Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing „Šv. Faustinos laiškai“: knyga, atskleidžianti šventosios santykį su Dievu

„Šv. Faustinos laiškai“: knyga, atskleidžianti šventosios santykį su Dievu

Šaltinis Marijos radijas, 2015 04 12

 

Šv. ses. Faustinos Kovalskos „Laiškai“ („Katalikų pasaulio leidiniai“) tęsia „Dienoraščiu“ pradėtą lietuvių skaitytojų pažintį su viena žymiausių katalikų mistikių. Knygoje iškyla dvasinis šventosios portretas, atskleidžiama kasdienio gyvenimo vienuolyne atmosfera ir aplinkybės, kuriomis šv. Faustina siekė savo misijos − Dievo gailestingumo kulto įtvirtinimo. Apie tai ir šis pokalbis „Marijos radijo“ laidoje, kurioje Gailestingojo Jėzaus bendruomenės narį kun. Mariuszą Marszałeką kalbina Daiva Žižiūnaitė.

Pradžioje – pora žodžių apie šventosios Faustinos kilmę bei asmenybę.

Helena Kowalska, šiandien visame pasaulyje žinoma kaip šventoji sesuo Faustina, gimė 1905 metais rugpjūčio 25 d. lenkų šeimoje Glogoviecų kaime. Tais laikais šis kaimas buvo Rusijos imperijos vakaruose. Laikai buvo labai neramūs. Būsimosios mistikės gimimo dieną 170 km nuo Glogoviecų, Varšuvoje, buvo paskelbta karinė padėtis, o Lenkijos okupuotoje teritorijoje kilo darbininkų protestai. Šis socialinis kontekstas turėjo įtakos Helenos auklėjimui nepaprastai sunkiomis, griežtomis sąlygomis. Be to, nuo ankstyvosios vaikystės ji patirdavo neįprastų dvasinių išgyvenimų. Pavyzdžiui, pasakojo savo tėvams, kad sapnavo Mergelę Mariją. Artimųjų nesuprasta Helena išgyvenimus slėpė savo širdyje. Be abejo, šie išgyvenimai turėjo įtakos jos asmenybei formuotis. Faustina, kokią mes pažįstame iš „Dienoraščio“, tai uždara, tvirtai žengianti žeme realistė. Būdama 14 metų, mergina keliavo tarnauti į Aleksandrovo ir Lodzės miestus. Jai tai buvo labai svarbus metas. Pirmą kartą gyveno ne namuose, dirbo. Pažino miesto gyvenimą. Grįžusi namo, pirmą kartą pasakė tėvams apie norą stoti į vienuolyną, ir tai pavyko įgyvendinti tik 1925 metų rugpjūčio 1 d. Vienuolyne ji praleido 13 metų. Gyveno Varšuvos, Krokuvos, Plocko vienuolijos namuose, taip pat Vilniuje, kuriame buvo 2 kartus – 1929 metais tarp sausio 21 ir birželio 11-osios ir 1933–1936 metais.

Krokuvos metropolitas kard. Franciszekas Macharskis knygos pratarmėje rašo, kad laiškuose iškyla šv. Faustinos sielos istorija ir jos Sužadėtinio artumas. Ką gi skaitytojai ras, paėmę šią knygą?

Visų pirma turime prisiminti, kad skaitydami bet kurį laišką ar dienoraštį įeiname į kito asmens privačią sferą, kad liečiame labai asmeniškus žmogiškojo gyvenimo plotus. Mano manymu, tokius tekstus reikia skaityti su atviru, giliu jausmu, taip pat pasiruošus. Panašiai yra su šventosios Faustinos raštais.

