1941–1944 m. Kauno IX forte galvas paguldė apie 50 tūkst. nekaltų žmonių, iš kurių apie 30 tūkst. – žydai. Holokaustas Lietuvoje dar toli gražu nėra išsemta tema – įvairūs tyrimai pamažu kuria to laikotarpio vaizdinį. Tyrėjai vis daugiau dėmesio kreipia į nukentėjusiųjų aplinką, pavienių žmonių biografijas, sėkmingai pasibaigusias išsigelbėjimo istorijas. Prisimenami asmenys, nepabūgę pavojų ir padėję žydams.
Greta Ščeliokaitė yra Kauno IX forto muziejaus muziejininkė.
Viena iš Kauno IX forto muziejaus ekspozicijų kaip tik ir pasakoja apie žmones, kurie neliko abejingi savo draugų, kaimynų ar net nepažįstamų žmonių tragiškam likimui. Asmenis, kurie nebūdami žydais juos gelbėjo, Jad Vašemas (Yad Vashem) pripažįsta Pasaulio tautų teisuoliais.
Už ekspozicijos, skirtos Pasaulio tautų teisuoliams, liko daugybė nepapasakotų istorijų. Vieną jų mums pavyko sužinoti, kai Kauno IX forto muziejuje apsilankęs Kleopo Paulavičiaus anūkas paskatino savo mamą Vitaliją Glebavičienę, K. Paulavičiaus dukterį, kreiptis į IX forto muziejų. Ji sutiko ne tik papasakoti muziejininkams savo tėvo istoriją, bet ir papildyti muziejaus rinkinius tėvui po mirties įteiktu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir kitais vertingais eksponatais.
Kleopas Paulavičius gimė 1902 m. Kaune. Būdamas dvylikos pradėjo mokytis siuvėjo amato. 1923–1925 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Po jos grįžo prie siuvėjo darbo. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai 1940 m., tapo vairuotoju ir dirbo šį darbą skirtingose vietose beveik visą likusį gyvenimą. 1941 m. į Lietuvą įžengus nacistinės Vokietijos kariams, jis buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ vairuotojas. Čia dirbdamas nacistinės Vokietijos okupacijos metais tarnybiniu automobiliu padėjo iš Kauno geto gelbėti žydus, išvežti juos į Rūdininkų girią, kur buvo įsikūrę partizanų būriai „Mirtis okupantams“, „Pirmyn“ ir kiti. Tokia veikla buvo labai pavojinga, nes naciai numatė griežtas bausmes už bet kokią pagalbą žydams.
K. Paulavičiui vairuojant automobilį, kuriame slėpėsi iš Kauno geto į partizanų būrius norintys patekti žydai, buvo surengta pasala. Sunku tiksliai pasakyti, kas juos išdavė. V. Glebavičienės atmintyje įstrigęs vardas – Domantas (Jomantas). Tačiau neaišku, ar tai vardas, ar slapyvardis, taip pat nėra žinoma, koks jo santykis su šios istorijos veikėjais. K. Paulavičius buvo suimtas. Iš pradžių uždarytas į A. Mickevičiaus gatvėje buvusį sunkiųjų darbų kalėjimą, tardytas, o vėliau perkeltas į IX fortą. Iš miesto suimtieji buvo vežami sunkvežimiais, surištomis rankomis ir būtinai nuleistomis galvomis – taip bandyta išvengti vietinių dėmesio. Anuomet Kaunas buvo gerokai mažesnis miestas. Žmonės pažinojo vieni kitus bent iš matymo. Tad K. Paulavičiui pakėlus galvą žinia apie jį netrukus pasiekė artimuosius.
Forto pirmajame kiemelyje liepsnojo laužas. Nuteistųjų bylos ir dokumentai buvo sudeginami jų pačių akyse. K. Paulavičių uždarė į trečią kamerą, kurioje šiuo metu yra ekspozicija, demonstruojanti, kaip nacistinės Vokietijos okupacijos metais (1941–1944 m.) atrodė kalėjimo kameros. Tačiau prieš patekdamas į kamerą Kleopas atpažino vieną iš fortą prižiūrėjusių nacių pareigūnų. Nepriklausomos Lietuvos metais Lichenšteinas buvo K. Paulavičiaus brolio klasės draugas ir geras bičiulis. Karo pradžioje jis išvyko į Vokietiją, iš kur grįžo į Kauną jau su antpečiais. Tada buvo paskirtas į IX fortą.
