Autorius kun. Juozas Zdebskis
Šaltinis Facebook puslapis “kun. Juozas Zdebskis”, 2023 12 09
Tą savaitę dirbau antroje pamainoje, todėl ryte buvau laisva. Apsivilkau apsiaustą, nes buvo vėsoka, ir išėjau į gatvę. Lauke jau vaikštinėjo Danutė ir jos vyras. Jie turėjo krepšį su tulpėmis. Keletą žiedų davė ir man. Patraukėme link Aukščiausiojo teismo. Eidami, palei bibliotekos aikštę, vidiniuose kiemuose, matėme stovinčius milicijos autobusiukus. Mano sesuo Angelė, tą patį rytą, grįžusi po naktinės pamainos, pasakojo mačiusi Lenino aikštėje besusibūriuojančius žmones. Aš buvau suplanavusi prieiti prie saugumo pastato ir, palikusi gėles, pasišalinti.
Priėję pamatėme stoviniuojančius – būrį milicininkų ir civiliais rūbais apsirengusių saugumo darbuotojų.
– Norime patekti į teismą? – pasakiau.
– Negalima. Nėra vietų, – atsakė vienas iš jų.
– Jeigu negalima į vidų, tuomet sėdėsiu čia, – pasakiau ir atsisėdau ant teismo šoninių laiptelių barto.
– Sterva! – sušuko civiliai apsirengęs vyriškis ir, sugriebęs mane už rankos, virš alkūnės, kaip mat pastatė ant kojų.
Žiūriu į juos ir nežinau ką sakyti. Ant rankos liko mėlynės nuo jo pirštų. Prisistatė du uniformuoti milicininkai. Matyt saugumietis mostu davė komandą. Vienas atsistojo iš vieno šono, kitas iš kito – sugriebė mane už rankų virš alkūnės ir vedasi.
– Čia gi prospektas! – sušukau aš.
Tačiau jie manęs neklausė. Rankos pakeltos vos ne iki pečių lygio, rankinukas su tulpėmis tabaluoja ore… “Prasti mano reikalai, – pagalvojau, – bet aš gi nieko blogo nepadariau.” Tuoj privažiavo mikroautobusas “Latvija” ir išgirdau įsakmų paliepimą:
– Lipk!
Iš Bronės Serbentaitės liudijimo.
.
Tą ankstų rytą vežiau dukrą į konservatoriją. Mačiau prie Aušros Vartų nemažą būrį žmonių. Dukrai nesakiau, kad planuoju prisijungti prie eisenos, bijojau, kad neišplepėtų. Devintą valandą Aušros vartų koplyčioje buvo laikomos Šv. Mišios. Prisirinko pilna koplyčia žmonių, ypač jaunimo. Priėjusi moteris paprašė, kad nuvežčiau kunigo Alfonso seserį Janiną ir jos sūnų Vytuką prie Aukščiausiojo teismo rūmų. Visi kiti eisią pėsčiomis.
Mašiną pastačiau akligatvyje. Saugu. Atėjusios į teismo aikštę pamatėme nemažą būrį pareigūnų ir kariškių. Pasitiko vyriausias – aukšto rango kariškis ir paprašė prisistatyti. Janina pradėjo aiškinti, kad netrukus bus teisiamas jos brolis ir susigraudinusi nepajėgė toliau kalbėti. Tada aš paaiškinau, kad tai kunigo sesuo ir atvyko į brolio teismą.
– Per tolimi giminės, – trumpai tarstelėjo kariškis.
– Kas begali kunigui būti artimesnis už seserį ir jos sūnų? – nusistebėjau aš.
Kariškis bandė paimti mane už rankos, bet aš šoktelėjau atgal ir parodžiau jam raktelius.
– Nelieskit manęs, – sušukau, – aš tik vairuotoja!
Tuo tarpu minia žmonių su gėlėmis artėjo link teismo rūmų. Viena moteris, eidama priekyje, garsiai šaukė:
– Herodo kareiviai!
Į aikštę, pradėjo plūsti būriai policininkų. Priešais teismą iš sunkvežimių ir ”voronokų” lipo pareigūnai. Jie ėmė gaudyti eisenos žmones ir temti į sunkvežimius. Kilo didžiulis triukšmas. Keletas kariškių bandė ir mus apsupti, bet mes su Janina ir Vytuku įpuolame į greta esančią batų parduotuvę.
Įbėgusi pagyvenusi moteris susmuko ant kėdės ir sušuko pardavėjai:
– Greitai duokite bet kokius batelius!
