1926 metais padalinus didžiulę Žemaičių vyskupiją į tris vyskupijas – Kauno, Telšių, Panevėžio – Telšių vyskupai buvo įspūdingos asmenybės, atlikę labai svarbias misijas, padėję Telšių vyskupijai ne tik materialinius, bet ir dvasinius pamatus. Pirmasis – tai visuomenininkas, Vasario 16- osios akto signataras, valstybininkas, vienas iš Nepriklausomos Lietuvos ir Telšių vyskupijos kūrėjų, šios vyskupijos sielovadinių ir administracinių struktūrų kūrėjas – vyskupas Justinas Staugaitis.

Antrasis Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius – jaunosios kunigų kartos auklėtojas ir formuotojas, Seinų vyskupijos kunigų seminarijos dėstytojas, Telšių kunigų seminarijos pirmasis rektorius – kūrėjas, kunigų ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai pačiu savo gyvenimo ir savo tarnystės pavyzdžiu skatintojas.

Trečiasis vyskupas Pranciškus Ramanauskas – visas jo gyvenimas nuo kunigiškos tarnystės pradžios iki paskutinės šioje žemėje gyvenimo valandos pripildytas uolaus jaunimo ir liaudies kuo tinkamesnės, kuo vaisingesnės katechezės rūpesčio. Net ir tuomet, kai sovietinis okupacinis režimas tą katechezę uždraudė, kai už tą katechezę baudė kalėjimu ir baudomis, vyskupas Ramanauskas netylėjo, ragino kunigus nebijoti nei grasinimų, nei bausmių ir atlikti šią šventą kunigo pareigą drąsiai ir ištikimai.

Pažvelkime į vyskupo Pranciškaus Ramanausko nueitą gyvenimo kelią. Kai jis buvo paskirtas Telšių vyskupu pagalbininku, laikraštis „Ateitis“ taip pristatė naująjį vyskupą:

„Šv. Tėvas Pijus XII Telšių vyskupijos sufraganu paskyrė prel. Pr. Ramanauską Telšių kun. Seminarijos Rektorių. Naujasis vyskupas gimė 1893 lapkričio 11 d. Betygalos miestely, Raseinių apskr., Antano ir Paulinos Jankauskaitės vidutinių ūkininkų šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Betygaloj ir 1905 m. įstojo į Raseinių keturklasę mokyklą kurią baigęs, 1910 m. eksternu Kaune išlaikė egzaminus iš 5-ių gimnazijos klasių, o kitais metais įstojo į Kauno kunigų Seminariją. Čia užklupo Didysis karas, kuris sutrukdė mokslą: 1917 m. baigė kun. seminariją ir buvo įšvęstas kunigu. Vikaravo Pumpėnuose, Subačiuje, Krekenavoje ir Raseiniuose. 1922 m. paliko Raseinius ir įstojo į naujai įsikūrusį Lietuvos universitetą Teologijos skyrių, kurį 1924 m. baigė. Būdamas Kaune, be savo tiesioginių pareigų, buvo kalėjimo ir suaugusiųjų gimnazijos kapelionu.

1924 m. buvo atkeltas į Telšius, kur ėjo vikaro, mokytojų seminarijos ir lenkų progimnazijos kapeliono pareigas. Be to, redagavo savaitraštį „Žemaičių prietelių“, daugiausia pats prirašydamas jo puslapius. 1926 m., įsikūrus Telšių vyskupijai, buvo nuo kapeliono pareigų atleistas ir paskirtas Kurijos notaru. Turėdamas didelį patraukimą mokytis, 1927 m. išvyko į Romą į Gregorianos Universitetą kurį 1929 m. baigė teologijos daktaro laipsniu, parašydamas rimtą studiją „De creatione mundi“. Būdamas užsieny, kartu stengėsi praktiškai susipažinti su religiniu darbu parapijose, studijavo svetimas kalbas, įsigijo plačią ir vertingą biblioteką.

Grįžęs iš užsienio, buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijon teologijos ir pedagogikos profesoriumi. Taip pat buvo vyskupijos katalikų akcijos vadovas ir leido dvisavaitinį, apologetinio turinio labai aktualų žurnalą: „Spauda ir Gyvenimas“. Išleido kelių šimtų puslapių vertingą veikalą: „Tikybos pamokos praktikoje“, įvairiais religiniais klausimais brošiūrų ir bendradarbiavo „Ryte“, „Žemaičių prietelyje“, kur dažniausiai pasirašydavo Padubisiečio slapyvarde.

