Žmonės sako, kad nepamaino­mų asmenų nėra: šiandien psicho­loginės audros, ligos, netektys iš­muša aplinkinius iš pusiausvyros. Tik kai yra į ką atsiremti, individas išlieka stabilios būsenos ir gali toliau tęsti savo veiklą. Buvo malonu po anksčiau parašyto straipsnio sugrįžti į Kernavę ir aplankyti darbštuolėlę vienuolę Antaniną Ireną Valaitytę, po operacijos ilgesniam ­laikui prikaustytą prie lovos, bet žvalią, jau dirbančią su kompiuteriu.

Rūpėjo dar ap­žvelgti keliuose Kernavės parapijos muziejuose sukauptą medžiagą. Žinojau, kad ten yra įdomios informacijos. Į pagalbą atskubėjo se­suo Zita Kokanskaitė, anot vienuolės, šiuo metu klebonijos „akys, rankos ir kojos“. Ji ir atvėrė duris į muziejus, kurie įsikūrę dviejuose pastatuose: naujojoje ir senojoje klebonijose. Naujojoje – net trijuose aukštuose: „Kerna­vės senolių buitis“, „Trys Lietuvos širdys“, „Kernavės religinės relikvijos“. Patraukė dėmesį 7 didžiulės svečių įrašų knygos. Čia įrašai apie muziejų žmonių, atvykusių iš įvairių pasaulio kontinentų, valstybės vadovų autografai, svarbių datų įrašai. O jų ne vienas. Dalis „Trijų Lietuvos širdžių“ patalpos skirta monsinjoro Česlovo Krivaičio atminimui. „Kernavės religinių relikvijų“ kambaryje sukaupti senieji mišiolai (Mišių apeigų knygos) lotynų ir kt. kalbomis. Seniausias XVII amžiaus. Senosios klebonijos „Bažnyčios reliktų muziejaus“ gidu buvo klebonas kun. Marius Talutis. Šis muziejus įkurtas 1995 m. mons. Česlovo Krivaičio ir suskirstytas į kelias erdves: knygnešiui Karoliui Baužiui atminti, supažindinti su bažnyčios reliktais ir hierarchija, Švč. Mergelei Marijai pagarbinti. Taigi tūlam keliautojui, atvykusiam aplankyti senųjų piliakalnių, praeinančiam pro Kernavės šventovę, derėtų pagerbti ją įkūrusius, puoselėjusius ir šiandien šlovinančius.

Kernavės parapija, kaip ir mūsų Elektrėnų, priklauso Kaišiadorių vyskupijai. Geriausias vyskupijos archyvų žinovas – Kurijos kancleris kun. Gediminas Tamošiūnas – maloniai sutiko iš esmės aptarti bažnytinius archyvus, o vėliau atsakyti į „Elektrėnų kronikos“ skaitytojus dominančius klausimus.
Kunigas Gediminas Tamošiūnas pasakoja, kad Kaišiadorių vyskupi­jos administracinio centro Kurijos archyvas nėra atskiras juridinis vienetas ar veiklos padalinys. Jis yra Kurijos, kaip institucijos, sudeda­moji dalis. Visi aktai, kurie sukaupiami administraciniame centre, vėliau atgula atitinkamose bylose (pagal pobūdį ir datą) ir palaipsniui nukeliauja į archyvą, kur saugomi neterminuotą laiką. Išskyrus aktus, kuriems taikomi laikymo terminai, atsižvelgiant į bažnytinės ir civilinės teisės reikalavimus.
Toks archyvas turi būti kiekvienos vyskupijos Kurijoje, kaip numatyta bažnytinėje teisėje, kur sakoma: visi vyskupijos ir parapijų dokumentai privalo būti rūpestingai saugomi; kiekvienoje Kurijoje, saugioje vietoje, turi būti vyskupijos archyvas (dokumentų saugykla), kur turi būti saugomi nustatyta tvarka sudėti dokumentai, susiję su vyskupijos dvasiniais ir laikinaisiais reikalais (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 486). Už tai atsakinga Kurijos kanceliarija (kan. 482).