Į parduotuvę paskui ją įpuolė du milicininkai.
– Padėk tuos batus ir einam! – grubiai ištraukė batus jai iš rankų ir
ištempė laukan.
Į Lenino prospektą plūdo atsitiktiniai žmonės pažiūrėti, kas gi čia dedasi. Aplinkinių namų langai buvo apgulti. Prigužėjo tiek žmonių, kad buvo sunku atskirti. Gaudė visus kas pakliuvo ir grūdo į ‘voronokus”.
Iš Irenos Bartusevičienės liudijimo.
.
Nepaisydami žmonių teisių, tuos, kurie neturėjo pasų, tarp jų ir mane nuvežė į milicijos nuovadą, o tuos, kurie turėjo pasus, – į greta Vilniaus esančius miškus. Vėliau teko kalbėti su moterimi, kurią buvo nuvę net iki Molėtų – eik kur nori!
Mašinoje, šalia manęs, sėdėjo du milicininkai. Jie užrašinėjo žmonių pavardes. Nuvežė į Dzeržinskio milicijos skyrių. Milicijoje, pagrindinis pavardžių surašinėtojas, eidamas pro šalį, juokaudamas, man šūktelėjo:
– O tavęs pasiimti atvažiuoja su karieta…
Supratau, kad jau pranešta darbovietei. Kino studijoj tą “karietą” turėjo direktorius. Su direktoriaus “Volga” atvyko kadrų skyriaus viršininkė Rožytė Dauderienė ir mano tiesioginis viršininkas Pranas Kvietkauskas. Viršininkė milicijos nuovadoje pamokslų man neskaitė, tik pasilenkusi pašnibždėjo:
– Direktoriui kol kas nieko nesakysime. Važiuok namo.
Apie LTSR Aukščiausiame teisme pradėtą nagrinėti kunigo Alfonso Svarinsko bylą mes sužinojom iš “Vatikano radijo”. Ši skaudi žinia jau buvo pasklidusi po visą Lietuvą. Prieš tai dieną, per pamokslą, kunigas S. Valiukėnas priminė, kad vakar buvo suareštuotas Katalikų Teisėms ginti narys kunigas Alfonsas Svarinskas. Pasibaigus Šv. Mišioms, kai kunigas nuėjo į zakristiją, aš garsiai pasakiau:
– Už areštuotą kunigą visi kartu sukalbėkime “Tėve mūsų”! – Visi buvę bažnyčioje garsiai kalbėjo.
Iš Bronės Serbentaitės liudijimo.
.
Į Lenino prospekto batų parduotuvę įpuolė keli milicininkai ir jaunesnius žmones čiupo už pažastų: su vienu batu, ar basus, ir grūdo į “voronokus”.
Pardavėja jiems šaukė:
– Čia mus visus suareštuokit!
Mandra ponia, rankoje mojuodama dokumentais, vis grasino:
– Ja vam pokažu… ( Aš jums parodysiu…) Neimejete prava! (Neturite teisės!) Pareigūnai į jos grasinimus nekreipė jokio dėmesio. Grūdo kartu su kitais į autobusiuką.
Respublikinė bibliotekos teritorija netrukus buvo “išvalyta”, o troleibusai važinėjo nestodami stotelėse. Mes patraukėme link kalėjimo kvartalo. Matom ateinantį kunigą Juozą Zdebskį. Išsigandusios, kad ir jį suareštuos, prašėme, kad kuo greičiau pasitrauktų. Jis nenorom apsisuko ir nuėjo. Onutė, sėdėdama ant suoliuko, meldėsi Rožančių. Staiga privažiavo juodas autobusiukas, o jame – juodai apsirengę vyrai ir moteris. Na galvoju – tikriausiai griebs ir mus. Tačiau išlipusi moteris priėjo prie Onutės ir paprašė:
– Atsikelkit.
Vyrai pradėjo ardyti suoliuką. Onutė jiems sušuko:
– Rytoj tikriausiai ištepsit smala, kad priliptume!
Aikštėje neliko žmonių. Supratau, kad teismas jau vyksta.
Iš Irenos Bartusevičienės liudijimo.
.
Kitą rytą, turguje, vėl nusipirkau tulpių ir nuvažiavau į Lenino prospektą. Antra teismo diena. Vos priėjus prie bibliotekos, iš už laikraščių kiosko, iššoko vyriškis, tas pats kur vakar mūsų pavardes surašinėjo:
– Aaa, vėl… Serbentaitė… Lipk! Lipk gi tu! – ir įstūmęs į autobusiuką, užtrenkė duris.
