Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Šv. Faustina Kowalska – Dievo gailestingumo sekretorė

Šv. Faustina Kowalska – Dievo gailestingumo sekretorė

Šaltinis gailestingumas.lt, 2021 10 05

Šventąją seserį M. Faustiną Kowalską, šiandien visam pasauliui žinomą Dievo Gailestingumo apaštalę, teologai priskiria žymiausių Bažnyčios mistikų būriui. 


Šv. Faustina Kovalska. Fatherjerabek.com nuotrauka

Ji į pasaulį atėjo kaip trečias vaikas iš dešimties skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Glogoviecų kaime. Nuo mažens mergaitei buvo būdingas pamaldumas, darbštumas ir paklusnumas, taip pat didelis jautrumas žmonių nelaimėms.

Mokyklą lankė tik trejus metus: būdama šešiolikos pradėjo dirbti, kad padėtų tėvams.

Pašaukimą savo sieloje jautė nuo septynerių metų, bet tėvai nesutiko, kad stotų į vienuolyną. Atsidūrusi tokioje situacijoje, mažoji Helena stengėsi nuslopinti savyje šį Dievo kvietimą, bet paskatinta kenčiančio Jėzaus vizijos ir priekaištų ėmė ieškoti vietos vienuolyne. Ji beldėsi į daugelio vienuolynų vartus, bet jos niekur nepriėmė.

1925 m. rugpjūčio 1 d. ji peržengė klauzūros slenkstį Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne, Varšuvoje. Ten ji gavo sesers Marijos Faustinos vardą. Ses. Faustinos išorė niekaip neatskleidė neįtikėtinai turtingo mistinio gyvenimo. Ji uoliai vykdė savo pareigas, ištikimai laikėsi visų vienuolyno regulų, buvo rimta ir tyli, bet sykiu – tikra, linksma, kupina geranoriškumo ir nesavanaudiškos meilės artimui.

Davusi amžinuosius įžadus 1933 m. sesuo Fautina persikėlė į Vilnių. Būtent čia ji patyrė Jėzaus apsireiškimų. Dvasios tėvas prof. kun. Mykolas Sopočko (1888–1975) paskatino vienuolę rašyti savo sielos dienoraštį. Jo padedama Faustina ėmėsi skelbti Viešpaties Gailestingumą.

Kun. Sopočko pasirūpino, kad dailininkas Eugenijus Kazimirovskis pagal vienuolės pasakojimus nutapytų Išganytojo atvaizdą.

Pradėjus tapymą 1934 m. sausio 2 d., sesuo Faustina pusę metų  kartą savaitėje lankėsi dirbtuvėse, patikslindama detales. Darbas buvo baigtas birželį.  Pirmą kartą Gailestingojo Jėzaus paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. Aušros Vartų koplyčioje Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius Pasaulio Atpirkimo metus. Tridienio pamaldose dalyvavusi s. Faustina savo dienoraštyje rašė, kad pamaldų metu Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodė lyg gyvas, iš jo trykštantys spinduliai skverbėsi į žmonių širdis ir sklido tolyn…

Visas jos gyvenimas koncentravosi į nuolatinį siekimą vis labiau vienytis su Dievu ir pasiaukojamai bendradarbiauti su Jėzumi gelbstint sielas. Mano Jėzau, — prisipažįsta ji savo Dienoraštyje, — Tu žinai, kad nuo mažumės troškau tapti didžia šventąja, tai yra troškau mylėti Tave tokia meile, kokia iki šiol Tavęs nemylėjo jokia siela (Dien. 1372).

Atidžiai studijuojant jos Dienoraštį, susidaro gilios jos sielos vienybės su Dievu paveikslas: Dievo atsiskleidimas jos sielai, o sykiu jos pastangos ir kovos kelyje į krikščioniškąjį tobulumą. Viešpats apdovanojo ją didžiulėmis malonėmis: kontempliacijos dovana, giliu Dievo gailestingumo slėpinio pažinimu, regėjimais, apreiškimais, neregimomis stigmomis, pranašystės ir žmonių sielų pažinimo dovanomis, taip pat ir retai pasitaikančia mistinių sužadėtuvių dovana.

Turėdama tiek dovanų, ji rašė: Nei malonės, nei apreiškimai, nei nuostabos, nei jokios jai [sielai] duotos dovanos nedaro jos tobulos, tik vidinė mano sielos vienybė su Dievu. […] Mano šventumą ir tobulumą sudaro glaudi mano valios vienybė su Dievo valia (Dien. 1107).

Po pirmųjų noviciato metų ją ištiko neįtikėtinai skaudžios mistinės patirtys — vadinamosios tamsiosios naktys, o vėliau — dvasinės ir moralinės kančios, susijusios su pasiuntinybės, kurią gavo iš Kristaus, įvykdymu.

Savo gyvenimą sesuo Faustina paaukojo kaip auką už nusidėjėlius ir dėl to taip pat patyrė daugybę kančių, idant jomis gelbėtų jų sielas. Paskutiniais gyvenimo metais sustiprėjo dvasinės kančios, vadinamoji pasyvioji dvasios naktis, ir organizmo ligos: išsivystė tuberkuliozė, apėmusi plaučius ir virškinamąjį traktą. Dėl to jai teko du kartus po keletą mėnesių gydytis Prondniko ligoninėje, netoli Krokuvos.

Šv. Faustinos namelis Vilniaus Antakalnyje V. Grybo g. 29A. Wikipedia.org nuotrauka

Visiškai nusilpusi fiziškai, bet subrandinta dvasiškai, pasiekusi mistinę vienybę su Dievu, visuotinai laikoma šventąja, ses. Faustina mirė 1938 m. spalio 5 dieną. Tuomet ji buvo vos 33-ejų, iš jų 13 metų praleido vienuolyne. Ji palaidota vienuolyno kapinėse Krokuvoje-Lagievnikuose, o informacinio proceso 1966 m. metu jos kūnas perkeltas į koplyčią.

Šiai paprastai, neišsilavinusiai, bet narsiai, be galo Dievu pasitikinčiai vienuolei Viešpats Jėzus patikėjo svarbią misiją: visam pasauliui skirtą žinią apie Gailestingumą. Siunčiu tave, – sakė Jis, – pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingos savo širdies (Dien. 1588). Esi mano gailestingumo sekretorė; išrinkau tave šioms pareigoms šiame ir būsimajame gyvenime (Dien. 1605), idant leistum sieloms pažinti mano didelį joms skirtą gailestingumą ir ragintum jas pasitikėti mano gailestingumo bedugne (Dien. 1567).

Parengta pagal www.gailestingumas.lt