Choras užgieda Visų Šventųjų litaniją, šventinamieji kniūbsti puola prieš altorių. Per akimirką pro diakono Pranciškaus Ramanausko akis prabėga jo dar neilgas 24 metų gyvenimas: nerūpestinga basakojė vaikystė tėvelių – vidutinių ūkininkų Paulinos Jankauskaitės ir Antano Ramanauskų – ūkyje, įsikūrusiame ant vaizdingo Dubysos kranto, ir ankstyva mylimos mamytės mirtis. Bet gerasis Dievulis neapleido, juo rūpinosi, mamą atstoti stengėsi vyriausioji sesuo. Sesuo su vyru jį ir į mokslus leido, pradžioje – Betygaloje, vėliau – Raseiniuose, Kaune, o nuo 1911 m. jis – Žemaičių kunigų seminarijos klierikas, seminarijos, kurios rektorius pats didysis poetas Jonas Mačiulis-Maironis.

1914 m. kilęs Pirmasis pasaulinis karas gerokai sujaukė studijas, teko visai seminarijai išsikelti iš Kauno, bet pagaliau visi trukdžiai įveikti ir Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius jį šventina kunigu. Savo kunigystės credo P. Ramanauskas pasirinko šūkį: „Narsiai tarnaukime Viešpačiui“. Ar nujautė tada jaunasis kunigas, kiek daug jam gyvenime teks iškęsti vardan Dievo ir Tėvynės? Tikriausiai ne, nors gyvenimas Pirmojo pasaulinio karo sąlygomis buvo sunkus, bet ore jau pleveno tautinės valstybės atkūrimo viltis, kuri netrukus tapo realybe. O jaunojo kunigo jau laukė pirmoji parapija – Pumpėnai (Panevėžio apskr.), kur jis ne tik stačia galva pasinėrė į kunigišką veiklą, lankė parapijiečius, teikė religinius patarnavimus, bet ir skatino žmones vienytis, burtis į organizacijas ir aktyviai prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo ir gynimo.

1920–1921 m. – jis vikaras Krekenavoje, o 1921–1922 m. – Raseiniuose. Tačiau jausdamas, kad jam neužtenka seminarijoje įgytų žinių ir trokšdamas toliau mokytis, kun. P. Ramanauskas, gavęs dvasinės vadovybės leidimą, 1922 metų rudenį įstojo į ką tik Kaune įsteigtą Lietuvos universitetą, kurio pirmuoju rektoriumi tapo iš Telšių kilęs chemikas prof. Jonas Šimkus. Kadangi daug dalykų Teologijos-filosofijos fakultete buvo panašūs kaip ir seminarijoje, tai studijuoti kun. P. Ramanauskui nebuvo sunku, likdavo nemažai laisvo laiko. Dalį savo laisvalaikio kunigas skyrė papildomoms studijoms ir savarankiškai išmoko italų, prancūzų ir ispanų kalbas.

Studijuodamas Kaune, taip pat ėjo kapeliono pareigas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o 1923 m. – ir Kauno suaugusiųjų gimnazijoje. Gyvendamas laikinojoje sostinėje, kur visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas virte virė, aktyviai įsitraukė į katalikiškų organizacijų „Ateitis“, „Pavasaris“ veiklą, nepamiršdamas lankyti ir teatrus bei koncertus. 1923 m. su pagyrimu baigęs Lietuvos universitetą, kun. P. Ramanauskas gavo vyskupo skyrimą į Telšius, pakeitė į studijas universitete išvykusį kun. Petrą Maželį.

Telšiuose vikarui taip pat veiklos netrūko, juolab kad ir klebonas Povilas Korzonas taip pat buvo aktyvus visuomenininkas. Kun. P. Ramanauskas taip pat buvo Telšių mokytojų seminarijos ir Lenkų progimnazijos kapelionas, vadovavo Katalikiško veikimo centro ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Telšių skyriams, dalyvavo ateitininkų, pavasarininkų, pranciškonų tretininkų veikloje. Matydamas, kad nebegali visur suspėti, kun. P. Ramanauskas prašė vyskupo atleisti jį nuo vikaro pareigų, bet gavo tik patarimą gėriau su klebonu pasiskirstyti pareigomis.

