Atėjo lapkričio 12-oji diena. Tai jubiliejinių Šv. Juozapato metų kulminacija, nes pagal liturginį kalendorių tą dieną švenčiama šv. Juozapato šventė. O švenčiama todėl, kad šią dieną Vitebske įvyko Polocko arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus kankinystė dėl krikščionių vienybės – 1623 m., lygiai prieš 400 metų.

Tokia proga prasminga pasiaiškinti, koks gi buvo pirmasis šios kankinystės aprašymas? Ką apie ją sužinojo amžininkai, ką – Roma, koks pasakojimas buvo pradinis? Abiejų Tautų Respublikos ribose informacija apie nepaprastą įvykį plito ir laiškais, ir žodžiu. Ji netrukus pasiekė ir valdovą Zigmantą Vazą, sukrėtė jį ir aplinką, didikus senatorius ir visą visuomenę. Buvo paskirta komisija, kuri, vadovaujama Leono Sapiegos, darbą atlikusi kitų metų pradžioje jau paskyrė bausmes Vitebsko miestiečiams sąmokslininkams – žiauraus nusikaltimo dalyviams ir visam miestui.

Kijevo metropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis apie Polocko arkivyskupo, savo artimo draugo ir bendražygio, žūtį jau 1623 m. lapkričio 25 d. rašytu laišku informavo popiežiaus nuncijų Varšuvoje, o šis liūdną žinią į Romą išsiuntė su savo laišku gruodžio 7 d.

Pačiam popiežiui adresuotame laiške kankinystės įvykį Rutskis aprašė kiek vėlesniame gruodžio 23 d. laiške, pradėdamas jį mintimi, kad šia kankinyste vainikuojami pirmieji Urbono VIII pontifikato metai. Šiuose laiškuose įvykiai nupasakojami dar gana glaustai, dar neminimas koks nors platesnis aprašymas. Bet Juozapato bendražygis Rutskis netrukus pasirūpino ir juo.

1624 m. sausio 27 d. Rutskio laiške Rusios reikalų protektoriui (protector Russiae) kardinolui Ottavio Bandini toks aprašymas jau minimas. Tarp kitko, šis laiškas liudija ir asmeninį Rutskio ryšį su Kuncevičiumi. Gilius jausmus, sielvartą ir viltį, net džiaugsmą, o visų pirma artimą draugystę galime įžvelgti šioje citatoje:

Dėl tokio svarbaus ganytojo netikėtos mirties liejosi visų mūsų, unitų, ašaros, tačiau labiausiai – vilniečių, su kuriais pragyveno beveik visą savo gyvenimo laiką, ir gyveno labai šventai, ir buvo nepaprastai reikalingas įgyvendinant Uniją, nes nenuilstantis darbuose, bebaimis pavojuose darė tiek daug ir tokių reikšmingų dalykų, kokių esamomis aplinkybėmis apdairumas nebūtų siūlęs daryti: dėl to visiems kėlė nuostabą. Taigi nors dėl tokio didžio žmogaus, kūnu išplėšto iš mūsų, netekties buvo kilęs visuotinis sielvartas, tačiau čia pat yra ir proga didžiam džiaugsmui – tai jo šlovinga kankinystė, kurią pasitiko narsia širdimi. Dėl to esame tikri, kad Bažnyčios naudai dar daugiau nuveiks Danguje, negu galėjo nuveikti žemėje. Man iš tiesų visuose mano varguose , kurie iš Dievo malonės yra gausūs, jisai buvo vienintelė paguoda ir palengvinimas; todėl dabar tarsi purplelis^[01] netekęs draugo aimanuoju šiame savo vargų kelyje, laukdamas valandos, kurią mane patrauks paskui save – o kad būčiau vertas būti traukiamas tokia virve, kokia jis buvo traukiamas!

Taigi 1623 m. pabaigoje platesnysis Kuncevičiaus gyvenimo ir žūties aprašymas turėjo būti parašytas, galbūt ir išsiųstas, o 1624 m. pradžioje turėjo pasiekti Romą. Jo nuorašas išliko Vatikano archyve ir buvo ne kartą publikuotas.