1932 m. buvo paskirtas tos pačios seminarijos inspektoriumi ir dėl savo sėkmingo darbo mokslo ir auklėjimo srityje buvo pakeltas kapitulos garbės kanauninku. Prel. Borisevičiui, tuometiniui seminarijos rektoriui, tapus vyskupu, jis perėmė kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. Tačiau bolševikams okupavus Lietuvą ir uždarius Telšių kunigų seminariją, kan. Ramanauskas kartu su klierikais turėjo persikelti į Kauną kur ėjo Kauno kunigų seminarijos vice-rektoriaus pareigas ir Teologijos fakultete docento teisėmis dėstė fundamentalinę teologiją ir pedagogiką.

1941 m. kartu su klierikais grįžo į Telšius, buvo pakeltas Telšių kapitulos prelatu ir jos pirmininku ir iki šiol rektoriauja Telšių kunigų seminarijoj.

Šv. Tėvas Pijus XII, įvertindamas prel. Pr. Ramanausko didelius nuopelnus Bažnyčiai ir Tėvynei 1944 sausio 24 d. nominavo jį vyskupu ir paskyrė Telšių vyskupijos sufraganu.

Šią malonią žinią su džiaugsmu sutiko visa vyskupijos dvasininkija ir visuomenė, nes vyskupo Ramanausko asmenyje žemaičiai susilaukė žemaičio Ganytojo, kuris iš šio krašto yra kilęs, šį kraštą ir žmones gerai pažįsta ir nuoširdžiai juos myli.

Š. m. balandžio 16 d. Kaune J.E. arkivyskupas J.Skvireckas suteiks jam vyskupo šventimus.“^[1]

Bostono „Lietuvių enciklopedija“ pateikia vyskupo gyvenimo aprašymą iki iškeliavimo amžinybėm ir taip pat patikina kai kurias žinias aukščiau pateiktoje biografijoje, todėl pateikiame Bostonišką tekstą ištisai:

„Ramanauskas PRANCIŠKUS (1893 X 16 Betygaloje – 1959 X15 Telšiuose) vyskupas. Baigęs Kauno kunigų seminariją 1917 VI 5 įšventintas kunigu. Po to vikaravo Raseiniuose ir Telšiuose. Išsiųstas į Romą pagilinti studijų, kurias baigė teol. dr. Laipsniu. Grįžęs 1932 paskirtas Telšių kunigų seminarijos prof. ir inspektorium, pakeltas garbės kanauninku. Seminarijoj dėstė dogmatinę teologiją ir religinę pedagogiką. Kapituloje ėjo įvairias pareigas: sinodinio teisėjo ir egzaminatoriaus, religinių knygų cenzoriaus ir kt. 1940 VII paskirtas Telšių kunigų seminarijos rektorium, pakeltas prelatu. 1944 II 28 konsekruotas Telšių vyskupu augziliaru. 1946 XII bolševikų suimtas ir ištremtas į Sibirą. Tik po 10 metų (1956) grįžo į Lietuvą bet vyskupo pareigų neleista eiti. Mirė po operacijos, palaidotas Telšių katedroje šalia vysk. J. Staugaičio. Buvo geras dogmatinės teologijos žinovas, pedagogas ir administratorius. Nuo 1932 I Telšiuose (seminarijoje) leido ir redagavo Spaudą ir Gyvenimą 1935 buvo oficialus žemaičių Prieteliaus redaktorius ir leidėjas. Bendradarbiavo Tiesos Kelyje ir kt. Išsp. Tikybos pamokos praktikoje 1934.“^[2]

Šiose abiejose „oficialiose“ biografijose nėra aprašyta vienas svarbiausio vyskupo Pr. Ramanausko gyvenimo laikotarpių – jo kankinystės kelias sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose. Tai labai smulkiai ir nuosekliai yra aprašęs Vidas Spengla knygoje „Atlikę pareigą“^[3], todėl šiame rašinyje nekartosim. Skaitytoją tik paraginsim tą knygą įsigyti ir atidžiai perskaityti, kad susipažintų su visų Lietuvos vyskupų, kalinimų metu, kryžiaus keliu sovietiniuose lageriuose. Prie V. Spenglos kito teksto skirto vysk. Pr. Ramanauskui grįšime vėliau.

