Vysk. Irinėjus Bilykas: Šv. Juozapatas ir krauju paliudyta ištikimybė

Pradinis/Šventieji/Šv. Juozapatas Kuncevičius/Vysk. Irinėjus Bilykas: Šv. Juozapatas ir krauju paliudyta ištikimybė

Saulena Žiugždaitė

 

2015 m. lapkričio 14 d. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčiai iškilmingai perduota šv. Juozapato Kuncevičiaus, Bazilijonų ordino pradininko, relikvija. Į Lietuvą iš Romos ją atgabeno Ukrainos Graikų apeigų katalikų bažnyčios vyskupas Irinėjus Bilykas OSBM, šiuo metu reziduojantis Vatikane. Vyskupas Irinėjus tarnauja Graikų apeigų katalikų bendruomenei vienoje iš keturių popiežinių bazilikų – Marijos Madžiore – Didžiojoje Marijos bazilikoje Romoje.

Graikų apeigų katalikų istorija – skausminga. Jos pradžia susijusi su Florencijos (1439 m.) ir vėliau Brastos unijos (1595 m.) sudarymu, kai dalis Kijevo Rusios Bažnyčios atsisakė paklusti naujai įsikūrusiam Maskvos patriarchatui ir nusprendė grįžti į vienybę su Roma. Vienas iš labiausiai prisidėjusiųjų prie vadinamųjų „unitų“ įsitvirtinimo buvo 21 metus (1596–1617) Vilniuje gyvenęs ir 13 metų (1604–1617) Švč. Trejybės bažnyčioje darbavęsis bazilijonų vienuolis, šventasis Juozapatas Kuncevičius. Savo misiją jis vainikavo kankinio mirtimi.

Šalia šventojo Petro

Jau daugiau nei 50 metų šventojo palaikai ilsisi šv. Petro bazilikoje Romoje, šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje. „Tai sarkofagas, esantis arčiausiai šv. Petro kapo, – sako vyskupas Bilykas. – Taip Vatikano II susirinkimo tėvai, priėmę šį sprendimą 1963 metais, norėjo pabrėžti šventojo indėlį siekiant Bažnyčios vienybės. Išties, Juozapatas prieš 400 metų pradėjo ekumeninį darbą, kurį dar šiandien tęsiame“.

Gimęs dabartinės Ukrainos teritorijoje (Voluinės Volodymyre) stačiatikių šeimoje, Ivanas (įstojęs į vienuolyną priėmė Juozapato vardą) Kuncevičius pritardamas Brastos Bažnytinės unijos deklaruotam Bažnyčios dalies atsivertimui į vienybę su Roma, šiai vienybei skyrė savo gyvenimą. Šie Juozapato dvasiniai ieškojimai subrendo Lietuvos žemėje, Vilniuje, kur jis 1604 m. tapo bazilijonų vienuoliu.

Kartu su būsimu Kijevo metropolitu Josifu Veljaminu Rutskiu 1617 m. įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – vienintelį ordiną įkurtą Lietuvoje. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas tapo pagrindiniu Brastos Bažnytinės unijos priimtų nutarimų įgyvendintoju. Todėl vienuoliai bazilijonai bei kiti Graikų (Rytų) apeigų katalikai vadinami unitais.

1617 metais Juozapatas buvo paskirtas Polocko arkivyskupu. Aktyviai gynė ir tvirtino bendruomenes, kurios buvę stačiatikiškos, atkūrė vienybę su Roma. Šv. Juozapatas rūpinosi dvasiniu tikinčiųjų ir šventikų gyvenimu, parašė eilė kreipimųsi ir atšaukimų savo arkivyskupijos įvairių luomų krikščionims, kaip tobulinti savo pašaukimo gyvenimą pagal Kristaus mokymą. Būsimas šventasis aiškiai suprato, kokia svarbi Bažnyčios vienybė ir visuotinumas. „Noriu atkreipti dėmesį, – pabrėžė pašnekovas, – kad Kijevo Rusia priėmė krikštą 988-siais, apeigos gi buvo senovinės, bizantiškos. Tada Bažnyčia dar nebuvo pasidalinusi, tai yra, iki 1054 metų, – vadinasi buvo visuotinė, katalikiška. Tad Juozapatas nepalaikė Maskvos patriarchato peršamo spaudimo, jog krikščionys, pritariantys Brastos unijai, laikytini išdavikais“. Atvirkščiai, šventasis visur ir visus ragino vienytis aplink Kristaus vietininko žemėje sosto, kad, anot Evangelijos, „Tegul visi bus viena“ (Jn 17,21) – tai ir buvo viso šv. Juozapato gyvenimo šūkis.