Svarbu, kad šio pranešimo į Romą tekstas tais pačiais 1624 metais buvo išspausdintas. Jis tapo knygelės, kurią parengė ir publikavo Vladimiro ir Brastos vyskupas Joakimas Morochovskis, pagrindu. Šios knygelės pavadinimas:

DE NECE Reverendissimo Patri IOSAPHAT KVNCEWICZ, Archiepiscopo Połocensi ritus Graeci, a Schismaticis, pro Vnione, et Sancta Sede Apostolica Romana, Vitebsci, Anno Domini M.DC. XXIII, die XII. Nouembr[is] atrociter illata et de eximia eiusdem sanctimonia, vera et compendiosa RELATIO, Zamosci, [1624])

APIE didžiai gerbiamo tėvo JUOZAPATO KUNCEVIČIAUS, graikų apeigų Polocko arkivyskupo, NUŽUDYMĄ dėl Unijos ir Šventojo Apaštališkojo Romos sosto, žiauriai schizmatikų įvykdytą Vitebske 1623 Viešpaties metų lapkričio 12 d., ir apie jo nepaprastą šventumą teisingas ir glaustas PRANEŠIMAS, Zamostėje, 1624

Morochovskis paskelbė ir šios lotynų kalba parašytos knygelės lenkiškąjį variantą. Apie pastarojo egzemplioriaus egzistavimą (Osolinskių bibliotekoje Vroclave) žinota, juo naudojosi ir tyrinėtojai. O lotyniškojo net du egzemplioriai tik neseniai „iškilo į paviršių“, nes buvo suskaitmeninti ir tapo prieinami internete. Todėl dar 2017 m. suskubta lotyniškojo citatos vertimą paskelbti puikioje kolektyvinėje monografijoje apie unitų Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną Vilniuje^[2].

Tai buvo padaryta naudojantis Romos nacionalinėje bibliotekoje saugomo egzemplioriaus tekstu. Deja, jis pasirodė esąs defektuotas – akivaizdžiai jame trūko keleto pabaigos puslapių. Todėl didelis buvo džiaugsmas, kai visai neseniai internete tapo prieinamas kitas, Rusijos nacionalinės bibliotekos Sankt Peterburge egzempliorius, kuriame buvo ir trūkstamieji puslapiai.

Dėl šių „atsiradimų“ ir kilo sumanymas išversti į lietuvių kalbą ir su originaliu tekstu bei komentarais išleisti pirmąjį šv. Juozapato Kuncevičiaus gyvenimo ir kankinystės aprašymą, taip prisidedant prie jubiliejinių metų minėjimo ir suteikiant galimybę visiems jį perskaityti ateityje.

Leidinys nėra labai puošnus. Nėra ir didelis, jį sudaro iš viso 38 puslapiai, iš kurių 33 apima rišlus spausdintas tekstas. Po antraštinio lapo matome ornamentu suformuotą apskritimą, o jame – graikišką moto iš Šventojo Rašto ἀγαθῶν πόνων καρπὸς εὐκλεής (Išm. 3, 15: „Gerų darbų vaisius šlovingas“). Vienintelė leidinio iliustracija – raitelio atvaizdas spaudinio gale, taip pat ornamentiniame apskritime. Raitelio skyde matomos trys sukryžiuotos ietys yra Zamoiskių giminės herbas ir akivaizdi heraldinė sąsaja su tuomečiu Zamostės valdytoju ordinatu Tomu Zamoiskiu, galimai parėmusiu knygų leidybą Zamostės akademijos spaustuvėje. Kokio nors paties Juozapato atvaizdo šioje knygoje dar, deja, nėra.