Susipažinę su vyskupo biografija aplamai, aptarkime kas už šių sausų biografijos faktų slepiasi, kodėl mes šį vyskupą galim pavadinti katechezės herojum – vyskupu katechetu. Siekdami pagrįsti vyskupo katecheto titulą vyskupui Pr. Ramanauskui remsimės dokumentais laimingai išlikusiais Telšių vyskupijos kurijos archyve.

Pirmoji kunigiškos tarnystės vieta yra Pumpėnų parapija (dabar Pasvalio r.) 1917-01-22 – 1920- 05-05. Pr. Ramanausko vyskupystės šventimų proga tuometinis Pumpėnų parapijos klebonas Kazimieras Mozūras sveikindamas naująjį vyskupą visų parapijiečių vardu atsiuntė tokį laišką:

„Didž. Gerb. Telšių Vyskupijos Kurijai”.

Pumpėnai, 1944-03-30

Jo Ekscelencija Pr. Ramanauskas, kiek teko iš žmonių pasakojimų patirti buvo paskirtas pirmoje vietoje Pumpėnuose vikaru 1917 m. prie klebono Kožokausko ir išbuvo iki 1920m.

Pastoracijos darbe buvo labai uolus – užsibrėždavo dirbti, būtinai padarydavo darbą iki galo, nors tai būdavo ir labai sunku, pvz., kad ir vaikų katechizacija. Jis neleido ruošti vaikų visokioms davatkoms, pats juos ruošė už tai davatkos tik jo su rožančiais neapibarškino, nes joms pelną atimdavo. Ir kaipo asmuo buvo malonus, švelnus visiems. Pas kiekvieną užeidavo, neskirdavo vargšo ar turtingo, kada netikėtai užeidavo pas ką šeimininkas didžiausiame išgąstyje bėgiodavo po namus, o jis maloniai šypsodavosi. Nors dažnai lankydavo parapijiečius, bet savyje buvo daugiau užsidaręs ir kartu gilaus proto (jo žodžiais tariant). Visuomeniniame darbe turėjo didelį pasisekimą. Nors draugijų tuo laiku pas mus buvo mažai, bet jis ypač „Šviesos Draugijai“ buvo didžiausia parama ir smegenys. Kuomet kairiųjų bandymas įtraukti į savo orbitą nuėjo niekais, tuomet ėmė jį šmeižti, kad pažemintų žmonių akyse ir traukti jaunimą iš draugijos, bet nei vieno, nei kito jiems nepavyko padaryti. Draugija ima stiprėti – priešų mažėti, o kultūrinis darbas plėstis.

Dabar dar yra iš to laikotarpio su J.E. vyskupu žmonių, kurie su pasididžiavimu savo, o tada, kai dirbome su kunigėliu Ramanausku.

Be to, visi pumpėniškiai kreipėsi į Gerąjį Dievą prašydami mūsų buvusiam kunigėliui dabar jau J.E. vyskupui geriausios sėkmės gyvenime.“

Kaip matome, šiame laiške sveikinime įvardijamas kaip pirmasis, t.y., svarbiausiu jauno kunigo laikytas rūpestis – pakelti priešsakramentinės vaikų katechizacijos lygį. Ryžtas – šio svarbaus kunigiško darbo nepalikti tinkamo išsilavinimo neturinčioms moterėlėms. Drąsa šiame reikale laužyti negeras tradicijas – atiduosim vaikus davatkos globon – išmokys vaikus poterių ir bus baigta ruoša pirmai

Išpažinčiai ir Pirmai Komunijai. O anais laikais tai buvo labai svarbu, nes labai mažai vaikų telankė net ir pradžios mokyklas.

Rimtą dėmesį tikybos pamokoms mokyklose kun. Pr. Ramanauskas skyrė ir kai baigęs teologijos licencijato studijas Kauno universitete buvo paskirtas Telšių parapijos vikaru ir kartu Telšių mokytojų seminarijos ir Telšių lenkų progimnazijos kapelionu. Metus pradirbęs visose tose pareigose, įsitikino, kad visų tų pareigų negali gerai tobulai atlikti – todėl kreipėsi į Žemaičių vyskupą Pr. Karevičių su tokiu prašymu:

„Šiuo nuolankiai prašau Jūsų Ekscelenciją, jei rasite galimu, atleisti mane nuo Telšių bažnyčios vikaro pareigų paliekant eiti prie skirtų mokyklų kapeliono pareigas. Prabėgusieji mokslo metai ganėtinai įrodė, jog negalima tinkamai suderinti dviejų pareigų, nes tai pastoracijų, tai mokyklų darbas nukentėdavo.“ Telšiai, 1925-08-31.