Todėl, atsakydamas į šį klausimą, pasakysiu ko, mano manymu, šiuose raštuose ieškoti nereikėtų. Visų pirma neturėtume ieškoti sensacijos. Atskirų teksto fragmentų skaitymas ir bandymai juos iškreipti gali padaryti didelę žalą visam darbui ir Dievo Gailestingumo žiniai. Taigi šv. Faustinos raštus reikėtų skaityti nuosekliai, visą tekstą, prisimenant kontekstą, kuriame jis buvo parašytas. Su tokiu požiūriu galima atsakyti į klausimą, ką skaitytojas atras laiškuose. Taigi, ras įrašų apie šv. Faustinos santykį su Viešpačiu Jėzumi, jos susitaikymo kelią su Juo, kas yra mūsų visų tikslas. Taip pat kvietimą nebijoti įeiti į asmenišką santykį su Gyvuoju Dievu, esančiu sakramentuose ir veikiančiu Bažnyčioje.

Kas atsispindi šv. Faustinos Kovalskos laiškuose?

Laiškai atspindi visą žmogišką šventosios sesers Faustinos turtą. „Dienoraštyje“ akcentuojami mistiniai išgyvenimai. Tai suderinta su dvasinio vadovo palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos nurodymais, kuris liepė aprašyti savo vidinius išgyvenimus. Šie laiškai – tai vidinių ir išorinių kovų liudijimas, ne kartą dėl šios kovos Faustina patyrė didelių kančių, įgyvendindama Viešpaties Jėzaus kvietimą. Būtent dėl šios priežasties tai yra labai vertingas jos šventumo liudijimas, kurio esmę sudaro žmogaus bendradarbiavimas su Dievo malone.

Kuo pasižymi šv. Faustinos laiškų stilius?

Faustina baigė tiktai tris pagrindinės mokyklos klases. Ši išsilavinimo stoka ypač yra matoma jos raštuose. Originaliame tekste yra nemažai stiliaus, ortografijos ir skyrybos klaidų. Tačiau tai jokiu būdu nepanaikina juose slypinčios žinios gelmių. Rašymo stilius yra paprastas. Paradoksalu tai, kad tekstas gali būti artimesnis lietuvių skaitytojui nei lenkui. Taip yra dėl to, kad vartojama daug mažybinių formų, kurių šiuolaikinė lenkų kalba, palyginti su tarpukario metais, vartoja mažiau. Mažybinės formos išliko tik tam tikruose dialektuose: Balstogės, Liublino ar Vilniaus. Lietuvių kalbai būdingas mažybinių formų vartojimas.

Kaip šv. Faustina Kovalska savo laiškuose liudija savo pagrindinę misiją – Dievo Gailestingumo kulto platinimą?

Viešpats Jėzus pašaukė šventąją Faustiną būti Dievo Gailestingumo misioniere patikėdamas jai keletą svarbių užduočių: nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą su užrašu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“, įsteigti Dievo Gailestingumo šventę ir sukurti naują bendruomenę, kuri skleistų Dievo Gailestingumo garbinimą. Laiškai palaimintajam kunigui Mykolui Sopočkai buvo parašyti 1936–1938 metais, taigi, kai Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo nutapytas, kai pal. kun. Sopočka pats užsibrėžė sau tikslus ir pradėjo darbus, susijusius su naujos šventės Bažnyčioje įsteigimu – beje, išleido straipsnių seriją šia tema teologiniuose raštuose. Liko vienintelė užduotis: sukurti naują bendruomenę. Laiškai parodo sunkumus ir kovas, su kuriomis susidūrė šv. Faustina šiame kelyje.

„Laiškai“ atskleidžia labai žmogišką šv. Faustinos vaizdą. Matome vienuolę, kuri turi sunkumų su savo vyresniaisiais, kuri kenčia vienatvę ir trokšta susitikti su savo dvasiniu vadovu. Pagaliau matome paprastą moterį, turinčią ypatingų ryšių su kitomis vienuolėmis. Tai labai šiltas, žmogiškas vaizdas. Jau matome ne tiek mistikę, kiek paprastą žmogų. Žinoma, tokia Faustina yra ir „Dienoraštyje“, bet ten dominuoja mistinių išgyvenimų aprašymai, todėl toks žmogiškas šv. Faustinos vaizdas gali išblėsti.