Dėl šių „atsiradimų“ ir kilo sumanymas išversti į lietuvių kalbą ir su originaliu tekstu bei komentarais išleisti pirmąjį šv. Juozapato Kuncevičiaus gyvenimo ir kankinystės aprašymą, taip prisidedant prie jubiliejinių metų minėjimo ir suteikiant galimybę visiems jį perskaityti ateityje. Vertimas jau yra, o knygelė teberengiama ir turėtų būti baigta šių metų pabaigoje, ją išleis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Tiriant senuosius spaudinius, lyginant tekstų variantus (Romos rankraštinį, lotyniškojo spaudinio, lenkiškojo spaudinio), atrodo, pasitvirtina nuo seno gyvavusi, bet vis kvestionuota, nuomonė, kad pirminio teksto autorius galėjo būti pats Rutskis, kuris savo autorystę yra paliudijęs ir vėliau, 1628 m. Polocke vykdyto beatifikacijos proceso aktuose. Tačiau leidybai tuomet knygelę parengė ir su dedikacija popiežiui Urbonui VIII publikavo Joakimas Morochovskis. Jis nuo savęs pridėjo ne tik dedikaciją, įžanginį tekstą skaitytojui, bet ir baigiamąją knygelės dalį su įvairia informacija apie nuostabius įvykius prieš ir po arkivyskupo žūties, taip pat stačiatikių nepripažinusių unijos priešiškumo bei ankstesnių žudynių pavyzdžius.

Lotyniškas tekstas, manytina, buvo ir lenkiškojo leidinio, greičiausiai taip pat Morochovskio parengto ir publikuoto, pagrindas. O spaudiniai išėjo paraleliai, jie ir vizualiai daug kuo panašūs, visų pirma antraštiniais puslapiais. Galime manyti, kad vienas skirtas Abiejų Tautų Respublikos auditorijai, o kitas, lotyniškasis, tarptautinei, bet svarbiausia – Romai.

Kūrinio esmė atsispindi jo pavadinime, kur akcentuojamas jo kaip „pranešimo“ pobūdis: jis turįs byloti visam pasauliui apie du svarbiausius dalykus – arkivyskupo Juozapato kankinystę ir jo gyvenimo šventumą.

Na o visų šių pastangų tikslą – pasiekti oficialaus kankinystės fakto pripažinimo – nusakė pats Rutskis vėlesniame gegužės 1624 m. gegužės 6 d. iš Vilniaus rašytame laiške į Romą:

Mūsų didžiausias troškimas yra, jei Jo Šventenybė paskelbtų jį esant Kankiniu, kaip buvo paskelbtas Kankiniu šv. Stanislovas, nors ir kataliko karaliaus, o todėl ne dėl tikėjimo, nužudytas buvo. O šis mūsų Kankinys žuvo aiškiai vien dėl katalikų tikėjimo ir kad Šventosios Romos Bažnyčios konfesiją priimtų visi schizmatikai, kurie patys pripažįsta, jog jį nužudė dėl šios priežasties.

Relatio leidinys turėjo lemiamos reikšmės visai hagiografinei, taip pat ikonografinei, tradicijai iki pat beatifikacijos 1643 m., kai pasirodė kiti du gyvenimo aprašymai lenkų (Stanislovo Kosinskio, Vilniuje) ir italų kalba (autorius Antonio Gerardis, Romoje).

Relatio leidinys turėjo lemiamos reikšmės visai hagiografinei, taip pat ikonografinei, tradicijai iki pat beatifikacijos 1643 m., kai pasirodė kiti du gyvenimo aprašymai lenkų (Stanislovo Kosinskio, Vilniuje) ir italų kalba (autorius Antonio Gerardis, Romoje). Relatio buvo ir vienas iš tekstų, kuriuo rėmėsi vėliau Jokūbas Suša, rašydamas išsamiąją biografiją Pal. Juozapato Kuncevičiaus gyvenimo bėgimas ir kankinystės kova (Cursus vitae et certamen martyrii, B. Iosaphat Kuncevicii). J. Sušos parašyta pal. Juozapato biografija buvo išleista 1665 m. Romoje, tikintis greitos kanonizacijos (kuri tuomet neįvyko). Nuo tada jau ši, vėlesnė ir išsamesnė J. Sušos versija tampa pagrindiniu šaltiniu, kuriuo remiamasi Juozapato Kuncevičiaus gyvenimui ir kankinystei skirtuose tekstuose.

