli taip, kad garsas eina per amžius. Bažnyčia negali visų šių gerų žmonių paminėti atskiromis datomis, netgi prisiminti, todėl švenčia vieną dieną, per Visų Šventųjų iškilmę lapkričio 1-ąją prisimena tuos, kuriuos atsimename, žinome ir kurių nežinome.

Šventasis apaštalas Paulius kreipėsi į visus: jūs – šventieji, numylėtiniai, išrinktieji. Tai reiškia – visi, kurie pakrikštyti, kurie yra priėmę Viešpaties įkvėpimą eiti, skelbti, gyventi meilę. Tai žmonės, kurie iš tikrųjų pačią geriausią savo gyvenimo versiją išskleidžia geriausiu būdu“, – pasakoja Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.

Visų Šventųjų bažnyčia Vilniuje – vienintelė tokio titulo bažnyčia sostinėje. Jos didžiajame altoriuje matyti paveikslas su tarsi šventųjų choru.

„Pirmiausia galima pasakyti, kad meldimasis šventiesiems – labai sena praktika. Šiandienos žmogui tai gali atrodyti keistai. Kai sėdžiu kažkur miške, kažkur nuskrenda graži mintis, sudreba širdelė – gal tai pamaldumas? Bet kaip menotyrininkė, tyrinėtoja galiu konstatuoti, kad pamaldumas – labai materialus dalykas“, – komentuoja dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.

Prie paveikslų degamos žvakės – tai irgi materialus dalykas. Prie paveikslų net segami votai, ant jų galima išvysti įvairiausių liejinių iš tauriųjų metalų, pavyzdžiui, Mariją su švytinčia karūna, sidabrine suknia. Kartais žmonės gali nustebti – kam to reikia? Juk čia vien išlaidos, brangiausios medžiagos.

„Pamaldumas šventiesiems gimsta kapuose. Ankstyvoji bažnyčia, kalbu apie 1–2 a., tampa piligrimine vieta, kur žmonės nori ateiti, pagerbti, priklaupti. Pamaldumo forma – ir kūno kalba. 4 a., kai krikščionybė tampa oficialia Romos imperijos religija, įvyksta atvaizdų sprogimas visomis prasmėmis.

Prisimenu, ilgiuosi – mane traukia grįžti į tą vietą, uždegti žvakę. Jeigu tai mano šventasis globėjas, melsdamasis prie paveikslo, kuris jį vaizduoja, aš suprantu, kad mano šventasis danguje, bet tai kaip langas, tiltas.

Pamaldus žmogus žiūri į tą paveikslą ir kažko prašo, o po kelių mėnesių pajunta, kad tai tarsi išsipildė, palengvėjo, pasveiko, gal pasisekė artimui. Tada grįžta prie to paveikslo ir gal eina pas kleboną su kažkokia auka, sako: klebone, čia taip apšiurę, gal reiktų tą paveikslą atnaujinti, sidabrinį votą prisegti. Ta meilė išvirsta į tai, kur mes ir esame“, – apžvelgdama Visų Šventųjų bažnyčios objektus sako menotyrininkė.

“Jeigu mes tik matome šventąjį, kuris žvelgia į dangų ir yra prisispaudęs prie krūtinės kryžių, – tai nėra natūralus šventasis. Tie žmonės, kurie buvo šventieji, gyveno realius gyvenimus su visa virtuve, kuri supa ir mus.“ K. Kėvalas

K. Kėvalo teigimu, dažnai dar esant gyvam žmonės pastebi, kad tai – šventasis. Pavyzdžiui, visi pastebėjo, kad šventasis Pranciškus Asyžietis – unikalus. Jis traukė kitus savo entuziazmu, įkvėpimu, beprotiška meile, nesusaistyta jokių socialinių barjerų.

„Žmonės matė, kad jis aistringai seka Kristų ir myli be saiko. Aišku, yra ir tokių, kaip šventasis Augustinas, kuris ėjo visiškai priešingai. Motina dėl jo verkė: negalima taip gyventi, tu tikrai įžeidi Dievą. Išvaikščiojęs, išbraidžiojęs visas įmanomas nuodėmes jis staiga atsiverčia ir tampa vienu garsiausių bažnyčios mokytojų ir tėvų.

Nereiktų šventųjų statyti ant pjedestalo, nes jie visi realūs, gyvi žmonės, kurie darė klaidų, nuodėmių, klydo netgi savo mokymu arba požiūriu į pasaulį, Dievą, žmones. Bet jų širdyse buvo kažkas tokio, ką galima pavadinti nesusaistyta meile Dievui ir žmonėms. Jeigu mes tik matome šventąjį, kuris žvelgia į dangų ir yra prisispaudęs prie krūtinės kryžių, – tai nėra natūralus šventasis. Jis labiau mūsų projekcija. Tie žmonės, kurie buvo šventieji, gyveno realius konkrečius gyvenimus su visa ta virtuve, kuri supa ir mus“, – aiškina arkivyskupas metropolitas.