Kurijos veiklos apimtis – tai, visų pirma, administravimas ir komunikacija su pavaldžiais vyskupijai juridiniais ir fiziniais asmenimis, kaip antai, parapijomis ir kitais pastoraciniais centrais, jų tarnautojais, kaip numatyta bažnytinėje teisėje, ir tais, kuriems pavaldi pati vyskupija, kaip antai, Apaštalų sostas; taip pat kitais asmenimis, pavyzdžiui, valstybės ir kitomis institucijomis atsižvelgiant į būtinybę, veikos poreikį. Taigi, ta veikla, visų pirma, bažnytinio pobūdžio – paskyrimai tarnystei, nurodymai, tvarka ar lei­dimai vykdyti konkrečią veiklą – sielovadinę ir su ja susiję, liečian­tys bažnytinę infrastuktūrą – kilnojamą ir nekilnojamą turtą, sakralias vertybes, sutartis ir kt…
Atitinkamai visų kitų vyskupijos juridinių asmenų, visų pirma, Parapijų sukaupti dokumentai, pavyzdžiui, metrika (Krikšto, Santuo­kos ar Mirties aktai) ir kiti, saugomi konkrečioje parapijoje, kur jie buvo parengti ar gauti, laikantis bažnytinės teisės nuorodų, kuri sako: vyskupijos teritorijoje esančių parapijų aktai turi būti rūpestingai saugomi savame archyve, taip pat ir turintys istorinę vertę bei sistemiškai tvarkomi (kan. 491). Tvarką dėl parapijų (įskaitant Kurijos ir kitų ­vyskupijos juridinių asmenų) archyvų vedimo patikslina vietinė – vyskupijos teisė. Tie archyvai, pavyzdžiui parapijose, tikrinami periodiškai – kas 5 metai – Vyskupijos vadovo (vyskupo) vizitacijų (apsilankymų) proga.
Kaip nurodo bažnytinė teisė, suinteresuoti asmenys turi teisę as­meniškai arba per įgaliotinį gauti prieigą prie iš prigimties viešų bei su paties asmens statusu susijusių bažnytinių dokumentų, taip pat gauti jų autentišką ar fotokopiją (kan. 487/1). Taip pat šie dokumentai teikiami ir civilinėms institucijoms, bet tik įstatymų nustatyta tvarka. Su istoriniais dokumentais leidžiama susipažinti, visų pirma, mokslo – studijų tikslais.

Pastaruoju metu Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba ir Lietuvos vyskupų konferencija vykdė projektą „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“. Šio projekto tikslas – suskaitmeninti seniausius – iki 1920 m. Lietuvos parapijų archyvinius dokumentus – metriką (Gimimo – Krikšto, Santuokų ir Mirties aktus bei Status animarum – parapijiečių sąrašus) ir atverti viešai prieigai. Vykdant šį projektą teko prisidėti visoms vyskupijų Kurijoms (ir Kaišiadorių) – rūpintis logistika, t. y. pateikti projekto vykdytojams turimų do­kumentų (bylų) sąrašus pagal rūšį, vietoves ir datas, numatyti darbui patalpas, pristatyti dokumentus ir t.t. Pavyzdžiui, Kaišiadorių vyskupija pateikė skaitmenizavimui daugiau nei septynis šimtus dokumentų bylų (knygų). Kopijuota medžiaga kol kas tvarkoma ir bus prieinama aukščiau minėtų institucijų nustatyta tvarka internetu Valstybės archyve (pirminę prieigą – dokumentų sąrašus jau teikia Valstybės istorijos archyvas). Vyskupijos turės šių dokumentų skaitmenines kopijas, visų pirma, vidaus poreikiams. Plačiau šį klausimą komentuoja Lietuvos Vyriausiojo archyvaro tarnyba ir Lietuvos vyskupų konferencija. Tuo tarpu vėlesni dokumentai – tarpukario parapijų metrika, jau turima Valstybės archyve, nes buvo daromi jų nuorašai 1920–1940 m. Tarybinio laikotarpio ir pastaroji metrika (bei kiti dokumentai) saugoma parapi­jose ir prieinama bažnytinės teisės (plg. kan. 487/1) ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Džiugu, kad 2021 m. gegužės 17 dieną „Elektrėnų kronikos“ laikraščio respondentu buvo Kaišiadorių vyskupijos kurijos­ kancleris kunigas Gediminas Ta­mošiūnas. Skaitytojų vardu svei­kindama gerbiamą kunigą Gediminą Tamošiūną su jubiliejiniais Archyvų metais, linkėdama, kad Dievo palaima ir sėkminga veikla gaubtų Jo kasdienybę ir šventadienius bei priartintų prie didžiosios dienos, kuomet 2026 m. Kaišiadorių vyskupija minės 100 metų jubiliejų, kad iki to laiko visi parapijų archyvai būtų suskaitmeninti. Ar tai realu? Ką atsakytų Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris?
Ir taip, ir ne, nors šis darbas jau pradėtas – senieji vyskupijos parapijų archyviniai dokumentai – metrika iki 1920 m. jau suskaitmeninti, o kiti – tarpukario metrika – kaip nuorašai yra saugomi ir Valstybės archyve. Taigi, kaip ir judama ta linkme – bent jau aktualiausių visuomenei bažnytinių dokumentų prasme.

