Minint Visus Šventuosius ne vienas lietuvis maldoje atsimins ir šv. popiežių Joną Paulių II, kuris prieš 30 metų 1993-iųjų rugsėjį su apaštaliniu vizitu pirmą kartą aplankė Šventajam Tėvui brangią šalį ir kurio relikvijos pagarbiai išstatytos Lietuvos pagrindinėse katedrose. Šį spalį Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas Marius Dyglys su ypatinga misija aplankė ilgametį popiežiaus šv. Jono Pauliaus II buvusį asmenį sekretorių, artimą bendražygį Krokuvos arkivyskupą metropolitą emeritą kardinolą Stanislawą Dziwiszą.

Kunigystės šventimai iš profesoriaus, vėliau popiežiaus rankų

Giedrą spalio rytmetį Krokuvos senamiesčio grindiniu žingsniuodamas kun. Marius Dyglys net pats sau negalėjo paaiškinti, kaip čia atsitiko, kad per gerą dešimtmetį su piligriminėmis kelionėmis yra aplankęs daugybę krikščioniams brangių vietų, net Šventąją Žemę septynis kartus, o karalių, šventųjų miestą pirmą kartą. Vėliau kalbantis, jis, vienintelis Lietuvoje kunigas gidas, esperantininkas, surinkęs veną gausiausių Europoje pašto vokų kolekciją, nusijuokė ir paaiškino: „Apvaizda žino geriau. Vienas dalykas piligriminė, turistinė kelionė, o šįsyk svarbi misija…“

Darsyk pagarbiu žvilgsniu paglostęs Krokuvos auksu spinduliuojančią karūną – Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo katedrą – pasuko į giminingo šiai vietai pavadinimo Kanonicza gatvę. Štai ir šimtmečius skaičiuojantis Šventosios širdies seserų kongregacijai priklausantis mūras. Raižytos ąžuolinės durys, virš jų – herbas. Spėjus žvilgtelėti aukštyn ir paspausti skambutį, medinės durys atsivėrė. Išvydęs keliauninką dvasininkas maloniai jam pasiūlė žengti toliau išpuoselėto vienuolyno vidinio kiemelio takeliu ten, kur už pravertų durų erdvus Krokuvos arkivyskupo emerito kardinolo Stanislawo Dziwiszo priimamasis.

Lengvais žingsniais atėjęs Eminencija su atvykusiu svečiu pasisveikino geraširdiškai šypsodamasis. Kun. Mariui vos tik prisistačius, kardinolas Stanislawas prisiminė tą dieną, kai būdamas Krokuvos arkivyskupu, 2016-aisiais, popiežiaus Pranciškaus paskelbtais Gailestingumo metais, Šiaulių vyskupijos Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai padovanojo ir birželį pats pašventino trijų šventųjų šv. Sapočkos, šv. Faustinos ir popiežiaus šv. Jono Pauliaus II relikvijas. Tokiose iškilmėse dalyvavo ir portalą „Lietuvos vaikų šventumo garsas“ administruojantis kun. M. Dyglys. „Kokia jūsų komanda?“ – paklausė kardinolas ir tuoj pat pridūrė, kad Lenkijoje tokių internetinių portalų yra beveik kiekvienoje vyskupijoje. Tačiau svarbiausia, pažymėjo jis, kad vietos vyskupas remia ir palaiko tokią iniciatyvą. Jeigu Apvaizda tau atsiunčia visais atžvilgiais tvirtą kaip ąžuolas dvasios vadą, įvaizdžius pasitelkęs kalbėjo Eminencija, jo pėdomis eidamas  dvasine prasme gali įveikti ne tik Tatrų kalnus, bet ir patį Everestą.

