2023 m. rugsėjo 10-ąją lenkų šeima, kurią sudarė vyras, žmona ir septyni  maži vaikai, bus beatifikuota, paskelbta palaimintąja. Tai Jozefas ir  Wiktoria Ulmos, kurie 1944 m. kovą kartu su vaikais buvo sušaudyti savo namų kieme Markovos kaime, dabar esančiame Lenkijos ir Ukrainos pasienyje.

Jų vienintelė kaltė buvo ta, kad pusantrų metų savo namuose slėpė ir  maitino dvi žydų šeimas, šitaip pažeisdami vokiečių įstatymą, kuris  Vokietijos okupuotoje Lenkijoje reikalavo kiekvieną žydą atiduoti į  vokiečių valdžios rankas, kad ši galėtų nedelsiant iš jo atimti gyvybę.

Nenustatyta, kas vokiečių valdžiai išdavė, jog Ulmų šeima pažeidė šį  įstatymą. Šiaip ar taip, į Markovą atvykę žandarai konstatavo aštuonių  žydų buvimo lenkų namuose faktą, tad abi žydų šeimas nužudė vietoje,  kadangi jos buvo beteisės.

Paskui nušovė Jozefą ir Wiktorią Ulmas, tada (anot vieno liudininko)  minutėlę dvejojo, ką daryti su būriu jų vaikų. Vis dėlto nusprendė, jog  geriau ir juos nužudyti, „kad kaimeliui nereikėtų su jais vargti“.

Pagrindinis budelis – egzekucijai vadovavęs vokiečių leitenantas Eilertas  Diekenas – net nebuvo Hitlerio nacionalsocialistų partijos narys, todėl  po Antrojo pasaulinio karo kaip „paprastas vokietis“ tarnavo demokratinės  Vakarų Vokietijos policijoje ir mirė po daugelio metų apsuptas šeimos ir  gerbiamas savo kaimynų vokiečių.

Istorinės šio įvykio aplinkybės dažnai pamirštamos arba interpretuojamos  savaip. 1941 m. vasarą, po Hitlerio invazijos į Sovietų Sąjungą, vokiečiai  nusprendė pirmiausia išnaikinti okupuotos Lenkijos platybėse nuo senų  senovės gyvenančius žydus.

Masinės ištisų žydų miestelių ir kaimų egzekucijos pradėtos nuo rytinių  šalies pakraščių, o netrukus Belžece, Sobibore ir Treblinkoje atsirado  naikinimo stovyklos, įsikūrusios anuometiniame okupuotos Lenkijos centre.  Vis dėlto greitai okupantai pastebėjo, kad nukariautos tautos pradėjo  suvokti naujos vokiečių politikos grėsmę ir kad padedant lenkams, baltarusiams  ir ukrainiečiams, kurie buvo okupuotos Lenkijos piliečiai, vis daugiau  žydų pavyko išsigelbėti.

Tuomet vokiečių valdžia pripažino, kad 1942 m. sausį (per liūdnai  pagarsėjusią vokiečių valdžios konferenciją Vanzėje) suplanuotas visų  Europos žydų sunaikinimas Lenkijos teritorijoje nepavyks, jei nebus  terorizuojami ir okupuotos teritorijos gyventojai nežydai.

Todėl dar 1941 m. spalį vokiečių gubernatorius Hansas Frankas paskelbė  išskirtinį įstatymą, reikalaujantį bausti mirtimi kiekvieną, kuris suteiks  bet kokią pagalbą beteisiams žydams. Tačiau ir tokio lygio teroras pasirodė  esąs nepakankamai veiksmingas, nes kitais metais, 1942-aisiais, įstatymas  papildytas bausme kiekvienam, kuris tik nepraneš valdžiai apie jam žinomą  pagalbos žydams atvejį.

