Sukako 140 m., kai 1873-iaisiais gimė prel.Juozas Laukaitis, Seinų kunigų seminarijos profesorius, vysk. A. Baranauko kapelionas, „Šaltinio“ spaustuvės vienas kūrėjų, žurnalų „Šatinis“, „Vadovas“ redaktorius, lietuvių bažnytinės kalbos normintojas, Suvalkų gubernijos atstovas Rusijos IV Dūmoje, Vilkaviškio vyskupijos oficiolas, Lietuvos Seimo narys. Prel. J. Laukaičio vardas įrašytas į XX a. tikėjimo liudytojų sąrašą.

Šalia vysk. Antano Baranausko

„Šventas esi žmogus, Juozapai, kad galėjai taip ilgai mane pakęsti…“ Išgirdę tokį ganytojo pripažinimą, ir patį kun. Juozą Laukaitį, Seinų vyskupo Antano Baranausko kapelioną ir kurijos sekretorių užliejo šiluma. Penkerius šalia vyskupo, poeto ir mokslininko praleistus metus kun. Juozas laikė nepelnyta Apvaizdos dovana. Tais pačiais 1897 m., kai jam, Peterburgo dvasinės akademijos alumnui, teologijos magistrui, buvo suteikti kunigystės šventimai, į Seinus atvyko Antanas Baranauskas. Žvilgsnis, vyskupui ieškant talkininko, turbūt neatsitiktinai krypo į jauną kunigą Laukaitį, kuris dar mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje aktyviai reiškėsi lietuvių klierikų veikloje. Buvęs gabus Petro Kriaučiūno mokinys Marijampolės gimnazijoje, slapta lietuvių kalbos mokė seminarijos bendramokslius, platino lietuviškas knygas ir laikraščius, dalyvavo varpininkų suvažiavime, su Pranciškumi Būčiu (vėliau marijonas, Rytų apeigų vyskupas) išvertė K. Fišerio „Pamokslus ir ganytojo kalbas sodiečiams“. Ruošdamasis švietėjiškai lituanistinei veiklai, nemanė, kad pirmieji kunigystės žingsniai atves tiesiai į jaunam žmogui sunkiai aprėpiamą vysk. Baranausko dvasios lauką.

Amžiaus, gyvenimo patirties, polinkių skirtumai, kas be ko, atnešdavo ir smarkesnį vėjo šuorą. Antai kun. Juozui nė iš tolo nebuvo suprantamas vysk. Baranausko polinkis į matematiką. Klausydamasis jo samprotavimų, kokiu būdu būtų galima išmatuoti pragaro talpą, netverdavo juoku, o kartą ironiškai paklausė: „O kaip talpinti žmones pragare, ar kaip silkes bačkoje?“ Vyskupas, pastebėjęs pašaipą, užsigavo, pakilo ir užsidarė savo kambaryje.
Bet kitą dieną vysk. Baranauskas dabar transcendentinės progresijos reikšmę jam aiškino vėl kokias tris valandas. Kapelionas iš karto nuobodžiavo, paskui pavargęs užsnūdo ir visu svoriu griuvo ant vyskupo. „Eik gult“, – rūsčiai tarė vyskupas ir užvožė knygą. Buvo jau po vidurnakčio. Daugiau apie matematiką jiedu nekalbėjo.

Bet kalbos netrūkdavo kitomis, abiem aktualiomis temomis: lietuvybė, giesmių vertimai, žodis, mintis, reikšmė ir pan. Daugeliu atžvilgių buvo bendraminčiai. Kun. J. Laukaičiui priekaištingai užsiminus, kad vyskupas pernelyg pataikauja lenkams savo pamokslais ir dėmesiu, ganytojas tarsi pasiteisindavo: „Darau tai taktikos sumetimais, nes tuo keliu bus galima daugiau pasiekti nei karštumu.“ Seinuose ir aplinkinėse parapijose susižavėjęs dzūkiška tarme Seinų vyskupijos kurijos sekretoriui kun. Laukaičiui, kaip savo bendraminčiui, netgi patikėjo paslaptį: „Kai tik bus leista spauda, tuojau įsteigsiu dzūkišką laikraštį ir stengsiuos, kad dzūkiška tarmė gautų viršų tarp visų lietuviškųjų tarmių.“