Kaišiadorių vyskupija turtinga archyvų: kurijos (KKA), bažnyčios (KBA), muziejaus (KšMA). Kaip šiandien apibūdintumėte Kaišiadorių vyskupijos archyvus? Kokią pagrindinę informaciją jie kaupia? Ar Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas išlikęs dėl karo, pokario padarinių?
Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas – po karo ir pokario padarinių – visgi išliko, tik neaišku – ar visas. Neturima informacijos, kokios apimties jis buvo iki Kurijos uždarymo tarybiniais metais ir pokariu (1946) – nacionalizavus Kurijos pastatą bei šio priklausinius. Tada Kurijos inventorius, kiek galima per trumpą laiką, įskaitant archyvą – bylas, buvo išskaidytas kur įmanoma: pavyzdžiui, dalis archyvo buvo patalpinta vienoje Kaišiadorių katedros patalpoje bei kitur. Po 2000-ųjų metų, kai Kurija jau buvo grįžusi į savo senąją vietą, buvo atkuriamas ir Kurijos archyvas – buvo sugrąžinta į senąją vietą žinoma medžiaga, vėliau sisteminama, ypač tarybinio laikotarpio, kaupta kitur, ir vėlesnė. Pavyzdžiui, Kurija tarybiniais metais (dėl vyskupijos vadovų įkalinimo) – kaip institucija – buvo įsikūrusi skirtingose vietose, priklausomai nuo to, kur tuo metu rezidavo laikinai einantys pareigas vyskupijos vadovai ir kanceliarija, kaupusi archyvinę medžiagą. Taip Kurijos archyve nūdien turimos visų vyskupijai priklausančių parapijų bylos (Kurijos susirašinėjimo su parapijomis dokumentai), taip pat dirbusių šioje vyskupijoje tarnautojų – kunigų asmens bylos (studijų dokumentai, paskyrimai, leidimai, nekrologai, su tuo susijusi informacija), kiti dokumentai. Taip pat saugomas atskirų asmenų archyvinis palikimas, pavyz­džiui, kunigo Nikodemo Švogžlio ir kitų. Vien senųjų – 1804–1922 m. – iki Kaišiadorių vyskupijos įsteigimo laikų, parapijų bylų (susirašinėjimų tarp parapijų ir tuometinės Vilniaus vyskupijos kurijos) turima per 50 vnt. Kitų dokumentų – ataskaitų, pažymų, leidimų ir kt. – turima daugiau nei 200 bylų, taip pat esama albumų, vaizdo įrašų ir kt. Parapijų archyvai taip pat išliko – beveik pilna apimtimi, išskyrus tas vietoves, kurias palietė karų metu gaisrai. ­Netgi tokiomis aplinkybėmis, pavyz­džiui, mano tėviškės – Darsūniškio parapijos (Kaišiadorių r.) – archyvas Antrojo pasaulinio karo metu aviacijai beveik visiškai sunaikinus bažnytkaimį ir bažnyčią bei jos priklausinius, visgi buvo išgelbėtas – kaip vertingiausias parapijos turtas. Juk jo neatkursi.