Turbūt daugiau niekas niekada nepriėmė tokio įstatymo, kuris baustų mirtimi  už elementarų žmogišką gerumą: už duonos davimą ar prieglobsčio suteikimą.  Net patys vokiečiai neprimetė tokio įstatymo niekur kitur, išskyrus  Lenkijos teritoriją.  Tačiau okupuota Lenkija vis dar turėjo su vokiečiai kariaujančią Armiją  krajovą ir savo besislapstančią pogrindinę valdžią. O šios taip pat kreipėsi  į gyventojus, kad jie nepasiduotų kraštutiniam terorui ir nesilaikytų  vokiečių potvarkių, stumiančių žydus į beviltišką padėtį ir verčiančių  visus piliečius tam tikru būdu prisidėti prie genocido.  Pogrindinė Lenkijos valdžia net įsteigė specialią instituciją – Pagalbos  žydams tarybą, kuri tūkstančiams žydų suteikė galimybę gauti gyvenamąjį  plotą, padirbtus dokumentus ir pinigų, kurie buvo būtini, kad išgyventum. Uolus šios istorijos tyrinėtojas profesorius Grzegorzas Berendtas iš  Gdansko su liūdesiu konstatuoja, kad, veikiant tokiems vokiečių priimtiems  įstatymams, buvo „sąlyginai nedaug“ žmonių, kurie pasiryžo padėti žydams.

Anot G.Berendto, jų skaičius (daugiau kaip trisdešimt milijonų gyventojų  turinčioje šalyje) siekė keliolika tūkstančių, daugiausia lenkų, bet tarp  jų buvo ukrainiečių ir baltarusių tautybės Lenkijos piliečių. Dabar  dešimties tūkstančių iš jų yra žinomi vardai ir pavardės, juos daugiausia  savo pasakojimuose atskleidė šių nepaprastų žmonių išgelbėti žydai.  Septyni tūkstančiai pagerbti medeliais, pasodintais Jeruzalėje įsikūrusiame  Jad Vašemo centre. Tarp išgyvenusiųjų yra tokių kaip Stella Zylbersztaj,  kuri sugebėjo likti gyva, nes anuomet jai pagalbą suteikė bene šešiasdešimt  lenkų.  Krikščionių supratimu, paskelbti ką nors palaimintuoju reiškia pripažinti  jo šventumą. Todėl dabar krikščionys gali melstis Jozefui, Wiktoriai ir  kiekvienam iš jų septynių vaikų arba taip pat jiems dvasiškai tarpininkaujant  kreiptis į Dievą.  Netrukus jų paveikslai ir statulėlės stovės ant daugelio šventovių altorių,  tikriausiai ne vien Lenkijoje. Be to, reikia prisiminti, kad kankiniai yra  ypatingi šventieji, ir anaiptol ne tik krikščioniškoje tradicijoje. Nes  nuo neatmenamų laikų visose pasaulio civilizacijose giliai įsišaknijusi  mintis, pasak kurios, kankiniška mirtis yra motyvas gyventi, o per radikalų  meilės kitam žmogui praktikavimą gyvybę atiduodantis žmogus – didvyris,  nugalėtojas, šventasis.

Sokratas (toks, kokį mums jį Platonas parodė Feidone) atskleidė tiesą, kad  būti pasirengusiam mirti vardan teisingumo yra tvirčiausias ir neginčijamas  mūsų gyvenimo vertės įrodymas. O krikščionybės Pradininkas tai papildė  mokymu, anot kurio, „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus  atiduoti“.

Beatifikacijos proceso metu surinkti liudijimai akivaizdžiai parodo, kad  Ulmos buvo uolių krikščionių šeima, kad jie buvo sąžiningi, darbštūs ir  pamaldūs. Tikriausiai gerai žinojo vokiečių įstatymus, pagal kuriuos už  pagalbą žydui grėsė mirtis, juolab kad okupacinė valdžia įžūliai juos  skelbdavo kiekvieną dieną, kartu paviešindama sąrašus lenkų, kuriems  bausmė už šį nusikaltimą jau įvykdyta.

Vis dėlto sąmoningai, ilgus pusantrų metų, kasdien rizikavo gyvybe vardan  įsakymo mylėti savo artimą. Jų kankinystė padarė juos šio įsakymo teisingumo  liudininkais, o jiems patiems atvėrė vartus į nemirtingumą.

Straipsnio autorius Janas Rokita – politikos filosofas, Jogailaičių universiteto teisės absolventas, „Solidarumo“ opozicijos veikėjas, 1989–2007 m. Lenkijos Respublikos Seimo narys, buvęs Piliečių platformos parlamentinio klubo pirmininkas. Šiuo metu – dėstytojas.

Tekstas publikuojamas bendradarbiaujant su Lenkijos mėnraščiu „Wszystko co Najważniejsze“ vykdant istorijos projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.