Žemaičių vyskupo pagalbininkas vysk. J.Skvireckas patarė, kad darbo pobūdį išmintingai paskirstytų klebonas, kad nei viena, nei kita tarnystė, taigi ir katechizacija nenukentėtų.

Kai 1926 metais buvo įkurta nauja Telšių vyskupija, vyskupas J. Staugaitis išsilavinusį ir, svarbiausia, bažnytiškai mąstantį, rūpestingą, jauną kunigą paskyrė Telšių vyskupijos kurijos vicekancleriu ir Tribunolo notaru, o dar po metų išleido teologijos daktarato studijoms į Grigaliaus universitetą. Šalia pagrindinio dogminės teologijos kurso, antruoju svarbiausiu dalyku pasirinko religinės pedagogikos studijas, kurių žymią dalį sudaro būtent katechetikos metodika. 1929-12-24 apsigynęs Grigaliaus universitete daktaratą, grįžo į Telšius ir buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijos dogminės ir pastoracinės teologijos bei religinės pedagogikos dėstytoju, taigi tapo kunigų – būsimų pagrindinių Lietuvos vaikų ir jaunimo katechetų- mokytoju. Ir šį darbą dirbo tiek Telšiuose, tiek Kaune, po to vėl Telšiuose iki kol sovietinė valdžia galutinai uždarė Telšių kunigų seminariją.

Per visą laikotarpį nuo 1929-12-24 iki 1946-05-05 jis turėjo labai daug skirtingų pareigų, kurioms Telšių vyskupo buvo paskirtas, kaip antai: Šv. Vincento Pauliečio draugijų Telšių vyskupijoje ir Klaipėdos prelatūroje vienas iš vadovų, kurijos sekretorius, vyskupijos tribunolo teisėjas, kurijos kancleris, prosynodalinis egzaminatorius, kunigų seminarijos vicerektorius ir inspektorius, Telšių katedros „klebonas“ – vice custos. Jo tarnybos lapas, švietimo ministerijos nustatytos formos išlikęs Telšių vyskupijos kurijos archyve, iškalbingai liudija, kiek, šalia visų čia paminėtų pareigų, jis dar skaitė paskaitų, t.y., turėjo pamokų Telšių kunigų seminarijoje. Tame lape įrašai apibūdina savaitinių paskaitų pamokų valandų krūvį:

1931-12-01  iki 1932-08-30 devyniolika pamokų ir prefekto pareigos;

1932-09-01  iki 1933-08-30 vienuolika pamokų ir inspektoriaus pareigos;

1933- 09-01  iki 1935-08-30 šešiolika pamokų ir inspektoriaus pareigos;

1935-09-01  iki 1935-12-31 septyniolika pamokų ir inspektoriaus pareigos;

1936-01-01  iki 1937-08-30 keturiolika pamokų ir inspektoriaus pareigos;

1937-09-01devynios pamokos ir inspektoriaus pareigos.

Buvęs vyskupo Pr. Ramanausko studentas Telšių kunigų seminarijoje prel. Jonas Kučingis (1908- 2009), po karo ilgametis Los Angeles lietuvių klebonas apibūdina savo profesorių Pr. Ramanauską ir savo vėlesni bendravimą su juo:

