Praėjo aštuoniasdešimt metų nuo tos dienos, kai šalia Panevėžio cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, komunistai sušaudė būrį kalinių, iš kurių didžioji dalis – kupiškėnai. Liūdnos sukakties proga žudynių vietoje nuspręsta atnaujinti paminklinę lentą su aukų pavardėmis, o ten, kur žuvusieji palaidoti, pašventintas naujai pastatytas kryžius.
Nukankino ir sušaudė niekuo dėtus žmones
Birželio 26 dieną Panevėžyje, Pramonės gatvėje, toje vietoje, kur 1941 metų birželį bolševikai nužudė niekuo dėtus žmones, vyko neeilinis renginys, skirtas tragiškai sukakčiai atminti.
Jo iniciatorė – vieno nužudytųjų, Jurgio Pajarsko, sesuo Albina Pajarskaitė, o Panevėžio miesto savivaldybė, atsižvelgdama į A. Pajarskaitės siūlymą, minėjimą suorganizavo.
Tad kas gi nutiko tą 1941 metų birželį, trumpai susirinkusiems žmonėms papasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
„Dar prieš prasidedant karui, vyko rusų armijos rekrutavimas. Panevėžyje buvo statomas karinis aerodromas, o į Žaliąją girią prie Panevėžio atkeltas Pabaltijo karinės apygardos štabas, ruoštasi karui. Birželio 22 dieną, prasidėjus Sovietų sąjungos ir nacių karui, įvykiai keitėsi labai greitai ir prasidėjo sukilimas.
Sukilėlių būrys veikė Krekenavoje, Smilgiuose, Berčiūnuose ir ypač aktyviai – Pušalote. Sukilėliai pjaustė telefonų laidus, o radijas vis pranešinėjo apie vykstančias įnirtingas kovas Šiaulių kryptimi.
Pačią pirmą karo dieną buvo paskelbta karinė padėtis, pagal kurią karinė vadovybė ir NKVD įgijo visišką galią. Pagal karo padėties tvarką vienas iš svarbiausių uždavinių buvo užtikrinti, kad laiku būtų iškeldinti visi kaliniai.
Buvo netgi naudojamas toks terminas „pirmos kategorijos evakuacija“. Keli šimtai kalinių iš Panevėžio kalėjimo evakuoti, bet prasidėjus sukilimui vienas iš NKVD būrių patruliavo tarp Panevėžio ir Kupiškio miestų ir birželio 24 dieną šioje teritorijoje buvo suimta daug nekaltų žmonių, o jau kitą dieną Panevėžio valdžia buvo atsidūrusi Rokiškyje, neaišku, kas darėsi, tad nuspręsta juos nužudyti.
Iš viso traukiantis raudonarmiečiams per visą Lietuvą nužudyti 752 žmonės, o konkrečiai šioje vietoje, šalia Panevėžio cukraus fabriko, – 19 žmonių“, – kraupius to meto įvykius pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius.
Skirtingai nei kitose vietovėse, čia išliko liudininkų, mačiusių kalinių žudymą. Remiantis įvykį mačiusių žmonių pasakojimais, atvažiavus lengvajam automobiliui su NKVD vadovybe, kalėjimo mašinai su suimtaisiais ir sunkvežimiui su kariškiais, egzekucija įvykdyta per 10–15 minučių – sumušti kaliniai buvo metami į iš anksto iškastą duobę ir į juos šaudoma.
Anot A. Astramsko, labai svarbu pabrėžti, kad bolševizmo aukomis tapo niekuo dėti beginkliai žmonės, suimti dėl visai menkaverčių priežasčių, tokių kaip, pavyzdžiui, nesutiko parodyti kelio ar klausėsi radijo.
Didžioji dalis, net penkiolika, aukų buvo kupiškėnai. Tai policininkas Kazimieras Abakavičius, raštininkas Liudvikas Čepelė, muziejininkas ir vargonininkas Povilas Grakauskas, ūkininkai Petras Grigas, Jonas Pėža ir Jonas Vireliūnas, valsčiaus gyventojai Domininkas Juodiškis ir Petras Kėdainis, mokytojas Kazys Jurgevičius, Kupiškio gimnazistai Danielius Kulikauskas, Juozas Lisauskas ir Jurgis Pajarskas, prekybininkas Juozas Slenys, Amatų mokyklos mokinys Bronius Tumonis, tarnautojas Jonas Valiulis.
