Minint Jėzaus Draugijos atkūrimo 200-ąsias metines (1814), prasminga prisiminti, jog sukanka 130 m. kai 1884 m. Telšių apskrityje, Vilkaičių kaime gimė Benediktas Andruška, XX a. pradžios pirmas lietuvis jėzuitas, Lietuvos jėzuitų provincijos atkūrimo ( 1923) iniciatorius, jos provincijolas, XX a. tikėjimo liudytojas.
Vienuolis
„Atpirkėjo žodžiai smigo į širdį, guodė, džiugino, drąsino, švietė. Mąsčiau juos nuolat, tiesiog verkiau iš džiaugsmo, prašiau meilės, kėliau sau visai naujus idealus, naujos svajonės mane įsupo ir pagavo…“ – taip savo dvasinį prabudimą Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune biografinėje apybraižoje „Kaip aš tapau jėzuitu“ apibūdino Benediktas Andruška. Nors slapta lietuviškas knygas skaitę ir lietuvišką dainas traukdavę „litvomanai“ ir sulaukdavo vyresnybės nemalonės, bet po atostogų 1902 m. Palangos progimnaziją baigusio jaunuolio nuotaika buvo visai kita. Šv. Raštą dėstęs kun. prof. J.Skvireckas atvėrė naują Evangelijų pasaulį, o Bažnyčios istorijos profesoriaus kun. Žongolovičiaus gyvas įtaigus pasakojimas apie Jėzuitų ordino kūrimąsi, kovas su Bažnyčios priešais aštuoniolikmečiui klierikui įžiebė mintį: „O kad aš galėčiau tapti jėzuitu, kokią vertę mano gyvenimas įgautų. Tik jie yra didvyriai, mokslininkai, jie- genijai…“ Tačiau lyg jūros vilnys plakėsi ir svarstymai: universitetas nebaigtas, lotynų kalbos gramatikos žinios menkos. Kažin ar jėzuitai jį priimtų? Kur juos rasti? Lietuvoje jų nėra ir negali būti, nes rusų valdžia jų saugosi, netgi vaikai būdavo gąsdinami- ateis jėzuitas, pagaus. O jeigu ir taptų jėzuitu, reikėtų palikti Lietuvą, tėvelius. Namiškiams tik užsiminus apie vienuolinį gyvenimą, motina išsigando: „Vaikuti, ką tu kalbi, kaip tu įstojęs į seminariją, vėl galėtum ją palikti. Jau, Dieve, saugok. Juk tai negalimas dalykas.“
Nors popiežius Pijus VII 1814 m. atkūrė Jėzuitų ordiną visame pasaulyje, tačiau 1820 m. carui Aleksandrui I įsakius iš Rusijos ištremti visus jėzuitus, jie persikėlė į Austrijos valdomą Galiciją. 1903 m. kovo 3 dieną, Benediktui stojant į Staravieco mieste esantį Galicijos jėzuitų naujokyną, į ordiną jį priėmė būsimasis jėzuitų generolas t.Vladimiras Ledochovskis, tuometinis Galicijos vienuolyno provincijolas. Po metų kitų – pirmieji įžadai, paskui – junioratas, senųjų kalbų ir filosofijos studijos Krokuvos Popiežiškajame universitete. Ir švelnaus tenoro Benedikto meninei prigimčiai malonios klierikų choro dirigento pareigos. 1911 m. vyresniųjų siunčiamas vyksta į Austriją, Chirovo didžiąją jėzuitų gimnaziją dėstyti liturginio giedojimo ir vaikystėje gerai išmoktos rusų kalbos, nes mokėsi Lieplaukės rusiškoje pradinėje mokykloje.
Lenkijoje yra pasakojęs Br. Krištanavičiui SJ, kitiems konfratrams, jis jautėsi svetimas. Būdamas didelis patriotas ir karšto būdo žemaitis, kartą jis susiginčijo su lenkais klierikais dėl šv. Kazimiero tautybės. Įsiplieskusi ugnis neleido nurimti, ir tik provincijolo vokiečių kilmės t. Petro Bapsto tėviškas supratimas padėjo išbristi iš nesantaikos. Su Lijono provincijos vyresniuoju t. K. Chanteriu jis susitarė, kad priimtų kl. B. Andrušką į Prancūzijos jėzuitų teologatą. Taip Benediktas prieš Pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė Gastinge, Anglijoje, kur 1906 m. ištremti prancūzai jėzuitai ten turėjo savo seminariją. Ketverius metus studijavęs teologiją (1913–1917), 1915 m. buvo įšventintas kunigu.
