Šiemet sukako 115 metų, kai 1901 m. sausio 21 d. Šašaičių kaime, Žemaičių Kalvarijos apskrityje (Telšių r.), gimė kun. dr. Kazimieras Prialgauskas – bažnytinės teisės daktaras, buvęs Telšių kunigų seminarijos profesorius, Telšių vyskupijos Tribunolo viceoficjolas, žydų gelbėtojas ir politinis kalinys.
Jo tėvai augino septynis vaikus – tris dukras ir keturis sūnus. Vyriausioji buvo Ona, antrasis – Kazimieras, dar buvo Adelė, Zofija, Anicetas, Alfonsas, Aleksandras. Tėvai turėjo trijų hektarų žemės sklypelį prie 18-osios Kalnų koplyčios. 1908-1909 metais Kazimieras mokėsi Žemaičių Kalvarijos „Saulės“ lietuvių gimnazijoje. Ją uždarius, 1910-1915 metais mokėsi Telšių rusiškoje mokykloje (nes kitų nebuvo). 1915-1917 metais buvo karas, todėl tuo metu niekur nesimokė. 1918-1919 metais mokėsi Telšių M. Valančiaus gimnazijoje. Jausdamas Dievo kvietimą, tėvų palaimintas, 1919 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, studijavo universitete. Čia pasižymėjo neeiliniais gabumais filosofijos ir teologijos mokslams, subtiliu bendravimu su konfratrais ir profesūra, čia subrendo kunigystei. Parodė neeilinius gabumus filosofijai ir teologijai. 1925 m. birželio 14 d. vyskupo Juozapo Skvirecko įšventintas kunigu. 1925 m. birželio 16 d. paskirtas Skuodo vikaru ir religijos mokytoju mokyklose. Jį, pasižymėjusį pedagoginiu taktu, ypatinga tolerancija, mąstymo gilumu, 1927 m. rugpjūčio 12 d. vyskupas Justinas Staugaitis paskyrė Telšių vicekancleriu, notaru ir savo asmeniniu sekretoriumi. 1929 metų rugsėjį kun. K. Prialgauskas pradėjo studijuoti teologijos mokslus Insbruke (Austrija), o 1930-1932 metais studijavo bažnytinę teisę Romoje, Grigaliaus universitete. Jam buvo suteiktas bažnytinės teisės daktaro laipsnis. 1932 m. rugpjūčio 12 d. kun. dr. K. Prialgauskas paskirtas Pagėgių klebonu (čia pradėjo statyti bažnyčią); 1935 m. sausio 12 d. paskirtas Telšių kunigų seminarijos profesoriumi, dėstė bažnytinę teisę ir kitus dalykus (dirbo iki seminarijos uždarymo 1946 metais). 1943 m. sausio 8 d., šalia einamų pareigų, pridedamos viceoficijolo pareigos; vyskupiją valdant prelatui Justinui Juodaičiui, 1946-1950 metais, buvo Telšių kurijos kancleris. Areštavus vyskupą Pranciškų Ramanauską, darbas kurijoje pasidarė sunkus – dažną savaitę areštuojami kunigai, patys saugumiečiai be perstojo lankydavosi raštinėje ir pietų metu, įžūliai visur lindo, kažko vis ieškojo. Ne vienas kunigas laukė savo arešto dienos. O ta valanda kun. K. Prialgauskui išmušė 1950 m. rugsėjo 4 d. Telšiuose, kai buvo suimtas saugumiečio Vaičekausko. Nuo rugsėjo 7 d. iki lapkričio 4 d. laikytas ir tardytas Vilniaus KGB rūsiuose už tai, kad nieko nepasakoja apie vyskupą P. Ramanauską, kanauninką J. Juodaitį, kitus kunigus. 1950 m. spalio 31 d. nuteistas 10 metų lagerio, nuo lapkričio 4 iki 1951 m. kovo 14 d. kalintas Lukiškių kalėjime, o nuo 1951 m. kovo 15 d. iki kovo pabaigos kalintas Leningrado persiuntimo kalėjime, paskui persiųstas į Vologdos persiuntimo kalėjimą, nuo 1951 m. balandžio 7 d. iki 1954 m. liepos 2 d. buvo tremtyje – Archangelsko srities Ercevo lageryje. 1954 m. liepos 2 d. kun. dr. K. Prialgauskas paleistas iš lagerio. Grįžo su didele barzda. Tokį, sakydavo, lageryje labiau gerbė. 1954 m. spalio 9 d. gavo vyskupijos valdytojo raštą, kuriame buvo paskirtas Babtų altaristu, laikinai gyveno ir dirbo Vilijampolės bažnyčioje. Čia dirbo nuo 1954 metų rugsėjo iki 1955 m. balandžio 30 dienos. Telšių vyskupijos valdytojui pareikalavus grįžti į savo vyskupiją, nuo 1955 m. gegužės 1 d. pradėjo eiti Kuršėnų altaristo ir vikaro pareigas. 1975 m. spalio 14 d. persikėlė į Palangą ir nuo spalio 20 d. buvo Palangos altaristu. Mirė 1988 m. rugpjūčio 2 d. Klaipėdos ligoninėje, rugpjūčio 5 d. palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse. Gimtoji žemė priglaudė daug iškentėjusį savo sūnų. Į laidotuves susirinko 60 kunigų ir gausus būrys tikinčiųjų. Vysk. Antanas Vaičius kartu su 37 kunigais koncelebravo šv. Mišias ir pasakė pamokslą. Gedulingų apeigų metu pamokslą pasakė kanauninkas Juozapas Miklovas. Atsisveikinimo žodį prie kapo tarė kun. dr. Petras Puzaras ir kun. Alfonsas Svarinskas.
