„Pats tik Viešpats Dievas težino, kiek katalikų šventais paliko. Bažnyčia šv. skaito pačių mūčelninkų kelis kartus tūkstantį tūkstančių ir nemaž kitų ištikimų tarnų Viešpaties. Todėl, jei kas norėtų bent vardus visų šventųjų surašyti, dideles prirašytų knygas. Ką aš žinodamas, apsakymą darbų gaujos tarnų Dievo palikau kitiems už mane stipresniems, o pats surašiau žyvatus tų tiktai šventųjų, kurių vardais mūsų krašto žmonės užvis geba vadintis. Už tikro gražu bus ne vienam žinoti, kuomi buvo jo užtarytojas, arba patronas, ką gero padarė ir kaip elgdamos šventu tapo…” Motiejus Volončevskis Vyskupas („Žyvatai šventųjų. Gyvenimas šventųjų Dievo“)
Garbusis Žemaičių vyskupas labai taikliai apibūdino šventųjų ir palaimintųjų skaičių, o mums gi smalsu – kiek šventųjų išugdė Lietuvos žemelė. Ko gero tūlas žemaitis ar lietuvis įvardins tik porą – šv. Kazimierą ir gal Palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Dar, nuoširdžiai tikėdami, savinamės ir šv. Antaną, pamiršdami, kad jis kilęs iš Portugalijos.
Gavėnios šeštadienio pašnekesiai Varnių parapijos klebono Domo Gatauto iniciatyva šiemet varniškius supažindis su šventaisiais, kilusiais iš Lietuvos.
Lietuvos gimtadienio – kovo 11-tos vakarą susirinkusius į šv. Mišias ir vėliau seniūnijos salėje kanauninkas Andriejus Sabaliauskas supažindino su beveik nežinomu lietuviu šventuoju Juozapu Rapolu Kalinausku. Ši pavardė daug kam asocijuojasi su vienu iš 1863 m. sukilimo vadų Konstantinu Kalinausku. Nelabai ir klystama, nes abu Kalinauskai buvo šio sukilimo vadai, abu buvo sekami, suimti ir kalinti. Tik Juozapui pavyko likti gyvam, bet teko ragauti karčios Sibiro tremtinio duonos. Ir vėl lieka tik stebėtis, o ir apgailestauti, kad beatifikacijos bylą dėl paskelbimo Palaimintuoju vėliau ir Šventuoju pradėjo ne tautiečiai, o kaimyninės šalies Lenkijos tikintieji.
Būsimas šventasis Juozapas Kalinauskas gimė 1835 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, bajorų šeimoje. Tėvas Andriejus – Vilniaus universiteto profesorius, motina – Juzefa Polonska, kuri mirė net nespėjus pakrikštyti naujagimio Juozapo. Mažylio ir vyresnio brolio Viktoro auklėjimu rūpinosi jaunesnioji motinos sesuo, kurią A. Kalinauskas netrukus vedė ir kuri jam pagimdė dar tris vaikus. Kai po keleto metų mirė ir ji, A. Kalinauskas vedė trečią kartą. Išsilavinusi, labai pamaldi, gailestinga – taip ją vėliau prisiminė J. Kalinauskas naująją pamotę, todėl mylėjo ją kaip tikrą motiną.
J. Kalinauskas buvo labai gabus, stropus ir pareigingas mokinys, tad nenuostabu, kad vos 15 metų jis aukso medaliu baigė Vilniaus bajorų institutą. Vėliau mokėsi agronomijos, bet suprato, kad ši specialybė ne jam, perstojo į inžinerinę mokyklą Peterburge, kurioje buvo rengiami carinės armijos karininkai, baigė ją leitenanto laipsniu. Vėliau J. Kalinauskas labai dėl to gailėjosi ir sakė, kad tuomet jam derėjo stoti į kunigų seminariją, kadangi to nepadarė, savo jaunystę laikė prarasta.
Gyvenimas svetur buvo kupinas vidinių krizių, kankino tėvynės, namų ilgesys. Apie skausmingus gyvenimo prasmės ieškojimus, apie galimą santuoką, liudija frazė viename iš laiškų namiškiams: „Mano bėda ta, kad ieškau dvasios, o randu materiją“. Peterburge J. Kalinauskas išgyveno ir religinę krizę. Čia gyvendamas nustojo eiti sakramentų. Vėliau jis rašė, kad apleisdamas religines praktikas sielos gelmėse vis dėlto jautė stiprų vidinio pamaldumo poreikį, nors nebuvo tam balsui klusnus.
Kaip gabus inžinierius buvo pasiųstas tiesti Odesos–Kursko geležinkelį. Nuošalios, mažai apgyvendintos vietovės po Peterburgo šurmulio atrodė tarsi ramybės oazė, tai leido daug ramiau žvelgti į gyvenimą, tapo abejingesnis ir jo teikiamiems malonumams. Buvo labai paprastas ir su pavaldiniais bendravo ne taip, kaip kiti karininkai. Jei kuris darbininkas susirgdavo ir nebuvo kam dirbti, J. Kalinauskas mundurą pakeisdavo darbiniu švarku ir dirbo lygiai su kitais darbininkais.
Pasitraukęs iš tarnystės carinėje kariuomenėje, įsijungė į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą, tapo karo ministru Vilniaus srityje. Tuo metu J. Kalinauskas vėl išgyveno labai sudėtingą dvasinių permainų laikotarpį. Po dešimties metų pertraukos atlikęs išpažintį, jis grįžo į Bažnyčios prieglobstį. Nuo tada kasdienė malda, išpažintis kas savaitę, Komunija buvo jau nebeatsiejama jo gyvenimo dalis.