…Didinga XI a. Kenterberio Šv. Tomo katedra, Šv. Martyno bažnyčia, Šv. Augustino vienuolyno griuvėsiai – viskas liudijo, kad šis romėnų laikais įkurtas miestas neatsiktinai tapo Anglijos krikščionių Bažnyčios centru, kur t. Benediktas prieš galutinius įžadus atliko terciatą. Kenterberyje 1917 m. gavęs Jėzuitų draugijos generolo t. Vl. Ledochovskio laiške išdėstytą pasiūlymą kartu su lenkų jėzuitais vykti į Peterburgą katalikiškoms misijoms, ėmėsi žygių: „Iš jėzuitų prokuratoriaus gavęs 100 funtų sterlingų, dėl vizos į Peterburgą kreipiausi į Švedijos ir Norvegijos konsulus.1917 m. pabaigoje ieškojau Rusijos atstovo Litvinovo Londone, bet jis buvo areštuotas. Britų policijos viršininkas taip pat nedavė vizos.“ Sužinojęs, kad į Angliją yra atvykęs rusų baltagvardiečių generolas, Lietuvoje, Zarasų krašte, gimęs vokiečių kilmės baronas Piotras Vrangelis, t. Andruška, prašydamas jo pagalbos, parašė laišką. Savo ranka rašytame atsakyme generolas pažadėjo, jog, esant galimybei, padės. P.Vrangelis nesitikėjo kontrrevoliucijos pralaimėjimo ir neįsivaizduodamas įvykusios proletarinės revoliucijos padarinių, manė, kad Rusijoje religinės priespaudos nebus.
Atkūrėjas
Trisdešimt penktaisiais savo gyvenimo metais, po 16 metų pertraukos, 1919 m. rugpjūtį, į Nepriklausomos Lietuvos Kauną sugrįžta t. Benediktas Andruška. Pirmas ir kol kas vienintelis XX a. pradžios lietuvis jėzuitas. Subrendęs, pašaukimo balsą išgirdęs ir užsibrėžtą uždavinį vykdantis žmogus. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, aišku, maloniai jį priima ir tokį mokytą, keliomis Europos šalių kalbomis kalbantį, gilios dvasios vyrą siunčia į Kunigų seminariją dėstyti filosofijos, fizikos ir liturginio giedojimo. Maloniai nudžiugintas klieriko Jono Venckaus prisipažinimu, jog norįs tapti jėzuitu, t. Benediktas jam pataria kreiptis į Vokietijos provincijolą.
Sunkia širdimi apeina carizmo laikotarpiu cerkve paverstą, o 1915 m. Pirmojo pasaulinio karo audros apdraskytą Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią, buvusią Jėzuitų kolegiją. Uždaryto jėzuitų vienuolyno rytiniame sparne susitinka čia įsikūrusį Švč. Trejybės bažnyčios kleboną prel.Povilą Januševičių. Bendraminčiais ir bičiuliais tapę kunigai 1919m. atkuria Šv. Vincento Pauliečio konferenciją, turinčią tikslą teikti materialinę ir moralinę pagalbą ligoniams ir vargstantiems .