Šv. Faustina mini, kad su Gailestingojo Jėzaus apsireiškimais susijusios problemos turi likti paslaptyje, ir dalinosi jomis tik su savo nuodėmklausiu kun. Mykolu Sopočka bei generaline vienuolijos Motina. Kodėl? Juk šv. Faustinos misija buvo kaip tik plačiai paskleisti Dievo Gailestingumo žinią.

Sunkumai, su kuriais susidūrė šv. Faustina, buvo išpranašauti paties Viešpaties Jėzaus. Jis teigė, kad jų dėka bus parodyta, jog šis darbas yra iš Jo, tai nėra žmogaus prasimanymas. Tai nėra nauja krikščioniškam dvasingumui. Mes juk tikime, kad išganymas atėjo per kryžių.

Kodėl Faustina nutyli apie kai kuriuos sunkumus? Man tai yra didžiulės žmogiškos ir dvasinės brandos įrodymas, atsargumo apraiška. Jai rūpi tik tai, kad tiesa apie Dievo Gailestingumą pasiektų kiekvieną žmogų. Jeigu būtų smulkmeniškai aprašinėjusi kiekvieną sunkumą, tai būtų paprasčiausiai žmogaus silpnybių iškėlimas į dienos šviesą.

Viena vertus, šv. Faustina Kovalska skubėjo kurti naują vienuoliją, degė didžiuliu noru kuo plačiau paskleisti Dievo Gailestingumą, kita vertus, jos dvasios vadovai stengėsi sulaikyti. Kaip šv. Faustina elgėsi?

Faustinai pasireiškė tam tikri neurotinės asmenybės bruožai. Vieną akimirką ji buvo ryžtinga, galinti susikrauti daiktus, palikti savo vienuoliją ir pasiryžusi sukurti naują bendruomenę, po to ji patirdavo paralyžiuojantį baimės jausmą. Pal. kun. Mykolas Sopočka, kaip dvasios vadovas, turėjo patirties. Jis žinojo, kad jausmai yra blogas patarėjas, todėl stengėsi pasiekti tokią situaciją, kai Faustina galėtų sąmoningai priimti sprendimus, nesivadovaudama kintančiais jausmais.

Dėl naujos bendruomenės sukūrimo Faustina iki pat savo mirties buvo draskoma abejonių. Per paskutinį susitikimą su palaimintuoju kunigu Mykolu Sopočka Krokuvoje ji pasakė, kad nėra tikra, ar viskas, kuo dalinosi, yra iš Jėzaus. Kunigas Sopočka jai atsakė, kad šia intencija rytoj aukos šventąsias Mišias, o jai liepė pasikalbėti su Jėzumi. Kitą dieną, kai jie susitiko, Faustina pasakė, jog matė, kaip Viešpats Jėzus kunigui Sopočkai kažką kalbėjo į ausį. Sesers Faustinos nuodėmklausys prisiminė, kaip per šventas Mišias jam kilo mintis, kad Viešpats Jėzus prašė Faustiną nutapyti paveikslą, taip pat užsiimti Dievo Gailestingumo šventės steigimu, ir nė vieno iš šių reikalavimų ji pati nerealizavo. Ir kad panašiai bus su naujos bendruomenės sukūrimu, kad šv. Faustina turi tik perduoti šį Viešpaties Jėzaus reikalavimą, o kas nors kitas jį realizuos. Faustina patvirtino, kad Viešpats Jėzus leido jai suprasti, jog tai kun. Sopočka turės imtis formuoti naują bendruomenę, kad į jį dėl to kreipsis kažkoks suinteresuotas asmuo pasaulietis. Praėjus keletui metų po sesers Faustinos mirties, šie žodžiai išsipildė. Pas kun. Mykolą Sopočką atėjo klasikinės filologijos studentė iš Stepono Batoro universiteto Jadwiga Osińska. Ji pasidalino savo troškimu stoti į vienuolyną, kuris skleidžia tiesą apie Dievo Gailestingumą. Vėliau prie jos prisidėjo dar 5 jaunos moterys, kurios 1942 metais davė pirmuosius įžadus seserų karmeličių Užupio koplyčioje, ir tai lėmė Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos pradžią.