Kokius dokumentus, susijusius su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, saugo Kaišiadorių ­vyskupija?
Kurijoje turima tik Vincento Sladkevičiaus asmens byla – iš jo darbo Kaišiadorių vyskupijoje laikotarpio – 1944–1989 m. Kiti dokumentai, tikėtina, saugomi Kauno arkivyskupijos kurijoje, kur šis asmuo ėjo ganytojo pareigas. Kai kas eksponuojama Birštono sakraliniame muziejuje, kardinolo tėviškėje Guronyse – memorialinėje ekspozicijoje (Kaišiadorių r.).

Du   Kaišiadorių vyskupijos kunigai yra buvę Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-osios akto  signatarai. Tai Alfonsas Petrulis (gimęs 1873 m. Panevėžio apskrityje),kunigas, lie­tu­viškų mokyklų ir draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti narys, Tautos pažangos partijos narys, ir Vladas Mironas (gimęs 1880 m. Kuodiškiuose, Rokiškio apskrityje) – ministras pirmininkas (1938–1939 m.), Lietuvos kariuomenės kapelionas, politinis kalinys. Kokia dokumentika apie juos pateikiama?
Kurija specialiai nekaupia šalutinės medžiagos apie asmenis, tiesiogiai nesusijusios su jų­ sielovadine-bažnytine veikla.­ Atkreiptinas dėmesys, kad bažnyčios tarnautojų dalyvavimas vi­suomeninėje ar politinėje veikloje, kaip buvo leistina ankstesniais laikais, yra fiksuotas kituose – draugijų ar politinių judėjimų – veiklos archyvuose. Kunigo Alfonso Petrulio asmens byloje, kuri saugoma Kurijos archyve, yra tik tai, kas tiesiogiai susiję su jo veikla Kaišiadorių vyskupijoje – pavyzdžiui, paskyrimai darbui, prašymai ir kita. Žinoma, Kurijos archyve, Istorijos skyriuje, kaip papildoma medžiaga, turima su šio asmens šalutine veikla (politine, visuomenine) susijusios medžiagos, pavyzdžiui, publikacijų, V. Aleknos leidinys „Signataras Alfonsas Petrulis“ (1996) su nuorodom į šaltinius. Kunigo Vlado Mirono asmens byla – identiška – turima tik tai, kas tiesiogiai susiję su jo veikla Kaišiadorių vyskupijoje ir kažkiek papildomos medžiagos – publikacijų, susijusių su šio asmens šalutine veikla (politine, visuomenine, įkalinimu), pvz., V. Bukaitės ­leidinys „Signataras Vladas Mironas“ (2001) su nuorodom į šaltinius. Be to, šių asmenų veikla gana išsamiai atspindėta kun. Nikodemo Švogžlio ir kun. Stanislovo Kiškio rašytiniame palikime, kuris saugomas Kurijos archyve.

Šviesios atminties kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas aprašydavo konkrečias parapijas. O dabar, be parapijiečių registravimo duomenų, ar kaupiamas kitoks rašytinis palikimas?
Vyskupijos kurijos archyve turimas beveik visas kunigo Nikodemo Švogžlio rašytinis palikimas, kurį jis dargi testamentu paliko vyskupijai. Apimtis – 73 bylos (taip pat ­nuotraukos), pavyzdžiui „Kaišiadorių vyskupijos istorija“, įvairių asmenų – Bažnyčios tarnautojų monografijos, korespondencija, straipsniai ir kt. Tai vienas gausiausių  asmeninių archyvų, turimų Kurijoje, ir vertingas dėl istorinių duomenų. Taip pat turimas prelato Stanislovo Kiškio rašytinis palikimas – monografijos, parapijų istorijos, dvasinė literatūra ir kunigo Broniaus Bulikos religinio pobūdžio kūryba, ver­timai teo­logijos temomis, rankraščiai. Taip pat kanauninko Jono Mintaučkio rankraščiai – jis daugybę metų rengė Lietuvos Bažnyčios (liturginį) kalendorių, redagavo teologinius tekstus, vertė iš kitų kalbų, pvz., dabartinį Romos mišio­lą – iš lotynų kalbos. Turimas, nors ir ne visas, žymaus Kaišiadorių vys­kupijos kunigo Česlovo Kavaliausko, Šv. Rašto – Naujojo Testamento vertėjo iš graikų kalbos, archyvinis palikimas – rankraščiai, publikacijos, leidiniai. Šiuo vertimu iki šiol naudojasi Bažnyčia Lietuvoje.