Krokuvos kunigų seminarijoje 1957 m., klausydamas kun. Karolio Wojtylos moralinės teologijos paskaitų, iš Podhalės Rokicinų kilusiam S. Dziwiszui nė iš tolo negalėjo švystelėti mintis, jog šalia šio XX a. iškiliausio dvasinio autoriteto praleis keturiasdešimt savo gyvenimo metų: „Pirmiausia man padarė įspūdį jo didelis pamaldumas, išmintis, puikios mums skaitomos paskaitos, taip pat tas lengvumas, su kuriuo jis užmegzdavo asmeninius santykius. Viena vertus, aš ir mano draugai jautėme tam tikrą atstumą, atsirandantį dėl jo gilaus vidinio gyvenimo ir labai plataus intelektualinio pasirengimo; kita vertus, pajutome jo artumą ir matėme, kaip lengvai jis atsiveria kitiems ir užmezga šiltus žmogiškus santykius.“

1958 m., būdamas tik trisdešimt aštuonerių, K. Wojtyla buvo paskirtas Krokuvos vyskupu augziliaru, jam, kaip kapituliniam vikarui, teko visa atsakomybė už vyskupiją. Prieš 60 metų, 1963-iųjų birželio 23-iąją S. Dziwiszas buvo įšventintas kunigu – šventimus jis gavo iš savo buvusio moralinės teologijos profesoriaus rankų. Rektoriui pasiūlius mokslus tęsti toliau, kunigas Stanislawas ėmėsi tiriamojo mokslinio darbo, kurio tema buvo skirta šv. Stanislovo kulto Krokuvos vyskupijoje iki Tridento susirinkimo analizei.

Tačiau po dvylikos mėnesių 1964 m. arkivyskupu pakeltas Ekscelencija K. Wojtyla, lankydamasis seminarijoje, netikėtai jį pakvietė į arkivyskupijos kuriją. Taigi 1966 m. spalio 8-oji dvidešimt septynerių kun. Stanislawui pakeitė visą gyvenimą. „Vos tik pasirodžiau, arkivyskupas įdėmiai į mane pasižiūrėjęs pasakė: „Ateisi pas mane. Čia galėsi tęsti mokslus ir man padėsi. Paklausiau: „Kada?“ „Kad ir šiandien“, – atsakė. Pažvelgęs pro langą pamatė, kad buvo jau beveik vakaras. „Nueik pas kanclerį, jis tau parodys, kur gyvensi.“ Atsakiau: „Ateisiu rytoj.“ Pažvelgė į mane įdėmiai, kaip man pasirodė, šypsodamasis“, – prisimena S. Dziwiszas.

Iki tol kun. Stanislawas arkivyskupą Wojtylą pažino tik kaip profesorių, kaip vyskupą – per tam tikrą atstumą, paviršutiniškai. Tačiau, tapęs jo sekretoriumi ir persikėlęs gyventi į didžiulius rūmus Pranciškonų gatvėje, turėjo progos suvokti jo sielovadines įžvalgas, sužinoti apie jo planus Bažnyčios ateičiai. Labiausiai – pamatyti gilų jo dvasingumą, pradedant tuo, kaip aukojo šv. Mišias.

„Stengėsi niekada neaukoti šv. Mišių vienas, – atsiminimuose yra rašęs kardinolas S. Dziwiszas. – Norėjo būti ištikimas principui, kad Eucharistiją švenčia ne vien kunigas, bet su visa joje dalyvaujančia Dievo tauta: per Kristų ir su Kristumi. Iš jo šv. Mišių aukojimo stiliaus galima suprasti, kodėl Wojtyla, įkvėptas didžiojo šventojo Jono Marijos Vianėjaus, Arso klebono, visai nebuvo panašus į kunigą klerikalą: kunigystę jis suprato ne kaip priklausymą tam tikrai klasei, kastai, bet kaip buvimą kartu su Dievo tauta, kaip tiesioginį santykį su žmonėmis. Apskritai kunigas jam visų pirma reiškė Dievo slėpinių „administravimą“. Todėl šv. Mišios tapo jo gyvenimo, kiekvienos jo dienos centru.“