Rudėjant Kauno Kunigų seminarijos auklėtiniams pravedęs rekolekcijas, vyresniųjų lenkų tėvų jėzuitų kviečiamas, 1920 m. t. Andruška išvyko į Krokuvą, kur mažojoje kunigų seminarijoje padėjo spaudai rengti įvairius teologinius leidinius. T.Benedikto polinkius atitikusi redaktorinė, literatūrinė veikla buvo nuteikusi
rimtam darbui, tačiau netikėtas pokalbis reikalą pasuko kita linkme. Į Krokuvą parvykęs Kauno kunigų seminarijoje viešėjęs Lenkijos jėzuitų provincijolas t. Stanislovas Sopuchas pakalbino jį sugrįžti atgal į Lietuvą ir Kaune steigti lenkų jėzuitų rezidenciją. Kodėl lenkų? Juk du seminarijos auklėtiniai J. Venckus ir J. Bružikas, jau pareiškė tvirtą apsisprendimą stoti į Jėzaus Draugiją. Atsiras ir daugiau kandidatų… Todėl atsisakęs provincijolo pasiūlymo ir, matyt, vengdamas kokio spaudimo, rašo generolui t. Vl. Ledochovskiui, prašydamas būti išsiųstas kitur. Taip 1921 m. pabaigoje t. Andruška pateko į Briuselį: dėstė jėzuitų prekybos mokykloje, padėdavo bendrabučio vedėjui ir apaštalavo. Belgijoje Engeno mieste susitikęs teologijos profesorių dr. Derbinji, kuris taip pat domėjosi apaštalavimu Rusijoje ir kuris ruošėsi važiuoti į Romą, įteikė Kenterberyje t. Ledochovskio pavedimu pradėtą ruošti savo darbą. Projekto tikslas – sustiprinti katalikų tikėjimą valstybėse, kurios ribojasi su Rusija, pačios Rusijos gilumoje ir pasiekti Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčios sąjungą.
Plataus akiračio ir drąsių užmojų žmogui, koks buvo generolas t. Ledochovskis, t.Andruškos prašymas Kaune steigti Jėzuitų mokyklą ir naujų kandidatų atsiradimas buvo ženklas, kad jėzuitai gali grįžti į seną darbo lauką, kuriame anksčiau sėkmingai apaštalavo.1922 m., kalbėdamas su Pijum XI, t. Ledochovskis, pasakė norįs siųsti į Lietuvą savo atstovą, kad išsiaiškintų, kokia Jėzuitų mokyklos steigimo galimybė. Tas uždavinys buvo pavestas apaštališkajam Lietuvos, Latvijos ir Estijos vizitatoriui arkiv. A. Zechini SJ ir jo sekretoriui T. Boudou SJ. O 1922 m. liepos 31 d. laiške Vokietijos jėzuitų provincijolui t. Bernardui Blėjui generolas rašė: „Esu nuomonės, kad Jūs kuo greičiausiai važiuotumėte į Lietuvą ir pats susipažintumėte su vietos sąlygomis…“ 1922 m. rugsėjo 21 dieną į Kauną su savo padėjėju t. J. Druding atvykusį Vokietijos jėzuitų provincijolą t. B. Blėjų Žemaičių vyskupo Pr. Karevičiaus rūmuose priėmė prel. K. Šaulys, tuometinis vyskupijos kancleris. Svečiai aplankė vysk. Skvirecką kitus aukštus dvasininkus. Prel. A. Dambrauskas-Jakštas, papasakojęs Jėzuitų kolegijos raidos istoriją, pranešė, kad pagal Lietuvos valstybės įstatymus anksčiau Katalikų Bažnyčiai priklausiusi nuosavybė, konfiskuota rusų ir pavesta Ortodoksų Bažnyčiai, gali būti sugrąžinta savininkui, jei jis yra Lietuvos pilietis ir tos nuosavybės reikalauja. 1922 m. tos kolegijos savininku buvo laikomas vienintelis jėzuitas lietuvis t. Benediktas Andruška. Tuo tarpu jis gyveno Briuselyje. Todėl buvo klausiama, ar į Lietuvą sugrįš t. Andruška, ar perims tėvai jėzuitai bažnyčią ir kolegiją. T. Blėjus pažadėjęs viską pranešti generolui, pareiškė nuomonę, jog t. Andruškos grįžimas yra būtinas.
Generolas t. Ledochovskis, gavęs t. Blėjaus informaciją apie Lietuvą ir jam šiltai padėkojęs, pavedė Vakarų Vokietijos provincijai rūpintis Lietuva ir skirti jai reikalingas jėgas T. Blėjus ataskaitoje rašyta: „Pasikalbėjimas su t. Andruška buvo labai naudingas. Jis džiaugėsi mūsų apsilankymu Kaune ir jo rezultatais, o dar labiau savo viltimi, kad galės dirbti tik Lietuvai. Jau 1922 m. lapkričio 1 dieną jėzuitų generolas t. Ledochovskis įsteigė „Missio Lituana“(„Lietuvos Misiją“) ir priskyrė ją Vakarų Vokietijos provincijai“.„Lietuvos misijos“ uždavinys buvo savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos Jėzuitų provincijos atkūrimas.