Spaudos lauko darbininkas

Žinodamas, kaip svarbu šviesti jaunos valstybės žmones, suteikti reikalingą informaciją, užkirsti kelią nepagrįstiems gandams, kun. P. Ramanauskas kartu su kunigais P. Korzonu, J. Striku, Telšių miesto gyventojais Danyliumi, Garbaliausku ir kitais 1925 m. įsteigė katalikiškos krypties laikraštį „Žemaičių prietelius“. Oficialiu laikraščio leidėju tapo Katalikų veikimo Telšių skyriaus valdyba. Leidinio tikslas – tautinės savimonės, lietuvybės, katalikiškumo ugdymas. „Žemaičių prieteliuje“ buvo spausdinami straipsniai ne tik apie Telšių apskrities įvykius, bet ir reportažai apie tuometinį Žemaitijos, Lietuvos bei užsienio gyvenimą, politinės naujienos, analitiniai straipsniai religinėmis, švietimo, kultūros, žemės ūkio temomis, nevengė laikraštis ir humoro bei kritikos. Tai buvo ir atsvara kairuoliškos pakraipos laikraščiui „Žemaitis“, redaguojamam Mečislovo Gedvilo.

Pirmasis „Žemaičių prieteliaus“ numeris dienos šviesą išvydo 1925 m. kovo 18 d. ir pradžioje buvo leidžiamas kas dvi savaites, bet jau nuo lapkričio 1 d. tapo savaitraščiu. Leidinys buvo spausdinamas Kaune ir traukiniu gabenamas į Telšius. 1929 m. vyskupui J. Staugaičiui atidarius Telšiuose spaustuvę, laikraštis buvo spausdinamas vyskupijos spaustuvėje. Jo kaina metams pradžioje buvo 5 Lt, o vėliau – 3 Lt. Nors oficialus laikraščio redaktorius buvo kun. J. Dagilis, tačiau faktiškai laikraštį redagavo kun. P. Ramanauskas. Jam 1927 m. išvykus į Romą, laikraščio redagavimą perėmė iš studijų Kaune sugrįžęs kun. P. Maželis, o nuo 1932 m. – K. Berulis.

1932–1934 m. kun. P. Ramanauskas ir leido, ir redagavo katalikams inteligentams skirtą analitinio pobūdžio laikraštį „Spauda ir gyvenimas“. Laikraščio tikslas – remiantis popiežiaus Pijaus XI enciklikomis, skatinti katalikų akcijos veikimą Žemaitijoje, atsakyti į spaudoje daromus nepagrįstus priekaištus Bažnyčiai, įvertinti viešojo gyvenimo įpročius ir pažiūras Katalikų Bažnyčios mokslo šviesoje, supažindinti skaitytojus su naujausiais teologijos, istorijos mokslų tyrimais ir Bažnyčios socialinio mokymo gairėmis.

Laikraštis „Spauda ir gyvenimas“ buvo sumanytas kaip dvisavaitinis leidinys, deja, redaktoriui užsibrėžto tikslo pasiekti nepavyko: 1932 m. išėjo 17 numerių, 1933 m. – 11, 1934 m. – 3. Redakcija buvo įsikūrusi kunigų seminarijoje, spausdino – vyskupijos spaustuvėje. Vieno egzemplioriaus kaina – 30 ct., metams – 3.00 Lt. Nors savo straipsnius laikraščiui teikė ir kun. V. Borisevičius, mokyt. J. Mačernis, kun. P. Maželis, kun. P. Wemters ir kiti, tačiau didžiausia našta ir atsakomybė teko jo redaktoriui ir leidėjui kun. P. Ramanauskui, nes dauguma straipsnių – jo parašyti.

