Matau, kaip dreba Petro Cidziko rankos, koks įsitempęs jo veidas – ir vis tik jis eis, nors yra ką tik paleistas iš Černiachovskio ligoninės – kalėjimo, to paskutinio pragaro rato, į kurį bet kada gali būti vėl sugrąžintas. Man pasidaro gėda dėl savo baimių – aš rizikuoju nebent aspirantūra, o jam šis sprendimas, žūti ar būti!

Prisimenu tą ypatingą pirmadienio rytą, kai devintą valandą, iš visos Lietuvos, pradėjo rinktis žmonės į Aušros vartus. Koplyčioje buvo laikomos Šventosios Mišios už kunigus. Jau dešimt metų, kai nesuiminėjami kunigai Lietuvoje. Ir staiga žinia – suimtas kunigas Alfonsas Svarinskas. Teismo metu čia pat, Aukščiausiojo teismo salėje, suimamas ir kunigas Sigitas Tamkevičius. Tai buvo grėsmingas smūgis! Prisirinko pilna koplyčia patriotų, daugiausia jaunimo. Visi su gėlėmis ruošėsi pėsčiomis eiti iki Aukščiausiojo teismo.

“Marija, Marija, skaisčiausia lelija, Dangaus karaliene šviesi! Užstok prieš Aukščiausią Tėvynę brangiausią, nes viską pas Dievą gali”, – pasimeldus didžiulė minia patraukė link Lenino aikštės. Įtampa pasiekė aukščiausią tašką, kai minią pasitiko uniformuotų vyrų kolona ir, nepanorusius paklusti, užlaužtomis rankomis, grūdo į autobusus ir išvežė…Ypatingą įspūdį tuomet paliko žmonių dvasios tvirtumas, nepalaužiama valia ir kunigų, mūsų dvasios vadų, bebaimiškumas.

Kunigo Juozo Zdebskio neteko pažinti iš arčiau. Tačiau ir atsitiktinis susitikimas su istorine asmenybe yra dažnai sukrečiantis ir svarbus. Žinojau, kad šis Kristaus karys, visą gyvenimą praleidęs kovose už Tikėjimą, yra pamaldus, ir tą kartą teko tai pamatyti iš arti.

Šitai įvyko per Kražių skerdynių minėjimą. Į senąjį Žemaitijos miestelį iš visos Lietuvos kampelių suvažiavo daug žmonių. Senoji Kražių bažnyčia, jos stori mūrai ir šventoriaus akmenys tie patys – prieš daugelį metų krauju aplaistyti ir pašvęsti. Prasideda pamaldos, iškilmingos, bet labiausiai visi laukia pamokslo, priminsiančio mums mūsų svarbios kelionės tikslą – Kražių kankinių pagerbimą. Už aukštų bažnyčios langų plaukia ramūs, balti debesys ir, pamažu, iš lėto, atšliaužia nusivylimas… Ar tam čia susirinkome? Nejaugi bijome ne tik pačios kančios, bet ir jos pagerbimo?!

Tuštėja bažnyčia, mažėja žmonių… Būrys pačių atkakliausių vis dar lūkuriuoja prie bažnyčios durų, patys nežinodami ko. Ir čia, ant laiptelių į bažnyčią, pasirodo vidutinio ūgio vyras. Visų akys nukrypsta į jį. Jis kažką tyliai pasako ir atsiklaupia. Klaupiasi ir kiti. Parklumpu ir aš… Štai klūpintis būrys lėtai sujuda keliais aplik bažnyčią. Iš lėto slenka šventoriumi, su tylia malda lūpose… Jaunimas, moterys ir vyrai, netgi seneliai ir vaikai. Po kojomis švelni šventoriaus žolė. Greitai žolę pakeičia tako žvirgždas. Keliai dega. Štai ir gėdinga išdavikiška mintis – ar daug dar liko? Bet priekyje taip įprastai ir nužemintai linguoja to vyro figūra, kad gėdos nusvilintas skausmas kaip mat atlėgsta. Aplinkui susikaupę veidai ir lūpose malda… Tamsieji pašaliai pasimetę. Seka einančią klūpomis minią iš tolo… Fanatikai! Ironiškai šypsosi iš už šventoriaus tvoros, bet ir jie sutrikę… Iš tiesų kaip viskas paprasta ir kaip įstabiai išspręsta – atsiklaupti! Nusižeminti ir kartu tarsi pakilti, ištrūkti iš besigniaužiančių replių.

… tarp ūžiančių marių,

šių žemiškų karių,

mus puolančius stiprink ir vesk…

Šie senovinės mūsų giesmės naivūs ir griebiantys už širdies žodžiai taip sustiprino ir paguodė, kad užmiršom net fizinį skausmą. Žygio pabaiga priartėjo. Keliai pasidarė nejautrūs tiek, kad baisu į juos pažvelgti. O priekyje dar šaltas bažnyčios grindų cementas… Vargais negalais atsistojom. Ir kaip keista – skausmo kaip nebūta. Glaudžiu būriu susiburiame prie didžiojo altoriaus. Kunigas Juozas Zdebskis aukoja Šventas Mišias. Dar niekada nebuvo tekę būti tokiame dvasiniame pakilime. Viskas vyko tarsi vienu atokvėpiu – šventi liturgijos žodžiai niekad sąmonėje nebuvo taip aiškiai įsirėžę. Pajutau, kad esam ta – tikroji BAŽNYČIA! Anoji – pirmųjų pamaldų! Atpirkimas per kančią ir Prisikėlimas!

Dar viena mintis tuomet atėjo. Ar yra ten, užsieniuose, kur stovi įstabios katedros, kur niekas netrukdo melstis, – pati tikroji Bažnyčia? Nežinau, galbūt. Bet dabar tikrai žinau – čia, Lietuvoje, yra! Negali pasakyti, kur eiti, kad ją rastum. Bet ten, kur yra tokių žmonių, kaip kunigas Juozas Zdebskis, – ten ji tokia tikra ir reali, kaip tas ką tik patirtas fizinis skausmas.

Iš Algirdo Patacko prisiminimų