Vyskupas, girdėdamas kun. Juozo siūlomą verčiamo teksto atitikmenį, kokį naujadarą, įsitikindavo, kad šis jaunas kunigas turi ne tik gerą šios temos nuojautą, bet ir supratimą. Todėl kartais jo patarimų paklausydavo, ypač aptarinėjant A. Baranausko verstą giesmyną „Graudūs verksmai ir kitos naujosios giesmės, žinotinos žmonėms katalikams, ypacziai iszdavėjmas maldaknininkų“, kurį 1899 m. kun. J. Laukaitis pirmą kartą išleido. Nepamainomas pagalbininkas kun. Laukaitis buvo, kai 1991 m. rugsėjo mėn. vysk. Baranauskas pradėjo versti Šventąjį Raštą. 1902 m. lapkričio 13 d. vakare, pabaigęs rekolekcijas, vyskupas A. Baranauskas, kalbėdamasis su savo kapelionu, teiravosi, kas galėtų pabaigti jo pradėtą Šv. Rašto vertimą į lietuvių kalbą. Kun. J. Laukaitis, ramindamas savo vyskupą, pasakė: „Jo Šviesybė vyskupas šiandien turi tiek metų (68), kiek Leonas XIII užimdamas popiežiaus sostą, o dabar netrukus švęs savo popiežiavimo 25 metų jubiliejų.“ Vyskupas atsakęs: „Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“, nuėjo į savo kambarį ir po dviejų valandų mirė. Savo brangaus ganytojo atminimui prel. J. Laukaitis parašė atsiminimus „Vyskupas Antanas Baranauskas“, kurie buvo išspausdinti „Tiesos kelyje“ 1935 m.

„Šaltinis“, „Vadovas“, poterių komisija

„Aš esmi paslas, tarnas labai žemas, siųstas iš garsaus Seinų miesto, nuo garbios „Bendrovės“, nuo mylimojo lietuvių laikraščio, gyvojo „Šaltinio“, kur jisai teka iš Seinų miesto per pilis, miestus, sodžius ir kaimelius, nešdamas broliams lietuviams kuo gražiausių, kuo naudingiausių skaitymų…“ Taip 1906 kovo 18d. skaitytojus pasveikino „Šaltinis“, pirmas lietuviškas leidinys Seinuose.

Atgavus spaudą, buvę Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai, XIX a. pogrindinės „Šaltinio” draugijos nariai – kunigai Juozas Laukaitis, Vincentas Dvaranauskas ir Jonas Narijauskas ėmėsi organizuoti lietuviškų knygų ir laikraščių leidybą. Sudarytos bendrovės „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir B-vė“ pirmininkas kun. J.Laukaitis ėmėsi organizuoti spaustuvę, kuri iš pradžių įsikūrė Seinų vyskupijos kurijos patalpose. Valdytojas prel. Juozapas Antanavičius tam paskyrė nemažą sumą ir kitus vyskupijos kunigus lietuvius ragino remti spaustuvę. Kai kun. J. Laukaitis jam atnešė pirmąjį „ Šaltinio“ numerį, prelatas vos ne su ašaromis sveikino už šį žygdarbį.

Pirmuose žurnalo numeriuose redaktoriai (nuo ketvirto numerio redaktorius kun. J. Laukaitis) išdėstė pagrindinę kryptį: kovodamas dėl Lietuvos autonomijos „Šaltinis“ stengsis duoti lietuviams tikybinį, politinį, tautinį, socialinį susipratimą. Greitai „Šaltinis“, redaguojamas Seinų seminarijos auklėtinių, tapo Seinų krašte lietuviškumo ir katalikiškumo simboliu.

