Viena išraiškingiausių Vilniaus katedros lobyno vertybių – šv. Marijos Magdalenos de`Pazzi relikvijorius. Šio šedevro atsiradimo Lietuvoje istorija nepaprasta – nepaprasta ir pati šventoji, kilusi iš Florencijos, patyrusi mistinių ekstazių, vizijų. Per vieną, trukusią net 40 dienų, mistikė apsikeitė širdimis su Jėzumi ir gavo nematomas stigmas. Šventosis dantis ir plaukas didikams Pacams atiteko kaip padėka už Lietuvos globėjo šv. Kazimiero šlaunikaulį.

Ankstesnėje LRT.lt publikacijoje aptartai Goštautų monstrancijai pastarasis auksakalystės šedevras gerokai nusileidžia dydžiu, tačiau dažno lankytojo akį traukia barokiška elegancija ir deimantų spindesiu.

Relikvijorius 1682 m. pagamintas vienoje garsiausių Florencijos dirbtuvių, veikusioje ant šiandien turistų mylimo Senojo tilto (Ponte Vecchio) ir priklausiusioje auksakaliams Giovanni Comparini ir Giuseppe Vanni. Itin smulkios figūros ir piešiniai, sudėtingos emalio technikos ir trapių medžiagų panaudojimas liudija itin aukštą meistrystės lygį ir subtilų skonį.

Šį trapaus grožio šedevrą galima laikyti kone stebuklu ne tik dėl materialinės, estetinės ir istorinės vertės, bet ir dėl to, kad analogiškų sakralinės juvelyrikos pavyzdžių beveik nėra išlikę.

Nuostabu ir tai, kad šis trapus relikvijorius per visus neramius Lietuvos istorijos laikotarpius išliko nepažeistas iki mūsų dienų. Kaip ir daugelis Vilniaus katedros lobyno eksponatų, šv. Marijos Magdalenos de`Pazzi relikvijorius išsiskiria materialine verte. Jo kojelė pagaminta iš aukso, puošta emalio technika ir inkrustuota net 126 deimantais.

Relikvijorių vainikuoja aukso karūna ir kryžius, nusagstyti deimantais. Kryžiaus nugarinėje pusėje matyti smulkučiai emalio technika ištapyti Kristaus kančios įrankiai – replės, plaktukas, ietis, kempinė ir žaidimo kauliukai. Kartais jie dar vadinami Kristaus ginklais, kuriais jis nugalėjo mirtį.

Be to, relikvijorių puošia įvairūs augalai – lelijų ir rožių žiedai bei voliutomis išsiraičiusio akanto šakelės. Jie primena apie šventumą ir skaistumą.

Abipus kryželio ir karūnos esantis lotyniškas užrašas (Dens et capilli S[anctae] Mariae Magd[alenae] de Pazzi) nusako relikvijoriaus turinį – šv. Marijos Magdalenos de`Pazzi dantį ir plauką.

Relikvijorių paskirtis – pagarbiai laikyti relikvijas, šventųjų palaikų daleles ir priminti apie jų tikėjimo žygdarbius. Kad tikintiesiems ar kitiems smalsuoliams šios šventosios relikvija būtų matoma, ji yra skaidrioje burbulo pavidalo kapsulėje, pagamintoje iš kalnų krištolo, apsupta emaliu puoštų lelijų žiedų vainiku.

Šv. Marija Magdalena de`Pazzi (1557–1605) gimė kilmingoje Florencijos patricijų Pazzi šeimoje, būdama šešiolikos įstojo į karmeličių vienuolyną (dėl to paprastai vaizduojama apsivilkusi rudu karmelitišku abitu). Jos hagiografija išsiskiria mistinių patirčių gausa – įvairios ekstazės, vizijos dažnai lankiusios moterį, kartais šios dvasios patirtys trukdavusios ištisus mėnesius.

Šv. Marijos Magdalenos de`Pazzi gyvenimo aprašymai byloja, kad vienos tokios 40 dienų trukusios ekstazės metu mistikė išgyveno Kristaus kančios dramą, apsikeitė širdimis su Jėzumi ir gavo nematomas stigmas. Tokie potyriai šiandienos visuomenėje gali skambėti gluminančiai, tačiau mistines šios šventosios patirtis galima suvokti ir kaip barokiniam pamaldumui būdingą reiškinį, laiko ženklą.