Kun. dr. K. Prialgauskas pasižymėjo ir kaip žydų gelbėtojas. 1941 metų pabaigoje pas jį, Telšių kunigų seminarijos profesorių, atėjo Vladislava Vaicekauskienė, prašydama pagalbos jos slėptoms žydėms Elai Blankienei ir jos dukrai Chanai, nes toliau slapstyti jos namuose darosi labai pavojinga. Kunigas parūpino joms slaptavietę pas labai neturtingą seną moterį Julę. Kadangi ji neturėjo kuo maitinti, tai V. Vaicekauskienė paruošdavo maisto, o vakarais jį nunešdavo jos dukra Janina Visockienė su vyru Vladu. Tačiau pikti žmonės įskundė Julę esą ji slapstanti žydus. Kilo grėsmė visiems, prie to prisidėjusiems. Tada kun. dr. K. Prialgauskas vėl surado slaptavietę, o V. Vaicekauskienė ir toliau gamino maistą, kurį nunešdavo jos dukra J. Visockienė su vyru. Kun. dr. K. Prialgauskas su V. Vaicekauskiene naktimis dar ne kartą pervesdavo gelbėtas žydes vis į naują slaptavietę. 1993 metais į Lietuvą iš Johanesburgo atvykusi Chana Blankaitė-Restienė pasakojo, kad jų pažįstamas ūkininkas Godelis 1943 metais sutiko ją kartu su motina išvežti į Šiaulių getą.
1997 m. rugsėjo 16 d. kun. dr. K. Prialgauskas ir jo brolis Anicetas Prialgauskas (abu – po mirties) prezidento Algirdo Brazausko buvo apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. Kunigo apdovanojimą atsiėmė Telšių vyskupijos kurijos atstovas, dalyvavo jo sesuo Adelė Daukšienė, o Aniceto – jo žmona Liuda Gedminaitė-Prialgauskienė ir dukra Marija Prialgauskaitė-Jakimavičienė.
Kuršėnuose kun. dr. K. Prialgauskas parašė „Naujo gyvenimo“ įspūdžius, užfiksavo beveik ketverių metų išgyvenimus. Juos atidavė brolio Aniceto dukrai Lilijanai Prialgauskaitei-Šamšonienei. Moteris pasakojo, kad, kai 1972 metais mirė jos tėvas, kuriam buvo tik 64-eri, dėdė kunigas tapo jai kaip tėvas, daug padėjo jai, mediciną studijavusiai studentei. Bet tai, kad dėdė kunigas buvo politinis kalinys, labai pakenkė jo artimiesiems. Štai brolis Anicetas, Nepriklausomos Lietuvos laikais buvęs teisininku, sovietmečiu negalėjo dirbti šio darbo, todėl baigė Miškų ūkio technikumą, dirbo Jurbarko rajono girininkijose, tik vėliau persikėlė į Šiaulius, dirbo prekybos įstaigose, bet buvo atleistas dėl brolio kunigo „nuodėmės“ ir tik gyvenimo pabaigoje gavo juriskonsulto darbą. Kunigas dažnai gailėdavosi, kad karo metais nepasitraukė į Vakarus. Tam labai priešinosi Aniceto žmona Liuda (1999), vėliau nuo kagėbistų irgi daug nukentėjusi dėl rezistencinės veiklos dauginant pogrindinę spaudą. Daug priekaištų dėl to, kad dėdė buvo kunigas ir dar politinis kalinys, išgirsdavo ir jo dukterėčia, gydytoja dirbusi L. Šamšonienė. Ji išsaugojo dėdės kunigo prisiminimus ir mielai dalijasi jais su „XXI amžiaus“ skaitytojais.
Naujas gyvenimas
Iš prisiminimų (1950 09 04 – 1954 07 02)
Kun. Kazimieras Prialgauskas
Suėmimas einant iš kurijos
1950-ieji metai. Dirbu vyskupijos kurijoje viceoficijolo pareigose. 1949 m. gruodžio 19 dieną, sulaikius vyskupijos valdytoją kan. Justiną Juodaitį, valdytojo pareigas pradėjo eiti kan. Petras Maželis. Rugpjūčio mėnesį atostogas leidžiu Palangoje. Rugpjūčio 27 dieną grįžau į Telšius. Neilgam. Laikas mums, Bažnyčios tarnautojams, nieko gero nežada.Vien iš Telšių vyskupijos jau daugiau kaip 60 kunigų kalėjimuose. Areštams dar galo nesimato. Saugumas „stengiasi“, „uoliai“ dirba. Telšiuose iki vasaros dirbęs saugumo viršininkas, sukalbamas ir pavaišinamas Nikolajus Andrejevičius Osininas iškeltas į Varnius. Jo vieton atkeltas lietuvis, kilęs nuo Nevarėnų Vaičekauskas – „uolesnis“ ir piktas. Dažnai lankosi Kličius iš Plungės, ten jau „sutvarkęs“ kelis kunigus (Pukį, Budvytį, Pupaleigį), rodo savo „uolumą“ ir Telšiuose. Vienas ir antras aplanko, kamantinėja, priekaištauja.