Vėl buvo iškviesta Kino studijos kadrų skyriaus viršininkė Rožytė Dauderienė. Reikalai su saugumu ir dar antrą dieną iš eilės! Negerai!
– Tai einam… – kryptelėjo į mano pusę viršininkė.
Staiga įėjęs pareigūnas griežtu tonu ją sustabdė:
– Sulaikyta Rožytė Dauderienė…
Abi kaip stabo ištiktos sustojom! Nejučiom aš pradėjau teisintis:
– Aš negalėjau taip pasakyti… Tas pareigūnas… Jis ir vakar, ir šiandien mane sulaikė, apklausė… Jis pats pasakė ryte mano pavardę! Aš negalėčiau taip…
Dauderienė išraudusi nuėjo pasiaiškinti. Tik vėliau supratau, kad čia vienas iš saugumo triukų. Sukiršina – o jūs po to peškitės tarpusavyje.
Kino studijoje buvo susirinkusi visa valdžia: direktorius, jo pavaduotojas, profsąjungos pirmininkas, partinės organizacijos sekretorius, pagrindinis režisierius, pagrindinis operatorius, mano viršininkas P.K. ir kadrų skyriaus viršininkė Rožytė Daudarienė. Šiam pokalbiui jau buvau pasiruošusi iš anksto. Girdėjau pasakojimą apie vieną inžinierių, kuris dirbo prieš man ateinant į Kino studiją. Jis, kai tik turėdavo laiko, sėdėdavo teismuose, tiesiog dėl įdomumo. Pirmoji prakalbo Rožytė:
– Vakar ir šiandien ji ėjo su gėlėmis…
Tada direktoriaus pavaduotojas paklausė:
– Ko ten ėjai?
– Pas mus teismai atviri, kur noriu, ten einu, – atsakiau jam, – Be to, mane pagriebė prospekte, prie bibliotekos, tiesiog prie kiosko. Jei netikite, kas nors palydėkite mane iki Lenino aikštės. Aš nenueisiu nei žingsnio toliau – jie vėl mane įkiš į mašiną.
Nieko nesakę jie leido man išeiti iš kabineto. Priėjusi Rožytė Daudarienė mane įspėjo:
– Tik neik pėsčiomis, važiuok namo troleibusu.
Viršininkas Pranas Kvietkauskas mirktelėjęs paliepė:
– Rytoj ateisi į pirmą pamainą.
Sekretoriate vilkausi apsiaustą, kolega inžinierius Vytautas juokavo:
– Reikia eiti anksčiau namo, nes dar pagaus, kur nors prie bibliotekos…
Kino studijos vadovybė jokių nuobaudų man neskyrė. Kolegė, artima draugė, pripuolusi, smalsavo:
– O tu, banditka, ko nieko nepasakoji?
“Banditka” pavadinimas buvo draugiškas, nes mus vienijo panašus požiūris į tuometinę valdžią. Jos tėvas, Nepriklausomos Lietuvos karininkas buvo nužudytas, net kapo šeima nežinojo. Vienu metu, kai gaudavau Kronikos numerius, tai kai kuriems bendradarbiams duodavau – “vienai nakčiai” . Kroniką buvau pasiūliusi ir viršininkui Kvietkauskui, bet jis sakė – “gaunu”.
Vėliau, jau Nepriklausomybės laikais, sužinojau, kad direktorius V. Vilimas ėjo tuomet į saugumą aiškintis. O kadrų skyriaus viršininkė Rožytė Dauderienė yra užsiminusi, kad: “ Ji nežino, kiek esu jau padėjusi…”
Didžiausia pagarba jiems!
Pravažiavau troleibusu pro biblioteką – jokių ženklų, kad teismas vyksta, nebuvo.
Troleibuse pažįstamos moters paklausiau:
– Ar jūs nebijot, kad jūsų vaiką išmes, už tokius dalykus, iš mokyklos?
– Tegu meta, – ramiai atsakė moteris. Troleibusuose vilniečiai šnabždėjosi: “Koks galingas kunigas – prieš jį sutelktos didžiausios pajėgos – beveik kaip Lenkijoje – Vilniuje karinė padėtis”. Sugaudyti žmonės buvo vežami už Nemenčinės, į Šalčininkų, į Rūdninkų girias. Vos tik išėję į plentą, jie stabdydavo pakeleivingas mašinas, ir vėl sugrįždavo į Vilnių. Kai kurie milicininkai, nuovadoje, juokėsi, kad tikintieji veik pirma jų sugrįžta į Lenino aikštę ir vėl būna išvežti.
