.

“Šis dabartinis laikas – kai atrodo viskas prarasta… Tačiau neseniai nustebino viena mintis. – Juk nėra svarbiausia, kad gyvenime tai ar tai nuveikčiau, kad pats pamatyčiau savo pastangų vaisius. Kas iš mano darbų, jei jų nelaimins Jo slaptingoji galia?”
Iš kunigo Juozo Zdebskio dienoraščio.

.

Kunigas Juozas Zdebskis žuvo, nesulaukęs kovo 11-osios. Iki Nepriklausomybės paskelbimo buvo likę ketveri metai. Vienas šviesiausių ir tauriausių XX a. lietuvių buvo šis iškilus Katalikų bažnyčios kunigas, kovotojas, misionierius ir mąstytojas. Kun. Juozas Zdebskis patyrė daug persekiojimų, kankinimų, buvo mušamas, šmeižiamas, jo namuose vyko kratos, ne kartą bandyta pasikėsinti ir į jo gyvybę. Tačiau kunigas ragino jaunimą giedoti tuo metu uždraustą „Tautišką giesmę“, dainuodavo su jais patriotines dainas, lankydavo piliakalnius. Neretai dėl vieno žmogaus nuvažiuodavo tūkstančius kilometrų. Ne kartą buvo jam atimtos vairavimo teisės, tačiau ateidavo pėsčiomis – per purvus, per gruodą, šaltį. Dėka tokių, kaip jis, kompromisų nežinančių, didžių asmenybių veiklos, Bažnyčia Lietuvoje galėjo gyventi daug laisviau, nei kitose sovietinėse respublikose. Nes viena iš didžiausių žmogaus vertybių yra laisvė. Tikėjimo akimis žiūrint, tai Dievo dovana, kuria naudodamasis žmogus kuria savo ateitį. Todėl laisvė yra ne tik dovana, bet ir atsakomybė: už savo ir kitų likimą.

– Kai aš iš meilės išeinu iš krantų, tai jau nebeturiu parapijos ribų. Visi mano parapija, visi – mano!

Jis gimė, kunigavo ir atgulė amžino poilsio jotvingių žemėje.