Koks kaupiamų kunigų ar apeigų nuotraukų arsenalas, galbūt jos kažkaip klasifikuojamos?
Taip, Kurijos archyve kaupiamos ir nuotraukos, pavyzdžiui prieškarinės, ypač nepublikuotos, jų turima nemažai. Tai vyskupų ar kunigų portretinės, bažnyčių, įvairių bažnytinių švenčių, konferencijų ir kitokios nuotraukos. Dauguma jų – skaitmenizuotos. Šiuo metu dirbama aprašant turimas senąsias nuo­traukas, tai yra, identifikuojami asmenys, vietovės, datos, planuojamas leidinys – Vyskupijos istorija Kurijos archyvo nuotraukose. Kaupiamos ir pastarųjų laikų svarbesnių įvykių, renginių nuo­traukos, ypač vertingos tarybinio laikotarpio nuo­traukos. Kurijos archyve turima nemažai nuotraukų, pavyz­džiui, sukauptų Teofiliaus Matulio­nio, antrojo Kaišiadorių ­vyskupo, beatifikacijos – paskelbimo palaimintuoju – byloje. Taip pat turima vertingų nuotraukų, sukauptų buvusių šios vyskupijos kunigų – monsinjoro Česlovo Krivaičio, vys­kupo dr. Juozapo Matulaičio-Labuko, – kuriems tarybiniais metais teko vadovauti didžiausioms Lietuvos Kauno, Vilniaus vyskupijoms. Taip pat turima vyskupijos kunigų išeivių (pasitraukusių karo metais į Vakarus) sukauptų nuotraukų, pavyzdžiui, prelato dr. Prano Gaidamavičiaus (Gaidos), gyvenusio ilgus metus Kanadoje, iš archyvinio palikimo. Tuo tarpu nuotraukos klasifikuojamos, visų pirma, pagal laikotarpius, paskirtį – portretinės, bažnyčių, renginių ir sietinos su rinkiniais – kieno tas palikimas ir t.t.

Ar gausus dokumentinės medžiagos kiekis? Koks knygų skaičius yra išlikęs? Kokios Jūsų požiūriu įdomiausios?
Visas Kurijos archyvas – dokumentinė medžiaga, liudijanti vienokius ar kitokius bažnytinius įvykius, veiklą, o kontekste – ir mūsų krašto istoriją. Archyve yra taip pat saugomi Lietuvos katalikų mokslo akademijos leidiniai, leisti Lietuvoje ir užsienyje, prieškarinė periodika – žurnalai, laikraščiai, žinoma, ne visi, pavyzdžiui, teologijos studijų veikalai, oficialūs bažnyčios leidiniai – Bažnyčios žinios, katekizmai, maldynai, Vatikano valstybės leidiniai – Acta Apostolica Sedis (oficialus Vatikano valstybės leidinys), žinynai – elenchai. Taip pat kaupiamos bažnytinių vietovių istorijos, pavyzdžiui, Merkinės, Musninkų, Kernavės, kur surinkta nemažai medžiagos, nuotraukų ir iš parapijų gyvenimo ir kt. Pats reikšmingiausias Kurijos archyvo dokumentas – tai konstitucija „Lituanorum gente“ (liet. Lietuvių tauta), tai yra dokumento oficialus nuorašas, išduotas Apaštalų sosto Vatikane. Tą dokumentą 1926 m. pasirašė popiežius Pijus XI, įsteigdamas Kaišiadorių vyskupiją (kartu su kitomis Lietuvos vyskupijomis). Tuo pačiu dokumentu buvo įsteigta ir Lietuvos bažnytinė provincija, pavaldi tiesiogiai Apaštalų sostui. Mat iki 1926 m. Bažnyčia Lietuvoje buvo priskirta kaimyninių kraštų bažnytiniams dariniams – provincijoms, buvo jų dalis, pavyzdžiui, Lenkijos, Rusijos. Kitas įdomus dokumentas – tai ranka rašytas liudijimas su parašu apie Apaštalų sosto atstovo Lenkijoje – Nuncijaus arkivyskupo Achile Ratti apsilankymą 1920 m. Kaišiadoryse. Minėtas asmuo pasirašė Kaišiadorių parapijos svečių knygoje, o po dvejų metų (1922) buvo išrinktas popiežiumi, pasivadinęs „Pijumi XI“. Vėliau šis popiežius įsteigė (1926) Kaišiadorių vyskupiją ir Lietuvos bažnytinę provinciją.