Relatio teksto pasakojimas prasideda nuo Kucevičiaus gyvenimo Vilniuje, pristatant čia atsiskleidusias jo kaip jauno vienuolio, greit tapusio ir vienuolyno vyresniuoju, dorybes. Štai pasakojimo apie Juozapatą pradžia, besidomintiems jo gyvenimu skambanti labai pažįstamai:

JUOZAPATAS KUNCEVIČIUS, Polocko arkivyskupas, nuo savo paauglystės, kai dar gyveno kaip pasaulietis, buvo ypač atsidavęs Dievui ir dorai gyvenantis vyras. Nuolatos lankydamasis Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje nepraleisdavo jokių pamaldų, kurios toje bažnyčioje vyko vienuoliniu papročiu, – net Rytmetinės, kuri giedama prieš aušrą. Ir nepaisė, kad schizmatikai tuo metu, Unijos pradžioje, beveik visus nuo tos bažnyčios buvo atitraukę – taip, kad net šventą dieną minėtoje bažnyčioje buvo galima suskaičiuoti vos dvidešimt abiejų lyčių tikinčiųjų, o iš dvasininkų buvo tik vienas vienuolis, kuriam buvo suteiktas arkimandrito titulas. Todėl vienuolynas buvo visiškai ištuštėjęs, o bažnyčia didžiai apleista. Priešingai, pas schizmatikus – didžiulė žmonių daugybė, kurios bažnyčia negalėjo sutalpinti, didelė gausa prabangių bažnytinių reikmenų ir kitko, kas paprastai savaime pritraukia žmones. Vis dėlto gerasis jaunuolis, paties Dievo pamokytas (nes juk tuomet Vilniuje nebuvo nė vieno iš unitų, kurie būtų galėję jį pamokyti su unija susijusių dalykų), dėl tokių aplinkybių savo užmojo anaiptol neatsisakė.

Taigi minėtoje bažnyčioje pats buvo giedotojas, pats skaitovas, pagaliau neretai pats ir varpininkas; ir visa tai mielai atlikdavo – ir neatlyginamai, ir pertraukdamas savo darbus, kuriuos turėdavo pareigą įvykdyti, nes tarnavo pas vieną Vilniaus miestietį^[3]: ne tik namuose, bet ir būdamas kitur^[4] dvasinių knygų skaitymui skirdavo daugiau dėmesio nei bet kokiems kitiems užsiėmimams. Visa tai lėmė, jog 1604 m., turėdamas dvidešimt ir kelerius metus, pradėjo vienuolinį gyvenimą laikydamasis Graikų katalikų apeigų šventojo tėvo Bazilijaus regulos Vilniuje, [vienuolyne] prie Švč. Trejybės bažnyčios.

Pateikiama ir gana išsami jo kaip vienuolio bei aktyvios jo sielovadinės veiklos Vilniuje charakteristika, kurios dalį pacituosime:

[…] užsiėmė ir knygų skaitymu, kur padarė tokią pažangą, kad greitu laiku, visiems rodydamas pamokomą pavyzdį ir stulbindamas, pradėjo sakyti žmonėms pamokslus iš sakyklos. O dar labiau yra stebėtina, kad šis nuolatinis knygų skaitymas, ne kitokių, o vien slaviškų ir lenkiškų (kadangi nemokėjo jokios kitos kalbos, išskyrus savą šnekamąją), lėmė tai, kad išsiugdė tokį mokėjimą pulti ir įrodyti schizmatikų bei eretikų klaidas, gavo tokią dovaną su jais kalbėtis, kad bet koks, net ir mokyčiausias, teologas šioje rolėje vargu ar galėjo su juo lygintis, joks eretikas ar schizmatikas – atsispirti. Ir dėl to įvyko taip, kad nusipelnė būti katalikų vadinamas schizmatikų ir eretikų rykšte, o schizmatikų – vietoj Juozapato, pakeitus vardą, – Dušochvatu (kas liaudies kalba reiškia sielų grobiką). Nes pasižymėjo ne tik greitumu įžvalgiai atsakyti ir stebėtinu taiklumu, kai atsikirsdavo bei užduodavo klausimus, bet ir jo žodžiai buvo nepaprastai žavūs, nes jiems patrauklumo teikė malonus balsas ir tam tikri gražūs viso kūno judesiai. Be to, visi puikiai žinojo, kad jis visų pirma pasižymi didžiai pagirtinais papročiais ir gyvenimu – juk būtent tai daug labiau ir paveikdavo, ir geldavo bet kokį priešininką […].