Tą patį vakarą atidžiai klausėmės “Vatikano radijo” žinių – gal išgirsim, kad iš arešto kunigą Alfonsą paleido. Neišgirdom. Tą dieną, sesuo buvo mačiusi ir kunigą Sigitą Tamkevičių. Jisai, linksmai nusiteikęs, kažką pasakojo, o aplinkiniai smagiai juokėsi. Kunigas Sigitas buvo pakviestas į teismą liudininku. Vakare ir išgirdom, jog trečią kartą teisiamo kunigo Alfonso Svarinsko teismo salėje, buvo ką tik suimtas ir kunigas Sigitas Tamkevičius.
Iš Bronės Serbentaitės liudijimo.
.
Kai, po keleto parų, grįžau į darbą. Poliklinikoje, bendradarbiai paklausė: “ Tai kur tu buvai? Kodėl dvi dienas nebuvai darbe?” Aš atsakiau, kad už naktinius budėjimus turėjau galimybę pasiimti laisvadienius. Poliklinikos vedėja pasitiko mane ir įspėjo, kad man gresia atsisveikinimas su darbu!
Tą pačią dieną vyr. gydytojas sušaukė poliklinikos ir stacionaro gydytojus į salę ir liepė man, visų akivaizdoje, pasiaiškinti, kur aš buvau tomis dienomis? Jam atsakiau, kad Vilniuje, Aukščiausiame teisme, vyko kunigo Alfonso Svarinsko teismas ir gana vaizdžiai nupasakojau apie visus mano matytus žmogaus teisių pažeidimus. Tada vyr. gydytojas įpykęs sušuko:
– Ko ten važiavai – giminė jis tau, ar ką?
– Gerb, gydytojau, – ramiai atsakiau, – Man idėjos draugai artimesni net už artimiausius gimines.
Sutrikęs jis atsistojo ir išėjo iš salės. Visi apsupo mane ir turėjau pabaigti pasakoti, kaip viskas ten iš tiesų vyko. Klausėsi ir partorgas, ir kiti partiniai, ir komjaunimo sekretorius. Labai įdėmiai klausėsi ir padėkojo už pasakojimą. Tik pastebėjau, kad skyriaus vedėja apsiašarojusi. Supratau, kad tikriausiai ją spaudžia mane atleisti.
Iš Irenos Bartusevičienės liudijimo.
.
Du žymūs kunigai – Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariai – suimti! Nuotaika blogiausia. Vadai už grotų! Reiškia prošvaistės jokios!
Kunigas Alfonsas Svarinskas buvo nuteistas 7 metams griežto režimo konclageryje ir 3 metus tremties. Žmonės jam pagarbą reiškė nešiodami jo nuotraukas maldaknygėse. Kai po Šv Mišių vargonais užgrodavo “Marija, Marija, skaisčiausia lelija…”, visa bažnyčia sugausdavo, o žmonės net atsiklaupę giedodavo, moterys verkdavo. Po kunigo Svarinsko teismo, iš visos Lietuvos, į Viduklę suvažiuodavo kunigai aktyvistai, buvę politiniai kaliniai, tikintieji. Tada bažnyčioje buvo kita dvasia. KGB persekiojo ir grasino. Pamokslų teko klausyti ir prie išjungtų mikrofonų. Kai kuriems kunigams nebuvo leista kalbėti. Nepaisant to jie ragino neprarasti vilties ir toliau tęsti kovą už tikėjimo laisvę.
Rinkosi tikintieji ir Kybartuose. Jaunimas keliais ėjo aplink bažnyčią. Mes irgi važiuodavome į Kybartus. Atrodė, kad ten Tarybų valdžios nėra – baimės nėra, žmonės laisvi, solidarumas neužmušamas! Priėję prie altoriaus, į mikrofoną, atvykę žmonės sakė kalbas, kažkas skaitė politinio kalinio laiškus, dar kiti deklamavo patriotinius eilėraščius, jaunimas dalino kunigo Sigito Tamkevičiaus nuotraukas, jo klausykla buvo paskendus gėlėse. Mano sesuo net šūkį turėjo – “Į Kybartus! Tik į Kybartus!”
Netrukus Kybartuose KGB pradėjo savo juodą pjudymo darbą. Buvo bauginamas jaunimas, skleidžiami įvairiausi gandai, verbuojami žmonės. Įsiūčio pagauti saugumiečiai Kybartuose suėmė dar vieną kunigą – Joną Kastytį Matulionį, bei aštuoniolikmetį moksleivį – Romą Žemaitį. Kova pasiekė apogėjų, kai net per kunigų tarybos posėdį buvo svarstoma, ką daryti su Kybartų vienuolėmis, kurios trukdo naujam klebonui atlikti savo pareigas.