Per pirmuosius trejus metus „Šaltinyje“ buvo speciali kertelė „Tikėjimo dalykai“. Nuo 1908 metų ta kertelė aptinkama ne kiekviename numeryje, o nuo 1909 metų randame vien straipsnius, kur svarstomi aktualūs tikėjimo klausimai. Antai 1909 m. „Šaltinio“ 22 nr. skaitome (kalba netaisyta): „Lietuvos kunigams: Niekas iš mūsų inteligentijos (apšviestųjų) neturi tokių artimų susinešimų ir bendrų su liaudimi ryšių, kaip kunigas… Kiekvienas didėlesnis, iš kasdieninio gyvenimo ribų išeinantis sodiečio reikalas neatliekamas be jo palaiminimo. Ar tai rūmas bus statomas, ar kryžius, ar koplytėlė – vis kunigas šaukiamas. Jis ir čia pabuvoja, ir ten. Vienoj vietoj šventydamas, kitoj ligonį lankydamas, trečioj kalėdodamas. Kitas kad ir visai nuošaliai atliekamas darbas, bet jo nepastebėtas retai kad pasilieka..““. „Šaltinį“ ir jo priedus įvairiu laiku redagavo K. Prapuolenis, J. Laukaitis, J. Vailokaitis, A. Civinskas, B. Stasiūnas.

Kun. Laukaitis, matydamas didelį „Šaltinio“ populiarumą ir norėdamas sustiprinti lietuvių dvasininkijos gimtosios kalbos žinias, ėmėsi kito atsakingo darbo. 1908 m. pradėjo leisti kunigams skirtą žurnalą „Vadovas“, pažymėdamas: „Kunigų tad šventa priedermė ir patiems gerai mokėti lietuvių kalbą, ir gražų to mokėjimo pavyzdį per bažnyčią rodyti visai lietuvių tautai. Kiekvienam kunigui labai pravartu, net būtina sekti mūsų bendrinės kalbos pažangą.“

Žurnalai, jo išleisti religiniai leidiniai „Mažasis katekizmas“, „Šventosios mišios“, išversta drama „Agnietė“, kun. J. Laukaitį, yra pažymėję kalbininkas P. Skardžius, „skatino susidomėti tais raštų ir ypač maldų kalbos dalykais, kurie anais laikais didžia dalimi dar tebebuvo visai palaidi, nesutvarkyti ir gerokai svetimos įtakos paliesti.“

Todėl drauge su kun. A. Dambrausku ir kun. A. Petruliu jis sudarė vadinamąją poterių komisiją. Kun. J. Laukaičio iniciatyva ir pastangomis 1909 m. Seinuose įvyko pirmasis lietuvių kalbininkų suvažiavimas: atvykę Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis ir Jurgis Šlapelis per du mėnesius ištaisė svarbesniųjų maldų kalbą ir 1909 m. Vadovo 9 nr. visuomenei paskelbė savo darbo vaisius. „Turėdami akyse visą poterių praeitį ir matydami didelį jų nevienodumą, nesuradome kitokios išeigos, kaip tik visa ką taisyti moksliškai, taip, kaip lietuvių kalbos dvasia reikalauja, bet vienkart laikėme savo priederme atsižvelgti į tai, kad mūsų pataisytieji poteriai būtų suprantami visai Lietuvai ir pilnai išreikštų Bažnyčios mintį. Dėl tos priežasties kai kuriuose dalykuose nesilaikėme ir ekspertų nuomonės.” Prieš reformatorius spaudoje ir visuomenėje kilo didžiulė sumaištis. Daugeliui ypač vyresnio amžiaus kunigų keisti poterius atrodė šventvagystė, girdi, žmonės naujoviškai poterių nesimokys. Tačiau, Pirmojo pasaulinio karo vėtroms siaučiant, 1916 m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius tuos reformuotus poterius patvirtino, liepė mokytis ir vartoti. Kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybė, apie 1922 m. poteriai vėl buvo gerokai tobulinami, ir ši reforma iš esmės baigta tik apie 1962 m.