1623 metų lapkričio 12 d. Juozapatas Kuncevičius pats tapo išaugusios priešpriešos auka – ortodoksų tradicionalistų grupės sukurstyta minia nužudė Vitebske, vizitacijos metu besilankantį arkivyskupą, o jo kūną įmetė į Dauguvą. Išlikę legendos pasakoja apie stebuklingą Dievo pagalbą surasti kūną bei tai, kad šis ilgai išliko nesugedęs – tikintieji tai priėmė kaip asmens šventumo paliudijimą.

Vėliau Šventojo Polocko arkivyskupo palaikai pateko į Vieną, 1946 m. iš Austrijos buvo pergabenti į Romą, o 1963 m. – atidaryti viešajam garbinimui Šv. Petro bazilikoje, kur yra iki šiol.

„Galima pravesti kai kurias paraleles tarp šv. Kazimiero ir šv. Juozapato. Šventasis Kazimieras – vienintelis šventasis lietuvis, šventasis Juozapatas – vienintelis šventasis ukrainietis“ – sako Vilniaus bazilijonai. Abiejų atvaizdai yra Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčioje, Vatikano šv. Petro bazilikoje, jų atvaizdai sutinkami vienas šalia kito kai kuriose – nes retai kur išlikę – Lietuvos bažnyčiose. Krikščionių tėvų šių šventųjų garbei vaikams suteikiami Kazimiero, Juozapato (Juozapoto) vardai yra sutinkami ir Ukrainoje ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Minint 2013 m. Šv. Juozapato palaikų perkėlimo 50-metį popiežius Pranciškus sakė: „su džiaugsmu vienijuosi su jumis šioje piligrimystėje prie Juozapato, vyskupo ir kankinio, kapo… Jo atminimas liudija mums apie šventųjų bendrystę, apie gyvenimo bendrystę tarp tų, kurie priklauso Kristui. Kiekvienas mūsų gyvenimo aspektas tebūna įkvėptas troškimo kartu kurti, bendradarbiauti, mokytis vieniems iš kitų, liudyti tikėjimą“.

 

Iš pogrindžio į Vatikaną

Sudėtingas ir tragiškas šventojo Juozapato likimas – simboliškas. Dar ir šiandien Ukrainos krikščionys patiria skausmingus šimtmečius trunkančio susiskaldymo padarinius. Sovietmečiu persekiojimai buvo itin žiaurūs. Ir vyskupo Irinėjaus gyvenimo kelionė nestokojo vingių, kalnų ir pakalnių. Dėl gilaus krikščioniško ir patriotiško auklėjimo bei atsisakymo stoti į komjaunimą patyrė represijas jau labai jauname amžiuje.

Vos penkiolikos buvo priverstas nutraukti mokslą vidurinėje (atsisakė stoti į komjaunimą), tad baigęs 8 klases įstoti į Lvovo elektrotechnikumą. Kartu mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje. Po poros metų, kaip nekomjaunuolis, buvo priverstas palikti technikųmą, tačiau jau turėdamas vidurinio mokslo atestatą, galėjo įstoti į Lvovo universiteto fizikos fakultetą, bet ir jį turėjo palikti. Išvyko toli nuo Lvovo, išvyko į Užgorodą ir vėl įstojo į universitetą, Fizikos fakultetą.

1968-ųjų rudenį Bilykas pradėjo artimiau bendrauti su pogrindyje veikusiais bazilijonų kunigais. „Mama žinojo, kad studijuoju teologiją ir ruošiuosi tapti kunigu, ir mane vis atkalbinėjo, sakydama: Nužudys mus visus,“ – pasakoja vyskupas, prisimindamas, kaip nerimavo, kad nepakenktų ir kitiems šeimos nariams.

KGB atskleidus jo dalyvavimą pogrindinėje veikloje, 1972-siais vėl buvo pašalintas iš universiteto ir privalėjo atlikti karinę tarnybą – šįkart laukė darbas karinės gynybos srityje, keli šimtai metrų po žeme.