Ne mažiau įdomi nei deimantais žėrintis relikvijorius yra ir jo atsiradimo Vilniaus katedros lobyne istorija. Ją pradėti reikėtų nuo Lietuvos globėjo šv. Kazimiero. 17 a. popiežiui jį paskelbus šventuoju, Jogailaičio kultas ėmė skleistis įvairiose Europos vietose – ypač suklestėjo Italijoje.

Viena tų vietų buvo Florencija, iš kur Toskanos kunigaikštis Kozmas Medičis III kreipėsi į Vilniaus vyskupą Mikalojų Steponą Pacą ir Vilniaus katedros kapitulą, prašydamas šventojo karalaičio relikvijos.

Prašymas buvo patenkintas. Vėlyvą 1677 m. rudenį šv. Kazimiero karstas atidarytas vyskupo ir valdovo Jono Sobieskio pritarimu, o jau 1678 m. gruodį, sėkmingai įveikusi žiemos vargus (ir Alpes), šv. Kazimiero relikvija pasiekė Toskanos kunigaikščio dvarą. Šiandien ši didžiausia žinoma karalaičio relikvija (šlaunikaulis) vis dar saugoma Florencijos Šv. Lauryno bazilikoje, išraiškingomis lelijomis (šis žiedas – vienas pagrindinių šventojo atributų) puoštame relikvijoriuje.

Atsidėkodamas Toskanos kunigaikštis Vilniaus vyskupui Mikalojui Steponui Pacui atsiuntė vos prieš keletą dešimtmečių kanonizuotos florentietės relikvijas puošniajame relikvijoriuje. Jį puošiantis atsikartojantis lelijų žiedų motyvas gali būti užuomina ir į Pacų giminės heraldinį ženklą, ir į Florencijos miesto heraldiką.

17 a. Pacų giminės galia ir įtaka valstybės politiniame gyvenime tolydžio augo, o kartu atsirado ir poreikis genealoginėmis priemonėmis pagrįsti giminės senumą ir aukštą kilmę. Taigi atsigręžta į nuo 16 a. pražios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje populiarią lietuvių kilmės iš romėnų versiją – vadinamąjį Palemono mitą. Pasak jos, dėl neramumų Romoje gimtojo Viduržemio pakrantes palikęs patricijus Palemonas su 500 bendražygių ilgai bastęsi ir naują tėvynę suradę mūsų kraštuose.

17 a. ši tautos kilmės teorija buvo labai populiari tarp dėl įtakos valstybėje konkuravusių giminių – tokiu būdu 500 Palemoną lydėjusių bičiulių didikams tapo tam tikra romėniškų protėvių „kasykla“.

Pacai tarp jų „atrado“ tokį Voroną Pacį, kurio giminės dalis anais mitiniais laikais neva liko Italijoje. Taip didikams pavyko tariamai atrasti tebeegzistuojančią savo „giminės atšaką“ Italijoje – minėtuosius Florencijos patricijus Pazzi. Taigi fonetinis lietuvių Pacų ir italų Pazzi pavardžių panašumas tapo labai parankus Pacams. Pazzi ir Pacai užmezgė tarpusavio santykius, o naujai „atrasta“ giminystė abi „giminės atšakas“ kilstelėjo į tarptautiškumo dimensiją – tai ir 17 a. buvo vertybė.

Iš kitų giminių Pacai išsiskyrė tuo, kad jų šeimoje būta šventosios – tai, be abejo, kėlė pasididžiavimą katalikiškoje visuomenėje. Pacams susiejus save su bendravardžiais italais, šv. Marija Magdalena de`Pazzi natūraliai tapo ir jų giminės dalimi.