Teigiama, kad archyvų medžiaga esti didžiulių kiekių ir labai vertinga. Tuo įsitikinta pasikalbėjus su Kernavės diakone Antanina Irena Valaityte. Kiek asmenų tvarko Kaišiadorių vyskupijos archyvus, kokia pagrindinė veikla?
Sesuo Irena Valaitytė (iš Ker­navės) teisi, sakydama, kad Kurijos archyvas gana didelis savo apimtimi, žinoma, nelygu, su kuo jį lygintume. Šios vienuolijos seserys yra padėjusios sisteminti archyvo medžiagą. Taip pat išsaugotą Č. Krivaičio ir N. Švogžlio archyvinę medžiagą, perduotą Kurijai. Ypač daug dirbo sesuo Albina Savukaitė, net keletą metų paskyrusi Kurijos archyvo dokumentams rūšiuoti bei ­aprašyti. Didžiulė jai padėka!

Tikriausiai kasdien ir ne vie­ną kartą kreipiamasi į archyve dirbančiuosius vieno ar kito dokumento kopijos. Pasak klebono Mariaus Talučio, kartais informacijos tenka ieškoti pusdienį ar dar ilgiau. Gaila, kad dauguma besikreipiančių nesuvokia veiklos apimties. Kokiais darbo įgūdžiais ar istorijomis galėtumėte pasidalinti?
Kunigas Marius Talutis (iš Kernavės) teisus, sakydamas, kad archyve reikia nemažai užtrukti, norint rasti šį bei tą. Bet tai labiau susiję su ta medžiaga, kuri dar nesusisteminta, kaip antai asmeniniai archyvai. Ta medžiaga dar laukia savo eilės – bus rūšiuojama, aprašoma. Visgi pagrindinė archyvo medžiaga – dokumentai, turi savo turinį, bylos numeruotuos, aprašytos. O kunigui Mariui dėkui už pagalbą papildant archyvą senomis nuotraukomis ir kita medžiaga. Jis dažnas šio archyvo lankytojas, nes administruoja Palaimintojo Teofiliaus archyvinę medžiagą, saugomą Kurijoje, yra šio asmens kanonizacijos (paskelbimo šventuoju) bylos postulatorius (ži­nios skleidėjas).

Papasakokite, kaip bažnyčių archivaro darbą vertina Lietuvos vyriausybė ir vietos savivaldybė? Kokio dėmesio ar pagalbos sulaukėte šiais jubiliejiniais Ar­chyvų metais?
Kadangi Kurijos archyvas yra privačios institucijos dalis, tai tikėtis pagalbos iš šalies kažin ar verta. Archyvui labiau būdinga priešinga eiga – pasidalinti turima medžiaga – istorine ar kitokia. Kai kas dargi skolinama parodoms, renginiams, tyrimams, pavyzdžiui, tarp apsilankančių archyve ir Lietuvos istorijos instituto darbuotojai, studentai ir kiti asmenys.

Aišku, kad dokumentinės medžiagos saugojimo sąlygos turėtų užtikrinti saugumą? Ar taip yra? Galbūt tam tikros valstybės institucijos skiria pagalbą vertingos medžiagos laikymui?
Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas yra šildomoje patalpoje su gaisro ir saugos signalizacijomis, ­kurias prižiūri saugos tarnybos, užrakinamoje patalpoje. Taigi, jam didesnio pavojaus pražūti kaip ir nėra (juk nepražuvo daug didesnių pavojų metu – karo, pokario metais). Kurijos archyvas, kiek man žinoma,­ nėra gavęs kieno nors specialios – tik archyvui – paramos. Jis išlaikomas kaip ir kiti Vyskupijos kurijos veikos padaliniai – iš vidinių resursų Kaišiadorių vyskupo sprendimu.