Rugsėjo 4 dieną 13 valandą einu iš kurijos būstinės į Katedrą, prie kurios turėjau kambarį. Kelią pastoja Vaičekauskas, kviečia užeiti į saugumą (dabar ten milicijos būstinė). Jau nepasipriešinsi, nuveda į vidų. Ten belaukiąs manęs nedidelio ūgio, pablyškusio veido (kaip daugumos saugumiečių) rusas. Pradžioje dar abu klausinėjo, ar Katedroje nėra brangių auksinių daiktų, brangenybių ir, kai atsakau, jog nėra, tada pakišo man perskaityti orderį, parašytą rusiškai rugpjūčio 29 dieną Vilniaus prokuroro mane areštuoti. Taigi 1950 m. rugsėjo 4 d. 13 val. esu sulaikytas. Laisvei – sudiev. Tuoj pareikalavo atiduoti viską, ką turėjau kišenėse – dokumentus, pinigus, portfelį. Pasakė, kad eis į mano butą daryti kratą ir kad galiu surašyti, ko pageidaučiau, kad atneštų iš mano kambario. Sakau turbūt kaip vykstant į kurortą, – pradedant dantų šepetuku, baltiniais, paltu ir, kadangi kurortas gali būti šaltam krašte, tai dar tam žygiui pasiūtus kailinukus, vailokus… ir bent kiek maisto, kurį suruoš šeimininkė. Po to nusivedė į požemines rūsio patalpas, įsakė nusirengti, padarė kratą rūbuose, išpjovė metalines sagas ir atidavė apsirengti. Atlikę šią procedūrą, įvedė į vieną tuščią rūsio kamerą, užrakino duris. Apsidairiau. Kamera apytamsė, nors lauke švietė saulė ir buvo vidudienis. Siauras langelis su geležinėmis grotomis į kiemo pusę. Viename kameros pasienyje – medinis iš lentų paaukštinimas guoliui, ant jo – suplyšęs čiužinys ir sudėvėtas apklotas. Kitame – medinis kubiliukas gamtiniams reikalams. Prie pat sienos nedidelė spintutė vietoj staliuko ir taburetė. Tai ir visas kameros apstatymas. Taip prasidėjo mano amžiaus penkiasdešimtais gyvenimo metais naujas, iki šiol nepatirtas kalinio gyvenimas.
Iki arešto dažnai būdavo baugu, kad gali kas nors sulaikyti, nesvarbu ar yra kokia kaltė, nes juk toks areštų ir išvežimų į Sibirą metas. Po sulaikymo baimė atslūgo, nervų įtampa atsileido, kažkokia švelni ramybė ir drąsa užvaldė širdį… Tą dieną jau likau ir be pietų. Vakarop saugumas, padaręs mano kambaryje kratą, atnešė man du maišiukus, viename – ką buvau surašęs – rūbų, apavo, – kitame – duonos, mėsos. Kratos metu iš slėptuvių, kaip vėliau sužinojau, išėmė kurijos ir privačių asmenų geltonus pinigėlius, o iš mano kambario prisikrovė mano portfelį įvairių smulkmenų ir tris laikrodėlius. Vakarienei jau davė valdiško kalinio maisto: juodų miežinių kruopų ir duonos. Po vakarienės sargybinis įžiebė kameroje žibalinę lempą, kad kameroje visą naktį būtų šviesu, nes tamsoje niekada nepaliekama areštuotųjų. 22 valandą liepė pasiruošti nakvynei. Taip praėjo pirmos dienos popietė ir – jau ramios nakties „saugioje“ nakvynėje! Sukalbėjęs vietoje mišparų ir kompletų dalį rožančiaus ir pasiaukojęs Apvaizdai, išsitiesiau naujame patale nakties poilsio. Naktis praėjo ramiai. Naujos aplinkybės, kietas patalas, tamsi ateitis ir įvairios mintys nelabai leido užmigti. Iki ryto tik snūduriavau.
Antradienio rytą, rugsėjo 5 dieną, į mano kamerą įvedė vieną biblistą iš Varnių, tik pamiršau jo pavardę. Esame jau dviese, susipažįstame, kalbamės, o iš Biblijos semiamės drąsos, stiprybės ateičiai. Pusryčiams gauname kalinio davinį – duonos, cukraus porą plytelių, virinto vandens. Savo maiše aš turiu užkandžių, imu jų ir abu vaišinamės. Prieš pietus išveda į mažą aptvertą aikštelę kieme 10 minučių pakvėpuoti grynu oru panašiai kaip visuose kalėjimuose. Pietums pateikė valdišką davinį: bulvienės iš menkai nuskustų bulvių ir košės, bet šio davinio tik paragauju, nes Kotryna Šilaitė iš namų atnešė gardžios sriubos puodą ir lėkštę kotletų. Abu su draugu gardžiai pasivaišinome, pasisotinome. Gera, kai kameroje esi ne vienas. Dviese jaukiau ir laikas greičiau eina, ne taip nuobodu. Sulaukę vakaro, pavakarieniavę, gavę ženklą nakties poilsio, abu išsitiesėme ant kieto guolio, pasiaukoję Visagalio globai.