O rašė kun. P. Ramanauskas lengvai, sklandžiai, įtaigiai, aiškiai dėstė mintis, nevengė ir lengvo humoro, pašmaikštavimo. Būdamas kuklus žmogus, jis visus savo straipsnius tiek „Žemaičių prieteliuje“, tiek ir respublikiniuose leidiniuose, pasirašinėjo ne savo pavarde, o slapyvardžiais, daugiausia trumpiniais: k. P.; K.P.R.; P.R.; P.; K.; XY.; X.; P-tis; Padubisietis. Padubisiečio slapyvardžiu pasirašė ir ant leidinuko, jo išleisto Telšių kunigų seminarijos dešimtmečiui pažymėti.

Kokias temas gvildeno Padubisietis? Aktualias anam metui, bet taipogi ir šiandien nepraradusias įdomumo: „Kas yra natūrali etika ir ar ji žmogaus gyvenime užtektina?“, „Materializmo bankrotas mokslo srityje“, „Krikščionybė ir socialinis klausimas“, „Krikščionybė ir žmogaus veiklumas“, „Katalikų akcija pagal Šv. Sosto dokumentus“, „Civilinė moterystė“ , „Katalikiškosios akcijos artimiausi uždaviniai, „Krikščionybės atsiradimas“, „Priaugančios kartos auklėjimas“, „Modernios žmonijos dvasinė būklė“, „Ir dabar yra stebuklų“, „Krikščionybės visuomeninė reikšmė“, „Sužaloti katalikai“ ir kt.

Pasirašinėdamas slapyvardžiu P.R. ar K.P.R. rašė daugiausia diskusinėmis temomis: „Ateizmo prietarai“, „Ar religija privatus dalykas?“, „Negirdėti priekaištai katalikiškai mokyklai“, „Ar Vatikanas iš tikrųjų pavojingas Lietuvai?“ ir t.t. „P“ trumpiniu atsiliepdavo į spaudos aktualijas, ateistų vykdytą kovą su religija ne tik Sovietų Rusijoje, bet ir Lietuvoje: „Bolševikų kova su religija“, „Patriotizmas ir religija“, „Ateizmas ir kultūros žlugimas“; „Kolektyvizacija ir religija“; „Katalikiška akcija ir gyvenimas“ ir t. t. Polemizuodamas su „Lietuvos žiniose“ ir „Lietuvos ūkininkas“ išspausdintų straipsnių serija, įrodinėjančių, kad velnių nėra ir „… kad apsišvietęs žmogus negalįs tikėti, kad velniai yra“, kun. P. Ramanauskas su jam būdingu šmaikštumu atsakė: „Jei velnių nėra, tai kam minėti laikraščiai tiek daug apie juos kalba? Juk apie nesamus dalykus nereikia kalbėti.

Atmetę piktosios dvasios veikimą į žmones, ne visuomet galėtume išaiškinti ir bedievių atsiradimą.“ Jam ypač rūpėjo vaikų, jaunimo dvasinis ugdymas, įvairiuose laikraščiuose pasirodė jo straipsnių apie šeimą, katalikišką ugdymą, bet didžiausias jo darbas šioje srityje buvo 1934 m. vyskupijos spaustuvėje išleista religinės edukologijos knyga „Tikybos pamokos praktikoje“, skirta tikybos mokytojams, katechetams ir tėvams, kur išsamiai, su pavyzdžiais pateikiamas katalikiškas tikėjimo ugdymas.

Nuo 1936 m. sausio 1 d. kun. P. Ramanauskas tapo oficialiu Telšių vyskupijos laikraščio „Žemaičių prietelius“ redaktoriumi. Savo straipsnyje apie žurnalistų globėją šv. Pranciškų Salezą jis pavedė laikraštį šio šventojo globai, vadindamas jį vyriausiuoju redaktoriumi: „… daug gali jėga, bet dar daugiau švelnumas, malonumas. Šiais laikais ypač jo trūksta. Šv. Pranciškaus Salezo pavyzdžiu sekdami, rūpinkimės šias dorybes įgyti.“ Redaktorius dėjo daug pastangų, kad laikraščio tiražas augtų, pvz., jis organizavo akciją: daugiausia „Žemaičių prietelių“ užsisakiusi Telšių vyskupijos parapija gaus dovanų – knygų parapijos bibliotekai. Daugiausia „Žemaičių prietelių“ 1936 metams užsiprenumeravo Girdiškės parapijos parapijiečiai.