Profesorius
„Aš atvykau 1923 m. gegužės 23d.,o tėvas Kipas tų pačių metų liepos mėnesį, – rašė t. Andruška. – Taip kartu su tėvu Kipu 1923 m. gale atkūrėme Jėzuitų ordiną Lietuvoje- jo centras buvo Kaune.“ Tų pačių metų spalį Olandijoje naujokyną pradėjo kun. Jonas Bružikas. Tad Lietuvos provincijos branduolys, susidedantis iš t. Andruškos, J. Venckaus, J. Paukščio ir kun. J. Bružiko, buvo suburtas.
Rugpjūčio 9 dieną vokietis t. Jonas Kipas, „Lietuvos Misijų“ vyresnysis, aplankė ką tik sugrįžusį vyskupą Pr.Karevičių, kuris jėzuitų veiklos pritarimo ir paskatinimo ženklan įteikė jam 100 dolerių auką. Vyskupas pageidavo, kad B. Andruška toliau liktų Kunigų seminarijos profesoriumi. Gyvendamas seminarijoje, jis duosiąs gražų pavyzdį kitiems, o norintieji į Jėzaus Draugiją stoti klierikai turės gerą galimybę gauti reikiamų žinių ir dvasinio pastiprinimo. Vyskupas sakė norįs greitai perleisti bažnyčią ir kolegiją tėvams jėzuitams. Kad jėzuitus geriau pažintų plačioji visuomenė, t. B. Andruška išleido brošiūrą „Jėzuitai: kas jie yra ir ko jie nori.“.
„Norėdamas apimti visą žmogaus religinio gyvenimo psichiką, aš svajojau, kad mano redaguojamame laikraštyje žmogaus protas rastų sau religinės šviesos, valia pastiprinimo ir paskatinimo, o širdis tam tikros religinės šilumos, patraukimo, susižavėjimo, paguodos (docere, movere, delectare).“ Taip rašė t. Andruška, pradėjęs redaguoti Šv. Kazimiero draugijos perimtą žurnalą „Žvaigždė“, kuris ilgainiui nepaprastai išpopuliarino jo paties 1923 m. atgaivintą Maldos apaštalavimo sąjungą. Gyvendamas Kauno Kunigų seminarijoje t. Benediktas Andruška dėstė lotynų kalbą ir Bažnyčios istoriją, klausė išpažinčių ir ruošė knygą apie žmogaus sielą, jos esimą, dvasiškumą ir nemarumą. Tą 88 puslapių kūrinį išleido 1924 m. Šv. Kazimiero draugija, kaip ir kitus jo 34 parengtus apoleginius, teologinius veikalus, religinės poezijos ir prozos rinkinius.
Būdamas gilaus dvasinio gyvenimo kunigas kartu su kun. prof. Pr. Venckumi 1925 m. įsteigė naują Kunigų apaštalavimo sąjungą ( Unio Apostolica) ir jai iki 1936 metų vadovavo.