„Kan. J.Galdiko seminarijos vicerektoriaus vietą užėmė ką tik iš Romos grįžęs po studijų su daktaro laipsniu iš Šv. Grigaliaus universiteto kun. Pr. Ramanauskas. Jis mums dėstė fundamentalinę, dogminę ir pastoralinę teologiją bei pedagogiką. Šiais klausimais jis buvo parašęs ir plačią studiją, kuri vėliau buvo išleista. Ypač čia reikia pažymėti, kad studijuojant pedagogiką, reikėjo išmokti ne tik teoriją, bet pravesti pamokas praktiškai, todėl užbaigę pedagogikos teorijos kursą visa klasė kartu su profesoriumi eidavom į Telšių pradžios mokyklą pravesti tikybos pamokų. Po to sekančioje pamokoje seminarijoje būdavo pravestos pamokos kritika. Joje dalyvaudavo visa klasė, o po to pats profesorius padarydavo pastabas, pataisas. Mano pravestos pamokos kritikoje, profesoriui pasakius pradėti reikšti nuomones, visi draugai tylėjo. Tada beliko profesoriui pasisakyti. Šis pradėjo: „Pamoka buvo pravesta labai gerai.“ Po tokios profesoriaus įžangos, sukruto ir visi draugai, bet vis tiek gavau „5“. Klierikų tarpe buvo nuomonė, – jei gerai pravesi pamokas ir gerai mokysies, tai tikrai būsi skiriamas kapelionu. Mano atveju jie nesuklydo. Kun. Ramanauskas – šaltas, racionalus, bet po žieve – šiltas, mielas, besišypsąs, gerokai susimąstęs profesorius. Jį klierikai mėgo. Vėliau tapo vyskupu. Bolševikų areštuotas ir kalintas Sibire. Grįžęs iš tremties, gyveno Švėkšnoje. Jį žmonės labai mylėjo. Man dirbant Telšiuose buvome artimai susidraugavę. Jam esant Švėkšnoje, susirašinėjome. Savo laiškuose visada buvo optimistas, nuolaidus savo kankintojams. Susirgęs kepenų liga, gydėsi Telšiuose, kur nuo jos ir mirė. Palaidotas Telšių Katedros požemyje.“^[4]

1940 metų rudenį pirmos sovietinės okupacijos metu uždarius Telšių kunigų seminariją, jos auklėtinius ir rektorių Pr. Ramanauską perkėlus į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją būsimo vyskupo kolega tos seminarijos dėstytojų būryje poetas kan. Mykolas Vaitkus (1883-1973) taip aprašė:

„Tarpdiecezinės seminarijos vicerektoriumi paskirtas kun. Pranas Ramanauskas, telšiškis. Telšių Pliumpis, kaip nepalankūs kaimynai vadina telšiškį. Bet tas Ramanauskas visai ne koks Pliumpis. Teologijos daktaras, Telšių seminarijos rektorius, busimasis vyskupas, Sibiro kankinys. Juk tokį rimtą vyrą reikia padoriai pristatyti skaitytojams.

Prieš tą rudenį Kaune jis buvo kaip ir visai nežinomas. Betgi paskiau iš telšiškių sužinojom, jog jis klierikų buvo mėgstamas, kaip geras profesorius bei auklėtojas. O ir telšiškių visuomenė jį branginusi. Savaime suprantama, 1940 metais Kauno seminarijoje iš pradžių į jį žiūrėjom, kaip kad žiūrima į nežinomą dydį, su tam tikra rezervą, šaltokai, kiek iš atsto, laukiamai. Iš viršaus jis atrodė keistokas tipas, lietuviškas – ne – lietuviškas, lyg su semitiška priemaiša. Ilgoka, smailoka, truputį žemyn riesta nosis. Gudriai primerktos blizgančios akutės. Ironiškai šypsanti platoka burna su pesimistiškai žemyn užlinkusiom lūpų kertelėm. Bet greit apsipratom. Pasirodė beesąs neišdidus, draugiškas, pakankamai linksmas, mėgstąs juokus, pasakojąs anekdotus, gana sąmojingas vyrukas, nors tie anekdotai bei sąmojai (kiek anuomet pasireiškė) nelakūs, nenudailinti, gana kaimietiški. Ramanauskas, matyt, neblogas gyvenimo diplomatas, atsargus reikšti bet kam savo pažiūras, gyvas intelektas, blaivi išmintis. Visa tai pasireiškė palengva, gyvenant beveik bendrai, įvairiuose kasdieną smulkmenose. Daugiau profesorių iš Telšių seminarijos anuomet negavome.“^[5]