Ir kančia yra žmogaus egzistencijos dalis

Kun. Mariaus neapleido įspūdis, jog šalia nematomai boluoja Apvaizdos atsiųstas šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II dvasios siluetas. O gal atmintin įsigėrusių refleksijų srautu atgyja Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio dovanų kardinolui Stanislawui įduotas naujausias albumas „Kryžių kalnas. Kelias į šviesą“. 1993 m. rugsėjo 7-osios vidunaktis. Virš Kryžių kalno spindi ryškus žvaigždynas, prieigose dega laužai. Įsižiebia dar vienas žiburys, toliau – kitas. Laužo liepsnose atsispindi Šventojo Tėvo apsilankymo laukiančių žmonių veidai…

Kaip visose apaštalinėse popiežiaus kelionėse jį lydėjęs asmeninis sekretorius kard. Dziwiszas, taip ir Kryžių kalne pėda į pėdą žengė paskui Šventąjį Tėvą. Matydamas, kad kiekvienas kryžius čia turi savo istoriją, savo prašymą ir intenciją, Jonas Paulius II pritarė kardinolo Vincento Sladkevičiaus minčiai, kad šis kalnas – tarsi atverta prieš Aukščiausiąjį Lietuvos širdis. Sustojęs prie kryžiaus, pastatyto 1981 m. gegužės 13 d. pasikėsinimo į jo gyvybę atminimui, asmeninis patikėtinis ir palydovas kard. Stanislawas girdėjo su didžiu liūdesiu jį šnabždant: „Pasaulis turėtų atvykti čia, kad pamatytų Lietuvos tikėjimo ir kankinystės ženklą.“

Komentuodamas popiežiaus apsilankymą Kryžių kalne, Eminencija pastebėjo, kad Jonas Paulius II gebėjo susieti Lietuvos tragišką istoriją su Dievo Apvaizda: „Baltijos šalys pagaliau nusimetė svetimųjų jungą. Jis pirmą kartą gebėjo atvykti į teritoriją, kuri iki šiol buvo oficialiai inkorporuota į sovietų imperiją. Tačiau ypač tie tūkstančiai kryžių ant kalno simbolizavo viltį, kuri, jei yra palaikoma pasitikėjimo Dievu ir žmonių drąsa, negali netapti tikrove…“ Kryžių kalną kaip ypatingą, nepakartojamą šventovę, į kurią verta keliauti iš bet kurio pasaulio krašto, popiežius vėliau primindavo įvairiomis progomis. Prabėgus kelioms savaitėms po vizito Lietuvoje, popiežius, lankydamasis Toskanos provincijoje (Italija) pastatytame La Vernos kalno (čia šv. Pranciškus gavo stigmas) pranciškonų vienuolyne, kalbėjo apie šių dviejų vietovių dvasinį ryšį, paakino pranciškonus ir prie Kryžių kalno pastatyti vienuolyną.

„Jo gyvenime žodis „kryžius“ nebuvo vien tiktai žodis“, prisiminęs kardinolo Josepho Ratzingerio, vėliau tapusio Jono Pauliaus II įpėdiniu, ištartą frazę, kard. S. Dziwiszas šią mintį yra plėtojęs savo atsiminimuose: „Tačiau Karolis Wojtyla buvo išmokęs palikti kančiai vietos susigyventi su skausmu. Su liga, nes ir kentėjimas yra žmogaus egzistencijos dalis. Jam tai pavyko visų pirma dėl jo dvasingumo, dėl jo asmeninio santykio su Dievu. „Trokštu jį sekti…“ – tokiais žodžiais jis pradėjo savo testamentą. Kadangi svarbiausiais jo troškimas buvo sekti Viešpatį, jis suprato, kad gyvenimas yra dovana, kurią reikia priimti su visa jos pilnatve. Iš esmės tad priėmė visa tai, ką Dievas jam buvo parengęs… Būtent iš tos patirties gimė apaštalinis laiškas Salfici doloris, kuriame Šventasis Tėvas kalba apie gilią prasmę kančios, kuri, jeigu yra suvienijama su mirusio ant kryžiaus ir prisikėlusio Kristaus kančia, įgyja begalinę vertę tikėjimo požiūriu, tapdama dvasiniu gėriu Bažnyčiai ir pasauliui.“