„Savo kalbine veikla prel. J. Laukaitis griežtai skiriasi nuo kun. Kazimiero Jauniaus, – rašė prel. M. Krupavičius, – taip pat savamokslio kalbininko. Kasdieniniais mūsų bendrinės ar bažnytinės kalbos dalykais jis domėjosi gyvai ir entuziastiškai. Tai aš gerai galėjau patirti vieną kartą pas jį Seirijuose su prof. V. Krėvė-Mickevičium kelias dienas svečiuodamasis: jis tada mane ištisas valandas kamantinėjo dėl įvairiausių praktinių kalbos dalykų, ir vis su dideliu susidomėjimu bei užsidegimu. Būtų pageidautina, kad daugiau tokių Laukaičių atsirastų.“

Suvalkų gubernijos atstovas IV Dūmoje

„…Aš mokysiu ne vien tikėjimo, bet ir krikščioniškos doros. Išrodysiu visus Kristaus įsakymus, juos aiškinsiu ir diegsiu į žmonių širdis. Jei kas jų nepildytų, tą perspėsiu, prašysiu, maldausiu, drausiu ir bausiu su didžia kantrybe ir išmone. Prie viso to rausiu ir griausiu visokias nedorybes, visokius prasižengimus, ypač girtuokliavimą, o jų vietoj statysiu krikščioniškas dorybes – meilę, teisybę, blaivybę ir Dievo baimę.“ Taip 1910 m. kovą į parapijiečius kreipėsi Seinų seminarijos profesorius kun. Juozas Laukaitis, paskirtas Leipalingio parapijos klebonu.

Leipalingiečiai džiaugėsi geros širdies, nepaprasto darbštumo klebonu, juo labai pasitikėjo. Tačiau jau taip buvo lemta, kad po maždaug pustrečių metų teko su juo atsisveikinti: kun. J. Laukaitis 1912 m. spalio 20 dieną buvo išrinktas Suvalkų gubernijos atstovu į IV Rusijos Dūmą. Tų metų lapkričio 28 dieną pradėjo eiti naujas pareigas. Tačiau ir dirbdamas Valstybės Dūmoje leipalingiečių nepamiršo. Parvykęs į Lietuvą, dalyvaudavo leipalingiečių draugijų susirinkimuose, rūpinosi jų reikalais. „Viltyje“ rašoma, jog parapija, dar esant klebonu J. Laukaičiui, nutarė sudėti bažnyčioje naujas grindis, tačiau jam išvykus į Peterburgą, „kai kuriems nelabiems žmonėms pasistengus“, nutarimas vykdyti buvo atidėtas. Tačiau parvyko J. Laukaitis – ir vėl nutarimą sutarta vykdyti. 1915 m. birželio 19 dienos „Viltyje“ pranešama apie Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komiteto nutarimus. Viename jų rašoma, jog „Dūmos atstovas kun. J. Laukaitis, Leipalingio skyriaus pirmininkas, pranešė apie verksmingą stovį gyventojų Leipalingio rajone. Tas stovis dar pablogėjo ištikus Leipalingy gaisrui. Sudegė 75 gyvenamos trobos ir 250 kitokių namų“.

Suvalkų gubernijai IV Dūmoje atstovavo tik vienas kun. Juozas Laikaitis, rinkimuose nurungęs dr. J. Basanavičių. Istorikė A. Gaigalaitė atkreipė dėmesį, jog kun. J.Laukaitis buvo išrinktas net į tris komisijas – tikybos, švietimo ir servitutų.