1941 m. rudenį prel. Pr. Ramanauskas su Telšių seminarijos auklėtiniais sugrįžo į Telšius kur vėl busimasis vyskupas tapo rektoriumi ir seminarijai vadovavo iki 1944 metų pavasario, kai tapo konsekruotas vyskupu Telšių vyskupo V.Borisevičiaus augziliaru. 1946 02 05 areštavus vyskupą V.Borisevičių 1945 05 05 vyskupas Pr. Ramanauskas perėmė Telšių vyskupijos valdymą, tačiau neilgam, 1946 12 16 –  vyskupas Pr. Ramanauskas suimamas ir sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose kalintas iki 1956 09 13. Apie tą laikotarpį Telšių vyskupijos archyve nėra jokių žinių, taigi tenka pasiūlyti mieliems skaitytojams atsiversti aukščiau minėtą V. Spenglos knygą „Atlikę pareigą“, kurioje remiantis sovietinio saugumo bylomis ir artimųjų prisiminimais rekonstruotas to skaudaus gyvenimo tarpsnio vaizdas. Vyskupas Pr. Ramanauskas ir sovietinių lagerių pragare išliko ganytoju, kuriam rūpėjo bendro likimo brolių išganymas ir jų tikėjimas. Rūpėjo ir Bažnyčios likimas Tėvynėje Lietuvoje – tai liudija jo apsisprendimas nelaisvės sąlygomis pašventinti du kalinius kunigais: vieną iš Latvijos, o kitą lietuvį – dabartinį monsinjorą A. Svarinską.

Grįžęs į Lietuvą, vyskupas Pr. Ramanauskas rado Telšių vyskupo sostą užimtą Vatikano sutikimu pašventinto vysk. Petro Maželio, be to sovietinė valdžia neleido vysk. Pr. Ramanauskui apsigyventi Telšiuose. Tebuvo leista mansionarijaus, t.y., altaristo teisėmis gyventi Švėkšnoje. Tai praktiškai – ištrėmimas iš vyskupijos centro į periferiją. Tačiau ir tokiomis sąlygomis apstatytas sekliais ir agentais, nepaliovė burti kunigus priešintis sovietinės valdžios bandymams visiškai paralyžiuoti religinį gyvenimą Lietuvoje, pastangas uždrausti tikėjimo perdavimą jaunajai kartai. Iš agentų seklių pranešimų ir sovietinio saugumo ataskaitų matyti, kad būtent tokia tremtinio Švėkšnoje vyskupo Pr. Ramanausko veikla jiems kėlė didžiulį nerimą. Maždaug 1958 m. vasario mėnesį KGB vadovai buvo apsisprendę surinkti kaltinamąją medžiagą antrajam vyskupo Pr. Ramanausko areštui ir įkalinimui. Apie visa tai iškalbingai liudija V.Spenglos straipsnis „Esu atlikęs savo pareigą“, išspausdintas jau po autoriaus V. Spenglos mirties 2009 metų spalio mėn. laikraštyje „XXI amžius“ minint vyskupo Pr. Ramanausko 50-ąsias mirties metines. Kadangi laikraštis greičiau sunyksta nei publikacijos knygoje, kai ką iš šio V. Spenglos straipsnio pacituosime kaip liudijimą, kad vysk. Pranciškus Ramanauskas iki paskutinės savo kunigiškos ir vyskupiškos tarnystės dienos liko ištikimas pirmojoje savo tarnystės vietoje – Pumpėnuose – padarytiems apsisprendimams, t.y., už kuo rimtesnę, kuo gilesnę vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katechizaciją. Taigi prisiminsime kai kurias vietas iš V. Spenglos atliktų tyrimų:

„Prasidėjus kalinių bylų peržiūrėjimui, lagerių mažinimui 1956 metų liepos 19 dienos raštu Nr. 4- 2-975 Komisijos ASSR KGB 4-ojo skyriaus viršininkas papulk. Stepanianas pranešė LSSR KGB, kad peržiūrėjus vyskupo P. Ramanausko bylą, jis iš lagerio paleidžiamas, „nes šiuo metu VRM organų prižiūrimų invalidų namų nėra ir todėl jis išvyks gyventi pas savo giminaičius į Lietuvos SSR“. 1956 m. liepos pabaigoje vysk. P. Ramanauskas grįžo.