Trečiadienis, rugsėjo 6 diena. Iš ryto jau įprasta ta pati tvarka kaip ir vakar. Gardžius pietus iš namų atnešė ciocelė Jokubauskaitė, kuriais abu pasisotinome. Spėjome tik baigti pietus, kai įėjęs sargybinis įsakė draugui pasiimti maišiuką ir išeiti su juo. Atsisveikinome ir maniau, kad vėl liksiu vienas. Bet po kelių minučių grįžo tas pats sargybinis su tokiu pat įsakymu – sekti paskui jį su daiktais. Pasiėmęs abu maišiukus, seku į kiemą. Ten bestovįs didokas autobusas, panašus į keleivinį, tik be langų, vadinamasis – „juodasis varnas“. Įlipti į jį galima iš galo, o iš šonų mažutės lyg spintutės kameros, kur vos vienas gali susirangyti. Įgrūdo po vieną, uždarė duris ir taip tamsoje vežė nežinia kur, su kuo ir kas. Taip trečiadienį išgabeno iš Telšių. Per dvi paras Telšiuose niekas manęs netardė ir jokio smurto veiksmų man nedarė. Vėliau per pasimatymą su seserimi Ona Lukiškių kalėjime (1951 03 10) sužinojau, kad Telšiuose buvo paskleisti gandai, kad ten mane sumušę, dantis išdaužę, kad išgavę, kur paslėptos brangenybės (auksas). Nieko panašaus nebuvo.
Išvykstame iš Telšių. Nors vežė uždarame, tamsiame narve, bet iš posūkių supratau, kokia kryptimi. Iš saugumo (dabar milicijos) kiemo pasuko į kairę, per miesto centrą, pro mažąją bažnyčią pakalnėn, Tryškių-Viešvėnų kelių sankryžoje pasiteiravo kelio Varnių link. Supratau, kad veš į Vilnių, o ne į Klaipėdą. Pasiekę Varnius, dar klausinėjo kelio į Kaltinėnus, į Žemaičių plentą. Pavažiavus kiek plentu, sustojo ir po vieną išleidinėjo iš autobuso gamtiniams reikalams atlikti. Išleido ir mane, bet, kadangi iš šonų atsistojo du sargybiniai su šautuvais, nervų veikiama mano pūslė sustreikavo ir net antrą kartą sustojus, jau prieš Kauną, negalėjau nusišlapinti. Susitvarkyti pavyko po didelio perkrovimo ir blogos savijautos tik Vilniuje, tualete, kai sargybiniai buvo jau už durų, o ne prie šonų.
Vežė mus kelis su gera apsauga, nes be kelių sargybinių mūsų automašinoje iš paskos dar lydėjo sunkvežimis su sargybiniais ir šunimis. Kaune, atrodo, prie saugumo būstinės, ilgai stovėjo. Vilnių pasiekėme gal jau apie 4 valandą ryto, rugsėjo 7-ąją. Įvažiavo į saugumo rūmų kiemą ir po vieną iš automašinos išvedžiojo į kameras. Varginančioje kelionėje visą naktį buvau be miego, matyt, blogai atrodžiau. Vienas sargybinis, pažvelgęs į mane, turbūt pagailėjo ir, vedant ilgais koridoriais, paėmė panešti vieną mano maišiuką. Taigi jau ir čia esama žmonių su gera širdimi. Mane vieną uždarė rūsio kameroje, kurios nepasiekiamas aukštai mažas langelis buvo prie pat žemės. Buvo tai, kaip vėliau paaiškėjo, karceris. Į karcerį paprastai būdavo uždaromi už jau kalėjime padarytus prasikaltimus. Mane ten patalpino laikinai, nes naktį sargybiniai neturėjo nurodymo, į kokią kamerą mane įgrūsti. Todėl tos dienos vakarą per pirmą susitikimą su tardytoju, šis tuojau davė įsakymą iš karcerio pervesti į 45 kamerą. Tik tą vieną sykį ir teko susipažinti su karceriu, nors vėliau, jau Lukiškėse, buvo skirta vakare pervesti į karcerį kaip bausmė už neva netobulą kameros iššlavimą. Nuo šios bausmės tą vakarą mane išgelbėjo liga ir paguldymas į ligoninę.