Iki paskutinio atodūsio kard. Stanislawas nuo brangaus Šventojo Tėvo nė per žingsnį nesitraukė. Kai koplyčioje, ruošiantis šv. Mišių aukai, jo kūnas sudrebėjo tarsi jame būtų kas nors sprogę, artimas bendražygis gydytojui Budzonevičiui priminė tvirtą popiežiaus valią daugiau nebegrįžti į ligoninę. Norėjo kentėti ir mirti savo namuose, netoli šv. Petro kapo. Kambaryje priešais lovą – paveikslas su Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdu. Ant staliuko – tėvų nuotrauka.

„Šv. Mišių, pabaigoje visi priėjo pabučiuoti jam rankų. „Stasiu“, – ištarė glostydamas Dziwiszo galvą… „Buvo beveik 20-ta valanda, kai staiga pajutau tarsi įsakymą: turėjau aukoti šv. Mišias. Tai buvo Dievo Gailestingumo – šventės, tokios brangios popiežiui, – sekmadienio išvakarių šv. Mišios. Evangelija buvo vis ta pati, pagal Joną: „Atėjo Jėzus, atsistojo vidutyje ir tarė: „Ramybė jums.“ Per Komuniją man pavyko jam kaip viatiką įduoti brangiausiojo Jėzaus kraujo lašų. Buvo 21-a valanda, 37-ios minutės. Pajutome, kad Šventasis Tėvas nustojo kvėpuoti. Gydytojas Budzonevičius sušnibžėjo: „Iškeliavo į Viešpaties namus.“ Mes visi kaip susitarę pradėjome giedoti „Te Deum“. Ne „Requiem“, nes tai nebuvo gedulas, bet „Te Deum“ – kaip padėką Dievui už dovaną, kurią jis buvo suteikęs už Šventąjį Tėvą – Karolį Woitylą.“

Atsisveikinimo šv. Mišių homilijos pabaigoje kardinolas J. Ratzingeris pasiūlė pažvelgti į langą ir pasakė, kad jis, be abejo, stovi tenai, visus mato ir laimina. Apie tai, ką atsiminimuose kard. S. Dziwiszas buvo rašęs, pasakojo ir kun. Mariui: „Ir aš pasisukau, negalėjau nepasisukti – bet neįstengiau pakelti akių aukštyn… Tuo tarpu procesija įėjo į baziliką, turėjo nunešti karstą žemyn į kapą. Ir tuomet, būtent tuomet – aš pradėjau mąstyti… Lydėjau jį beveik keturiasdešimt metų: iš pradžių dvylika Krokuvoje, paskui dvidešimt septynerius – Romoje. Visuomet buvau kartu su juo. Dabar, mirties valandą išėjo vienas… Taip, žinoma, jis mūsų nepaliko. Jaučiame jo buvimą ir daugybę malonių, gautų jam tarpininkaujant. Bet aš jį lydėjau tik iki tos Bažnyčios vietos.“

Šventieji mūsų draugai danguje

Rytinėje vienuolyno kambario pusėje saulės spindulys tarsi aureole nušvietė šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II portretą. Minutėlei likęs vienas kun. Marius, nenuleisdamas nuo atvaizdo akių, prisiminė, kad 2011 m. pavasarį, kai Lenkijos naujienų agentūra PAP informavo, jog į istorinę sostinę Krokuvą, atvežtos palaimintojo Jono Pauliaus II relikvijos, jis klebonavo Žagarėje. Telšių kunigų seminarijos baigimo diplominiu darbo tema pasirinkęs Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo Žemgaloje istoriją, rūpinosi jos kanonizavimu, arkivyskupo J. Steponavičiaus apaštalavimo Žagarėje įamžinimu.