1864 m. pavasarį buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, tačiau tėvo pastangų dėka bausmė pakeista 10 m. tremtimi į Sibirą. Kalinauskas pateko į Usolės druskos kasyklas. Fizinis, emocinis ir dvasinis diskomfortas, kurį patyrė dar labiau priartino J. Kalinauską prie Dievo, pagelbėjo naujai atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti dar jautresniu kito žmogaus skausmui. Jis nusprendė kiekvieną atokvėpio minutę skirti pasiruošimui vienuolystei: tobulino užsienio kalbų įgūdžius (mokėjo jų daugiau nei dešimt), domėjosi Bažnyčios istorija, skaitydamas knygas, kurias jam siuntė namiškiai. Nepalaužiamas tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, valios tvirtybė, dvasios gilumas buvo tos savybės, kurios padėjo jam ištverti sunkią tremtinio dalią, buvo atrama ir paguoda savo likimo broliams. Ne vienam mirštančiajam jis buvo šviesa, stiprinanti nemirtingumo viltį. Tremtiniai net sudėjo litaniją, kurioje skambėjo žodžiai: per Kalinausko užtarimą, gelbėk mus Viešpatie.
Paskelbus dalinę amnestiją, J. Kalinauskas liko Irkutske, tęsė dar Usolėje pradėtą pedagoginę veiklą, dalyvavo Rusijos Geografijos draugijos Sibiro sk. veikloje, kartais dalyvaudavo mokslinėse ekspedicijose. 1872 m. tremties bausmę buvo leista pabaigti Permėje ir Smolenske. Grįžimą lydėjo nemažai nusivylimų, viskas bylojo, kad jo bei jo bendražygių auka buvo beprasmė…
1874 m. pradžioje J. Kalinauskui Paryžiuje buvo pastikėtas kunigaikščių Čartoriskių sūnaus Augusto auklėtojo darbas. 1877 m. ir mokinys, ir mokytojas tapo vienuoliais: Augustas Čartoriskis (2004 m. paskelbtas šventuoju) tapo saleziečiu, o pats J. Kalinauskas įstojo į karmelitų vienuoliją, priėmė Juozapo Rapolo vardą. Kiek vėliau vienuolyne jam buvo sudarytos sąlygos studijas baigti per trejus metus vietoj šešerių, atsižvelgiant į amžių, išsilavinimą, gyvenimiškąją patirtį. 1882 m. gavo kunigo šventimus ir netrukus buvo išrinktas vienuolyno vyresniuoju. Apvaizda lėmė, kad gyvenimo dalį jis praleido Vadovicuose, Karolio Wojtylos gimtinėje, kur pastatė vienuolyną. Išsiskyrė pamaldumu, apaštaliniu uolumu, buvo vertinamas kaip geras dvasios vadovas. Nors uždaro vienuolyno regula draudė susitikinėti su tikinčiaisias, tėvas Rapolas šią taisyklę nuolat laužė, nes negalėjo atsakyti žmonėms, kurie plūdo pas jį norėdami su juo pabendrauti, laukdami eilėje prie vienuolyno kartais po kelias paras.
Ilgą laiką sirgęs džiova, daug iškentėjęs, skausmingai pažinęs Dievo sukurtąjį pasaulį, išdalijęs save žmonėms, rodydamas jiems kelią j asmeninį nemirtingumą, tėvas Rapolas 1907 m., iškeliavo į amžinybę. Buvo palaidotas vienuolyno kapinėse. Netrukus jo kapas ėmė garsėti stebuklais. Žmonės plūste plūdo prie kapo, tikėdamiesi jo pagalbos pasiimdavo su savimi žiupsnelį žemės nuo jo kapo. Vienuoliams teko sunkus uždavinys, užlaikant tvarkingą jo kapą, tad po trejų metų jo palaikai buvo perkelti į vienuolyno koplyčią. Po maždaug dviejų dešimtmečių Vadovicuose, šiame Kalinausko šventumo garsą liudijančiame vienuolyne dešimtmetis Karolis Wojtyla priėmė Pirmąją Komuniją, taip pat iš karmelitų dvasingumo kilusį šakplierių, ant kaklo dėvimą Karmelio Marijos „saugantį apsiaustą“ – kurį nešiojo visą gyventimą ir su juo buvo palaidotas. Tėvo Rapolo Kalinausko gyvenimo didvyriškumas ir šventumas ypač žavėjo Karolį Wojtylą, darė jam didelę įtaką nuo pat jaunystės.
1983 m. birželio 22 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė tėvą Rapolą Bažnyčios palaimintuoju, 1991 m. lapkričio 17 d. Šv. Petro bazilikoje Romoje palaimintąjį Juozapą Rapolą Kalinauską paskelbė šventuoju. Galime dižiuotis, kad turime šį šventąjį, tikrą lietuvį. Jo vardu pavadinta Vilniaus r. Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko gimnazija – trikalbė gimnazija, puoselėjanti tautinių bendruomenių tradicijas ir kultūrą. Ten pat veikia ir Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko bažnyčia.
Džiūgauki, gimtasis Šventojo mieste, su joje esančia Aušros Vartų šventove, Džiūgauki, Vilniau! Džiūgauki, žemiškoji t. Rapolo Kalinausko tėvyne! (Jonas Paulius II. Kanonizacijos iškilmė 1991 m. lapkričio 17 d.)