1956 metais rugpjūčio mėnesį LSSR KGB peržiūri vysk. P. Ramanausko baudžiamąją bylą (archyvinis Nr. 34913-3) bei atnaujintą iš archyvo pasiimtą jo formuliaro bylą (archyvinis Nr. 13997) suteikdami jai naują numerį – 7445. Pasipila agentų „Nemunas“, „Oželis“, „Klevas“, „Ranktienė“, „Angelina“, „Kerštas“, „Petraitis“ ir kitų pranešimai apie grįžusį vysk. P. Ramanauską ir jo pirmąją veiklą Lietuvoje. Agentas „Petraitis“ praneša (1956 09 05) apie vysk. P. Maželio svarstymus dėl Telšių vyskupijos tolimesnio valdymo. Jo nuomone, jeigu vysk. P. Ramanauskui būtų leista valdyti vyskupiją, Lietuvos ir užsienio lietuviai kunigai tą valdžios žingsnį vertintų teigiamai. Tačiau KGB rašo, kad jie savo nuomonę jau yra pateikę LKP CK ir ji esant i priešinga – vysk. P. Ramanauskui ne tik neleidžiama valdyti Telšių vyskupijos, bet net apsigyventi norimoje vietoje – Žemaičių Naumiestyje pas prelatą R. Kuodį. Jis paskiriamas altaristų į Švėkšną. Iš agento „Klevo“ (1957 01 20) KGB sužinojo, kad Telšių vyskupijos kunigai grupuojasi: vieni palaiko vysk. P. Ramanauską kiti – vysk. P. Maželį. Agentas „Jurij“ praneša (1956 10 04), kad vysk. P. Ramanauskas apvažiavo beveik visus dekanatus ir kalbėjosi su visais kunigais. Jis lankėsi pas vysk. K. Paltaroką vysk. T. Matulionį ir kan. J. Stankevičių ir stengėsi suvienyti visus vyskupijų valdytojus. Šioms jo pastangoms „tirti KGB paskiria agentus „Liepą“, „Jurij“ ir kartu su vyskupu kalėjusį agentą „Taką“. KGB nepatenkinti, kad vysk. P. Ramanauskas kišasi į Telšių vyskupijos valdymą: jis reiškia pastabas vysk. P. Maželiui dėl morališkai ar politiškai degradavusių „užverbuotų“ kunigų skyrimų į geras parapijas bei dėl išsiuntinėto kurijos rašto Nr. 825 (1957 m.), kuriuo kunigai įspėjami, jog už vaikų katechizaciją gali būti baudžiami iki vienerių metų kalėjimo; vysk. P. Ramanausko nuomone, to nereikia rašyti, nes vaikus katechizuoti yra kunigų pareiga. Daug agentų klausosi jo pamokslų Švėkšnoje ir kitur. Verta pacituoti 1958 m. kovo 13 dieną LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko pasirašytą pažymą apie jų pastangas neleisti vysk. P. Ramanauskui grįžti į Lietuvą ir vertinimas jo veiklos sugrįžus. Pažymoje rašoma: „1954 m. pabaigoje gauta žinių, kad numatoma iš lagerio paleisti vyskupą Ramanauską. Suderinus su LKP CK, buvo kreiptasi į SSRS KGB, kad nebūtų leista Ramanauskui grįžti į respubliką. Atsiliepdama į mūsų siūlymą, SSRS KGB 4-oji valdyba 1955 m. kovo 28 dienos raštu Nr. 4-S-623 pranešė, jog SSRS VRM (Vidaus reikalų ministerija – V. S.) davė nurodymą SSRS VRM Minlago viršininkui, kad paleistą Ramanauską, pasiųstų į invalidų namus. Tačiau 1955 m. gegužės mėnesį Komijos ASSR KGB pranešė, kad Minlago administracija rengiasi paleisti Ramanauską iš įkalinimo. Todėl LSSR KGB 1955 m. gegužės mėnesį dėl Ramanausko dar kartą kreipėsi. Atsižvelgdama į šį kreipimąsi, SSRS VRM pakartotinai davė nurodymą Minlago viršininkui, kad apiformintų Ramanauską pasiųsti į invalidų namus.

Nepaisant to, SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Vorkutos PDL (Pataisos darbų lagerio – V. S.) komisija, peržiūrinti bylas asmenų, atliekančių bausmę už politinius, pareigybinius ir ūkinius nusikaltimus, 1956 07 09 nutartim nusprendė, kad Ramanauskas serga III laipsnio hipertonija ir bendra ateroskleroze ir todėl (…) jį paleido. 1956 m. rugpjūčio mėnesį Ramanauskas grįžo į Lietuvą“.

Toliau pažymoje rašoma, kad pagal agentų pranešimus 1957 m. spalio 26 dieną vysk. P. Ramanauskas sušaukė nelegalų Telšių vyskupijos kapitulos posėdį, o dabar kurstąs kunigus griežtai priešintis valdžios reikalavimams, nes „Bažnyčią esanti aukščiau valstybės“ ir „nėra ko padlaižiauti bei taikytis prie valdžios interesų, kai tie interesai nukreipti prieš Bažnyčios laisvę“.

