X amžiuje įstigus Šventosios Romos (Vokietijos) imperiją ir jos vadovui Otonui I inicijavus hercoginių vyskupijų struktūros joje sukūrimą (pavyzdžiui, Magdeburgo arkivyskupija buvo įkurta 968 metais), kilo popiežių valdžios krizė. Dėl to prasidėjo judėjimas už Bažnyčios reformą, jo centru tapo Kliuni (Cluny) benediktinų vienuolynas (įsteigtas 910 metais). Tokiomis sąlygomis buvo atnaujinama šv. Benedikto regula ir stiprėjo kuriama naujų vienuolynų kongregacija.
Benediktinas šv. Romualdas (950-1027) buvo vienas aktyviausių reformatorių. Jis 1012 metais Kampo Maldolyje įkūrė pirmąjį kamaldulių vienuolyną. Tuo metu vienuolių misijos į Šiaurės ir Vidurio Europos kraštus priklausė ir nuo popiežiaus, ir nuo imperatoriaus, o joms vadovavo valstybės remiama vyskupijų organizacija.
996 metais Romoje Otonas III (979-1002) buvo karūnuotas Šventosios Romos imperatoriumi. Tuomet kilo idėja atnaujinti imperiją ir sukrikščioninti Vidurio Europos šalis. Į šios idėjos realizavimą įsitraukė ir Lenkijos kunigaikštis Boleslovas Narsusis, nes prūsų krypties pasirinkimas atitiko jo interesus.
Šv. Adalberto Vaitiekaus (956-997) hagiografinės versijos paremtos pirmine informacija (Jono Kanaparijaus ir šv. Brunono iš Kverfurto parašytomis jo biografijomis).
Šv. Vaitiekus gimė 956 metais čekų Libicės kunigaikščių Slavnikidų šeimoje, Bohemijoje. Buvo pakrikštytas Vaitiekumi (Vojtech), o per Sutvirtinimo sakramentą Libicėje gavo Adalberto vardą. Mokėsi Magdeburgo katedros mokykloje, kur jo mokytoju buvo vienuolis Didysis Adalbertas, vėliau tapęs šventuoju. 983 metais Veronoje konsekruotas Prahos vyskupu. Tai pirmasis Prahos vyskupas. Deja, jau 988 metais turėjo palikti Prahą dėl nesutarimų ir vykti į Romą. Čia įstojo į Šv. Bonifaco ir šv. Aleksiejaus benediktinų vienuolyną Aventine, kur, kaip spėjama, 990 metų pabaigoje davė amžinuosius įžadus. Lenkijos kunigaikščiui Boleslovui Narsiajam pasiūlius, o popiežiui Jonui XV sutikus, 992 metų pabaigoje šv. Adalbertas Vaitiekus sugrįžo į savo vyskupiją Prahoje. Netoli Prahos, Brevnove, įsteigė benediktinų vienuolyną. Opozicijos priverstas, 995 metų pradžioje vėl pabėgo į Aventiną. 996 metais Romoje jis susipažino su Otonu III ir šv. Brunonu Bonifacu. Popiežius Grigalius V liepė vėl grįžti į Prahą, tačiau šv. Vaitiekus Adalbertas atsisakė tai padaryti, tad pagal Bažnyčios kanonus tapo dezertyru ir turėjo būti baudžiamas. Per privačią audienciją popiežius leido jam vietoj bausmės vykti į misiją pas pagonis prūsus.
Jis išvyko pas Pomeranijos prūsus. Iškeliavo lydimas tik dviejų palydovų Gaudento ir Benedikto 997 metų balandį ir nebegrįžo. Šv. Vaitiekaus kelionės, ypač mirties ir palaikų atgavimo, tikslios aplinkybės nėra žinomos, todėl egzistuoja kelios skirtingos prielaidos. Imperatoriaus Otono III pastangomis jau 999 metais šv. Adalbertas Vaitiekus buvo kanonizuotas – suteikus titulą – „Archiepiscopus Sancti Adalberti martyris“. 1000-aisiais Gniezne apsilankius Otonui III, įsteigta Gniezno arkivyskupija. Ten palaidoti šio šventojo palaikai, todėl Gnieznas tapo jo kulto centru.