Kaip atrodo karceris? Paprastai, skurdžiai: apytamsis rūsio kambarys, vidury suolas iš atskirų lentelių poilsiui, kampe įtvirtinta lentelė atsisėsti, o kai kuriuose karceriuose nesą nei suolo, nei kėdutės, grindys cementinės, šalta, drėgna – tikras kalėjimas. Tokioje kameroje ištupėjau visą rugsėjo 7-osios, ketvirtadienio, dieną. Vakare, jau sutemus, sargybinis pakvietė eiti su juo. Pradžioje pamokė, kaip areštuotasis turi vaikščioti, jo rankos visada turi būti suimtos ir sudėtos ant užpakalio, sekti reikia pirmiau einantį sargybinį, o iš paskos lydi antras sargybinis, nes lydi juk -nusikaltėlį, tad – su apsauga! Nulydėję į trečiąjį aukštą, pabeldė į vienas duris, įvedė į tardymo kambarį. Kambarys nedidelis, jo gale rašomasis stalas, už jo sėdi gal 40 metų nedidelio ūgio tardytojas, kaip vėliau sužinojau, jam atsiliepiant į telefono skambutį, – kapitonas Galicynas. Nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, pasiūlė sėstis ant netoli durų esančios kėdės ir pradėjo pirmąjį pokalbį – tardymą. Pradėjo, kaip paprastai, nuo bendrų klausimų: vardas, pavardė, užsiėmimas.
Paskui atsiskleidė iš Telšių atvežtą saugumo sudarytą kaltinimų bylą 58, 10/2 straipsnio pagrindu – „antitarybinė agitacija“. Pirmą vakarą nedaug tevargino. Turbūt matė, kad esu išvargęs, nemiegojęs, nors vėliau, neleisdami miegoti ir vargindavo, todėl paklausęs sargybinio, kur esu patalpintas ir sužinojęs, kad karceryje (o be nusikaltimo), tuojau, pažvelgęs į knygą, įsakė nuvesti į 45 kamerą. Nuvedė į tą kamerą naktį į rugsėjo 8 dieną. Ji irgi požemyje, nuo konservatorijos pusės, pirmoji prie aukštyn vedančių laiptų. Sargybiniui atrakinus kameros duris, įžengęs į ją, pamačiau gulinčius tris jaunus vyrus išpurpusiais ir pageltusiais veidais, kurį laiką nesiskutusius, apžėlusius. Pirmas įspūdis buvo nekoks, atrodė, kad patekau pas plėšikus. Šie iš miego pažadinti, pakėlę galvas žiūri, kokį čia dar jiems nusikaltėlį įstūmė ir kur jam rasti vietos guoliui. Kameroje trys lentiniai prie sienų pritvirtinti guoliai, dienos metu atkeliami prie sienos ir visi trys užimti. Po vienu guoliu buvo pakištas platus suolas. Tai – atsarginis guolis ir būtų tekęs man kaip lova. Bet vienas iš kalinių, pažvelgęs į mane, pakilo nuo savo patogesnio guolio ir su savo patalu-čiužiniu persikraustė ant suolo, užleisdamas man savąją patogesnę lovą. Iš karto jo nepažinau, o jis mane pažinęs ir todėl užleidęs savo vietą. Su juo sykį buvau susitikęs laisvėje. Tai „Kaišiadorių vyskupijos kunigas Bronius Bulika. Du likusieji – paprasti „politiniai nusikaltėliai“. Vieną gerai įsiminiau – lenkas iš Dieveniškių miestelio Janas Ignatovičius, drąsus, kalbus, devintą jau mėnesį sėdintis saugume. Antras – paprastas kaimo bernelis. Taigi kompanija visai nebaisi, kaip pradžioje atrodė. Šioje kameroje išgyvenau visą tardymo laiką – du mėnesius, iki lapkričio 4 dienos, kai, baigus tardymą, išvežė į Lukiškių kalėjimą. Tik draugai keitėsi. Po savaitės išvežė vieną, po kitos – kitą ir trečią ir porą parų buvau likęs vienas. Vienam kameroje nejauku, laikas labai prailgsta, nėra su kuo pasikalbėti. Kol buvo kun. B. Bulika, turėjome daug bendros kalbos, paguodos ir sielos sustiprinimo atgaila. Jį iškėlus, pasijutau vienišas. Išbuvęs porą dienų vienas, sulaukiau naujo draugo, kurį atvežė iš tolimos Vorkutos lagerio papildomai apklausti. Pavardės jo nebeatsimenu, gyvenęs prieš suėmimą Tauragėje, turėjęs restoraną, kokių 40 metų. Įdomus ir geras buvo šitas draugas. Nupasakojo jis man, kas kaip vyksta baigus tardymą, kaip gyvenama lageryje, apie jo viršininkus, nuo kurių daug priklauso darbo paskyrimas. Iš duonos padarė man gražų rožančių, o tam reikia sugebėjimo. Vakarais sukalbėdavome po dalį Švč. Mergelės Marijos litanijos. Po kokios savaitės jį vėl išvežė ir daugiau jo nebesutikau. Vėliau buvo įkėlę vieną, kitą, bet nežymius. Tiek apie įkurdinimą ir draugus saugumo patalpose.