Šimtaprocentinis žemaitis, produktyvus vertėjas ir rašytojas, kruopštus profesorius. Sugebėdamas pinti juokus su rimtais dalykais, jis, pasak amžininkų, buvo mėgstamas profesorius ir rekolekcijų vedėjas, patrauklus nuodėmklausys. Turėjo gražaus humoro gyslelę, būdavo miela su juo bendrauti. Niekada, nors jo kojos buvo nesveikos, nesiskųsdavo savo negaliomis. Kai nebegalėdavo pastovėti, jam padarydavo klauptuką ir rekolekcijas vesdavo klūpodamas sakykloje. Kunigų seminarijoje tada mokęsis kun. St. Yla rašė: „Jis turėjo apsčiai meilės jauniems žmonėms, tačiau tai buvo galima tik atspėti, bet ne pastebėti: to jis nerodė, neieškojo būdų įsiteikti, būti populiarus, sąmoningai žavėti.“
1924 m. gegužės 11 dieną vyskupas Pr. Karevičius pašventino suremontuotą Šv. Ksavero Pranciškaus jėzuitų bažnyčią, pasakė pamokslą ir padovanojo būsimajai gimnazijai Audenių dvarą. Nors t. J. Kipas pasiūlė t. Andruškai laikyti gegužines pamaldas ir sakyti pamokslą, bet šis tos garbės atsisakė ir, užlipęs ant vargonų, vadovavo giedojimui. Jausdamas, kad labai trūksta giesmių, pats rašė jų tekstus ir kūrė muziką, grojo vargonais. Paplitus po Lietuvą t. Andruškos giesmynui „Naujos religinės giesmės“, jis savo bičiuliui t. Kidykui rašė: „Labai daug padėkos gaunu už tas giesmes, o muzikai nori mane įkelti į didelius kompozitorius. Taip pat sukomponavau ir tautinį religinį himną – maldą už tėvynę, kuri jau giedama kai kur bažnyčiose, buvo ir radiofone giedama. Laikraščiai ne kartą mini tas giesmes kaipo didį įnašą į Lietuvos kultūrinį-religinį gyvenimą. O man tik rūpėjo, kad Kristus ir Marija taip pat ir giesmėmis būtų garbinami.“
Provincijolas
Lietuvoje augant Jėzaus Draugijos kandidatų gretoms, t. Kipas ir t. Andruška pradėjo dairytis naujokynui namų. Liepos 29 dieną jie apžiūrėjo didelį sklypą Aleksote, kurį valdžia žadėjo dovanoti. Sklypas abiem patiko. Tačiau į vizitaciją atvykęs provincijolas t. B. Blėjus, pareiškė, kad netinka koncentruoti visų namų vienoje vietoje, atseit, Kaune.Tada 1929 m. tėvai jėzuitai Pagryžvyje buvusiame grafo Mykolo Riomerio dvare įsteigė naujokyną. Trečių jėzuitų namų steigimo uždavinys buvo pavestas t. B. Andruškai. 1930 m. birželio 15 d. atvykęs į Šiaulius nupirko už Lietuvoje ir užsienyje suaukotus pinigus žemės sklypą ir pastatė laikiną Šv. Ignaco bažnyčią, rado tinkamus namus vienuolynui.Ir, žinoma, tuoj pat suorganizavo chorą. Įsigijęs prietaisus, pasidarė vargonėlių rėmus, dūdas, jas suderino, įtaisė dumples. Pagalbininkas brolis Valerijonas Šimkus, o 1931 m. iš Paryžiaus atvykęs t. Pranas Masilionis, kiti vienuoliai paliko nemažai liudijimų, jog t. Benediktas buvo jautrus, ypač broliams, nepatikdavo jam aristokratiškumas nei kalboj, nei laikysenoj, nevengė liaudiškų, tarmiškų posakių („dėkui – dakui“, „vakali“ ir kita). 1933 m. vasario 3 d. nupirkęs M. Janulevičiūtės nuosavybę, užsimojo statyti naują bažnyčią ir gimnaziją. Po dvejų metų geradarių iš Amerikos Bružikų padedamas sulaukė 10 tūkst. Dolerių ir ėmėsi organizuoti darbus, bet negalėjo jų baigti.