* * *

Nuo 1831 iki 1914 metų Pažaislio kamaldulių vienuolyne šeimininkavo Rusijos Uspenijos soboro vienuoliai, kurie uždažė, kai kur užtinkavo Mykolo Archangelo Palonio freskas. Lietuvai 1918 metais atgavus nepriklausomybę, labai lėtai aiškėjo Pažaislio bažnytinio meno kūrinių paslaptys.
Pažaislio vienuolyno ikonografinėje kūryboje pastebimas suporinimo, sudvejinimo principas, pavyzdžiui, du šventieji vienuoliai Benediktas ir Romualdas, du balandžiai, geriantys iš vienos taurės, – vienuolių kamaldulių ordino herbas, dviguba lelija – Pacų herbas, dvi Šventųjų vartų dalys, Senasis ir Naujasis testamentai, du izraelitų tautos išėjimai iš nelaisvės, du sienų paveikslai presbiterijoje, zakristija ir kapitula, du koridoriai ir t.t.
Krikščioniškųjų misijų tema kaip tik ir pratęsiama koridoriuose abipus presbiterijos: šiaurinėje dalyje prie kapitulos ir pietinėje dalyje prie zakristijos – vienuolikos paveikslų cikluose, kuriuose pasakojama apie du šventuosius misionierius. Pagal tą principą ir koridorių paveikslų cikluose turėtų būti pavaizduotos dvi krikščioniškosios vienuolių benediktinų misijos.
Dėl šv. Brunono misijos į Lietuvos paribį (974-1009) freskų buvo aišku, o štai dėl šv. Vaitiekaus Adalberto misijos ilgą laiką buvo tvirtinama, kad šiauriniame koridoriuje priešais kapitulą piešiniuose pavaizduotas šv. Bogumilas. Tik 1990 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjus atidžiau nagrinėti, išanalizavus visų kūrinių siužetus, buvo įsitikinta, kad tai šv. Vaitiekaus Adalberto misijos pavaizdavimas.
Sienose ir skliautuose išdėstytuose paveiksluose vaizduojama (iš kairės): „Šv. Vaitiekus Adalbertas konsekruojamas Prahos vyskupu“, „Šv. Vaitiekus įsteigia benediktinų vienuolyną Brevnove“, „Šv. Vaitiekus atsisako Prahos vyskupystės“, „Šv. Vaitiekus rengiasi misijai“, „Kelionės pradžia“, „Šv. Vaitiekaus pamokslas“, „Šv. Vaitiekaus malda“, „Šv. Vaitiekaus mistinis atsiradimas Gniezne“, „Angelai palydi šv. Vaitiekų“, „Šv. Vaitiekaus ėmimas į dangų“, „Šv. Vaitiekaus vainikavimas“. Kai kuriuose paveiksluose yra ištrupėjusių fragmentų. Cikle nėra paveikslo, kuriame būtų pavaizduotas šv. Vaitiekaus nužudymas, matyt, dėl to, kad nėra tiksliai žinomos mirties aplinkybės.
Šventojo kankinystę liudija svarbūs skulptūrinio vaizdavimo elementai: keturios palmės šakos, kurios jungia visus tris apoteozinius paveikslus; perkištos per karūnas, papuoštos perlais ir lelijų žiedais, jos suteikia iškilmingumo.
Pagaliau mes, Šv. Vaitiekaus Adalberto pasaulietinio ordino riteriai, plačioji visuomenė džiaugiamės, kad turime tvirtą giją, siejančią mus visus su Praha ir Gnieznu, nes šv. Vaitiekaus misijos paveikslų ciklas Pažaislio vienuolyne dar labiau suartins čekų ir lietuvių tautas. Privalome gausinti ir plėsti šiuos kultūrinius ryšius.