Tada ir subrendo mintis, kad per internetą plačiai plintant Lietuvos šventųjų garsui, būtina, vyskupui pritariant, įkurti tokį didelės prasmės turintį portalą. Mintis nutraukęs lengvais žingsniais sugrįžęs kardinolas Stanislawas papasakojo, jog Ganytojo kryžius ir antkapinė lenta perduota Jono Pauliaus II centre statomai šventovei Krokuvos Lagevnikuose. O pats S. Dziwiszas taip pat saugo sutaną, kurią popiežius vilkėjo pasikėsinimo metu, ir dvi ampules su šv. popiežiaus Jono Pauliaus II krauju.

Stojo ypatingos misijos akimirka. Kardinolas S. Dziwiszas Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonui kun. M. Dygliui padovanojo šv. popiežiaus Jono Pauliaus II kraujo lašo relikviją. Kai abu kartu sukalbėjo maldą, ypatingu būdu pagerbė, Eminencija atsisveikindamas tarė: „Lauksime stebuklo Lietuvai.“

Paklaustas, ką išgyveno tą atmintiną minutę, kun. Marius atsakė: „Pirmiausia nuskubėjau padėkoti šv. Jadvygai.“ Vavelio Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo katedroje prie Lenkijos karaliaus Jogailos, 1385 m. pasirašiusio „Krėvos uniją“, kuria įsipareigojo priimti krikščionybę, žmonos karalienės Jadvygos (1373–1399) balto marmuro sarkofago 1979 m. birželio 8 d. meldėsi popiežius Jonas Paulius II, 1986 m. ji paskelbta palaimintąja, o 1997 m. birželio 8-ąją karalienė Jadvyga po mirties laikyta liaudies šventąja, kanonizuota.

Kun. M. Dyglys jautė didelį vidinį poreikį už tokią brangią dovaną padėkoti ir Dievo Motinos su Kūdikėliu ikonai, esančiai Jasna Guros šventovėje Čenstakavoje. Šis paveikslas, garbinamas tiek Romos katalikų, tiek stačiatikių, yra laikomas stebuklingu. Šiuo metu tai vienas iš geriausiai atpažįstamų krikščionybės simbolių Lenkijoje. Ta pačia proga kun. Marius, aplankęs šventovėje esantį tėvų marijonų įrengtą muziejų, labai nustebo vienoje vitrinoje išvydęs popiežiaus Jono Pauliaus II (1920–2005) bendraamžio, jo paties kardinolu pakelto Vincento Sladkevičiaus MIC (1920–2000) aplanką.

Atvykėlį priėmęs vienuolis mielai sutiko leisti eksponatą pavartyti, primindamas, jog tarp marijonų kardinolas Vincentas yra išskirtinės dvasinės šviesos asmenybė, apie ką liudija tremties laikotarpio (1959–1982) Nemunėlio Radviliškio ir Paberžės parapijų tikintieji. „Šventieji yra mūsų draugai danguje, nebijokime, melskimės ir prašykime jų užtarimo“, – telefono ragelyje skambėjo džiugus kun. Mariaus balsas.

Spalio 22-ąją Bažnyčios kalendoriuje – Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II liturginio minėjimo bei Pasaulinė misijų dieną – prieš šv. Mišias Kurtuvėnų parapijos klebonas M. Dyglys bažnyčios choristus ir vargonininką Kornelijų Luotę pakvietė privačiai pagerbti ir prisiliesti prie šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II relikvijos. Šia išskirtine proga parapijos choristai patyrė malonę prisiliesti ir prie Lietuvos globėjo šv. Kazimiero relikvijos.

Privačioje erdvėje buvo sukalbėta Šv. Jono Pauliaus II litanija, prisiliesta prie šventųjų relikvijų, prie jų priglausti rožančiai. Klebonas užsiminė, kad atlikus visas reikalingas procedūras bei Šiaulių vyskupui E. Bartuliui pritariant ir laiminant Kurtuvėnų bažnyčioje būtų galima įrengti relikviariumą ir suteikti galimybę tikintiesiems melstis prie šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, šv. Kazimiero šventųjų relikvijų, prašant malonių ir užtarimo.