Mat 1936 m. kovo mėnesio 25 dieną buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos Jėzuitų provincija. Provincijos vyresniuoju (Superior Provincialis) buvo paskirtas t. B. Andruška. Pagal Jėzaus draugijos konstituciją Lietuvos Jėzuitų provincija turėjo tik viceprovincijos rangą, bet ji buvo nepriklausoma nuo Rytų Vokietijos Jėzuitų provincijos ir galėjo tvarkytis savarankiškai. Žinia apie paskyrimą vadovauti Lietuvos Jėzuitų provincijai, t. B. Andruška pasiekė Kauno Kunigų seminarijoje, kur vedė rekolekcijas. Iš pradžių nepatikėjo, manė, kad įvyko nesusipratimas, bet greitai abejonės išsisklaidė – tikra tiesa.Daugelis jėzuitų draugų tuo nuoširdžiai džiaugėsi. 1937 metų pradžioje Lietuvos Jėzuitų provincijoje buvo 88 nariai:7 vokiečiai, 81 lietuvis. Pasitaręs su provincijos konsultoriais, 1937 m. t. Rimkevičių ir T. Venckų paskyrė jėzuitų gimnazijos mokytojais Kaune, t. J. Smilgevičių- Pagryžuvio naujokyno ūkvedžiu,t. Bružiką ir t. Masilionį nusiuntė į Insbruką gilinti teologijos. T. Kidyką perkėlė į JAV tęsti t. Bružiko darbo. Kleboną Joną Raibužį nusiuntė studijuoti teologijos į Frankfurtą, o kleboną Joną Kubilių į Lioną. „Misijų“ redakciją pavedė t. A. Bieliūnui. Rudeniop iš Prancūzijos, kur atliko terciatą, grįžęs J. Danyla buvo paskirtas provincijos ūkvedžiu.
1938 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais Romoje vyko generalinė Jėzaus draugijos kongregacija, kurioje dalyvavo ir Lietuvos Jėzuitų provincijolas t. Benediktas Andruška. Vykdamas į Romą, stabtelėjo Insbruke, ten studijuojantiems lietuviais tėvams bei klierikams nušvietė provincijos padėtį. Grįžtant iš Insbruko jėzuitų vasarnamio,atsinaujino įsisenėjusi kojos žaizda, kuri, dalyvaujant kongregacijoje, sukėlė nepatogumų, teko kelias savaites gydytis. Tačiau kai ką pavyko nuveikti: įteikti oficialų prašymą kad Estijos jėzuitų namai būtų pavesti kam kitam.Iš kelių provincijolų, kurių provincijose studijavo lietuviai klierikai, pavyko išsiderėti lengvatų, nes Lietuvos provincijos kasa buvo apytuštė ir dar ne visai atskirta nuo Kauno namų kasos. Grįždamas iš Romos į Lietuvą, t. Mittelsteino naujokyne aplankė tris lietuvius brolius, besiruošiančius važiuoti į Afriką misijoms. Brolis St. Tamkvaitis turėjo sėsti į laivą gegužės 31 dieną, o brolis M. Andriejauskas ir brolis Br. Aulinskas rudeniop.
Gegužės 15 d.į Kauną sugrįžęs provincijolas konfratrams papasakojo savo kelionės įspūdžius, davė keletą instrukcijų dėl kongregacijos potvarkių, aplankė Pagryžuvio naujokyną ir Šiaulių rezidenciją. Lapkritį t. Andruška norėjo steigti generolo t. Ledochovskio pageidautiną seminarijos fondą, kurio pajamos turėjo padengti klierikų studijų išlaidas. Provincijolui tuo reikalu sukvietus pasitarimą, t. Kipas ir t. Fengeris pasipriešino jo planui. Negalėdamas įvykdyti Jėzaus Draugijos generolo pavedimo, lapkričio 22 dieną jam pateikė prašymą, kad jį atleistų iš einamų pareigų, norėdamas darbuotis „toli nuo valdžios ir tų žmonių, su kuriais taip sunku bendradarbiauti“.
Tačiau t.generolas, nusprendė, kad provincijolu turi pasilikti t. Andruška, kuris vėliau taip laiške pranešė t. J. Kidykui:„ Mes gyvename ramiai ir turime daug pastoracinių darbų. Taip pat ir Vilniaus kolegijoje, pavestoje mūsų jurisdikcijai, viskas einasi gerai. Tikiuos, kad Jūs galėsite išlaikyti visus mūsų studentus, studijuojančius kitose provincijose. Todėl dažnai prašykime Šv. Juozapo pagalbos.“ Po kelerių metų, 1941 m. rugpjūčio mėn. provincijolo pareigas perdavęs jo rekomenduotam t. Stasiui Gruodžiui, išvyko į Pagryžuvį, vėliau pasitraukė į kitas nuošalesnes vietas, paskutinė- Varlaukis, kur 1949 m. vasario 21. d. buvo suimtas.