Atpažinęs K. Paulavičių Lichenšteinas norėjo jam padėti, tačiau sužinojęs, kuo „nusikalto“ pažįstamas, pasakė, kad nieko padaryti negali. Net pridūrė, kad lengviau būtų paleisti, jei jis būtų kitą žmogų nužudęs, nei už pagalbą žydams. Šie žodžiai taikliai nusako antisemitizmo apsėstų okupantų politiką asmenų, bandžiusių padėti žydams, atžvilgiu. Neretai mėginimas gelbėti kitus patiems gelbėtojams baigdavosi mirtimi.
V. Glebavičienė atsimena tėvo pasakojimą apie įtampą, kurią jis jautė kalėdamas forte. Jei iš vakaro prie kalinio prieidavo dvasininkas ir klausdavo, ar šis nenorintis išpažinties atlikti – tai būdavo ženklas, kad šį žmogų kitą dieną sušaudys. Atėjo ir K. Paulavičiui nuosprendžio diena. Jis su kitais buvo išvestas į lauką. Iš viso 12 žmonių: 6 suguldė veidais į žemę, o kitus nusivedė už kalniuko. Pasigirdo šūvių garsas. Tuomet vėl pasirodė Lichenšteinas ir paklausė, ar Paulavičius dar gyvas. Jam atsiliepus, vokietis leido eiti namo. Iš pradžių Kleopas sutriko. Negi šitaip iš jo šaipomasi? Gulinčiuosius prižiūrėjo nacių sargybiniai su šunimis. Jie sėdėjo ramiai, dalinosi „flečkute“ (vartojo alkoholį). Ar jam einant jie nepaleis šunų? Visgi žmogaus noras gyventi buvo didesnis už baimę, tad jis pasiryžo eiti. Vos tik dingo sargybiniams iš akiračio, iškart pasislėpė netoliese augusiuose rugiuose, ten išbuvo pusantros paros. Tai nutiko 1944 m. liepos 6-ąją.
Kadangi K. Paulavičių, vežamą IX forto link, pastebėjo praeiviai, artimieji nujautė jo lemtį – laikė jį pasmerktu mirti. Tad jo sugrįžimas į namus buvo netikėtas, tarsi stebuklas. Tiesa, vėliau Lietuvą okupavę sovietai tokiais stebuklais mažai tikėjo. K. Paulavičiaus išgyvenimas jiems sukėlė įtarimų, todėl dar kurį laiką jis buvo tampomas po institucijas, kad įtikintų okupantus nesantis nacių kolaborantas. Galiausiai Kleopą tardęs karininkas rusas pasamdė jį dirbti vairuotoju. „Laikomas arti“ ilgainiui įgijo tuometinės valdžios pasitikėjimą. Pasitikėjimas juo taip išaugo, kad dirbdamas neretai regėdavo „grietinėlės“ lėbavimus.
Kleopas Paulavičius nugyveno gražų amžių. Iki aštuoniasdešimties metų dirbo vairuotoju. Būdamas dvidešimto amžiaus pradžios džentelmenas, o dar ir siuvėjas, visad ryšėjo kaklaraištį. Buvo šiltas, bendrauti linkęs žmogus, tad dažnai pelnydavo aplinkinių simpatijas. Neabejingas žmonėms. Rizikuodamas savo gyvybe gelbėjo kitus.
1984 m. Vytautui Damaševičiui režisuojant dokumentinį filmą apie IX fortą, čia sugrįžo ir K. Paulavičius, jis prisiminė dienas, kai vos neprarado gyvybės. Filmas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve. 1993 m., sulaukęs devyniasdešimt vienų, mirė. Kauno žydų bendruomenės taryba išspausdino nekrologą, kuriame Kleopą Paulavičių vadino žydų tautos bičiuliu, gelbėtoju.
1995 m. K. Paulavičiui po mirties įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, jis Lietuvos Respublikos Prezidentūroje buvo perduotas K. Paulavičiaus žmonai Valerijai Paulavičienei.
Šiandien į daugelį klausimų nebeįmanoma atsakyti. Kiek žmonių K. Paulavičiui pavyko išvežti iš Kauno geto? Kas jie buvo? Dokumentai buvo sudeginti, ir tik atsitiktinumas lėmė, kad žmogui, gelbėjusiam kitų gyvybes, gyvybę dovanojo vienas iš jo budelių. Taigi, netgi vienas žmogus, atsiradęs laiku ir vietoje, kardinaliai gali pakeisti kito žmogaus likimą.