Ne be reikalo tad Pacai rūpinosi šventosios „giminaitės“ gerbimo tradicija mūsų kraštuose. Tai liudija ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco funduotos Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šoninė koplyčia, kuri yra dedikuota šiai šventajai giminaitei. Jos interjerą puošia italų dailininko Michelangelo Palloni (beje, tas pats menininkas ištapė ir šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje) freskos, pratęsiančios pasakojimą apie šventosios dvasines patirtis.

Pavyzdžiui, viena koplyčios scenų taip pat vaizduoja stebuklą, kai laidotuvių metu šventoji nusuko veidą nuo nedoro elgesio jaunuolio. Kito Paco, Mykolo Kazimiero, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono, funduotoje Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje taip pat esama paveikslo, šventąją vaizduojančio su degančia širdimi.

Vilniaus vyskupui Mikalojui Steponui Pacui iš Florencijos atsiųsta šv. Marijos Magdalenos de`Pazzi relikvija vainikavo tiek Pacų genealogines paieškas, tiek šios giminės pastangas propaguoti šventosios giminaitės kultą Lietuvoje.

Tiek dvasiniu, tiek materialiniu požiūriu itin brangi dovana – šv. Marijos Magdalenos de`Pazzi relikvija ir relikvijorius – nebuvo naudojama viešam šventosios gerbimui ir turėjo priklausyti vyskupui asmeniškai, iki jo mirties buvo saugoma jo rūmuose.

Beje, Mikalojus Steponas Pacas (~1623–1684) išsiskiria neįprasta vyskupui biografija – viešą gyvenimą pradėjo kaip pasaulietis, tapo Trakų vaivada, tačiau tolesnė politinė karjera klostėsi sunkiai, palikuonių susilaukti taip pat nesisekė.

1669 m. Mikalojus Steponas Pacas Bažnyčios buvo atleistas nuo santuokinės priesaikos ir nusprendė tapti dvasininku. Jau 1671 m. nominuotas Vilniaus vyskupu, tačiau su tokiu paskyrimu nesutiko Vilniaus katedros kapitula. Ginčas užtruko net 11 metų – tai ilgiausias laikotarpis, kai Vilniaus vyskupo sostas yra buvęs tuščias.

Taip pat Mikalojus Steponas Pacas išsiskiria popiežiaus suteiktų garbės titulų gausa, joks kitas Vilniaus vyskupas jo nepralenkė. Šis faktas taip pat iškalbingai liudija glaudžius vyskupo Paco ryšius su itališkais kraštais. Taigi relikvijorius šiam vyskupui kartu buvo ne tik religinio pobūdžio brangenybė, bet ir politinis laimėjimas, apčiuopiamas giminės kilmingumo įrodymas.

Šv. Marijos Magdalenos de`Pazzi relikvijorius – ne tik viena vertingiausių Vilniaus katedros lobyno brangenybių, neprilygstamas auksakalystės meno šedevras, bet ir galimybė pažinti išskirtinius Lietuvos istorijos veikėjus, jų pasaulėžiūrą. Kartu šis mažytis indas – paminklas Lietuvos didikų bei Bažnyčios ryšiams su Europa.

1. Baniulytė, Aušra. „Šv. Marijos Magdalenos de‘Pazzi kultas Lietuvos Baroko kultūroje: atvaizdai ir istorinė tikrovė“, in: Darbai ir dienos. Kaunas, Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, 2010, t. 53, p. 225–258.

2. Jėga ir grožis jo šventovėje… (Ps 96, 6). Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje: ekspozicijos katalogas. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, p. 136.

3. Jovaiša, Liudas. Vilniaus vyskupai ir jų portretai. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2016.

4. Lietuvos sakralinė dailė, XI-XX a. pradžia, t. IV: Auksakalystė, kn. 1: Kolekcijos. Sudarytoja Jolita Liškevičienė. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2006, p. 225–256.

5. Maslauskaitė, Sigita. „Šventoji Marija Magdalena de‘Pazzi: vizijos ir jų atspindžiai Lietuvos dailėje“, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 18. Vilnius, 2001, p. 359–366.

6. Petrauskas, Rimvydas. Galia ir Tradicija: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Vilnius: „Baltos lankos“, 2016, p. 141–158.

Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija. Katalogas. Sudarytoja Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2018.