Dabar – apie tardymą. Pradėjo tardymą kapitonas Galicynas. Vėliau, kai su draugais palyginome tardytojus, tai šis buvęs vienas iš padoriausių ir žmoniškesnių, gana teisingai surašinėdavo apklausiamojo atsakymus, nevartojo smurto, tik kartais nepatenkintas atsakymu, pašokdavo nuo kėdės, nusikeikdavo. Tardė jisai mane per vieną mėnesį gal apie dvylika kartų ir vis naktimis. Antrą mėnesį, lyg dar persijoti pavedė kitam, jaunesniam, pavarde Čukenin. Tas tardyti pradėdavo po 9 valandos vakaro, o kartais ir po 10 valandos, kai jau būdavome sugulę. Pakeldavo ir vesdavo nemaloniam pasikalbėjimui. Tardyme išlaikydavo po 5-7 valandas, beveik per visą naktį. Paskui telefonu iškviesdavo sargybinį, kad nuvestų į kamerą poilsiui, kuriam belikdavo dvi ar trys valandos, o kartais ir dar mažiau. Tardymo metu tais pačiais kartojamais klausimais pervargindavo nervus taip, kad ir tą likusią vieną ar dvi valandas nebegalėdavai užmigti, pergalvodamas, ar ką nereikalingo nepasakei.
Dienos metu ne tik atsigulti ir numigti, bet net ir snausti kur nors kampe griežtai draudžiama. Sargybinis visą laiką vaikšto koridoriuje ir pro kameros durų langelį seka, ar kas nors nesnaudžia prie stalo, pasirėmęs alkūnėmis, prieš akis pasidėjęs knygą neva skaitydamas. Įtaręs, kad neskaito, o tik nuduoda ir gal snaudžia, įsako tuoj atsistoti ir vaikščioti po kamerą, išbara, karceriu pagrasina. Taigi tardymai naktimis, dienomis draudimai pamiegoti, labai išvargindavo paprastus, nedidelius „nusikaltėlius“, jei jie neturėjo ryšių su „miškiniais, banditais“. Bent jiems tais 1950 metais fizinių kankinimų, atrodo, nevartojo. Tardytojas Galicynas, nors ir užpykdavo ir nusikeikdavo, bet rankos nepakėlė, o kartais ir naujienų papasakodavo. Kartą paklausė mane, ar pažįstu kun. Krušą? Kaipgi, sakau, tai mano draugas. Tardytojas atsakė, kad ir jis jau pas mus. Kitą kartą klausė, ar pažįstu kun. Grubliauską, atsakiau, kad jis – irgi mano draugas. Tardytojas pasakė, kad ir jis jau čia atgabentas. Tada negalėjau patikrinti, ar tiesą sako. Vėliau sužinojau, kad tikrai juodu tuo metu buvo sulaikyti ir į saugumą atvežti (kun. Kruša – rugsėjo 18 dieną).
Kuo buvau kaltinamas ir kas davė parodymus prieš mane:
1. Pasvaigės kaimo gyventojas Ryžakovas (tardymo metu jau buvo žuvęs), parodęs prieš mane, esą aš, 1941 metais vokiečiams okupavus mūsų kraštą, gyręs vokiečius, jų armiją ir siūlęs reikšti jiems padėką už išvadavimą nuo bolševikų.
2. Katedros varpininkas Arlauskas parodęs, kad aš sykį jį sutikęs netoli Kalvarijos ir jam nusiskundus, kad bijąs suėmimo, esą šiam pataręs viešumoje daug nesirodyti ir palaukti, gal kas pasikeisią.
3. Kun. Petras Saveikis parodęs, kad aš per vienus pietus kurijos valgykloje, dalyvaujant kanauninkams Juodaičiui ir Krušai, kalbėjęs prieš sovietų valdžią Lietuvoje, kad ji neišsilaikysianti ir greit griūsianti. Panašiai antitarybiškai kalbėję ir abu kanauninkai.
4. Telšių kalėjimo sargas Rapalis parodęs, kad aš dažnai apsilankydavęs kalėjime ir turėjęs įtakos viršininkams dėl kalinių.
Iš minėtų asmenų gautais parodymais buvau apkaltintas „antitarybine agitacija“ ir taip man buvo užvesta byla. Kiek tame tiesos ir nusikaltimo? Pamenu, kartą netoli Žemaičių Kalvarijos buvau susitikęs Arlauską ir, jam nusiskundus dėl galimo jo sulaikymo, paguodžiau ir patariau ramiai gyventi, neprasikalsti ir nebijoti. Gerai ir nebepamenu, ar buvau sutikęs Ryžakovą, o, jei ir buvau, tai jam nieko prieštarybinio nekalbėjau ir agitacijos nevariau.
O Saveikio ir Rapalio parodymai visai neteisingi ir gal prieš jų norą surašyti, nes Saveikį mes pažinojome ir prie jo jokių pasikalbėjimų neturėdavome, o su kalėjimu ir jo viršininkais iš viso niekada ir nieko bendro neturėjau.