Filosofas Povilas Aleksandravičius klausia: ką reiškia priartėti prie gyvybės šaltinio? Tai – prisijungti prie pasaulio kūrimo proceso. Tie, kurie priartėja prie to gyvybės šaltinio, yra kūrybos, reformų žmonės. Šie žmonės įžvelgė naujų galimybių ir dažnai dėl to buvo persekiojami, nesuprantami, ujami, net uždaromi į kalėjimus, išjuokiami. „Jie pasaulyje matė tai, kas randasi tikro, bet kiti to dar nematė. Paskui paaiškėjo, kad jie buvo teisūs“, – pažymi jis.

Tad visi šventieji buvo reformatoriai, jų reformos, įžvalgos galiausiai ėmė dominuoti. Bet šventieji išties – labai toli nuo to, ką mes dažnai apie juos įsivaizduojame. Nėra taip, kad jie tik esamo idealo vykdytojai, pavyzdžiai, kuriais mes esame kviečiami sekti, sako filosofas.

„Iš tiesų esame radikaliai naujų dalykų pasaulyje užčiuopėjai ir skleidėjai. Šventasis – tai tas, per kurį sprendžiasi pasaulio problemos. Per jį ateina pasiūlymai, kaip spręsti žmogaus situaciją“, – pasakoja P. Aleksandravičius.

Anot jo, įdomi ir buvimo šalia šventojo patirtis: šventasis gali net nekalbėti, jis galbūt tiesiog kažką veikia, bet žmogus, būdamas fiziškai šalia jo, jaučia, kad jame irgi ėmė vykti kažkas, ko iki tol jis savyje neužčiuopė. Gimsta noras gyventi kitaip.

Tokio efekto pavyzdys – mūsų popiežius Jonas Paulius II. Anot K. Kėvalo, tik jam įėjus į kambarį visi pajusdavo, kad tai – neįprastas žmogus. „Įdomus dalykas, kad tie žmonės jau pasižymėjo kažkuo neįprastu. Visi pastebėjo, jog tai žmogus, kuris iškrenta iš kasdienybės, savo gyvenimu rodo, kad taip iš viso gali būti“, – sako jis.

Jei šventasis traukė žmones būdamas gyvas, kodėl jis negalėtų jų traukti ir iškeliavęs į amžinybę? Jis turėjo artimą santykį su Dievu, tad mes suprantame, kad amžinybėje irgi turi su juo tokį santykį. Tad kreipimasis į šventuosius – kreipimasis į patį Dievą, apibendrina arkivyskupas metropolitas K. Kėvalas.

„Mes bažnyčioje labai stengiamės lapkričio 1-ąją daryti kaip įmanoma šviesesnę, priminti tą džiaugsmą: dėmesio – čia šventieji, jie entuziastingai mylėjo ir jūs tokie būkite. Net susirietę pamokslaujame prie sakyklų, bet nuotaika… Jau su kapinių gėlėmis žmonės ateina ir ką tu padarysi.

Iš kitos pusės, aš pagalvoju, daugelis tų žmonių, kuriuos mes lankome kapinėse, vis dėlto greičiausiai Dievo akyse taip pat yra šventieji. Tad kad tos dienos kažkaip sueina, gal tai tam tikra graži simbolika. Taip, mes paminime tuos, kam pasisekė, jiems pavyko, jie – bažnyčios sąraše. Turime iškilmingą šventę, meldžiamės jiems, bet tie, kurie buvo tarp mūsų, kurie galbūt niekada nebus tokie, kad apie juos kalbės žmonės, taip pat Dievo akyse šventi. Jie išskleidė savo gyvenimus tobuliausiai, kaip tai jiems buvo įmanoma“, – kalba jis.

Lietuvoje lapkritis – niūrus mėnuo, tad ir Vėlinės liūdnos, tačiau pernelyg, norėtųsi daugiau džiaugsmo, liūdesys galėtų būti giedresnis, pažymi K. Kėvalas. Juk šventieji mums primena: visiems įmanoma būti žmonėmis, kurie laimi, kurie gali mylėti taip, kaip jie.

„Jeigu nesiseka – nenusiminti. Gyvenimas nesustojo. Pasižiūri į šventųjų gyvenimus – ten visko būta. Kiekvienas esame pašauktas į šventumą. Ir toks tikslas nejuokingas. Kiekvienam – daug namų darbų. Bet vaikščiojame žeme ir gal pasiseks“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Scenarijaus autorė ir režisierė – Zita Kelmickaitė.