Nors Dievo gailestingumo kulto lopšys yra Vilnius, piligrimų centru tapo šalia karališkojo Lenkijos miesto esantys Lagievnikai, o dešimtmečiu už originalą vėlesnė vadinamoji krokuvietiška Gailestingojo Išganytojo paveikslo versija kur kas labiau žinoma pasaulyje už vilnietiškąją. Kaip tai atsitiko? Aiškinamės drauge su politikos mokslų daktare, Jogailos universiteto dėstytoja Małgorzata Stefanowicz. Vilniuje katalikiškoje lenkų šeimoje gimusi ir augusi moteris apie Lietuvos sostinėje esantį gailestingumo kulto paveldą ir pati sužinojo tik išsikrausčiusi gyventi į Krokuvą.

Vilniaus Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne iš Lagievnikų atvykusi Faustina Kowalska praleido apie trejus metus nuo 1933-iųjų, čia nuodėmklausio Michało Sopoćkos raginama pradėjo rašyti dienoraštį, o 1934 m. Eugeniuszas Kazimirowskis nutapė Jėzų, kurį šventoji Faustina regėjo vizijose. Paveikslo garbinimas – tik dalis Dievo gailestingumo kulto. Jį sudaro ir Dievo gailestingumo šventė, minima pirmą sekmadienį po Velykų, gailestingumo vainikėlio malda ir gailestingumo valanda (trečia po vidudienio).

„Tiksliai negalime pasakyti, kaip gailestingumo kultas Lietuvoje plito tarpukariu, rengiame projektą, kad tai ištirtume. Žinoma, Faustinai išvykus iš Vilniaus buvo bandoma išsaugoti jos dvasinį paveldą“, – kalba M. Stefanowicz.

Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys patvirtino Dievo gailestingumo vainikėlį lietuvių kalba, savo arkivyskupijoje leido per Atvelykį švęsti Dievo gailestingumo šventę. Nors lenkakalbėje literatūroje rašoma, kad arkivyskupas kovojo su lenkiškumu, šventę jis įvedė paprašytas lenkų kunigų ir jam nekilo problemų dėl vadinamo „lenkiško“ pamaldumo. Į visos Katalikų Bažnyčios liturginį kalendorių gailestingumo sekmadienį įvedė šv. popiežius Jonas Paulius II 2000-aisiais. Tais pačiais metais buvo kanonizuota ir Faustina.

Kuo skiriasi krokuvietiškas ir vilnietiškas paveikslai?

Originalus gailestingojo Jėzaus paveikslas, esantis Vilniaus senamiesčio Dievo Gailestingumo šventovėje, šiandien menkai žinomas. Kur kas populiaresnė krokuvietiška jo versija, sukurta dešimtmečiu vėliau Adolfo Hylos. Jis nutapė daugiau nei 200 skirtingų atvaizdų ir siuntinėjo juos parapijoms. Šiandien Lenkijoje vargiai rastume bažnyčią be šio paveikslo reprodukcijos. Pasak pašnekovės, didelis krokuvietiškojo paveikslo populiarumas sumenkino pirmojo versiją.

E. Kazimirowskio paveikslas, kurio tamsiame fone vaizduojamas Jėzus kaire ranka liečiantis drabužį ties širdimi, iš kurios trykšta balzganas ir raudonas spinduliai – vanduo ir kraujas, nepatiko nei pačiai Faustinai, nei jos aplinkai. Jis laikytas vienuolyno koridoriuje atsuktas į sieną. Faustina prašė Kazimirowskį kelissyk darbą pertapyti, kad kuo labiau atitiktų jos vizijas. Tuo metu A. Hyla kūrė pagal savo įsivaizdavimą, Faustinos neprižiūrimas.