Maniau, kad iškvies bent vieną liudininką į akistatą, nes neigiau jų parodymus, bet nė vieno jų neiškvietė, matyt, jų kaltinimus – parodymus laikė menkos vertės. Pateikęs tuos, kaipo pagrindinius kaltinimus, tardytojas mane “gaudė“ įvairiais priekaištais:
a) „1941 metais birželio mėnesį Rainių miške dalyvavai nužudytųjų laidotuvėse ir sakei pamokslą?“ Atsakiau, kad pamokslo nesakiau, tik patarnavau prie šv. Mišių. „Kas laikė Mišias? Kas sakė pamokslą?- Atsakiau, kad Mišias laikė vyskupas Staugaitis, o pamokslą sakė kun. dr. Olšauskas. -O kas daugiau dalyvavo?- Atsakiau, kad nepamenu. Tardytojas sako: -Kalbi apie tuos, kurie jau mirę (vysk. Justinas Staugaitis buvo miręs 1943 metais) arba kurie jau pas mus (kun. Kazimieras Olšauskas jau sėdėjo). „Kas juos Rainių miškelyje nužudė?“ – klausia. „Nemačiau ir nežinau, kas žudė“, – atsakiau. „Tai ką žmonės kalbėjo?“- Kalbėjo, kad bolševikai kalėjime žiauriai nukankino…- Į tai tardytojas teatsakė: „Tai buvo valstybiniai nusikaltėliai“ (gosudarstvenyje priestupniki).
b) „Iš sakyklos bažnyčioje skaitydavai vyskupų prieštarybinius raštus – laiškus?““ „Neskaitydavau, nes buvau kurijos tarnautojas, o pagal pareigas nereikėjo tarnauti parapijai ir iš sakyklos skaityti vyskupų laiškus. Paminėjo dar kažkokius laiškus, paduotus kažkokioms moterims nunešti ir kažkam perduoti, bet tai, matyt, buvo užuomina visai be pagrindo ir pats tardytojas daug reikšmės tam neteikė. Prikišo dar spekuliaciją, esą supirkęs didesnį kiekį cukraus ir perleidęs jį prelatui Simaičiui Salantuose ir klebonui Narkevičiui Sedoje, dargi sutartais žodžiais laišku pranešdamas jiems atsiimti. To nesigyniau, tik paaiškinau, kad cukrinių runkelių augintojai už pristatytus runkelius gaudavo nemažai cukraus ir nuo savęs atliekamą kiekį laisvai turguje parduodavo. Prie kurijos mūsų tarnautojas turguje jo nupirkdavo ir perleisdavome cukraus prašiusiems kunigams, o jokios spekuliacijos nebuvo. Tuos dalykus pavyko paneigti. Bent kiek susipainiojo reikalai su Pušinio sekretoriumi Jankausku. Netikėtai užkluptas, esą aš jam davęs kyšį, pasakiau, kad pasitarę su valdytoju neturtingam studentui Jankauskui dovanojome paprastą rankinį laikrodėlį atminimui ne kaip kyšį, bet kaip paprastą dovanėlę. Tačiau tardytojas pripažino tai kaip kyšį ir prirašė man dar vieną straipsnį, o Jankauską po akistatos apkaltino už priėmimą ir nubaudė, rodos, trejiems metams lagerio. Taip įvyko dėl mano nepatyrimo paneigti tokias užuominas. Tardytojas Galicynas savo žinioje išlaikė mane visą mėnesį. Vieną vakarą buvo nuvedęs pas savo viršininką pulkininką, bet šis, tą vakarą mane pakamavęs ir nieko sau pageidaujamo neišpešęs, daugiau nebekvietė. Antrą mėnesį „persijoti“ pavedė jaunesniam tardytojui Čukaninui. Šis kartodavo tuos pačius klausimus, kaltinimus, išlaikydavo iki 3-4 valandos ryto, pats snūduriuodavo ar tylėdavo, o kai aš nebekalbinamas, nebeatsilaikydavau ir knaptelėdavau, tai pamatęs pagrasindavo karceriu. Išlaikydavo ilgai naktimis, nes, kaip teko girdėti, už nakties darbą jiems brangiau mokėdavo.
Naktiniai tardymai išvargindavo, veikdavo nervus. Kaltinimus, priekaištus kartodavo iš įvairių požiūrių, gaudydavo žodžius, painiodavo, kad kartais būdavo nežinia ką ir besakyti. Šiek tiek apsipratęs (šuo ir kariamas pripranta), matydamas, kad tardytojas ką nors tikrai žino, ir nebegalėdamas paneigti, atsakai: „Nebeatsimenu“. Juk pamiršimas – ne kaltė, o jei matėsi, kad kažko tikrai nežino, paneigi – „Nieko nežinau“. Taigi tais dviem žodžiais daug tekdavo gintis ir tardytojas jau buvo prie jų pripratęs, užduodamas klausimą pasakydavo: „Žinau iš anksto tavo atsakymą: Neatsimenu, nežinau…“
Veždami iš Telšių, paėmė konfiskuotus iš slėptuvės paimtus mano auksinukus. Tardytojas klausė, kieno jie. Atsakiau, kad ne mano, o kieno – nežinau, Telšiuose gyveno daug kunigų, kurie karo metu išvažinėjo, gal jų buvo palikta. Kai ir tuos prirašė prie mano konfiskuotų daiktų, aš protestavau, sakydamas, kad dar pridėsite man kokį straipsnį, atsakė, kad už tai nebūsiu kaltintas, nes reikia apiforminti ir kieno nors vardu prirašyti. Tad ir tuos prirašė mano vardu ir išdavė kvitus, kiek jų paimta, o paimta buvo nemažai. Čukaninas vieną vakarą buvo pavedęs tardyti vienam jaunam lietuviui tardytojui. Šis pasirodė aršesnis už rusus, smarkiau puolė. Gerai, kad tik vieną vakarą su juo turėjau reikalą. Spalio 31 dieną Čukaninas pareiškė, kad tardymas baigtas, ir paklausė, ar turiu kokių nors pageidavimų. Pasakiau, kad norėčiau iš čia greičiau ištrūkti. Kai kuriuos ir po tardymo saugumo rūsiuose po keletą mėnesių griežtu režimu laikydavo. Šį mano pageidavimą, gal matydami mano negalavimus, greitai patenkino, nes po trijų dienų, lapkričio 4-ąją, išgabeno į Lukiškių kalėjimą.