2020 m. vasario 12 d. Birštono sakraliniame muziejuje vyko katalikų bažnyčios metrikinių dokumentų skaitmeninimo re­zultatų Kaišiadorių vyskupijoje viešas pristatymas. Ar galėtumėte prisiminti svarbesnius momentus?
Asmeniškai pristatyme neda­lyvavau – dalyvavo tik Vys­ku­pijos vadovai. Apie tai rašyta­ žiniasklaidoje. Tačiau vykdant šį projektą teko prisidėti ir Kaišiadorių vyskupijos kurijai – rūpintis logistika, tai yra, pateikti projekto vykdytojams turimų dokumentų (bylų) sąrašus, numatyti darbui patalpas, pristatyti dokumentus. Už konkrečią pagalbą buvo atsakingi vyskupijos dekanai, nes kopijavimas vyko rajonų centrų didžiausiose parapijose. Pavyzdžiui, Elektrėnuose už projektą buvo atsakingas dekanas monsinjoras Jonas Sabaliauskas – didelė padėka jam. Vyskupija pateikė skait­meninimui daugiau nei septynis šimtus dokumentų bylų (knygų), turinčių po kelis šimtus puslapių. Kopijuota medžiaga kol kas tvarkoma ir bus prieinama internetu. Kiek man žinoma, Valstybės istorijos archyve pirminę prieigą – dokumentų sąrašus – jau dabar galima matyti.

Skaitmeninė archyvų medžia­ga nuolat ir vis gausiau publikuojama ir prieinama visuomenei. Kokių naujovių gali tikėtis Kaišiadorių vyskupijos tikintieji?
Pati didžiausia naujovė – jau minėtas projektas „Elektroninės pa­slaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“. Šio projekto tikslas – suskaitmeninti seniausius – iki 1920 m. Lietuvos parapijų archyvinius dokumentus – metriką (Gimimo – Krikšto, Santuokų ir Mirties aktus bei Status animarum – parapijiečių sąrašus) ir atverti viešai prieigai. Tuomet ir Vys­kupijos tikintieji galės šia prieiga pasinaudoti, pavyzdžiui, ieškodami savų šaknų. Už tai belieka padėkoti visų pirma Bažnyčiai – jos tarnautojams kunigams, kad kūrė ir išsaugojo mūsų krašto istorinį „geno­fondą“.

Bevartydamas daugybę do­ku­mentų Jūs, ko gero, atradote ne vieną ir ne dvi įdomybes. Miela būtų, jei pasidalintumėte infor­macija su „Elektrėnų kronikos“ skaitytojais.
Atrasti, ko nebūtų daugumai žinoma, neatradau. Išskyrus tai, kad buvo galima prisiliesti prie kai kurių išlikusių iki šių dienų istorinių dokumentų, žymių asmenų tekstų, pavyzdžiui, V. Mirono ar A. Petrulio, rašytų jų pačių rankomis, ar Palaimintojo Teofiliaus. Prie Teofiliaus Matulionio beatifikacijos (skel­­bimo palaimintuoju) bylos rengimo dargi teko asmeniškai prisidėti – sisteminti medžiagą, kuri vėliau buvo verčiama ir perduota į Šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane. Medžiagos apimtis – daugiau nei tūkstantis puslapių (bei nuotraukos), o kaupta buvo beveik du dešimtmečius. Tai buvo išskirtinis, istorinis, su Kurijos archyvine medžiaga susijęs projektas, paskleidęs žinią ir Visuotinei Bažnyčiai – plačiai pasaulyje, kurį inicijavo – pradėjo ir kuravo – tuometinis vyskupijos vadovas – vys­kupas Juozas Matulaitis. Nūdien Kurijos archyve saugomas ir Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju kankiniu liudijimas – dokumentas, pasirašytas (2017) asmeniškai popiežiaus Pranciškaus.

Dėkoju už įdomų pasakojimą. Linkiu, gerbiamas kancleri, sėkmės dirbant prasmingą darbą.