„Kai vietiniai dar studijuojantys karininkai suprato, jog išmanau fiziką, atnešė man krūvas vadovėlių ir davė man spręsti jų kontrolinius. Taip turėjau progą dar pasigilinti į mokslus, man buvo visai patogu. Kai iš ten išvykau, mane pasiekė gandas, kad keletas karininkų buvo pašalinti iš studijų, nes neišlaikė egzaminų,“ – linksmą istoriją prisimena pašnekovas.

„Kadangi baigęs tarnybą gavau gerą rekomendaciją, galėjau tęsti studijas Kijevo universiteto fizikos fakultete, jį sėkmingai užbaigęs buvau rekomenduotas aspirantūrai. Deja, KGB vėl sutrukdė akademinei karjerai“. Būsimasis vyskupas išsiunčiamas į mokslinę ekspediciją Centrinio Kaukazo regione, Balkarijoje, įsikūrusioje 2100 metrų virš jūros lygio. Vėliau iš Galicijos prisijungia dar du pogrindiniai Bazilijonų vienuoliai, vėliau tapę kunigais.

Saugumas mažiau rodė dėmesio nuošaliai dirbantiems mokslininkams, tad buvo daugiau galimybių judėti, palaikyti ryšius su pogrindine Bažnyčia, tęsti teologijos studijas.

„Buvome suskirstyti į grupeles po 5 vyrus ir vienas apie kitą žinojome labai nedaug – saugojomės išdavikų. Vyskupas man prisakė niekam nepasakoti, kad priėmiau kunigystės šventimus, net mano motina to nežinojo. Išties, vėliau paaiškėjo, kad vienas iš 5 mano grupelės narių buvo užverbuotas“.

Vyskupas prisimena: „Gaudavome labai aiškius ir konkrečius nurodymus, kur mūsų laukia žmonės – katechezei ar šv. Mišioms, sakramentams: atvažiuosi, rasi tris vienodus namus, trečiame – tavęs lauks grupė jaunų žmonių. Tu jiems nieko apie save nepasakok ir jų nieko neklausinėk. Išeik taip, kad per langą nepastebėtų, kuria kryptimi eini“. Pogrindžio kunigui teko lankytis ne tik daugelyje Ukrainos miestų, bet ir Maskvoje, Kazachstane ir tuometinėje Jugoslavijoje. 1989 metų rugpjūtį bazilijonas Bilykas slapta įšventintas vyskupu.

1990-siais, kai Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčia po 44 metų gyvavimo pogrindyje išėjo į laisvę (nuo 1989 m. gruodžio 1 dienos buvo galima oficialiai registruoti graikų apeigų katalikų bendruomenes), popiežius Jonas Paulius II Irinėjų Bilyką paskyrė Ivano-Frankivsko vyskupijos vyskupu pagalbininku.

Vėliau jis atkūrė pirmąją Sovietų sąjungos teritorijoje kunigų seminariją, buvo jos rektorius, vadovavo teologijos-katechetikos dvasiniam institutui, prisidėjo įkuriant daugybę reikalingų struktūrų. Prieš aštuonerius metus popiežius Benediktas XVI paskyrė vyskupą Irinėjų Bilyką OSBM Šv. Marijos Madžiore didžiosios bazilikos kanauninku.

„Šventasis Juozapatas atidavė gyvybę už savo įsitikinimus – sako vyskupas Irinėjus. – Tik tos idėjos yra tikrai reikšmingos, už kurias žmonės pasiryžę aukotis, net pralieti savo kraują. Tiesa gi, už kurias žmonės miršta – gyvena amžinai. Šiandien turime tai prisiminti. Šventasis Juozapatas mums tai primena. Jo dvasinis palikimas visada buvo gyvas Vilniuje, dabar jis Vilniuje tarp mūsų dar stipresniu, regimu būdu – per relikviją“.

Parengė Saulena Žiugždaitė

Evgenios Levin nuotrauka
Evgenios Levin nuotrauka
Evgenios Levin nuotrauka
Evgenios Levin nuotrauka
Evgenios Levin nuotrauka
Evgenios Levin nuotrauka
Evgenios Levin nuotrauka

Nuotraukose – iškilmių švč. Trejybės bažnyčioje akimirkos