Pašnekovė pasakoja, kad M. Sopoćko pastarojo dailininko kūrinį laikė neliturginiu dėl kelių priežasčių. Visų pirma Vilniaus paveiksle Išganytojas stovi ramiai, vaizduojamas momentas, kai prisikėlęs Kristus pasirodo mokiniams ir sako „ramybė jums“. Krokuvietiškoje versijoje Kristus eina, vienas klubas pakeltas, atvaizdas šiek tiek feminizuotas. Kazimirowskio paveiksle aplink Kristų – tamsus fonas. Jo prasmė tokia – jei Kristaus nebūtų, panirtume tamsybėse. Hyla Išganytoją vaizdavo skirtinguose fonuose – gamtos ar miesto. Jis norėjo parodyti, kad Kristus ateina pas mus, kur bebūtume. Vilniaus paveiksle Kristus ranka rodo į širdį, suteikia išrišimą, o Krokuvos – ranką iškėlęs aukštai sveikina žmones. Galiausiai, originale Jėzus žvelgia žemyn, lyg nuo kryžiaus, o Hylos versijoje – tiesiai į mus.

Pasak Małgorzatos, lenkams nepriimtini nukrypimai nuo jų Dievo Gailestingumo kulto versijos, istorija apie Vilniaus paveikslą ir kitokią jo prasmę. Pavyzdžiui, Lagievnikuose dažnai pasakojama, kad Kazimirowskio paveikslas Faustinai nepatiko ir dėl to reikėjo antro paveikslo. Iš tiesų savo dienoraštyje ji rašė, kad tame paveiksle Kristus pavaizduotas ne toks gražus kokį ji matė. Be to, nutylima, kad Hylos paveikslas nutapytas Faustinai mirus, taigi nežinome, ar jo versija būtų patikusi labiau.

Jono Pauliaus II indėlis

Dievo gailestingumo kulto istorijos kelias – pilnas posūkių. Lagievnikuose prie Krokuvos nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas Vatikane nebuvo sutiktas palankiai. Po Antrojo pasaulinio karo į Balstogę iš Vilniaus išvykęs palaimintasis kunigas M. Sopoćko, kaip ir šventoji Faustina dėl kulto propagavimo prarado gerą vardą. Pačioje kunigo gyvenimo pabaigoje kultas buvo uždraustas ir jis tam pritarė, nes tikėjosi, kad kultas apsivalys. Faustinos dienoraštis Vatikano taip pat buvo atmestas, dėl jo pripažinimo ir naujo vertimo Vatikano II Susirinkimo metais daug dirbo tuometinis Krokuvos arkivyskupas Karol Wojtyła. Jis apskritai įdėjo daug pastangų, kad Dievo gailestingumo kultas sklistų, o Lagievnikai taptų piligrimų traukos centru.

Užsieniečiams, kaip pasakoja M. Stefanowicz, nesudėtinga suprasti Lagievnikų perduodamą žinią, jos naratyvas paprastas – paveikslas nutapytas pagal Faustinos vizijas, kurias ji surašė dienoraštyje, jį aplankyti galima ten pat, kur vienuolėgyveno ir yra palaidota. Kaip teigia pašnekovė, sunku būtų mūsų regiono istorijos nežinantiems žmonėms nupasakoti, kad Faustina gyveno Vilniuje, kai jis priklausė Lenkijai, kad originalas buvo išgabentas į Baltarusiją, kad grįžo dar sovietmečiu, kad dėl jo kilo nesutarimai tarp lietuvių ir lenkų ir pan.

Tiesa, detektyvinė istorija apie dešimtmečius trukusias dramatiškas Vilniaus paveikslo klajones pasakojama tarptautinei auditorijai skirtame 2016 m. filme „Pirmasis Dievo gailestingumo paveikslas. Nežinomo šedevro negirdėta istorija“ (rež. Danielis di Silva). „Jei norėtume skleisti kulto vystymosi Vilniaus versiją, reikėtų gerai pagalvoti, kaip tą sudėtingą istoriją papasakoti. Žmonės iš Šiaurės ar Lotynų Amerikos negalėtų jos suprasti“, – kalba mokslininkė.

Prisidėjo ir teisė platinti relikvijas

Gausi Dievo Motinos Gailestingumo seserų kongregacija Lagievnikuose gyvena nuo XIX a. Seserys saugo teises į Faustinos dienoraščio leidybą. Šalia vienuolyno – didžiulė dar komunistinės Lenkijos laikais pastatyta Dievo Gailestingumo šventovė ir neseniai atsidaręs milžinikškas Jono Pauliaus II centras, kur gali burtis minios tikinčiųjų. Kaip pasakoja Małgorzata, Lagievnikai geriau žinomi pasaulyje nei Vilnius ir dėl to, kad čia gyvenančios seserys turėjo teisę spręsti, kam siųsti Faustinos relikvijas. Buvo tikimasi, kad su jomis tikinčiųjų bendruomenės priims ir krokuvietišką paveikslą.