Iš ses. Bernadetos Mališkaitės liudijimo.
.
Nedidelio pasienio miestelio žmonės (tikintys, ar ne) tais metais ėjo išminties, drąsos ir apsisprendimo mokyklą. Tai buvo labai sudėtingas “juodas” laikotarpis. Aptarinėjome Lietuvos ir parapijos Bažnyčios padėtį. Mes Kybartų seserys vienuolės ketinome trauktis. Buvome pavargę nuo KGB puolimo ir šmeižtų; kas dieną tikėjomės kratos, o ir pačios ne iš drąsiausių. Buvom kaltinamos, kad patarnautojas Romas Žemaitis, būdamas moksleivis, sėdi už grotų, kad kenčia kalėjime, o mes toliau laisvos vaikštom. Nemažai artimų žmonių nusisuko, dalis kybartiečių jau buvo pavargę, jų vaikus persekiojo mokykloje, parapija susiskaldė. Gandai pasiekė ir to meto bažnytinę vadovybę. “Jei parapijoje suims dar vieną kunigą, kito parapija tikrai negaus.” Net ir kunigai buvo įbauginti. Kad parapija išvengtų didesnio susiskaldymo, nutarėm palikti parapiją. Žinojom, kokių KGB turi priemonių žmonėms palaužti. Bet pasitraukus neliks kam leisti “LKB Kronikos”? Buvom mokytos, kad Dievas nepalieka žmogaus be išeities.
Sunkiausiu momentu kaip visada atvyko mūsų Samarietis. Kažkokio vidinio balso siųstas, jis, slapčia pasinaudodamas pakeleivingomis mašinomis, atvažiavo į mūsų namus ir paaiškino mums šią sudėtingą situaciją. Jis labai konkrečiai mūsų paklausė:
– Ką ketinate daryti?
Tokio klausimo suglumintos, pasakėme, kad gal būtų geriau pasitraukti, taip parapija išvengtų didesnių tarpusavio pykčių. Tačiau jis nebuvo greitas viskuo patikėti, greitas daryti išvadas, o juolab ką nors spontaniškai vertinti. Po kunigų arešto jis gana dažnai atvažiuodavo į Kybartus ir kalbėjo: “Žiūrėkite, kaip Dievas myli Lietuvą! Anksčiau pergyvenome, kad Lietuva neturi kardinolo, o dabar Dievas davė daugiau nei kardinolą – kunigus kankinius! Lietuvai daugiau naudos turėti kunigus kalėjime, negu gauti kardinolą!”
Jis ir šį kartą aiškiaregiškai pažvelgė į situaciją. Kažkaip skausmingai nutilęs, ilgau mąstė, o po to pasakė:
– Parapija skils, tai neišvengiama. O jūs nesate dėl to kaltos. Žinote, kas yra tuo suinteresuotas. Tolesnė jūsų misija yra likti čia ir kiek įmanoma supriešinimą sušvelninti. Kitaip piktasis, jų rankomis, dar daugiau visko sujauks, ir žmonės vieni kitiems pradės langus daužyti.
Jūs privalote likti ir remti visus, kurie kenčia ir nukentės. Jūs turite laisva valia atiduoti save aukai! Jūs būsit suniekintos, pažemintos, bet remkitės Kristaus Kryžiumi ir nugalėsit! Kol tęsiasi mūsų apsisprendimo laikas, mums visiems paliekami tokie momentai, kai atrodo, kad Dievas miega. Tai tikėjimo egzaminas. Didelis tikėjimas visada yra DIDŽIAUSIAS PASITIKĖJIMAS. Ar ne tam atėjote į vienuolyną, kad Juo sektumėt?!
Tai buvo jo žodžiai. Sustingusios nuo skausmo ir neteisybės mūsų širdys sunkiai priėmė tada tuos žodžius. Buvom netekę pasitikėjimo ne tik savais, bet ir savimi. Šalia to kunigas Juozas pasakojo, kad saugumas jau kuris laikas, pastaruoju metu, net kelis kartus bandė jį nužudyti. Po trijų dienų, nuo apsilankymo pas mus, kunigas Juozas Zdebskis žuvo autoavarijoje. Jo mirtis lyg žaibas perskrodė juodą dangų. – “Viešpatie, atleisk mums silpnatikiams, daugiau neabejosime!”
Iš ses. Bernadetos Mališkaitės liudijimo