Pasakojimą apie gyvenimą pratęsia „Polocko laikotarpis“, kai šv. Juozapatas aktyviai veikė „apleistoje“ Polocko arkivyskupijoje kaip ganytojas.

Na o centrinė vieta pasakojime ir beveik trečdalis viso teksto tenka kankinystės Vitebske įvykių gana išsamiam aprašymui. Nors nužudymo tema kaip svarbiausia yra iškeliama ir leidinio pavadinime, čia nesinori cituoti iš aprašymo, kaip tamsi minia siautėjo žudydama, kaip niekino jau nužudytojo kūną. Nužudymo ir išsityčiojimo iš arkivyskupo kūno scenos išties sukrečiančios, ir ne išgalvotos, o taip pat patvirtintos liudininkų vėlesnių apklausų metu.

Pateiksime ištraukas iš aprašymo apie tai, kas vyko rytą prieš kankinystę. Ši vieta atlieps ir toliau cituojamas poezijos eilutes. Dar galime atkreipti dėmesį, kad kankinystės diena lapkričio 12-oji tuomet buvo sekmadienis, kaip, sutapus, yra ir dabar, ją minint po 400 m.:

[…] taip šitiems dalykams širdyje pasiryžę [sąmokslininkai] visą naktį prieš sekmadienį, kuris tuomet pasitaikė lapkričio dvyliktąją, vyskupui nieko nenutuokiant apie tą jų siaubingą sumanymą, rengėsi įvykdyti šį šventvagišką nusikaltimą.

Taigi lemiamą rytą prieš auštant, kai maldingas ir pareigingas vyskupas ėjo į bažnyčią Dievui pasimelsti Rytmetinės maldomis […] kyla sąmyšis, visur suskamba varpai ir iš visų pusių kviečiami miestiečiai bei liaudis, tarsi reiktų jėgą atremti jėga. Užpuola rūmus, kai juose nebuvo vyskupo, veržiasi į juos, bet ryžtingai vyskupo šeimynos yra atgenami. […] Pats netrukus, užbaigęs Rytmetinę (o tą dieną ketino aukoti pontifikalines Mišias), grįžta iš bažnyčios į savo namus praeidamas tarp priešų: juk einančio pro juos net nepalietė^[5]. O vos įžengusį į namus puola su didžiausia jėga.

Iš pasakojimo gerai galime įsivaizduoti ir tai, kas vyko pirmosiomis dienomis po nužudymo. Kankinio kūno atradimas, minių išlydimo ir pasitinkamo kelionė ta pačia Dvinos upe, kurioje buvo paskandintas, iš Vitebsko į Polocką – tai jo gerbimo kaip kankinio, kuris dabar yra pripažintas ir leistas visuotinėje katalikų Bažnyčioje, pradžia. Kaip žinoma iš pasakojimo ir daugelio liudininkų, nukankinto arkivyskupo nuskandinimo vietą parodė „stebuklingai iš vandens tarsi žaibas kylanti šviesa“:

Katalikų paguodai ir džiaugsmui šeštą nuo paskandinimo dieną buvo ištrauktas ir miesto tarybos garbingai paguldytas mūrinėje pilies bažnyčioje. Iš ten po aštuonių dienų Polocko katedrinės bažnyčios dvasininkų ir tos vaivadijos kilmingųjų Dvinos upe pasroviui buvo išplukdytas į Polocką, lydint didelei miniai žmonių, apverkiančių to miesto nelaimę. O tarp jų buvo matyti esant daugelį tų, kurie patys dalyvavo žudynėse. […]

Pagaliau, kai buvo atplukdytas į Polocką, pasitiko didžiulė visokiausio amžiaus ir abiejų lyčių žmonių minia, apsipylusi ašaromis ir verksmu bei aimanomis pripildžiusi visą miestą. Prieš garbųjį kūną buvo nešami jo kankinystės įnagiai: ašutinė, akmenys ir virvė, kuria surištas buvo valkiojamas po miesto gatves ir skandinamas upėje. Nebuvo nei vieno, kuris sausomis akimis būtų galėjęs stebėti į šį reginį, plyšo visų širdys […]. Nuneštas į katedrinę bažnyčią, bemaž jo paties pastatytą, išgulėjo rodomas beveik dešimt dienų, kad visi galėtų pamatyti. Regintys vos galėjo pasotinti akis jo išvaizda, nes rausva veido spalva, gana malonia pažiūrėti, nekėlė jokios baimės net ir tiems, kuriuos įprastai krečia šiurpas žvelgiant į mirusių kūnus.