„Lagievnikai turi visumą elementų, reikalingą informacinių srautų valdymui“, – teigia pašnekovė. Jaunų katalikų dėmesį Lagievnikai patraukė 2016 m., kai Krokuvoje vyko Jaunimo pasaulio dienos ir lankėsi popiežius Pranciškus. Iš viso Lagievnikus, sulaukiančius apie 2 milijonų piligrimų per metus, aplankė trys popiežiai.

Vilniaus potencialas. Ar esame pasiruošę?

Tačiau Vilniuje irgi gausu gailestingumo kulto paveldo: originalus paveikslas Dievo gailestingumo šventovėje, šv. Faustinos namelis Antakalnyje ir namas Bokšto gatvėje, kuriame gyveno pal. M. Sopoćko, neseniai Juodšiliuose konsekruota jo vardo bažnyčia, Aušros Vartai, kur pirmą kartą Gailestingojo Jėzaus paveikslas parodytas viešumoje, šv. Mykolo bažnyčia, kurioje jis oficialiai eksponuotas etc. Pasak M. Stefanowicz, šio paveldo – per akis, potencialas yra, tačiau kyla klausimas, ar Vilnius yra pasirengęs piligrimų minioms. „Masinis religinis turizmas, koks vyksta Lenkijoje, čia neįmanomas. Neturime nei kur piligrimus apgyvendinti, nei kur autobusus pastatyti šalia Gailestingumo šventovės, nei jie tilptų toje mažytėje bažnyčioje. Dabartiniai religinio turizmo mastai atitinka turimas galimybes“, – sako ji.

Plačiai nuaidėjo konfliktas, įsižiebęs Vilniaus arkivyskupijai nutarus paveikslą iš šv. Dvasios bažnyčios perkelti į gretimą Dievo gailestingumo šventovę. Pasak M. Stefanowicz, lenkiškos parapijos pastangos saugant paveikslą sovietmečiu, puoselėjant kasdienę vainikėlio maldos tradiciją ir įvedant Gailestingumo savaitę išties svarbios. Būtent dėl to Dievo Gailestingumo kultą geriausiai iš visų Vilniuje gyvenančių etninių grupių pažino lenkai.

Małgorzata džiaugiasi, kad apie jį dabar sužino vis daugiau žmonių: „Gerai, kad paveikslui rasta vieta universalioje bažnyčioje, kad jis neliko lenkiškiškoje erdvėje, nes ir šv. Faustinos pranašystė netelpa siauruose etniniuose remuose. Dievo Gailestingumas peržengia visus kultūrinius, kalbinius, tautinius skirtumus, jis visus krikščionis jungia, o ne skaldo, – kalba ji. – „Tikiuosi, kad Gailestingumo šventovė bus įtraukta į popiežiaus Pranciškaus maršrutą, jei jis atvyks į Lietuvą kitais metais. Tai būtų proga pasakoti pasauliui apie paveikslą ir nepaprastą jo istoriją, per jį gautas malones, apie šventąją Faustiną ir Vilnių kaip Dievo Gailestingumo kulto lopšį“.

„Vienintelis kelias – bendradarbiavimo. Negalima nuvertinti to, kas buvo padaryta Lagievnikuose. Svarbiausia ne parodyti, kad mūsų miestas geresnis, o aiškinti, kodėl yra du paveikslai, kokie jų skirtumai, kaip šios dvi tradicijos persipina ir papildo viena kitą“, – teigia M. Stefanowicz. Anot jos, žinių apie Gailestingąjį Jėzų trūksta visiems lietuviams, net ir vilniečiams, todėl visiems verta pasistengti, kad Jo atvaizdas taptų toks pat atpažįstamas kaip Aušros Vartai ar Kryžių kalnas.