Deja, kun. P. Ramanauskas tik pirmą 1936 m. pusmetį buvo redaktoriaus poste, laikraštį jis paliko gerokai sustiprėjusį – išaugo ne tik jo tiražas, bet ir pats laikraštis pastorėjo nuo keturių iki dvylikos puslapių, padaugėjo temų, daugiau vietos buvo skiriama tarptautiniams įvykiams, religijai, kultūrai, žemaičių tautinės savimonės ugdymui, dedami mokslininkų patarimai ūkininkams kaip modernizuoti savo ūkius. Kodėl jis paliko redaktoriaus postą? Galime tik spėlioti. Išsiplėtus laikraščio apimčiai gal nepakako laiko jam redaguoti ir straipsniams rašyti, nes turėjo begalę kitų pareigų? O gal neįtiko tautininkų valdžiai?

Būti laikraščio redaktoriumi anais laikais nebuvo lengva, karinė tautininkų režimo cenzūra bausdavo net už menkiausią A. Smetonos režimo kritiką, pvz.: redaktoriui K. Beruliui net du kartus nepilnas dvi savaites teko praleisti Telšių kalėjime. Kun. P. Ramanauską pakeitęs kun. Feliksas Gureckas redagavo laikraštį beveik pusmetį. Po to trumpai redaktoriumi buvo kun. Vytautas Motiekaitis. Jį keitė seimūnas kun. Juozapas Dagilis, tačiau, anot kun. F. Gurecko, faktiškai ir toliau „Žemaičių prietelių“ redagavo kun. P. Ramanauskas.

Nuo Kunigų seminarijos dėstytojo, rektoriaus iki vyskupo

1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI bule Lituanorum Gente įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją. Telšiai tapo dalies buvusios Žemaičių vyskupijos centru. Pirmuoju Telšių vyskupu paskirtas iškilus Lietuvos valstybės kūrėjas, Vasario 16-osios akto signataras Justinas Staugaitis. Jo pakviestas kun. P. Ramanauskas aktyviai įsitraukė į naujos vyskupijos kūrimą, tapo vicekancleriu ir Bažnytinio tribunolo notaru. Vyskupui J. Staugaičiui steigiant Telšiuose kunigų seminariją, labai trūko daktaro laipsnį turinčių dėstytojų, todėl jis 1927 m. rugpjūtį išsiuntė kun. P. Ramanauską studijuoti į Romą, kur jis Popiežiškajame Grigaliaus Didžiojo universitete 1929 m. apsigynė teologijos daktaro laipsnį. Gyvendamas Romoje, Germanų kolegijoje, ir būdamas gabus kalboms išmoko dar latvių bei estų kalbas, kurios jam ypač pravertė sovietiniame GULAG‘e.

1929 m. gruodžio 24 d. vyskupas J. Staugaitis dr. P. Ramanauską paskyrė kunigų seminarijos pastoracinės teologijos ir katechetikos profesoriumi, o nuo 1932 m. liepos 31 d. – ir seminarijos vicerektoriumi, suteikė Telšių katedros garbės kanauninko titulą. Prasidėjo iki mirties trukusi dviejų iškilių vyrų – Pranciškaus Ramanausko ir Vincento Borisevičiaus draugystė. Jiedu gražiai vienas kitą papildė: pilnas idėjų, bet gan nepraktiškas bei jautrus, greit užsidegantis V. Borisevičius ir ramus, realistiškas, įsiklausantis, su gera doze humoro P. Ramanauskas. Klierikai gerbė ir mylėjo prof. P. Ramanauską, dažnai ateidavo pas jį pasitarti pačiais įvairiausiais klausimais. Ir būdamas seminarijos vicerektoriumi, P. Ramanauskas leido laikraščius, rašė straipsnius, buvo advokatas visose Bažnytinio tribunolo bylose, o kur dar įvairios katalikiškos draugijos, kurių veiklose jis dalyvavo. Ir kaip jis visur spėdavo?

