Stiprybės ieškodama atsiremiu į save pačią, į kitą žmogų. Ir dar – norėčiau atsiremti į Dangaus šventuosius. Į visus Bažnyčios paminėtus ir į visus nežinomus, į jų ištisus pasaulius, susirinkusius į Dievo karalystės buveinę – toks mažas žmogus ir toks didelis jo šventumas, pasiekiantis Dievo artumą.
Šventumas, kai niekas netrukdo girdėti, jausti Dievą, kai niekas Jo neužstoja. Jau žemėje mokausi būti nebyli pasaulio erzeliui, begalinis noras patirti palaimą skatina sekti šventaisiais – viliuosi išgyventi jų patirtis ir žinau, jog privalau tikėti – dabartinis jų gyvenimas yra mano ateitis. Tai ištarti reikia drąsos. Bet tuo tik ir turiu gyventi, brangindama savo gyvenimą ir save pačią. Nenumanau, kaip tai padaryti savo silpnomis jėgomis ir dėl besikartojančių nupuolimų visai prarasčiau viltį, todėl visą darbą palieku Dievui ir su pasitikėjimu kreipiuosi į nugyvenusius gyvenimą žmones, kurie dabar turi kitą vardą – šventieji Danguje.
Tikėdama savuoju tikėjimu einu nuo šventojo prie šventojo rodydama jiems savo ribotumą, silpnybes ir beslepianti savo bekyšančias savo nuodėmes – kad būčiau priimta ir išklausyta. Ir kaskart nustembu. Esu prašoma kalbėti. Esu prašoma prašyti. Esu prašoma dalyvauti jų slėpininguosiuose gyvenimuose. Esu kviečiama panašėti – sekti šventaisiais kaip pavyzdžiu. Atsiverti pašnekesiui su jais. Pamažu įprantu prie žemiškajam gyvenimui menkai suprantamo kalbinimo būdo – stoka, maži ar dideli nesusipratimai, praradimai ir netektys – visa tai turėtų būti dialogo su šventaisiais pradžia. Bet tada dažniausiai įskaudinta išdidžiai nusisuku. O jie laukia, kad pagelbėtų, pasakytų, jog žemiškasis, jų jau nueitas gyvenimas, yra taip pažįstamas, kad neturėčiau slėptis savo šešėlyje. Bet labiausiai žmogus kitu džiaugiasi, kai pastarasis susiranda jį savo laimėje. O ar mums šventieji nebereikalingi, kai esame laimingi, nieko nestokojantys, gyvenantys džiaugsme? Ar tada nebeturiu ką pasakyti? Nuo gerumo pertekliaus būsiu užmiršusi kažką labai svarbaus. Kai susivokiu, tariu:
– Šventieji, gyvenantys man nepažįstamose ir neprieinamose erdvėse, šventieji, išgyvenantys tokias patirtis, apie kurias tik randu aprašytas knygose, prieinu prie jūsų arčiau, kad pajausčiau dabartinį žavesį, kuriuo esate apsupti, prieinu arčiau, norėdama per jus pakalbinti Dievą. Paimkite mano darbus, nuotaikas, mano maldas ir mano žemiškumą, pridėkite savo nuopelnus ir nuneškite visa tai Dievui kaip padėką, kaip garbinimą, kaip patį iškalbingiausią tylėjimą. Bet pirma teeina jūsų nuopelnai, nes taip kur kas drąsiau, patikimiau – lyg būtumėte apsauga, tas kokybės ženklas ant manojo vardo, nuveiktų darbų, iškalbėtų sakinių ir begimstančių minčių. Man labai svarbus jūsų stovėjimas greta, jūsų užtarimas. Jūsų palydėjimas. Tiesa, prisipažįstu, kad dažnai jūsų nepajėgiu suprasti, nes ir žemėje gyvendami jūs stovėjote ne pasaulio, bet Dievo akivaizdoje.
Šventieji gyveno atokiai nuo taip dažnai pabrėžiamo realaus pasaulio. Kuo jis realus? Savo chaosu? Gal ir realus, bet tokia tikrovė manęs nevilioja. Nuo tokios tikrovės noriu bėgti, kodėl turėčiau likti joje, jei ji mane žeidžia, žemina. Ir žvelgiu aukštyn. Tikrovę išgyventi viliuosi žiūrėdama į jus, šventieji. Tikrovę tikėjimo akimis – taip žvelgdama pamatau visai kitokį pasaulio vaizdą, nepastebėtus niuansus, permąstau savo pasirinktų vertybių svarbą ir tampu daug stipresnė. Šventųjų atsakymas iš gausos balsų yra vienu sakiniu į visus klausimus. Tik dar neišskiriu, koks tai sakinys: galbūt pažinimas ir vykdymas Dievo valios? O gal kyla būtent ta mintis, kuri šiuo metu pati svarbiausia.
Dar patyliu, kad apgalvojusi pratęsčiau:
– Šventieji, atpažįstu jus besikartojančiose litanijų maldose, jūs visi panašūs savo galiomis užtarti, panašūs savo šventumu, nes visi panašėjate į Viešpatį. Kaip tai suprantu čia, žemėje? Panašumas tai ne vienodumas. Dievo apšviesti Dangaus gyventojai įgyja kiekvienas savitą veidą, nes Jo veidas yra nesikartojantis.
Jeigu aš nesilygiuoju į šventuosius, jeigu net nebandau žengti toliau savo tiktai žemiškų siekių, negaliu pasiekti tą, atrodytų, neįmanomą, į ką kviečia evangelinė tiesa. Tik tikėjimas gali paakinti nepasitikėti vien tik savo jėgomis, tik tikėjimas leidžia šventuosius laikyti mūsų globėjais, palydovais ir pavyzdžiais. Apaštalų tikėjimo išpažinime meldžiamės „tikiu … šventųjų bendravimą“, kas leidžia man tikėtis antgamtiško įsikišimo ir pagalbos, patarimo ar paguodos. Tikėjimas Dievu, tikėjimas šventaisiais, amžinybe yra kiekvieno mūsų itin asmeniškas slėpinys, jis gyvena mano dvasios slaptoje ir tie visi slėpiningieji ryšiai, užsimezgę dvasinėje plotmėje yra atsvara pasaulietiškų ryšių nepastovumui, trapumui ir laikinumui. O užmezgusi ryšį su šventaisiais maldoje ar mąstymuose, prisiliečiu prie slėpiningosios amžinybės ir išgyvenu labai subtilią, asmenišką, neapčiuopiamą patirtį, kuri patikrinama praėjus tam tikram laikui išsisprendus klausimui arba problemai, ar pasisukus visai kita linkme situacijai, kai dažniausiai sakoma: „laikas parodys“. Niekur nesu tokia asmeniška, kokia esu su Dievu ir visais Jo Dangaus šventaisiais. Su niekuo nesu taip atsvėrusi ir kartu tokia pasitikinti ir įsidrąsinusi, kaip su jais. Viliuosi būti suprasta bet kokiu atveju, kad ir koks būtų prašymas ar garbinimo malda, kad ir kaip naiviai mano būtų suprasta jų gyvenimo tikrovė. Ne suprasti iš manęs prašoma, o tikėti.
Dievo laikas, šventųjų laikas yra kiekviena mūsų gyvenimo akimirka, kalbinanti mane ir meldžiuosi, kad sugebėčiau ją išgirsti. Nutylu, kad išgirsčiau šventuosius, Danguje besimeldžiančius už mus.