Dar keletą žodžių apie maitinimą ir dienotvarkę saugume. 6 valandą ryto duodamas ženklas keltis, nepaisant to, kas kelintą valandą po tardymo atsigulė. Sutvarkome savo guolį, iššluojame kamerą. Po to sargybiniai atrakina kameros duris, veda į tualetą. Eidami nešame išpilti naktinį metalinį kubiliuką su dangčiu, kuriuo kameroje naudojamės ir dieną, nes be vakaro į tualetą nebeleidžia. Tualete nusiprausiama ir su tuščiu indu, vadinamu „paraše“, grįžtame į kamerą. Apie 7 valandą – pusryčiai: arbata, duona, 3 plytelės cukraus. 13 valandą – pietūs: sriuba, dažniausiai virta su žuvimi su visomis ašakomis, netikusio kvapo, samtis košės – tai jau buvo gardumynas. Vakarienei gauname vėl kokio nors viralo, skystų kruopų ir „kipiatoko“ – virinto vandens. Gerai, kai galėdavai gauti siuntinuką, nes be jų būtų buvę liūdnoka. Bet ir siuntinius, jei tardymo metu nepatikdavo atsakymai, tardytojo nurodymu ne visada atiduodavo. Jei dienos metu nepakviečia tardyti, sėdima kameroje visą dieną prie menkos šviesos ir tik 10 minučių prieš pietus skiria pakvėpuoti grynu oru nedidelėje mūro siena aptvertoje kiemo aikštelėje. Kadangi gyvenome rūsyje be saulės ir šviesos, lauke pažvelgus į savo rankas ir nagus, jie atrodė pageltę. Per savaitę duodavo vieną kitą knygą paskaityti, būdavo ir stalo žaidimų – domino, vadinamasis „rič-rač“ – tai vis užsimiršti ir laikui sutrumpinti. Bet ne tik miegoti, bet ir snūduriuoti buvo neleidžiama, kad bent tokiu būdu, nevartojant smurto, galėtų išvarginti. Buvo žiūrima, kad sėdintys vienoje kameroje nepalaikytų ryšio su sėdinčiais kitoje, bet kaliniai sugebėdavo susikalbėti Morzės abėcėle, belsdami į sieną, vamzdžius. Tai jau buvo nusikaltimas. Vesdami iš kameros į gryną orą 10 minučių pakvėpuoti, labai saugodavo, kad vienos kameros kaliniai nesusitiktų ir nepasimatytų su sėdinčiais kitoje kameroje. Kartais savo kameroje girdėdavome koridoriumi vedamų moterų verksmą, dejavimą, matyt, jas skaudindavo, skriausdavo. Mums tai girdint, darydavosi nejauku ir skaudu.
Lukiškių kalėjime
Lapkričio 4-ąją, šv. Karolio ir mano tėvo vardadienio dieną, kai aplankydavau ir pasveikindavau savo tėvą, mane iš saugumo išvežė į Lukiškių kalėjimą. Vežė kaip ir iš Telšių „juodajame varne“, tik jau visai arti. Kalėjimo priimamajame sargybiniai vėl daro viso turinio kratą. Nors išvežant iš saugumo, man atidavė iš Romos parsivežtą gražų kukavinį rožančių, tačiau čia sargybiniai jį atėmė galutinai, o paėmę parkerį, vėliau pakeitė sugedusiu. Esi kalinys ir niekam nepasiskųsi. Po kratos reikėjo atlikti karantiną, išsiprausti po dušu ir tik vėlyvą naktį nuvedė, atrodo, į 423 kamerą, vieną iš didžiųjų, kurioje buvo 60 vyrų. Patekau čia jau po vidurnakčio. Kameroje budintis kalinys – tvarkdarys – užleido man savo guolį pailsėti iki ryto, kol susirasiu sau laisvą kampelį. Rytą, davus ženklą ir visiems sukilus, pamačiau keletą savo luomo atstovų kunigų, pažįstamų iš įvairių Lietuvos vietų. Pirmiausia išvydau kun. Paliuką. Atrodė labai sumenkęs, išblyškęs, pageltęs, ir pagalvojau, kad gal jis ilgai nebegyvens. Panašiai išvargęs atrodė ir kun. Stirbys. Iš Telšių vyskupijos buvome trise. Iš kitų vyskupijų buvo kunigai Albavičius, Grucė, Pelešynas, Spudas (panevėžietis), Simašius, Balaševičius, Juodelė. Iš viso suskaičiavau dešimt, kaip į gerus atlaidus suvažiavusių.