Per dvidešimtmetį iki beatifikacijos 1643 m. pasirodė (be dviejų aptartų Relatio knygelių) bent 8 leidiniai, skirti Juozapatui. Daugiausia tai pamokslai. Bet labai įdomu, kad netrukus pasirodė ir poezijos. 1628 m. – Vilniuje epinė poema lotynų kalba Trys Juozapatidos knygos, arba apie pal. Juozapato Kuncevičiaus žūtį (Iosaphatidos sive de nece B. Iosaphat Kuncewicz […] libri tres), taip pat buvo kuriami ir skelbiami eilėraščiai bei jų ciklai. Dalį poezijos su vertimais taip pat planuojama publikuoti kartu su pirmuoju gyvenimo parašymu.

Čia pateiksime ištrauką iš Juozapato Kuncevičiaus kankinystę apgiedančio kūrinio „Sapfinė giesmė, pasakojanti apie pal. kankinį Juozapatą, neseniai iš senosios lenkiškos [giesmės] perteikta lotynišku metru“ (Ode Sapphica Historiam B. Martyris Iosaphat pertexens…). Ši giesmė parašyta pagal populiarią, matyt, nuo pat šv. Juozapato nužudymo žinomą giesmę, kurios vėlesnį variantą į lotynų kalbą išvertė išsamiosios kankinio biografijos autorius Jokūbas Suša. Greičiausiai jis yra ir šio, rafinuotesnio, antikinės poezijos stiliumi parašyto varianto autorius. Abiejuose variantuose poetine kalba perteikiami tiek senojoje Relatio, tiek naujesnėse biografijose pasakojami būsimojo šventojo kankinystės epizodai. Šiai publikacijai iš „Sapfinės giesmės“ atrinkome kelis posmus, kuriuose gražiai nusakoma Juozapato malda prieš mirtį ir reiškiama viltis dėl būsimų jo kankinystės vaisių. Poeziją išvertė Ona Dilytė-Čiurinskienė.

Gresiančios žūties artimam pavojuj / tvirta širdimi taria jis: neverta / bėgti; Tu vairuok, o dangaus Valdove, / mano likimą.

Ir kaip gulbė, kai paskutinę giesmę / valandai mirties priartėjus gieda, / maloniais garsais gaubdama pakrantes, / pievas saulė́tas,

taip ir Vyskupas šioj nakties budynėj / himnus naktinius tarp altorių gieda, / áimana garsia į žvaigždynus beldžias, / žemėn parpuolęs.

Meldžia jis taip pat niršulingai miniai / atleidimo, ir kraują ir gyvybę / paskiria už tai, kad šventos vienybės / sėkla subręstų.

[…] / Dieve, Tau šlovė per pasaulį platų / tegu sklis, tebus skelbiama per amžius, / Kankinio didaus vainiku apjúosei / Tu mūsų kraštą.

[1] Tai palyginimas, ateinantis iš antikinės literatūros.

[2] Mintautas Čiurinskas, „Vaizdai XVII a. raštijoje“, in: Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, (Kolektyvinė monografija), Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 162–163.

[3] Tėvai Juozapatą buvo atsiuntę mokytis amato pas Vilniaus pirklį Hiacintą Popovičių, kuris buvo ir Vilniaus miesto tarybos narys.

[4] Rutskio pirminis pasakojimas čia mini konkretesnę vietą – krautuvėlę, kurioje turėjo dirbti, tačiau įsigilinęs į skaitymą nekviesdavo pirkti praeinančių pirkėjų.

[5] Aliuzija į Kristų. Plg. Evangelinį pasakojimą Lk 4,30 apie Jėzaus kalbą Nazareto, kur buvo užaugęs, sinagogoje, po kurios žmonės jį atmetė ir išsivarę už miesto norėjo užmėtyti akmenimis bei nustumti žemyn nuo pakriūtės. „Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino“.