Didžiąją dalį laiškų sudaro šv. Faustinos Kovalskos susirašinėjimas su pal. kun. Mykolu Sopočka. Kokią įtaką darė vienas kitam?

Kun. Sopočka taip prisimindavo šį susitikimą: „Yra tiesų, kurias žinome, kurias dažnai ištariame ir jas girdime, bet jų nesuprantame. Taip nutiko ir man, kalbu apie tiesą, skelbiančią Dievo Gailestingumą. Tiek kartų esu apie šią tiesą kalbėjęs savo pamoksluose, mąsčiau apie ją per rekolekcijas, kartojau bažnytinėse maldose – ypač psalmėse – bet nesupratau šios tiesos reikšmės ir neįsigilinau į jos prasmę, kad tai ji yra tikroji išorinės Dievo veiklos esmė. Ir tik paprasta Gailestingosios Dievo Motinos seserų (magdaliečių) kongregacijos sesuo Faustina intuityviai prasitarusi man apie šią tiesą, trumpai ir dažnai ją kartodama, paskatino mane ja domėtis, tirti ir dažnai apie ją mąstyti.“

Susitikimas su seserimi Faustina ir susidomėjimas Dievo Gailestingumo paslaptimi pradėjo naują kun. Mykolo Sopočkos dvasinių ir intelektualinių ieškojimų kryptį. Visa tai iš esmės paveikė jo tolesnę kunigiškos tarnystės eigą ir sielovados pobūdį. Nuo to laiko savo ugdančiame darbe jis vis dažniau sugrįždavo prie Dievo Gailestingumo paslapties. Stengėsi vis plačiau apie ją kalbėti tarp dvasininkų, vykdydamas savo mokslinę ir švietėjišką veiklą. Jis taip pat įsitraukė į Dievo Gailestingumo apaštalų formaciją. Daug pastangų dėjo rengdamas formacijos nuorodas pirmosioms besikuriančios Gailestingojo Išganytojo vienuolijos seserims.

Sesuo Faustina pal. kun. Mykolo Sopočkos asmenyje visų pirma rado supratingumą ir nepakeičiamą pagalbą realizuojant sunkius Viešpaties Jėzaus reikalavimus. Jis padėjo jai pasiekti dvasines aukštumas ir šventumą.

Ką svarbaus mums atskleidžia apie šv. Faustiną jos susirašinėjimas su Dievo Gailestingumo Motinos seserų kongregacijos vyresniosiomis ir seserimis? Ką turėjo omeny šv. Faustina, rašydama viename iš laiškų, kad daug naudos sielai turėjo iš vyresniųjų?

Susirašinėjimas su vyresniosiomis seserimis parodo vaikišką pasitikėjimą, kokį joms dovanojo. Aukodamos savo pagalbą, vyresniosios rimtai vertino savo pavaldinės išgyvenimus. Jos tarnavo savo dvasiniais patarimais. Dauguma jų buvo labai išsilavinusios ir dvasiškai pasiruošusios moterys, kurios Faustinai paaiškindavo malonės veikimo būdus žmogaus sieloje.

Ką galima būtų pasakyti apie šv. Faustinos Kovalskos sveikinimų atvirukų tekstus, kurie šioje knygoje yra pateikti atskirame skyriuje?

Atvirukų su sveikinimais tikrai nepavadinsi poezijos šedevru, bet jie rodo jautrumą ir tam tikrą Faustinos dvasinę inteligenciją. Ji sugebėjo paprastais žodžiais perteikti tiesos gilumas. Tai įrodymas, kad ji gyveno autentišką dvasinį gyvenimą, kad Dievas jai buvo pirmoje vietoje. Šitie trumpi tekstai alsuoja troškimu dalintis Evangelija su kitu žmogumi.