Pagal agento „Petraičio“ 1957 m. lapkričio 18 dienos pranešimą spalio 26 dieną tikrai įvyko kapitulos posėdis, kuriam pirmininkavo vysk. P. Ramanauskas. Dalyvavo vysk. P. Maželis, prelatai J. Galdikas, A. Simaitis, R. Kuodis ir kan. J. Juodaitis. Be kitų klausimų, buvo svarstyta ir vysk. P. Maželio Telšių vyskupijos valdymo kanoniškumas. Buvo prieita išvados, kad jis valdo ne kaip išrinktas kapitulos, o kaip vysk. V. Borisevičiaus paskirtas, nes vysk. V. Borisevičius savo arešto atveju buvo paskyręs vyskupiją valdyti šiems asmenims tokia tvarka: vysk. P. Ramanauskui, kan. J. Juodaičiui, kan. P. Maželiui. Kadangi abu pirmieji buvo areštuoti, valdė kan. P. Maželis. Jeigu dabar mirtų ar būtų sutrukdyta valdyti vysk. P. Maželiui, tada valdymą turėtų perimti vysk. P. Ramanauskas. Jeigu nei jam, nei kan. J. Juodaičiui valdžia neleistų valdyti, tada valdytoją turėtų rinkti kapitula. Šis kapitulos nutarimas labai neramino KGB, nes vysk. T. Matulionis jau bandė susigrąžinti Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Dviejų vyskupų „reakcionierių“ įsijungimas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą valdžiai buvo visai nepriimtinas, todėl jie kūrė planus, kaip juos izoliuoti, o jei reikės, ir areštuoti.

Vėl kuriami nauji agentūrinių-operatyvinių priemonių planai, vėl svarstoma, ką užverbuoti vyskupui sekti ir t. t. Planuojama, kam iš kunigų agentų pavesti sekti vyskupo ryšius su buvusiais bendralagerininkais jėzuitais Leoni ir Javorka (pastarasis paleistas išvyko į Čekoslovakiją). Numatoma daug kunigų perkėlimų ir agentų kombinacijų, kad suartėtų su vyskupu ar jam artimais kunigais.

Labai intensyviai vyskupas buvo sekamas 1957 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai atostogavo Palangoje. Valdžią neramino, kad tuo pačiu metu atostogavo ir buvęs valdytojas kan. J. Juodaitis. į vyskupo (ir kan. J. Juodaičio) sekimą buvo įtraukti ne tik vietiniai, bet ir iš Telšių, Kauno, Šeduvos atsiųsti agentai „Jurgis“, „Vasaris“, „Liepa“, „Petraitis“ ir kiti. Prie agento „Liepos“ 1957 m. rugsėjo 13 dienos pranešimo LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius rašo rezoliuciją, kad vysk. P. Ramanauskas turi planą sutelkti tikinčiuosius apie dvasininkiją ir laukti palankaus momento. Jis rašo: „Mes turim būti budrūs: reikia sekti, dokumentuoti ir pirmai progai pasitaikius jį izoliuoti“. (Pabraukta Martavičiaus – V. S.) K. Martavičius nerimauja, kad vysk. P. Ramanauskas nustelbė vysk. P. Maželį ir jį pajungė savo įtakai. Rezoliucijoje prie agento „Jurgio“ pranešimo priekaištaujama KGB Priekulės rajono įgaliotiniui, kad nepastebi, jog vysk. P. Ramanauskas aktyvėja, apie save telkia kunigus.

1958 m. vasario 6 dienos agentūriniame pranešime agentas „Petraitis“ rašo apie vysk. P. Ramanausko jam išsakytas mintis: „Bažnyčia yra pakankamai tvirta ir savarankiška, todėl jai nėra jokio reikalo pataikauti ar nuolaidžiauti valdžios reikalavimams, nukreiptiems prieš Bažnyčios laisves. Ji savo kilme yra virš valstybės ir niekada nebus jos verge. Pagal Ramanauską, už Bažnyčios reikalus kartais reikia ir kentėti“. Rezoliucijoje prie šio pranešimo L. Martavičius liepia atidžiau sekti vysk. P. Ramanauską ir rašo: „Kuo greičiau Ramanauskas bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tuo geriau mums“. O paraštėj išlieja įtūžį: „Vilkas rodo dantis“.