1940 m. kovo mėnesį Telšių katedroje vyko didelė šventė – V. Borisevičiaus konsekracijos vyskupu iškilmės. Vyskupą V. Borisevičių paskyrus Telšių vyskupo J. Staugaičio generalvikaru, lemtingą 1940 m. birželio 21 d. kan. P. Ramanauskas tapo Telšių kunigų seminarijos rektoriumi, jam suteiktas prelato titulas. Tačiau netrukus okupacinė sovietų valdžia seminariją uždarė, o klierikai ir dėstytojai perkelti į Kauną, kur prel. P. Ramanauskas ėjo vicerektoriaus pareigas.

Prasidėjus nacistinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos karui, Telšių kunigų seminarija vėl buvo atidaryta. Tačiau karo metai rektoriui buvo itin sunkūs, nes trūko būtiniausių daiktų, patalpų, gerai, kad dar ūkininkai gelbėjo maistu. O seminarija buvo perpildyta, nes kai kurie jaunuoliai už seminarijos sienų slėpėsi nuo paėmimo į Vermachtą ar darbams Vokietijoje, nes vokiečių valdžia klierikų nelietė. 1944 m. frontui vėl artėjant prie Lietuvos, vokiečiai seminarijos patalpas pavertė karo ligonine, o klierikams teko glaustis pas tikinčiuosius mieste, paskaitos vyko vyskupijos kurijoje, profesorių butuose.

1944 m. vasario 8 d. prel. P. Ramanauską iš Vatikano pasiekė žinia – jis nominuotas Karpatijos tituliniu vyskupu. Reikėjo pradėti ruoštis šventimams, o frontas nenumaldomai vis artėjo prie Lietuvos… Vykti svečiams į Telšius darėsi nebeįmanoma, todėl jo konsekracija balandžio 16 d. įvyko toje pačioje Kauno arkikatedroje, kur jis prieš 27 metus buvo pašventintas kunigu. Šventimų apeigoms vadovavo Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas, asistavo V. Borisevičius, o balandžio 30 d. Telšiuose „Šatrijos“ salėje (dabar – Žemaitės dramos teatras) įvyko kuklus naujojo vyskupo pagerbimo aktas, kurį organizavo Žemaičių meno ir mokslo centras. Kunigų seminarijos rektoriumi tapo kun. dr. Justinas Juodaitis.

Karo viesulas negailestingai artėjo prie Telšių, tačiau abu vyskupai nė nesvarstė galimybės trauktis į Vakarus ir palikti vyskupiją. Gilus pareigos jausmas – likti su savo žmonėmis – neleido jiems to padaryti. „Geras ganytojas nepalieka savo avių“, – pasakė vyskupas V. Borisevičius. 1946 m. vasario 5 d. jis buvo MGB suimtas, kalinamas, kankinamas ir 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas. 1946 m. gruodžio 18 d. sovietinis saugumas suėmė ir vyskupą P. Ramanauską. Būdamas jau kalėjime vyskupas rašė: „Nepaisant žiauraus likimo, nesigailiu likęs, nes jaučiu, kad bent šiuo atžvilgiu esu savo pareigą atlikęs.“

Tremtyje

Vilniuje ištisas naktis jį kvotusiems ir kankinusiems sovietinio saugumo tardytojams vyskupas P. Ramanauskas pasakė: „Aš moku kentėti, nes esu pasiaukojęs Dievui“ ir nieko neišdavė, nesutiko bendradarbiauti su MGB, įdavinėti partizanų, patriotiškai nusiteikusių kunigų, pasauliečių ir valdyti Telšių vyskupiją iš sovietinio saugumo malonės. Jis negalėjo sutikti su akivaizdžiu Bažnyčios ir Tėvynės naikinimu.