Po poros dienų, t. y. 1941 metų birželio 27 dieną, žuvusiųjų palaikai buvo atkasti. O dar po poros dienų įvyko bolševizmo aukų laidotuvės.
Laidotuvių procesijoje dalyvavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, kiti aukšto rango dvasininkai, apie septynis tūkstančius panevėžiečių. Žuvusiųjų palaikai palaidoti Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Panevėžyje.
Tų pačių metų gruodį Panevėžio mergaičių gimnazijoje įvyko sovietų saugumiečių nukankintų aukų atminimo minėjimas, surengta žymaus fotografo Jono Žitkaus darbų apie šiuos kraupius įvykius paroda.
Beje, fotografas už tai, kad fotografavo visus nukankintuosius, antrą kartą okupavus Lietuvą buvo suimtas ir pateko į lagerius.
Sklandė negera nuojauta
Praėjus aštuoniasdešimčiai metų po kraupių žudynių nebedaug yra nukankintų bolševizmo aukų artimųjų. Dar mažiau tų, kurie galėtų prisiminti to meto įvykius.
Viena jų – renginio iniciatorė A. Pajarskaitė. Iš Nociūnų kaimo kilusi, šiuo metu sostinėje gyvenanti moteris tikino, kad to, ką jai ir jos šeimai teko išgyventi karo metais, nieku gyvu negalėtų pamiršti.
„1939 metais brolis Jurgis buvo gimnazistas, o vyriausia sesuo Julija jau abiturientė. Dar buvo dvejais metais jaunesnis brolis Petras ir penkiolika metų vyresnis brolis Jonas, bet jam jau mokslo ragauti neteko.
Aš tais metais kaip tik pradėjau lankyti pirmą gimnazijos klasę. Augau labai lėtai, mano ūgis buvo 139 centimetrai, bet protu kitus stebindavau.
Tais metais prasidėjo karas su lenkais. Sykį bažnyčioje išgirdau besišnabždančius mokytojus, kad „Vilnius mūsų, o gal būsim rusų?“ Jau toks nerimas aplinkui tvyrojo.
Kitąmet, kai sesuo Julija baigė gimnaziją, labai blogos buvo išleistuvės, nes į Lietuvą atėjo rusai. Skrido tą dieną lėktuvai, o aš kaip tik buvau nuėjusi prie Kupos. Sėdėjau ir taip klaiku buvo, pajutau kažką baisaus. Atrodė, kad bombonešiai atneš nelaimę. Tą vakarą valgėme vakarienę ir į mūsų kiemą užėjo du kareivėliai, pieno paprašė. Pajutau kažkokį nuo jų sklindantį specifinį kvapą. Visi raudonarmiečiai taip dvokė. Jiems išėjus tėvelis tarė, kad ir vėl mes rusų“, – detaliai pasakojo A. Pajarskaitė.
Po tos vasaros daug kas smarkiai pasikeitė. Brolio Jurgio klasės auklėtojas Šalkauskas buvo paskirtas direktoriumi, o kitas mokytojas Šimaitis tapo inspektoriumi. Ir nuotaika mokykloje buvo kitokia. Nebebuvo kryžių klasėse, kabėjo Stalino arba Lenino portretai.
„Jurgis po mokyklos reformos jau buvo paskutinėje klasėje, o aš jau tapau šeštoke. Jis dažnokai vakarais išeidavo, bet aš juo pasitikėdavau. Vieną dieną atlekia Jurgis su draugu Juozu Lisausku (jis nužudytas kartu su A. Pajarskaitės broliu Jurgiu – aut. past.).
Įbėgę gryčion jie surėkė, kad karas prasidėjo. Jiems kaip šventė pasirodė. Juozas lėkė atsisveikinti, o Jurgis irgi mums visiems pasisakė, kad turi Kupiškin išvykti.
Šeimai buvo stresas. Mama prašė tėtę Jurgį sudrausti, nes širdis negera jaučia, bet niekas jos neklausė“, – kas tuo metu dėjosi namuose, prisiminė pašnekovė.