IV Dūmos I sesijoje lietuviškų gubernijų atstovai naudojosi kiekvienu klausimo svarstymu, kad apgintų savo tautos siekius ir pareikalautų iš Rusijos atstovaujamojo organo suteikti kraštui autonomiją sprendžiant įvairias su vietos savivalda susijusias problemas. Tuo metu, kai stačiatikių šventikai gynė caro valdžios vykdomą rusinimo ir pravoslavinimo per švietimą politiką, kun. J. Laukaitis savo kalbą pradėjo atvirai pareikšdamas, kad carizmo bandymas 60 metų persekioti lietuvių kalbą, gaudyti vaiduoklį ir vykdyti rusinimo politiką nedavė lauktų rezultatų, o sukėlė lietuvių tautos pasipiktinimą ir nepasitenkinimą valdžia. Kalbėdamas apie lietuvių dvasininkus, kun.J.Laukaitis pažymėjo jų veiklos varžymą, draudimą katechizuoti vaikus, dirbti mokykloje ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Atkreipė dėmesį į tai, kad stačiatikių šventikų primetamas separatizmas lietuvių katalikų dvasininkams yra nebūdingas ir svetimas, jog kunigai niekada nėjo prieš valdžią. Baigdamas kalbą kunigas dar kartą pabrėžė, kad rusų valdžia, užuot gaudžiusi vaiduoklius, verčiau geriau rūpintųsi Rusijos valstybės reikalais.

IV Dūmos I sesijos pabaigoje, 1913 m. birželio 12 d., svarstant trečiuoju skaitymu įstatymo projektą dėl miestų valdymo pertvarkymo Lenkijos karalystėje, į diskusiją įsitraukęs Suvalkų gubernijos atstovas kun. J.Laukaitis pateikė plačią Suvalkų gubernijos gyventojų statistiką ir kitą medžiagą, konkrečiais skaičiais įrodydamas, jog gubernijoje gyvena daugiausia lietuviai. Todėl jis reikalavo, kad Suvalkų krašto miestų savivaldoje, greta rusų kalbos teisme ir raštvedyboje, būtų įvesta ne lenkų, kaip numatyta įstatymo projekte, bet lietuvių kalba.

Pirmojo pasaulinio karo metais vykusiose sesijose lietuvių atstovai ėmė atkakliau reikalauti iš Rusijos įstatymų leidžiamojo organo – Dūmos – suteikti po karo Lietuvai autonomiją. 1915 metų liepą jie, susirinkę prieš prasidedant sesijai, aptarė tokią parlamentinę galimybę, nutarė parengti bendrą deklaraciją dėl Lietuvos ateities ir ją įteikti Dūmos prezidiumui. Deklaracijos projektą rengė atskirai M. Yčas su kun. J. Laukaičiu ir M. Januškevičius su P.Keiniu. Abiejų grupių deputatų požiūriai skyrėsi, deklaracijos irgi. Buvo bandyta kartu susirinkus jas suderinti ir paskelbti bendrą tautos deklaraciją…

Lietuvių atstovų atviros kalbos iš Dūmos tribūnos privertė rusų politines frakcijas pamąstyti apie Lietuvos padėtį po karo.1916 m. kovo 28 d. Kadetų partijos CK sudarė Lietuvos reikalų komisiją Lietuvos autonomijos projektui parengti.

Pirmojo pasaulinio karo metų Dūmos sesijose iškilus įvairiems smulkiems ūkiniams įstatyminiams projektams, kun.J.Laukaitis aktyviau diskusijose nebedalyvavo. Peterburge jis aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinę ir katalikišką visuomeninę veiklą. Dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. Peterburge padėjo leisti lietuvių laikraštį „Vadas“ ir kitą periodinę spaudą. Buvo atsakingas už Peterburge lietuvių kalba išleistų V. Mykolaičio-Putino ir M. Krupavičiaus redaguotų lietuviškų maldaknygių religinio turinio tikslumą. Kun. J. Laukaitis kartu su kitais 1917 metais įsteigė politinę partiją – Lietuvių tautos katalikų sąjungą. 1917 metų gegužę dalyvavo Peterburgo lietuvių Seime. Buvo aktyvus Lietuvių tautos tarybos narys, išrinktas į jos vadovaujamojo organo – Lietuvos laikinojo valdomojo komiteto – narius. Taigi kartu su kitų politinių partijų veikėjais jau Rusijoje pradėjo Lietuvos valstybės atkūrimo veiklą.