„Geriau jau mirsiu ar kalėjime supūsiu, bet su ateistais išvien nedirbsiu“, – tvirtai saugumiečiams atsakė vyskupas, nors paprastai tardymų metu tylėdavo. Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB Maskvoje 1947 m. rugpjūčio 16 d. už akių nuteisė vyskupą P. Ramanauską „…už dalyvavimą antisovietinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antisovietinę agitaciją“ įkalinti 10-čiai metų pataisos darbų kolonijoje. Prasidėjo vyskupo „ekskursijos“ po lagerius. Jis buvo kalinamas griežto režimo lageriuose Kazachijoje, Intoje (Komija).

Sovietinis saugumas nepaliko vyskupo R. Ramanausko ramybėje net lageryje, agentai nuolat jį sekė. Jų agentūriniuose pranešimuose buvo rašoma, kad „tarp kalinių jis turi didelį autoritetą“, kad daugelis lageryje į jį kreipiasi „Ekscelencija“. Nors lageryje vyskupo sveikata ir silpo, skundėsi silpna širdimi, aukštu kraujospūdžiu, bet jo dvasia išliko stipri ir nepalaužta. Jis atsisakė bendradarbiauti su sovietinių saugumu ir iš komunistų partijos malonės grįžti valdyti Telšių vyskupijos. Negana to, 1955 m. balandžio 1 d. agentas „Jurij“ saugumiečiams pranešė, kad kun. Jonas Žvinys savo laiške iš Intos lagerio (Abezės) rašė, jog „Pranciška Telšytė lageryje pagimdė du sūnus“, t. y. vyskupas P. Ramanauskas lageryje įšventino du naujus kunigus: latvį gydytoją ir klieriką Alfonsą Svarinską.

Mirus diktatoriui Stalinui, sovietinis režimas kiek sušvelnėjo.1956 m. iš lagerių pradėta paleisti kalinius. Sovietinės Lietuvos komunistų partijos vadovai ir KGB stengėsi, kad kaliniams, tarp jų ir vyskupui P. Ramanauskui, nebūtų leista grįžti į Lietuvą. Nepaisant jų pastangų, vyskupui buvo leista grįžti į Lietuvą. Tačiau vietiniai saugumiečiai ne tik kad neleido vyskupui P. Ramanauskui valdyti vyskupijos, bet net apsigyventi pas prel. R. Kuodį Žemaičių Naumiestyje, ištremdami jį kaip altaristą į Švėkšną.

Nepaisydamas to, vyskupas Ramanauskas apvažiavo vyskupijos dekanatus, kalbėjosi su visais kunigais, aplankė arkivyskupą Teofilių Matulionį, vyskupus Petrą Maželį ir Kazimierą Paltaroką. Jis stengėsi sutelkti vyskupijų valdytojus vieningai priešintis komunistų partijos vykdomam Bažnyčios naikinimui, reiškė pastabas Telšių vyskupui P. Maželiui dėl morališkai ar politiškai degradavusių kunigų, priminė jam ir kunigams, kad nepaisant sovietinio draudimo, katechizuoti vaikus yra jų, kunigų, pareiga, kad Bažnyčia savo kilme yra virš valstybės ir niekada nebus jos verge. „Anot P. Ramanausko, už Bažnyčios reikalus kartais reikia ir kentėti“ – savo agentūriniame pranešime KGB rašė jį sekęs agentas „Petraitis“. KGB prieš vyskupą P. Ramanauską rengė naują bylą. Saugumo agentai sekė kiekvieną jo žingsnį. O vyskupo sveikata vis silpo, 1957 m. jam buvo atlikta onkologinė operacija, o 1959 m. spalio 15 d. jis mirė, atlikęs savo pareigą iki galo. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Visa laiminu.“

1959 m. spalio 19 d. P. Ramanauskas amžinam poilsiui atgulė Telšių katedros vyskupų kriptoje, šalia vyskupo J. Staugaičio. Jo laidotuvėse dalyvavo 142 kunigai, vyskupai Teofilis Matulionis, Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius, Petras Maželis ir Rygos vyskupas pagalbininkas Strodis.

2006 m. Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus įsaku vyskupas Pranciškus Ramanauskas už nuopelnus Tėvynei Lietuvai buvo (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.