Kalinys
„Prisipažįstu,kovojau prieš bedievišką bolševizmą spaudoje, susirinkimuose, asmeniškuose pokalbiuose su tikinčiaisiais, pamokose. Kovojau, nes esu kunigas… Visa mano kova su bolševizmu ir jo konkrečius vadovus turėjo tikslą apginti katalikų tikėjimą, saugoti jį nuo sugriovimo, kviečiau kitus į kovą su bolševizmu. Prisipažįstu: ir jaunimą auklėjau tautinėje, religinėje dvasioje.“ Šitaip Vilniuje saugumo požemiuose bylą vedusiam kapitonui Glycinui kalbėjo t. Benediktas .1949 m. gegužės 25 d. Ypatingasis pasitarimas nutarė, kad B. Andruška yra ypač pavojingas ir jį reikia įkalinti griežto režimo kalėjime 10 metų, bausmę atliekant nuo 1949 m. vasario 21 d. Verchne Uralsko kalėjime.
Po penkių Lukiškių kalėjime praleistų mėnesių prasidėjo ilga ir varginanti kelionė prekiniu traukiniu. Iš Čeliabinsko etapu buvo nugabentas į Verchne Uralsko ypatingai griežto režimo kalėjimą. Bet ir ten t. Benediktas buvo linksmas, draugiškas, nuoširdus, atviras ir neprarado humoro. Laiškuose iš kalėjimo guosdavosi: „dirbti nebegaliu, bet kentėti galiu“ arba: „meldžiuosi, kad ko nepapiktinčiau.“ Viename laiške juokaudamas rašė: „Auginu plaukus. Kasdien per plikę daužau lentele ir plaunu vandeniu. Tik plaukai atauga ne blondinai, o žili. Kai grįšiu pasakysiu receptą, kaip atsiželdyti plaukus. Džiaugsis visi plikiai.“
Kalėjimas garsėjo viena iš turtingiausių bibliotekų, sukomplektuota dar caro laikais. Joje rado švedų kalbos vadovėlį ir ėmė mokytis švedų kalbos. Dažnai imdavo knygas ir jas skaitydavo. Daug laiko skyrė maldai. Net vienutė jo nenuliūdindavo – ten būdavo gera proga rašyti, niekas netrukdydavo. Noriai mokė kitus kalinius anglų kalbos. Kaliniai ant rūkomojo popieriaus degtuku, pamirkytu į iš duonos plutų padarytą rašalą, rašydavo žodžius ir gramatikos pratybas. Kameroje tokie užsiėmimai labai paįvairindavo nykiai slenkančias gyvenimo dienas ir teikdavo paguodos, vilties, ramybės. T. Benediktas visus ramindavo, nuliūdusius guosdavo, neleisdavo verkti, pasakodavo įvairius linksmus nutikimus, anekdotus. Jis buvo kameros siela.
Kai gydytojas tikrindavo sveikatą, į klausimą: „Kaip sveikata?“ trumpai atsakydavo: „Kaip jaučio!“ „Netiesa, nes paties kojos labai sutinusios (žaizdotos)“. Jos iš tiesų buvo žaizdotos ir turėjo skaudėti. Bet Tėvelis kantriai kentėjo, niekuo nesiskundė. Kol l951 m. vasario 6 d. nustojo plaktis jo širdis. Tą rytą dar juokavo: „Jei kas pasakytų, kad šiandien turėčiau mirti, tai, žiūrėk, ir nenorėtum mirti.“ T. A. Šeškevičius yra pasakojęs, kad apie 1937 m. kartą Šiauliuose, jėzuitų namų valgykloje, kalbėdamasis su juo t. Benediktas pasakė: „Aš mirsiu komunistų kalėjime.“ Kaip ir kur jis buvo palaidotas, nėra jokių duomenų.
xxx
1956 m. buvo svarstoma galimybė pergabenti t. B. Andruškos palaikus į Lietuvą, bet neleista. 1978 m. t. A. Šeškevičius vėl rašė raštus to meto įvairioms instancijoms. Deja. 1991 m. t. Andruškos kapo ieškojo kun. St. Kazėnas SJ, bet nesurado.
2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų ir Kauno arkivyskupijos pasiūlytas kunigas jėzuitas Benediktas Andruška.