Oficiolas, Seimo narys, XX. tikėjimo liudytojas

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kun. J. Laukaitis, grįžęs į Lietuvą, apsistojo Suvalkų Kalvarijoje, kur suremontavęs cerkvę ją pavertė katalikų bažnyčia. Vėliau, Seinų vyskupu tapus Antanui Karosui, jis grįžo dirbti į kuriją. 1920 m. J. Laukaitis lankėsi JAV, kur rinko aukas nuo karo nukentėjusiesiems lenkų pasienyje šelpti. Jam buvo suteiktas kanauninko, o 1927 m. prelato titulas.

Įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją ir Vilkaviškio vyskupijos kurijai persikėlus į Vilkaviškį, prel.J. Laukaitis buvo paskirtas oficiolu ( vedėju) bei inteligentų bažnyčios (buvusios pravoslavų cerkvės) rektoriumi, buvo Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius. Jis, pasak prel. M. Krupavičiaus, gražiai sutarė su vyskupu A. Karosu: „ką vienas blaiviai apsvarstęs suplanuodavo ar nuspręsdavo, kitas negailėdavo jėgų įgyvendinti.“ Bendraudamas su bažnytine vadovybe, prel. J. Laukaitis būdavo sūniškai klusnus. Šiek tiek sunkiau sekėsi sutarti su vyskupu M. Reiniu, kuris buvo krikščionis demokratas, o prel. Laukaitis – tautininkas. Kai vysk. M. Reinys kartą pasakė: „Nesuprantu, kaip kunigas gali būti ne krikščionis demokratas?“, prelatas atkirto: „Ekscelencija, aš pirmas „Ne.“

Paskirtas Seirijų klebonu sutvarkė šventorių, įrengė vargonus, naujus šoninius altorius. Išleido knygą „Dovydo psalmės“ ir naują „Graudžių verksmų“ leidimą. 1936 m. prel. J. Laukaitis buvo išrinktas atstovu į Lietuvos Seimą ir juo išbuvo iki 1940 m. vidurio. Dirbdamas Seime, stengėsi sutaikyti tuometinį režimą su katalikais.

1947 m. balandžio 29 d. buvo suimtas, apkaltintas priešiškumu sovietų valdžiai (1941–1944 m. sakė antisovietinius pamokslus, vėliau palaikė ryšius su pogrindžiu). Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų ministro 1947 m. rugsėjo 13 d. sprendimu nubaustas 7 metų kalėjimo bausme. Kalintas Vladimiro kalėjime, kur 1952 m. rugpjūčio 15 d. mirė. 1989 m. reabilituotas. Lietuvos Bažnyčios įtrauktas į XX amžiaus tikėjimo liudytojų sąrašą.

Net kritiškiausiomis gyvenimo minutėmis, Kauno saugumo kalėjime, kur kunigą tardė patys baisiausi to meto sadistai L. Martavičius ir J. Rozauskas, kunigas išliko orus ir nepalenkiamas. Mons. Alfonsas Svarinskas, kalėjęs kartu su kun. J. Laukaičiu Kauno saugumo kalėjime, jį apibūdino kaip šventą žmogų, kuris būdamas garbaus amžiaus „sugebėjo drąsinti kitus, kelti dvasinę būseną. Savo kalbomis apie religiją, žymiausius tautos žmones sudomindavo įvairaus amžiaus ir įsitikinimų vyrus ir akimirkai atitraukdavo juos nuo rūsčios kasdienybės.“ Mons. A. Svarinskas, tuo metu būdamas Viduklės klebonu, apie istorijos pamirštą lietuvių tautos šviesuolį kun. Juozą Laukaitį pirmą kartą viešai prabilo šv. Mišiose 1983 metais, jį pavadinęs „gražiausiu Tautos žiedu“, „tauriausiu Bažnyčios sūnumi“, „Lietuvos kankiniu“, kvietė parapijiečius už jį melstis ir prašyti užtarimo. 1997 metais kovo 19 dieną mons. A. Svarinsko rūpesčiu prelato Juozo Laukaičio vardu buvo pavadinta viena Seirijų gatvė, prelato ir visų nekaltai žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui pastatytas paminklas Seirijų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios šventoriuje.

Nuotraukos iš St. Sajausko albumo „Marijampolė. Iš praeities į dabartį“