Nors šv. Faustinos laiškų, rašytų savo šeimai, šioje knygoje tikrai mažai, kai kurie jų labai trumpi, tačiau taip pat šį tą sužinome. Kokie buvo šv. Faustinos santykiai su seserimis ir tėvais?

Faustina palaikė gana gerus santykius su šeima. Menka korespondencija su šeimos nariais susijusi su šiais faktais: pirma, pagal tų laikų galiojančias vienuoliško gyvenimo taisykles, įstojimas į vienuoliją reiškė pasišalinimą iš pasaulio, taip pat nutolimą nuo šeimos narių. Antra, po Faustinos mirties buvo likusi gausi korespondencija su šeima, atsiradusi dar per vienuolišką Faustinos gyvenimą, bet jos sesuo Gienia Antrojo pasaulinio karo metais tuos laiškus sudegino, kadangi, kaip pati minėjo, bijojo, kad per kratas jie nepatektų į priešo rankas.

Iš liudijimų žinome, kad Heleną siejo ypatingas ryšys su tėvu. Nors ir griežtas, tėvas buvo Helenai ypač atidus, nes dukra buvo labai paklusni. Kaip pavyzdį galima pateikti, kad Helena buvo vienintelė, kuri žinojo, kur jos tėvas laiko šratinį šautuvą. Stanislavas Kovalskis, sesers Faustinos brolis, minėjo, jog šis tėvo požiūris nė vienam šeimos nariui nesukėlė pavydo.

Tame laiške šv. Faustina atsiprašo už sutrukdymus savo laiškais, laiko atėmimą skaitantiems. Kokią šv. Faustinos savybę tai liudija?

Sunku atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai. Atsakymas, kuris galėtų kilti, tai, kad šių sakinių formulavimas yra jos nuolankumo išraiška. Aš būčiau atsargus dėl tokių lengvų vertinimų. Visų pirma „Dienoraštis“ atskleidžia dalį jos subtilios dvasinės puikybės, su kuria Faustina kovojo savo šventumo kelyje, į tai buvo atkreiptas dėmesys per jos beatifikacijos procesą. O antra, tokia padėtis gali būti siejama su Faustinos menkavertiškumo kompleksu. Juk ji buvo paprastas žmogus, be išsilavinimo, o jai teko susirašinėti su žmonėmis, einančiais gana aukštas pareigastuometinėje visuomenėjeKun. Mykolas Sopočka buvo Stepono Batoro universiteto profesorius, seminarijos dėstytojas, vertinamas teologas. Atsižvelgiant į faktą, kad sesuo Faustina turėjo polinkį į skrupulingumą, galima teigti, jog sakinių sudarymas nėra nuolankumo išraiška, bet liudija tam tikrą žmogišką nesubrendimą.

Kuo knyga „Šv. ses. Faustinos laiškai“ yra aktuali skelbiant Dievo gailestingumą?

Šiandien pasauliui reikalingi tikri Dievo Gailestingumo apaštalai, žmonės, kurie yra pasiruošę liudyti savo gyvenimu, jog Dievas yra, kad Jis yra Gailestinga Meilė, kuri pakeičia žmogų ir suteikia jo gyvenimui prasmę. Šv. Faustinos laiškai parodo, kad Dievas šiai misijai atlikti pašaukia paprastus žmones su jų silpnybėmis ir charakterio netobulumais. Taip pat „Laiškai“ kviečia klausyti Bažnyčios. Vyresniosios seserys ir Bažnyčios valdžia labai dažnai nesuprasdavo Faustinos, bet ji visada sugebėdavo atsiriboti nuo jų kritikos. Gilus tikėjimas vedė ją toliau ir giliau, leido šiuose ne kartą vyresniųjų paviršutiniškai priimtuose nepalankiuose sprendimuose įžvelgti Dievo apdairumą. Tokios tikėjimo dvasios, paremtos gyvojo Dievo veikimu Bažnyčioje, linkiu visiems „Laiškų“ skaitytojams bei Dievo Gailestingumo apaštalams.